Violaceae ye una familia del orde violales. Consta de plantes herbal (na península ibérica); nos trópicos, arbustives, arbóreas y sobremanera lianes.
Fueyes simples, alternes o en roseta (con escapo floral acaule), d'ordinariu axustaes y entós estes llamatives y con valor sistemáticu. Flores hermafrodites, xeneralmente zigomorfes, pentámeras; mota con 5 sépalos, ente que les sos pieces, ye frecuente la presencia d'apéndices verdes y membranosos, xeneralmente reflexos; corola con 5 pétalos, 2 dosales ya iguales ente sigo, 2 llaterales, iguales ente sigo, o non, argutos o non, y un pétalu ventral, o enllargáu nun espolón (Viola) o nun sacu obtusu (Hipantus) d'ovariu súperu; androcéu con 5 o 3 + 2 estames, coles anteres aplicaes sobre l'estilu, n'ocasiones 2 ventráles enllargaes n'apéndices estaminales qu'enfusen nel espolón, dacuando filamentos dilataos y aplicaos; xinecéu súperu, tricarpelar, de carpelos abiertos, con placentación parietal; l'estilu ye variable y con calter taxonómicu, globosu, capitáu, o/y acoldáu; flores dacuando cleistógamas (entós, ensin néctar), polo xeneral solitaries.
Frutu en cápsula de dehiscencia valvar (dacuando cápsules elástiques, autocoria) o raramente en baga. Granes con carúncula (mirmidocoria). Unes 800 especies, por casi tol mundu.
Tres subfamilies tán reconocíes: Violoideae, Leonioideae y Fusispermoideae.[ensin referencies]
Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. y Retrosepalaceae Dulac
.
Esta páxina forma parte del wikiproyeutu Botánica, un esfuerciu collaborativu col fin d'ameyorar y organizar tolos conteníos rellacionaos con esti tema. Visita la páxina d'alderique del proyeutu pa collaborar y facer entrugues o suxerencies. Violaceae ye una familia del orde violales. Consta de plantes herbal (na península ibérica); nos trópicos, arbustives, arbóreas y sobremanera lianes.
Bənövşəkimilər (lat. Violaceae) — ikiləpəlilər sinfinin malpiqaçiçəklilər sırasına aid bitki fəsiləsi.
Bənövşəkimilərin 300 növünü özündə birləşdirən 15 cinsi var. Bu cinslərin içərisində ən çox yayılmışı bənövşədir (Viola). Bənövşəkimilərin ot bitkisi olan növləri mülayim qurşaqlarda, kol və yarımkol növləri isə tropik qurşaqlarda bitir.
Bənövşəkimilərin 3 yarımfəsiləyə ayrılır: Violeae, Rinoreeae və Paypayroleae.
Bənövşə (Viola)
İkiləpəlilər ilə əlaqədar bu məqalə qaralama halındadır. Məqaləni redaktə edərək Vikipediyanı zənginləşdirin. Bənövşəkimilər (lat. Violaceae) — ikiləpəlilər sinfinin malpiqaçiçəklilər sırasına aid bitki fəsiləsi.
Bənövşəkimilərin 300 növünü özündə birləşdirən 15 cinsi var. Bu cinslərin içərisində ən çox yayılmışı bənövşədir (Viola). Bənövşəkimilərin ot bitkisi olan növləri mülayim qurşaqlarda, kol və yarımkol növləri isə tropik qurşaqlarda bitir.
Bənövşəkimilərin 3 yarımfəsiləyə ayrılır: Violeae, Rinoreeae və Paypayroleae.
Violàcia, violàcies o violaceae (alternativament Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. i Retrosepalaceae Dulac) és una família de plantes amb flors. El nom prové del gènere Viola (violes i pensaments).
Normalment són herbes perennes però n'hi ha d'herbes anuals i en forma d'arbust. Les fulles són simples, alternes o rarament oposades. Moltes espècies són acaulescents (sense tija apreciable). Les flors són bisexuals típicament de simetria zigomorfa o actinomorfa. La corol·la no té els pètals iguals els fruits són en càpsula.
Consta d'uns 21 gèneres en unes 800 espècies repartides en tres subfamílies: Violoideae, Leonioideae i Fusispermoideae. Antigues classificacions com les del sistema Cronquist ubicaven la família violàcia en l'ordre de les violals però actualment estan en l'ordre malpigials.
Violàcia, violàcies o violaceae (alternativament Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. i Retrosepalaceae Dulac) és una família de plantes amb flors. El nom prové del gènere Viola (violes i pensaments).
Violkovité (Violaceae) je čeleď vyšších dvouděložných rostlin z řádu malpígiotvaré (Malpighiales). Jsou to dřeviny i byliny s jednoduchými, střídavými nebo vstřícnými listy. Květy mohou být dvoustranně souměrné nebo pravidelné, uspořádané v květenstvích různých typů. Plodem je nejčastěji tobolka. Čeleď zahrnuje asi 1100 druhů ve 29 rodech. Je rozšířena po celém světě, s největším zastoupením v tropech. V České republice se stejně jako v celé Evropě vyskytuje pouze rod violka.
V mírném pásu je čeleď známa především podle rodu violka, který je ale svým bylinným vzrůstem a morfologií květů v rámci čeledi výjimkou. Většina zástupců čeledi roste v tropech a jedná se o dřeviny, z nichž řada druhů ani nemá dvoustranně souměrné květy a violku ani vzdáleně nepřipomíná.
Zástupci violkovitých jsou převážně keře, polokeře a stromy, v menší míře i liány (např. Achietea) nebo byliny (violky, některé druhy rodu Hybanthus). Dřevo stromovitých zástupců je spíše měkké a světlé, kůra bývá hladká a bez prasklin. Listy jsou jednoduché, střídavé nebo vstřícné, řapíkaté nebo řidčeji téměř přisedlé, s nápadnými, vytrvalými nebo opadavými palisty. Čepel listů je celistvá nebo výjimečně zpeřeně členěná, celokrajná, pilovitá nebo vroubkovaná, se zpeřenou nebo výjimečně dlanitou žilnatinou.
Květy jsou oboupohlavné, pravidelné až silně dvoustranně souměrné, jednotlivé nebo v úžlabních, vrcholových nebo i kauliflorních (rod Leonia) květenstvích různých typů, případně jednotlivé. Kalich je složený z 5 volných lístků, za plodu vytrvalý. Koruna je pětičetná. Korunní lístky jsou stejné nebo nestejné, volné nebo na bázi srostlé. U některých rodů s dvoustranně souměrnými květy včetně violek jsou květy otočené o 180° (resupinátní), s nejspodnějším korunním lístkem vakovitě vydutým nebo přeměněným v ostruhu. Tyčinek je 5 (výjimečně jen 3), nitky mohou být volné nebo srostlé do trubičky. Semeník je svrchní, srostlý ze 3 (2 až 5) plodolistů, s jedinou komůrkou s paritální placentací a jednou čnělkou. V každém plodolistu je jedno nebo několik vajíček. Plodem je tenkostěnná nebo častěji kožovitá až dřevnatá tobolka pukající 3 (2 až 6) chlopněmi, řidčeji bobule.[1][2]
Andská violka Viola rosulata
Květ Hybanthus floribundus
Mnohočerák Melicytus crassifolius s plody
Květenství Rinorea melanodonta
Jihoamerický keř Amphirrhox longifolia
Kmen Rinorea
Čeleď zahrnuje asi 1100 druhů ve 29 rodech.[3][1] Je rozšířena po celém světě. Největším rodem je violka (Viola), kosmopolitní rod zahrnující přes 400 druhů, rozšířených v mírném pásu i v horských polohách tropů. Zbývající rody jsou až na výjimky (některé subtropické druhy Hybanthus) tropické. Další velké rody jsou Rinorea (160 druhů) a Hybanthus (100 druhů). Tyto 3 největší rody zahrnují v klasickém pojetí asi 93 % všech druhů čeledi.[1] V tropických deštných lesích rostou violkovité jako keře a menší stromy, zpravidla nedosahující korunního patra pralesa. Vyskytují se i v horských a mlžných lesích. Rod violka dosahuje největší druhové diverzity v jihoamerických Andách, kde některé druhy dosahují nadmořských výšek až okolo 6000 metrů a blíží se hranici věčného sněhu.[1]
V Evropě je čeleď zastoupena pouze rodem violka. V květeně České republiky se celkově vyskytuje asi 23 druhů violek (Viola), některé další druhy jsou pěstovány jako zahradní rostliny a občas zplaňují.[4]
Violkovité nejsou z hlediska obsahových látek příliš prozkoumány a platí to zejména pro dřevnaté zástupce. U druhu Hybanthus enneaspermus byly zjištěny alkaloidy a saponiny. Violky obsahují různé prchavé sloučeniny, triterpeny aj. U některých violkovitých byla zjištěna akumulace různých kovů, zejména hliníku (Allexis, Amphirrhox), niklu (Hybanthus, Rinorea, Agatea deplanchei) a zinku (některé violky).[1]
Květy většiny zástupců čeledi jsou opylovány hmyzem, zejména motýly, včelami a čmeláky. Některé violky z vysokých poloh And jsou opylovány drobnými mouchami. Jihoamerická popínavá violka Viola arguta má červené květy a je opylována pravděpodobně kolibříky. Část druhů tvoří v květech nektar, u některých však nektar chybí a opylovačům poskytují pouze pyl. U mnohých druhů violek se vyvíjejí mimo normálních květů i tzv. kleistogamické květy, které jsou drobnější a méně nápadné než normální květy, ani v největším rozkvětu se plně neotevírají a dochází v nich k samoopylení.[1]
Tobolky řady druhů se otevírají explozivně a vystřelují semena až do vzdálenosti 2 metrů. Semena některých druhů violek a dalších zástupců čeledi (např. Rinorea) jsou šířena mravenci, kteří je vyhledávají pro dužnatý výrůstek, nazývaný masíčko neboli karunkula. Semena jihoamerického druhu Paypayrola grandiflora jsou uzavřena v zářivě oranžovém míšku a jsou roznášena ptáky. Ptáci rozšiřují také semena tropických druhů s bobulemi. Semena některých violkovitých jsou šířena také vzduchem a vodou. Některé druhy rodu Rinorea mají na listech domatia, obývaná symbiotickými roztoči.[1][2]
V klasických taxonomických systémech byla čeleď violkovité řazena do řádu violkotvaré (Violales), obsahujícího větší počet čeledí, z nichž některé byly v systému APG přesunuty spolu s čeledí violkovité do obsažného řádu malpígiotvaré (Malpighiales).
Podle výsledků fylogenetických studií je nejblíže příbuznou skupinou čeleď mučenkovité (Passifloraceae), zahrnující v novém pojetí i čeledi Malesherbiaceae a Turneraceae.[5] Za bazální větev čeledi Violaceae je považován rod Fusispermum. Rody Rinorea a Hybanthus jsou v současném pojetí parafyletické a čeká je taxonomická revize.[1]
V současné taxonomii je čeleď Violaceae členěna do 3 podčeledí.
Violkovité nemají velký ekonomický význam. Různé druhy a kultivary violek jsou oblíbenými zahradními rostlinami. Violka vonná je občas sbírána jako léčivá rostlina.[1] Oddenky a kořeny Hybanthus ipecacuanha byly využívány jako náhražka hlavěnky dávivé (Psychotria ipecacuanha), používané v minulosti jako emetikum. Dávivý účinek mají i kořeny některých jiných rodů (Anchietea, Calyptrion). Plody jihoamerického druhu Leonia glycycarpa jsou jedlé.[2]
Afrohybanthus, Agatea, Allexis, Amphirrhox, Anchietea, Calyptrion, Cubelium, Decorsella, Fusispermum, Gloeospermum, Hekkingia, Hybanthopsis, Hybanthus, Isodendrion, Ixchelia, Leonia, Mayanaea, Melicytus, Noisettia, Orthion, Paypayrola, Phyllanoa, Pigea, Pombalia, Rinorea, Rinoreocarpus, Schweiggeria, Scyphellandra, Viola[3]
Obrázky, zvuky či videa k tématu violkovité ve Wikimedia Commons
Violkovité (Violaceae) je čeleď vyšších dvouděložných rostlin z řádu malpígiotvaré (Malpighiales). Jsou to dřeviny i byliny s jednoduchými, střídavými nebo vstřícnými listy. Květy mohou být dvoustranně souměrné nebo pravidelné, uspořádané v květenstvích různých typů. Plodem je nejčastěji tobolka. Čeleď zahrnuje asi 1100 druhů ve 29 rodech. Je rozšířena po celém světě, s největším zastoupením v tropech. V České republice se stejně jako v celé Evropě vyskytuje pouze rod violka.
Viol-familien (Violaceae) er en familie inden for planteriget. Herunder ses familiens slægter:
Slægter
Die Veilchengewächse (Violaceae) sind eine Pflanzenfamilie innerhalb der Ordnung der Malpighienartigen (Malpighiales). Die in Mitteleuropa bekannteste Gattung sind die Veilchen (Viola).
Es sind einjährige und ausdauernde krautige Pflanzen oder verholzende Pflanzen: Halbsträucher, Sträucher, Bäume und Lianen.
Die Laubblätter sind meist wechselständig und spiralig angeordnet. Die meist einfach, selten geteilte Blattspreite besitzt einen glatten oder gesägten Blattrand. Die Stomata sind anisocytisch oder paracytisch. Viele Arten besitzen Nebenblätter, die laubblattähnlich oder klein sein können.
Die von zwei Hochblättern umgebenen Blüten stehen einzeln in den Blattachseln oder in unterschiedlich aufgebauten Blütenständen.
Bei den Veilchengewächsen gibt es sowohl Arten mit radiärsymmetrischen als auch Arten mit zygomorphen Blüten. Die meist zwittrigen Blüten sind fünfzählig mit doppelten Perianth. Oft ist ein Sporn vorhanden. Die fünf Kelchblätter sind frei oder nur an ihrer Basis verwachsen. Die fünf Kronblätter sind frei und ungleich. Es ist nur ein Kreis mit fünf Staubblättern vorhanden. Staubfäden sind oft sehr kurz oder fehlen. Meist drei (zwei bis fünf) Fruchtblätter sind zu einem oberständigen Fruchtknoten verwachsen. In parietaler Plazentation stehen in einer Fruchtknotenkammer 1 bis 100 anatrope Samenanlagen. Die Bestäubung erfolgt durch Insekten (Entomophilie).
Bei den meisten Arten bilden Kapselfrüchte. Es gibt jedoch auch Arten, die Beeren oder Nussfrüchte bilden. Bei vielen Arten besitzen die großen Samen einen Arillus, sodass sie oft von Ameisen verschleppt werden. Das reichliche Endosperm ist fleischig. Der Embryo ist aufrecht.
Die Familie Violaceae wurde 1802 durch August Johann Georg Karl Batsch in Tabula Affinitatum Regni Vegetabilis, 57 unter dem Namen „Violariae“ aufgestellt. Typusgattung ist Viola. Synonyme für Violaceae Batsch sind: Alsodeiaceae J.Agardh und Leoniaceae A.DC.
Die Familie Violaceae wird in drei Unterfamilien: Violoideae gegliedert in Tribus sowie Subtribus mit den meisten Gattungen sowie Arten und die zwei monogenerischen, artenarmen Leonioideae sowie Fusispermoideae gegliedert. Sie enthält etwa 23 Gattungen mit 800 bis 1000 Arten:[1]
Die Veilchengewächse (Violaceae) sind eine Pflanzenfamilie innerhalb der Ordnung der Malpighienartigen (Malpighiales). Die in Mitteleuropa bekannteste Gattung sind die Veilchen (Viola).
Famîleya binefşan (Violaceae) famîleyeke riwekan ji desteya Malpighiales e. Navdara vê famîleyê benevş e ku navê xwe jî daye malbatê.
Famîleya Violaceae sala 1802'yê ji aliyê August Johann Georg Karl Batsch ve, di Tabula Affinitatum Regni Vegetabilis de bi navê „Violariae“ hatibû binavkirin. Navên din ên vê malbatê: Alsodeiaceae J.Agardh û Leoniaceae A.DC. ne. Ev famîle di bin sê binekoman de hatiye rêzkirin: Violoideae, Leonioideae û Fusispermoideae. 23 cins û bi qasî 800 heya 1000 cureyên famîleyê hene.
Famîleya binefşan (Violaceae) famîleyeke riwekan ji desteya Malpighiales e. Navdara vê famîleyê benevş e ku navê xwe jî daye malbatê.
Porodica Ljubičice (lat. Violaceae), obuhvata veliki broj cvjetnica koja je dobila ime po rodu Viola. Ranije je bila svrstana u vlastiti red Violales, a danas red Malpighiales.[1]
Ova porodica ima 25 rodova[2] sa 806 priznatih vrsta, o kojih 478 vrsta ljubičica. Rasprostranjene su u umjerenom, suptropskom i tropskom pojasu. Prestavnici ove porodice su obično zeljaste, ali ima drvenastih (grmovi i manje drvećeg).
Cvjetovi su im dvospolni, pojedonačni ili u scvatima, a plod je tobolac ili bobica.
Rod Viola odlikuje se ugodnim mirisom i karakterističnim ljubičastim cvjetovima. Predstavnici ovog roda u šumama, rubovima šuma i travnjacima i proplancima; postoji i cijela serija hibridnih vrsta i formi koje su nastale ukrštanjem više vrsta.
U porodici Violaceae opisane su tri potporodice;
Anchietea pyrifolia (sin. Noisettia pyrifolia)
Corynostylis arborea (sin. Corynostylis hybanthus)
Hybanthus heterosepalus (nije priznata)
Hybanthus linearifolius (sin. Ionidium suffruticosum)
Glossarrhen floribundus(nije priznata)
Rinorea paniculata (sin. Alsodeia paniculata)
Violaceae is a faimily o flouerin plants conseestin o 806 species in 25 genera.[1] It taks its name frae the genus Viola, the violets an pansies.
Le Violaceae i è 'na famìa de piànte angiospèrme dicotilédone de l'ùrden de le Malpighiales. El töl dét piànte erbàcee, arbustìve, àlber e sura de töt lianùze.
La famìa la töl dét presapóch 800 spéci reünìde en 20 zèner:
Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. y Retrosepalaceae Dulac
Porodica Ljubičice (lat. Violaceae), obuhvata veliki broj cvjetnica koja je dobila ime po rodu Viola. Ranije je bila svrstana u vlastiti red Violales, a danas red Malpighiales.
Ova porodica ima 25 rodova sa 806 priznatih vrsta, o kojih 478 vrsta ljubičica. Rasprostranjene su u umjerenom, suptropskom i tropskom pojasu. Prestavnici ove porodice su obično zeljaste, ali ima drvenastih (grmovi i manje drvećeg).
Cvjetovi su im dvospolni, pojedonačni ili u scvatima, a plod je tobolac ili bobica.
Rod Viola odlikuje se ugodnim mirisom i karakterističnim ljubičastim cvjetovima. Predstavnici ovog roda u šumama, rubovima šuma i travnjacima i proplancima; postoji i cijela serija hibridnih vrsta i formi koje su nastale ukrštanjem više vrsta.
Violaceae is a faimily o flouerin plants conseestin o 806 species in 25 genera. It taks its name frae the genus Viola, the violets an pansies.
Le Violaceae i è 'na famìa de piànte angiospèrme dicotilédone de l'ùrden de le Malpighiales. El töl dét piànte erbàcee, arbustìve, àlber e sura de töt lianùze.
Violašattut (Violaceae) lea šaddočearda, masa gullá badjel 800 šlája ja 21 soga. Čeardda namma boahtá láhtengiela sánis viola, mii dárkkuha violaid soga.
Темјанушките или љубичици (науч. Violaceae) е фамилија на скриеносемени растенија која се состои од околу 800 вида распоредени во 21 род. Името доаѓа од родот темјанушка или љубичица (Viola).
Постарите системи, како Кронквистовиот, ја сместуваа оваа фамилија во ред кој бил именуван по неа - Violales. Но, поновите класификациски системи ја сместуваат во редот Malpighiales
Темјанушките се повеќегодишни растенија, но мал дел се годишни, најчесто грмушки. Простите листови може да алтернираат или да се наспрамни, често со лиснати или поретко со редуцирани прилисници. Некои видови имаат палмовидни оформени листови или длабоко всечени листови. Многу видови се бесстеблени (акаулесцентни). Соцветијата се со единечни цветови. Тие се хермафродитни, обично зигоморфни или актиноморфни, со чашка од пет чашкини ливчиња кои остануваат и по цветањето. Венчето е со 5 најчесто нееднакви венечни ливчиња, при што најантериорното венечно ливче е поголемо. Андрецеумот е претставен со пет прашници, од кои абаксијалниот е често насечен во основата. Гинецеумот се состои од три споени плодни ливчиња со една локула. Столпчето е просто, плодникот натцветен, со многу семенови зачетоци. Плодовите се капсули.
Темјанушките или љубичици (науч. Violaceae) е фамилија на скриеносемени растенија која се состои од околу 800 вида распоредени во 21 род. Името доаѓа од родот темјанушка или љубичица (Viola).
Постарите системи, како Кронквистовиот, ја сместуваа оваа фамилија во ред кој бил именуван по неа - Violales. Но, поновите класификациски системи ја сместуваат во редот Malpighiales
వయోలేసి (Violaceae (alternatively Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. and Retrosepalaceae Dulac) ఒక పుష్పించే మొక్కల కుటుంబం. దీనిలోని 21 ప్రజాతులలో సుమారు 800 జాతులు ఉన్నాయి. దీనికి ఈ పేరు వయోలా (Viola) ప్రజాతి లోని వయొలెట్ పుష్పాల మూలంగా వచ్చినది.
Violaceae is a family of flowering plants established in 1802, consisting of about 1000 species in about 25 genera. It takes its name from the genus Viola, the violets and pansies.
Older classifications such as the Cronquist system placed the Violaceae in an order named after it, the Violales or the Parietales. However, molecular phylogeny studies place the family in the Malpighiales as reflected in the Angiosperm Phylogeny Group (APG) classification, with 41 other families, where it is situated in the parietal clade of 11 families. Most of the species are found in three large genera, Viola, Rinorea and Hybanthus. The other genera are largely monotypic or oligotypic. The genera are grouped into four clades within the family. The species are largely tropical or subtropical but Viola has a number of species in temperate regions. Many genera have a very restricted distribution.
Though the best-known genus, Viola, is herbaceous, most species are shrubs, lianas or small trees. The simple leaves are alternate or opposite, often with leafy stipules or the stipules are reduced in size. Some species have palmate or deeply dissected leaves. Many species are acaulescent. The flower are solitary in panicles. Some species have cleistogamous flowers produced after or before the production of typical flowers with petals. Flowers are bisexual or unisexual (e.g. Melicytus), actinomorphic but typically zygomorphic with a calyx of five sepals that are persistent after flowering. Corollae have five mostly unequal petals, and the anterior petal is larger and often spurred. Plants have five stamens with the abaxial stamen often spurred at the base. The gynoecium is a compound pistil of three united carpels with one locule. Styles are simple, with the ovary superior and containing many ovules. The fruits are capsules split by way of three seams. Seeds have endosperm.[1][2][3]
That Viola, previously included by Jussieu (1789) under Cisti,[4] should have its own family was first proposed by Ventenat in 1799,[5] and in 1803 placed the Viola species in a new genus, Ionidium which he described as "Famille des violettes."[6][2] However, in the meantime Batsch established the Violaceae, as a suprageneric rank under the name of Violariae (1802), and as the first formal description, bears his name as the botanical authority.[7] Batsch included eight genera in this family.[8] Although Violariae continued to be used by some authors, such as Don (1831)[9] and Bentham and Hooker (1862) (as Violarieae),[10] most authors, such as Engler (1895),[11] adopted the alternative name Violaceae, proposed by de Lamarck and de Candolle in 1805,[12] and later by Gingins (1823)[13] and Saint-Hilaire (1824).[14] With the establishment of higher suprafamiliar orders, which he called "Alliances", Lindley (1853) placed his Violaceae within the Violales.[15]
Historically, Violaceae has been placed within a number of orders since Lindley's treatment, principally Violales (Hutchinson, Takhtajan, Cronquist, Thorne) and the equivalent Parietales (Bentham and Hooker, Engler and Prantl, Melchior),[16] although such placement was considered unsatisfactory,[2] but also Polygalinae (Hallier) and Guttiferales (Bessey).[17] Of these, that of Melchior (1925),[18] within the Engler and Prantl system, has been considered one of the most influential.[2] Molecular phylogenetics resulted in the Angiosperm Phylogeny Group (APG) places it as one of a large number of families within the eudicot order Malpighiales.[19] Violaceae, as one of 42 families, is placed in a clade of 10 families within the order. Its place within the parietal clade reflects its earlier position in Parietales, those families with parietal placentation. There it forms a sister group to Goupiaceae.[20][1][21]
Malpighiales[20] euphorbioids phyllanthoids linoids parietal clade salicoidsViolaceae
clusioids ochnoids chrysobalanoids malpighioids putranjivoidsThe Violaceae are a medium sized family with about 22–28 genera, and about 1,000–1,100 species. Most of the genera are monotypic or oligotypic, but the three genera Viola (about 600 species), Rinorea (about 250 species), and Hybanthus include 98% of the species with about half the species in Viola, and more than three-quarters of the remainder in the other two genera.[1][22][19][2]
Many attempts have been made at an intrafamilial classification, but these have largely been artificial, based on floral characteristics. Subdivisions were recognized almost immediately. Early classifications identified two major divisions, that were followed by most taxonomists;[13][15]
These also had biogeographical correlation, with the latter being almost exclusively South American and African, and the former being distributed in Europe in addition to the Americas.[15] In contrast, Bentham and Hooker (and some others) divided Alsodeieae, giving three tribes;
Melchior utilized a more complex classification with two subfamilies, tribes and subtribes to recognize the place of Leonia within the Violaceae;.[2]
The historical subdivisions shown here are those of the system of Hekking (1988), based largely on floral symmetry, petal aestivation and petal morphology. In this system, most genera occur in the Rinoreae and Violeae tribes.[23] Three subfamilies have been recognized: the Violoideae, Leonioideae, and Fusispermoideae.[24][1]
About 600 species, in the following genera, but mainly in Viola and Hybanthus and including all four of the lianescent genera in the family (Agatea, Anchietea, Calyptrion and Hybanthopsis;[25]
Molecular phylogenetic studies have revealed that many of these divisions were not monophyletic, partly due to homoplasy. These studies demonstrate four major clades within the family.[1]
The molecularly defined subdivisions are;[1]
In Clade 1, Schweiggeria and Noisettia are monotypic and form a sister group to Viola. In addition to the major clades, there were a number of unplaced segregates.[1]
The family derives its name from the nominative genus, Viola.
The Violaceae have an overall cosmopolitan distribution,[1] but are essentially tropical and subtropical, with the exception of the numerous Northern Hemisphere temperate species of Viola, the largest genus, which is also occurs at higher altitudes in its tropical and subtropical regions, where the shrub, tree and lianescent species are concentrated. In those regions, most representative genera are the mainly woody Rinorea and Hybanthus.[23] While Viola, Hybanthus, and Rinorea are widely distributed in both hemispheres, the remaining genera are relatively restricted in their distribution. Some are restricted to a single continent while others have a limited area involving just a single archipelago.[2] About 70 species are found in Brazil.[23][25]
Violaceae is a family of flowering plants established in 1802, consisting of about 1000 species in about 25 genera. It takes its name from the genus Viola, the violets and pansies.
Older classifications such as the Cronquist system placed the Violaceae in an order named after it, the Violales or the Parietales. However, molecular phylogeny studies place the family in the Malpighiales as reflected in the Angiosperm Phylogeny Group (APG) classification, with 41 other families, where it is situated in the parietal clade of 11 families. Most of the species are found in three large genera, Viola, Rinorea and Hybanthus. The other genera are largely monotypic or oligotypic. The genera are grouped into four clades within the family. The species are largely tropical or subtropical but Viola has a number of species in temperate regions. Many genera have a very restricted distribution.
La violacoj (Violaceae) estas planta familio kun zigomorfaj floroj, kie specioj vivas ĉefe tropike kaj subtropike. Insektopolenita la frukto estas kapsulo, estiĝinta el tri fruktofolioj. La familio enhavas 16 genrojn kaj ĉ. 850 speciojn.
La violacoj (Violaceae) estas planta familio kun zigomorfaj floroj, kie specioj vivas ĉefe tropike kaj subtropike. Insektopolenita la frukto estas kapsulo, estiĝinta el tri fruktofolioj. La familio enhavas 16 genrojn kaj ĉ. 850 speciojn.
Genro Violo: kun malaltaj unu kaj plurjaraj herboj kun unuopaj, 5-sepalaj, 5-petalaj, plej ofte bluaj floroj kun spronoj. Unu florfolio estas sprona kun nektario (nektario (nectarium) estas planta glando en floro, kiu sekrecias nektaron uzatan de abeloj, por fari mielon). Ĝi havas trivalvajn kapsulojn. La sovaĝaj specioj estas ĝardenaj ornamplantoj. (la genro enhavas 450 speciojn ), odora violo (Viola odorata) estas plurjara herbo kun longaj superteraj stolonoj kaj rŭgece bluaj, bonodoraj floroj printempe penseo, trikoloreto (Viola wittrockiana) kun kvin petaloj, la du mezaj petaloj starantaj supre kaj la kvina malsupre. Genro Rinorea: kun radisimetria floro.Violaceae es una familia del orden Malpighiales. Consta de plantas herbáceas (en la península ibérica); en los trópicos hay especies arbustivas, arbóreas y sobre todo lianas. Se reconocen 806 especies en 25 géneros.[1]
Hojas simples, alternas o en roseta (con escapo floral acaule), de ordinario estipuladas y entonces estas llamativas y con valor sistemático. Flores hermafroditas, generalmente zigomorfas, pentámeras; cáliz con 5 sépalos, entre cuyas piezas, es frecuente la presencia de apéndices verdes y membranosos, generalmente reflejos; corola con 5 pétalos, 2 dorsales e iguales entre sí, 2 laterales, iguales entre sí, o no, erguidos o no, y un pétalo ventral, o prolongado en un espolón (Viola) o en un saco obtuso (Hipantus) de ovario súpero; androceo con 5 o 3 + 2 estambres, con las anteras aplicadas sobre el estilo, en ocasiones 2 ventrales prolongadas en apéndices estaminales que penetran en el espolón, a veces filamentos dilatados y aplicados; gineceo súpero, tricarpelar, de carpelos abiertos, con placentación parietal; el estilo es variable y con carácter taxonómico, globoso, capitado, o/y acodado; flores a veces cleistógamas (entonces, sin néctar), en general solitarias.
Fruto en cápsula de dehiscencia valvar (a veces cápsulas elásticas, autocoria) o raramente en baya. Semillas con carúncula (mirmecocoria). Unas 800 especies, por casi todo el mundo.
Se reconocen tres subfamilias: Violoideae, Leonioideae y Fusispermoideae.
Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. y Retrosepalaceae Dulac
Violaceae es una familia del orden Malpighiales. Consta de plantas herbáceas (en la península ibérica); en los trópicos hay especies arbustivas, arbóreas y sobre todo lianas. Se reconocen 806 especies en 25 géneros.
Kannikeselised (Violaceae) on kaheiduleheliste taimede sugukond, mis kuulub erinevates süsteemides kas kuldkannilaadsete (Parietales), kannikeselaadsete (Violales) või malpiigialaadsete (Malpighiales) seltsi.
Sellesse sugukonda kuulub muuhulgas perekond kannike (Viola).
Biolazeoak (Violaceae) Malpighiales ordenako landare loredunen familia bat dira.[1] Viola generotik hartu du izena. Familia honetakoak dira, adibidez, bioleta eta pentsamenduak.
Violales ordenan sailkatuta agertzen zen, baina sailkapen berrietan Malpighiales ordenan sailkatu da. Hiru azpifamilia ditu: Violoideae, Leonioideae eta Fusispermoideae.
Generorik ezaguna, Viola, belarkara da, baina espezie gehienak zuhaixkak, lianak edo zuhaitz txikiak dira. Familia honek 800 bat espezie ditu, 21 generotan banatuak, eta ia mundu osoan hedatuta daude. Hosto bakunak, txandakatuak edo erroseta-formakoak dituzte. Loreak hermafroditak dira, gehienetan zigomorfoak, eta pentameroak.
Biolazeoak (Violaceae) Malpighiales ordenako landare loredunen familia bat dira. Viola generotik hartu du izena. Familia honetakoak dira, adibidez, bioleta eta pentsamenduak.
Violales ordenan sailkatuta agertzen zen, baina sailkapen berrietan Malpighiales ordenan sailkatu da. Hiru azpifamilia ditu: Violoideae, Leonioideae eta Fusispermoideae.
Generorik ezaguna, Viola, belarkara da, baina espezie gehienak zuhaixkak, lianak edo zuhaitz txikiak dira. Familia honek 800 bat espezie ditu, 21 generotan banatuak, eta ia mundu osoan hedatuta daude. Hosto bakunak, txandakatuak edo erroseta-formakoak dituzte. Loreak hermafroditak dira, gehienetan zigomorfoak, eta pentameroak.
Orvokkikasvit on heimo koppisiemenisissä. Heimoon kuuluu noin 800 lajia ja 21 sukua. Tieteellinen nimi (Violaceae) tulee sanasta viola, joka tarkoittaa orvokkien sukua latinaksi.
Cronquistin luokittelussa orvokkikasvit kuuluivat omaan lahkoonsa (Violales). Nykyään orvokkikasvit kuitenkin kuuluvat Malpighiales-lahkoon.
Orvokkikasveihin kuuluu ruohovartisia kasveja, varpuja ja köynnöksiä. Yli 120 lajia kasvatetaan koristekasveina.[1]
Orvokkikasveilla on 3 alaheimoa: Fusispermoideae, Leonioideae ja Violoideae
Tribus Rinoreeae
Tribus Violeae
Orvokkikasvit on heimo koppisiemenisissä. Heimoon kuuluu noin 800 lajia ja 21 sukua. Tieteellinen nimi (Violaceae) tulee sanasta viola, joka tarkoittaa orvokkien sukua latinaksi.
Cronquistin luokittelussa orvokkikasvit kuuluivat omaan lahkoonsa (Violales). Nykyään orvokkikasvit kuitenkin kuuluvat Malpighiales-lahkoon.
Orvokkikasveihin kuuluu ruohovartisia kasveja, varpuja ja köynnöksiä. Yli 120 lajia kasvatetaan koristekasveina.
Violacées
↓ S 5 P 5 E 5 C ( 3 ) _ {displaystyle downarrow S_{5};P_{5};E_{5};C_{underline {(3)}}} 
.La famille des Violaceae (Violacées) est constituée de plantes dicotylédones ; elle comprend 800 espèces réparties en 16 à 23 genres[1]. C'est le botaniste August Batsch qui crée cette famille sous le nom de Violariae dans son ouvrage Tabula affinitatum regni vegetabilis en 1802, d'après le nom classique latin du genre type Viola[2].
Le nom vient du genre type Viola, nom latin de plusieurs fleurs, de diverses couleurs : la « Violette » (Viola alba, Viola lutea, Viola purpurea, pallens viola, leucoïn – du grec leuco, blanc, et ion, violette, la Matthiole, la Giroflée[3].
La fleur nommée leucoïn devait son nom à ses feuilles couvertes de duvet blanc plutôt qu'à la couleur de ses fleurs qui est variable[4].
Pline l'Ancien (23-79) distingue cinq « espèces » de viola : le purpurea, le lutea, l’alba, le marina et le calathiana, mais « elles semblent se réduire à deux espèces, qui se trouvent décrites dans les auteurs grecs, savoir : le viola purpurea sauvage, et les viola cultivés viola alba et lutea... ».
Le poète latin Virgile (70 - 19 av. J.-C.), compara la violette à la jacinthe, dans ces vers :
« Qualem virgineo demessum pollice florem
Seu mollis Violae, seu languentis Hyacinthi.
Qu’importe la fleur coupée par le doigt d’une vierge
Qu'elle soit douce Violette, ou Jacinthe étiolée.
Virgile , Énéide, XI.69[5] »
« Et nigrae Violae sunt, et Vaccinia nigra
Brune est la Violette, et brun le Vacciet (Jacinthe).
Virgile, Bucolique 10, v39 [4],[6]. »
Ce sont des plantes herbacées, rarement annuelles, ou des arbres, arbustes, sous-arbrisseaux pérennes. Les plantes herbacées sont parfois acaulescentes et rhizomateuses. Les Violaceae sont à feuilles alternes ou basales (chez certains ligneux comme Rinorea, elles sont opposées et anisophylles), stipulées et à limbe entier (plus rarement feuilles palmées), denté ou crénelé. Ces plantes sont souvent en touffes basales et sont parfois munies de deux bractées à la base ou vers le milieu de chaque pédoncule. Leurs fleurs sont en général tétracycliques, hermaphrodites (à l'exception des petites fleurs unisexuée du genre Melicytus), pentamères, parfois cléistogames, zygomorphes (actinomorphes chez Rinorea), solitaires, en grappe, thyrses, panicules ou glomérules. Le calice est composé de 5 sépales imbriqués libres (ou soudés légèrement à leur base) et inégaux persistant après la floraison, la corolle de 5 pétales libres imbriqués à confortés, parfois l'abaxial formant un large labelle ou éperon nectarifère à l'arrière, ce qui favorise la pollinisation par entomophilie. L'androcée isostémone à développement centrifuge est constitué de 5 (les deux étamines inférieurs prolongés en un appendice nectarifère qui s’enfonce dans l’éperon), parfois 3 étamines connivents conniventes, à anthères à déhiscence longitudinale, à filet court et qui forment un anneau autour du gynécée, lui-même formé de trois carpelles (parfois deux ou cinq) soudés en un ovaire supère uniloculaire à style unique et à placentation pariétale, contenant de nombreux ovules anatropes bitégumentés. Le fruit est une capsule à trois valves coriaces étalées en étoile et parfois à déhiscence explosive, quelques fois une baie, plus rarement un akène (genre Leonia) avec des graines à embryon droit et albumen abondant et qui, lorsqu'elles sont grosses, sont souvent arillées[7].
C'est une famille cosmopolite des régions froides à tropicales mais seul le genre Viola (400 espèces) est largement réparti[8].
En France, elle n'est représentée que par les genres suivants :
Selon "The Plant List"[9] (16 juillet 2012) :
Selon Angiosperm Phylogeny Website (11 décembre 2016)[10] :
Selon NCBI (11 décembre 2016)[11] :
Selon DELTA Angio (11 décembre 2016)[12] :
Selon ITIS (11 décembre 2016)[13] :
Violacées
↓ S 5 P 5 E 5 C ( 3 ) _ {displaystyle downarrow S_{5};P_{5};E_{5};C_{underline {(3)}}} . La famille des Violaceae (Violacées) est constituée de plantes dicotylédones ; elle comprend 800 espèces réparties en 16 à 23 genres. C'est le botaniste August Batsch qui crée cette famille sous le nom de Violariae dans son ouvrage Tabula affinitatum regni vegetabilis en 1802, d'après le nom classique latin du genre type Viola.
Ljubičevke (lat. Violaceae), porodica cvjetnjača koja je dobila ime po rodu Viola, nekada klasificirana u vlastiti red Violales (ljubicolike), a danas redu Malpighiales.
Porodica se sastoji od 25 rodova[1] sa 806 priznatih vrsta o kojih 478 vrta ljubica, a raširene su u umjerenom, suptropskom i tropskom pojasu. To su zeljaste i drvenaste biljke (grmlje i manje drveće). Cvjetovi su dvospolni, pokedonačni ili u cvatovima, a plod je tobolac ili bobica.
Rod ljubica odlikuje se ugodnim mirisom i ljubičastim cvijetom. Rastu u šumama, rubovima šuma i travnjacima, a postoje i hibridne vrste nastale križanjem više vrsta.
Anchietea pyrifolia (sin. Noisettia pyrifolia)
Corynostylis arborea (sin. Corynostylis hybanthus)
Hybanthus heterosepalus (nije priznata)
Hybanthus linearifolius (sin. Ionidium suffruticosum)
Glossarrhen floribundus(nije priznata)
Rinorea paniculata (sin. Alsodeia paniculata)
Ljubičevke (lat. Violaceae), porodica cvjetnjača koja je dobila ime po rodu Viola, nekada klasificirana u vlastiti red Violales (ljubicolike), a danas redu Malpighiales.
Porodica se sastoji od 25 rodova sa 806 priznatih vrsta o kojih 478 vrta ljubica, a raširene su u umjerenom, suptropskom i tropskom pojasu. To su zeljaste i drvenaste biljke (grmlje i manje drveće). Cvjetovi su dvospolni, pokedonačni ili u cvatovima, a plod je tobolac ili bobica.
Rod ljubica odlikuje se ugodnim mirisom i ljubičastim cvijetom. Rastu u šumama, rubovima šuma i travnjacima, a postoje i hibridne vrste nastale križanjem više vrsta.
Fijałkowe rostliny (Violaceae) su swójba symjencowych rostlinow (Spermatophyta). W srjedźnej Europje najbóle znaty ród je fijałka[1][2] (Viola).
Swójba fijałkowych rostlinow so do třoch podswójbow rozdźěluje, a to Violoideae, Leonioideae a Fusispermoideae. Wobsahuje 23 rodow z 800 družinami.
Podswójba Fusispermoideae:
Podswójba Leonioideae:
Podswójba Violoideae:
Fijałkowe rostliny (Violaceae) su swójba symjencowych rostlinow (Spermatophyta). W srjedźnej Europje najbóle znaty ród je fijałka (Viola).
Violaceae adalah salah satu suku anggota tumbuhan berbunga. Menurut Sistem klasifikasi APG II suku ini dimasukkan ke dalam bangsa Malpighiales, klad euRosidae I.
Violaceae adalah salah satu suku anggota tumbuhan berbunga. Menurut Sistem klasifikasi APG II suku ini dimasukkan ke dalam bangsa Malpighiales, klad euRosidae I.
Le Violacee (Violaceae Batsch) sono una famiglia di piante angiosperme eudicotiledoni appartenenti all'ordine Malpighiales.[1]
In questa famiglia sono riconosciuti 25 generi:[2]
La classificazione APG IV inserisce questa famiglia all'interno dell'ordine Malpighiales. Il sistema Cronquist la classificava invece nell'ordine Violales.[3]
Le Violacee (Violaceae Batsch) sono una famiglia di piante angiosperme eudicotiledoni appartenenti all'ordine Malpighiales.
Našlaitiniai (lot. Violaceae) – augalų šeima, kuriai priklauso žolės su ištisiniais lapais ir mažais prielapiais. Kituose kraštuose šiai šeimai priklauso puskrūmiai, o kartais net medžiai. Žiedai penkianariai, susibūrę į raceminius žiedynus. Vaisius – dėžutė, rečiau uoga.
Šeimoje 21 gentis, apie 800 rūšių. Lietuvoje auga viena našlaičių (Viola) gentis.
Kvapioji našlaitė (Viola odorata)
Trispalvė našlaitė (Viola tricolor)
Darželinė našlaitė (Viola x wittrockiana)
Vijolīšu dzimta (Violaceae) ir viena no segsēkļu (Magnoliophyta) dzimtām. Šīs dzimtas pārstāvji galvenokārt sastopami tropu un subtropu klimatisko joslu apgabalos. Kopā zināmas ap 830 sugas, kas tiek iedalītas 23 ģintīs. Lielākā daļa sugu pieder vijolīšu ģintij (ap 450—500 sugas). Latvijā sastopamas 17 vijolīšu sugas. Atskaitot 4—5 retās sugas, pārējās vijolītes ir diezgan biežas mežos, pļavās un krūmājos.
No savvaļas sugām izveidotas ļoti daudz kultūršķirnes. Sugas var būt ārstniecības augi.[1]
Vijolīšu dzimtas pārstāvji ir ziedoši lakstaugi, kas visbiežāk aug neliela cera formā. Raksturīgas veselas lapas ar pielapēm, ziedam parasti piecas kauslapas, vainaglapas un putekšņlapas. Ziedi var būt divdzimuma vai viendzimuma. Auglis visbiežāk pogaļa, retāk oga.
Vijolītes ir divgadīgi augi, kas jāsēj jūlija sākumā, lai tie ziedētu rudenī, vai augusta sākumā, lai ziedētu pavasarī. Senāk bija tikai Aalsmeer Giants un Swiss Giants sērijas šķirnes, bet tagad atkal modē ir sīkziedu šķirnes daudz skaistākos toņos. Šķirņu ir ļoti daudz.
Selekcionāri ir izaudzējuši pat rozā un koši sarkanas vijolītes.[2]
Populāra selekcionāru izveidota šķirņu grupa, kas sastopama ļoti dažādās krāsās, daudzveidīgās formās. Vijolītes var būt garumā līdz 10—25 cm. Šī veida vijolīšu šķirnes ir īpašas ar to, ka tās var ziedēt vairāku mēnešu garumā, ievērojot pareizu kopšanu (noziedējušos un sakaltušos ziedus novāc). Tāpat arī šīs vijolītes aug kompakti un ir pieticīgas. Viola x wittrockiana var audzēt gan dārzā, gan arī dažādos puķupodos, novietojot tos uz balkona vai citās vietās. Šķirnes ir prasīgas pēc saules gaismas.[3]
Purva vijolīte ir daudzgadīgs, sīks (garums 5—10 cm) vijolīšu dzimtas lakstaugs. Virszemes stublāja nav. Lapu virspuse tumši zaļa, spīdīga, lapas kailas. Ziedkāta galā viens blāvi violets zieds (garums 0,7—1,5 cm). Kauslapas strupas. Pieziedlapas atrodas ziedkāta vidū. Piesis taisns, līdz 1,5 reizes garāks nekā kauslapu piedeva. Auglis — kaila pogaļa.
Veido dažāda lieluma grupas mitros, purvainos mežos un pļavās, kā arī purvos. Zied no maija līdz jūlija vidum. Izplatīta suga Eiropā, Latvijā bieži visā teritorijā.[4]
Smaržīgā vijolīte ir daudzgadīgs, sīks (garums 5—15 cm) vijolīšu dzimtas lakstaugs. Virszemes stublāja nav; augam noziedot izaug lapaini, ložņājoši dzinumi, kas iesakņojas. Rozetes lapas ieapaļas vai olveidīgas (garums, platums 1—7 cm), pamats sirdsveidīgs, mala strupi zobaina, gals strups. Lapas kāts aptuveni plātnes garumā vai garāks. Pielapes parasti gludas, olveidīgas. Ziedi lieli (garums 1,5—2,5 cm), tumšvioleti, ļoti smaržīgi. Pieziedlapas atrodas aptuveni ziedkāta vidū vai mazliet augstāk. Kauslapas strupas. Auglis — apmatota pogaļa.
Augs sastopams vecos parkos un to apkaimē, gravās, krūmājos upju krastos un mītņu tuvumā. Zied no aprīļa līdz maija vidum. Izplatīta lielākajā Eiropas daļā, dažviet Āzijā un Ziemeļāfrikā. Eiropas ziemeļdaļā tā no apstādījumiem pilnīgi pārveidojusies par savvaļas sugu. Latvijā sastopama reti.[5]
Jūrmalas vijolīte ir daudzgadīgs, sīks vai neliels (garums 10—25 cm) vijolīšu dzimtas lakstaugs. Stublājs kails. Dzinumu apakšējā daļa sakneņveidīga, pāriet ļoti garā, baltā un dziļi smiltī ieaugušā resnā, zarojošā saknenī. Vienam augam stublāju parasti daudz, tie pacili, vienkārši vai zaraini. Lapas šauri lancetiskas vai lineāras (garums 2—4 cm, platums 0,15—0,5 cm), kailas, katrā plātnes pusē ar 3—4 zobiņiem, aptaustot šķiet diezgan biezas. Lapu kāti īsi. Pielapes plūksnaini šķeltas. Ziedi trīskrāsaini (violeti - dzelteni - balti) vai divkrāsaini (violeti ar dzeltenu plankumu uz apakšējās vainaglapas), vainaglapas diezgan garas (garums 1—1,5 cm), ziedkāts garš un kails (garums 2—8 cm). Auglis — pogaļa.
Sastopama nelielās grupās vai atsevišķi kāpu smiltājos. Zied no jūnija vidus līdz augustam. Suga sastopama Baltijas jūras piekrastē (nav pietiekami izpētīta). Latvijā reti Rīgas līča un Baltijas jūras krastos Kurzemes daļā.[6]
Tīruma vijolīte ir viengadīgs, sīks vai neliels (garums 5—30 cm) vijolīšu dzimtas lakstaugs. Stublājs stāvs, pacils, parasti kails, bagātīgi zaro. Lapas olveidīgas vai eliptiskas (garums 0,8—5 cm, platums 0,4—2 cm), ar zobainu malu, smailu galu un ķīļveidīgu pamatu. Pielapes plūksnainas, to vidējā daiva gara (līdz 3—4 cm), lapveidīga. Ziedi pa vienam garos ziedkātos lapu žāklēs. Vainags divkrāsains: gaiši dzeltens un balts (garums 0,5—2 cm), mazliet garāks nekā kauss. Piesis līdz 0,4 cm garš. Ziedi sīkāki (garums līdz 1 cm), blāvi dzelteni.
Raksturīgie biotopi: skraji priežu meži, nezālienes, izcirtumi, kāpas un dzelzceļu uzbērumu tuvumā. Zied no aprīļa līdz oktobrim.
Eiropā un daudzviet Āzijā plaši sastopama suga, bieži kultivēta un nacionalizējusies citos kontinentos. Latvijā sastopama visā valsts teritorijā.[7]
Suņu vijolīte ir daudzgadīgs, sīks (garums 5—15 cm) vijolīšu dzimtas lakstaugs. Augs kails, izpleties, no sakneņa atiet viens vai vairāki pacili stublāji. Augam ir tikai stublāja lapas. Lapas olveidīgas (garums 1—4 cm, platums 0,7—2,5 cm). Plātnes gals smails vai strups, mala zobaina, pamats sirdsveidīgs. Pielapes lineāras vai īlenveidīgas (garums 0,5—1,5 cm, platums 0,2—0,4 cm). Ziedi bez smaržas, violeti zili līdz zili (garums 0,7—1,5 cm), pieziedlapas ziedkāta augšdaļā. Irbuļa knābis ar kārpainiem vienšūnas matiņiem. Piesis zaļgans. Kauslapas smailas. Auglis — pogaļa.
Sastopama atsevišķos eksemplāros un nelielās grupās skrajos mežos, krūmājos, mežmalās un pļavās. Sāk ziedēt maijā vai jūnijā. Eiropā un Latvijā bieži sastopama suga visā teritorijā.[8]
Vijolīšu dzimta (Violaceae)
Vijolīšu dzimta (Violaceae) ir viena no segsēkļu (Magnoliophyta) dzimtām. Šīs dzimtas pārstāvji galvenokārt sastopami tropu un subtropu klimatisko joslu apgabalos. Kopā zināmas ap 830 sugas, kas tiek iedalītas 23 ģintīs. Lielākā daļa sugu pieder vijolīšu ģintij (ap 450—500 sugas). Latvijā sastopamas 17 vijolīšu sugas. Atskaitot 4—5 retās sugas, pārējās vijolītes ir diezgan biežas mežos, pļavās un krūmājos.
No savvaļas sugām izveidotas ļoti daudz kultūršķirnes. Sugas var būt ārstniecības augi.
De viooltjesfamilie (Violaceae) is een familie van bedektzadige planten. De familie is vooral bekend van het viooltje (Viola). Enkele bekende soorten uit deze familie zijn:
Wereldwijd telt de familie zo'n 800 soorten in 20 geslachten. De geslachten Viola (400), Rinorea (200) en Hybanthus (150) nemen daarvan het merendeel voor hun rekening.
In het Cronquist-systeem (1981) werd de Viooltjesfamilie geplaatst in de orde Violales.
De viooltjesfamilie (Violaceae) is een familie van bedektzadige planten. De familie is vooral bekend van het viooltje (Viola). Enkele bekende soorten uit deze familie zijn:
Hybanthus enneaspermus Melicytus crassifolius Akkerviooltje (Viola arvensis) Bosviooltje (Viola riviniana) Donkersporig bosviooltje (Viola reichenbachiana) Driekleurig viooltje (Viola tricolor) Duinviooltje (Viola curtisii) Hondsviooltje (Viola canina) Hoornviooltje (Viola cornuta) Langsporig viooltje (Viola calcarata) Maarts viooltje (Viola odorata) Moerasviooltje (Viola palustris) Zinkviooltje (Viola lutea subsp. calaminaria)Wereldwijd telt de familie zo'n 800 soorten in 20 geslachten. De geslachten Viola (400), Rinorea (200) en Hybanthus (150) nemen daarvan het merendeel voor hun rekening.
In het Cronquist-systeem (1981) werd de Viooltjesfamilie geplaatst in de orde Violales.
Fiolfamilien (Violaceae) er ein plantefamilie i ordenen Malpighiales. Det finst både urter, buskar og tre i fiolfamilien. Det er 21 planteslekter, om lag 900 artar og ei mengd hybridar i familien. Fiol er den mest kjende slekta i familien, og den einaste i Noreg og Norden, med artar som stemorsblom.
Fiolfamilien (Violaceae) er ein plantefamilie i ordenen Malpighiales. Det finst både urter, buskar og tre i fiolfamilien. Det er 21 planteslekter, om lag 900 artar og ei mengd hybridar i familien. Fiol er den mest kjende slekta i familien, og den einaste i Noreg og Norden, med artar som stemorsblom.
Fiolfamilien (Violaceae) er en plantefamilie i ordenen Malpighiales. Den omfatter ca. 800 arter fordelt på 23 planteslekter. Fiolene er de desidert mest kjente medlemmene av denne familien, med arter som for eksempel stemorsblomst.
Denne botanikkrelaterte artikkelen er foreløpig kort eller mangelfull, og du kan hjelpe Wikipedia ved å utvide den. Fiolfamilien (Violaceae) er en plantefamilie i ordenen Malpighiales. Den omfatter ca. 800 arter fordelt på 23 planteslekter. Fiolene er de desidert mest kjente medlemmene av denne familien, med arter som for eksempel stemorsblomst.
Fiołkowate (Violaceae Batsch.) – rodzina roślin zaliczana współcześnie do malpigiowców (Malpighiales). Należy do niej ok. 900[2]–985[1] gatunków skupionych w 28 rodzajach[3]. Większość należących tu rodzajów obejmuje rośliny drzewiaste, pnącza i rośliny zielne terenów nizinnych w tropikach i strefie subtropikalnej, jedyny wyjątek to rodzaj fiołek Viola, do którego należy aż 550 gatunków, którego przedstawiciele są rozpowszechnieni na całym świecie w różnych siedliskach, włączając w to strefę umiarkowaną, a nawet Arktykę i siedliska alpejskie[2][4]. W Polsce dziko rosną przedstawiciele też tylko tego jednego rodzaju (ponad 20 gatunków fiołka)[5]. Fiołki uprawiane są jako rośliny ozdobne, rzadziej stosowane są jako jadalne (liście i kwiaty). Rośliny z tego rodzaju oraz Rinorea, ze względu na zawartość m.in. salicylanu metylu wykorzystywane są w medycynie. Rośliny z rodzaju Rinorea jako metalofity mogą być stosowane do fitoremediacji, poza tym gatunki drzewiaste z tego rodzaju dostarczają drewna. Kilka gatunków Hybanthus wykorzystywanych jest do sporządzania pułapek do łapania ptaków[4].
Rodzina przedstawiana jest jako siostrzana dla Goupiaceae i blisko spokrewniona z męczennicowatymi Passifloraceae i wierzbowatymi Salicaceae, wraz z którymi zaliczana jest do obszernego rzędu malpigiowców (Malpighiales) i wraz z nim do kladu różowych w obrębie okrytonasiennych[1].
Rodzina dzielona jest na dwie podrodziny – Fusispermoideae Hekking i Violoideae. Do pierwszej zalicza się tylko jeden rodzaj Fusispermum występujący w Ameryce Środkowej[1].
←Humiriaceae – pochodnikowate
Violaceae – fiołkowate
Passifloraceae – męczennicowate
Salicaceae – wierzbowate
Rafflesiaceae – bukietnicowate
Euphorbiaceae – wilczomleczowate
Phyllanthaceae – liściokwiatowate
Linaceae – lnowate
Gromada okrytonasienne (Magnoliophyta Cronquist), podgromada Magnoliophytina Frohne & U. Jensen ex Reveal, klasa Rosopsida Batsch, podklasa ukęślowe (Dilleniidae Takht. ex Reveal & Tahkt.), nadrząd Violanae R. Dahlgren ex Reveal, rząd fiołkowce (Violales Perleb), rodzina fiołkowate (Violaceae Batsch)[7].
Fiołkowate (Violaceae Batsch.) – rodzina roślin zaliczana współcześnie do malpigiowców (Malpighiales). Należy do niej ok. 900–985 gatunków skupionych w 28 rodzajach. Większość należących tu rodzajów obejmuje rośliny drzewiaste, pnącza i rośliny zielne terenów nizinnych w tropikach i strefie subtropikalnej, jedyny wyjątek to rodzaj fiołek Viola, do którego należy aż 550 gatunków, którego przedstawiciele są rozpowszechnieni na całym świecie w różnych siedliskach, włączając w to strefę umiarkowaną, a nawet Arktykę i siedliska alpejskie. W Polsce dziko rosną przedstawiciele też tylko tego jednego rodzaju (ponad 20 gatunków fiołka). Fiołki uprawiane są jako rośliny ozdobne, rzadziej stosowane są jako jadalne (liście i kwiaty). Rośliny z tego rodzaju oraz Rinorea, ze względu na zawartość m.in. salicylanu metylu wykorzystywane są w medycynie. Rośliny z rodzaju Rinorea jako metalofity mogą być stosowane do fitoremediacji, poza tym gatunki drzewiaste z tego rodzaju dostarczają drewna. Kilka gatunków Hybanthus wykorzystywanych jest do sporządzania pułapek do łapania ptaków.
Violaceae, a família das violetas, contém cerca de 26 gêneros e 900 espécies de plantas herbáceas, arvoretas, arbustos ou menos frequentemente lianas. Em regiões temperadas predominam as espécies do gênero herbáceo Viola, enquanto os trópicos concentram a maior diversidade genérica da família, com representantes predominantemente lenhosos.
Galhos de especies do gênero Rinorea são consumidos como "plantas de mascar" na África Ocidental. Viola odorata tem rizomas e sementes, que são venenosos, mas também dela são extraídos diversos óleos essenciais aromáticos.[1][2]
Alsodeiaceae J.G. Agardh, Leoniaceae DC., Retrosepalaceae Dulac.[3]
O nome latino de "violeta" é Viola, forma latina do grego Ione. Ione era amada por Júpiter, que, para evitar o ódio de Juno, sua esposa, transformou Ione em uma vitela. Ione chorava enquanto pastava, e de suas lágrimas nasciam violetas. A violeta é considerada uma planta de reverência à deusa Afrodite. Fora no passado, simbolo de fertilidade, e componente frequente de filtros de amor.
Era o símbolo da cidade de Atenas, onde servia para adoçar alimentos. Os romanos faziam vinhos de violetas. Plinio, o Velho, aconselhava o uso de coroa de violetas para curar dores de cabeça e tonturas, principalmente se eram resultadas por uso excessivo de bebidas alcoólicas. Hoje em dia, sabe-se que ela contém um glicosídeo do ácido salicílico, cuja fórmula sintética é utilizada na Aspirina.
Para Napoleão, era o emblema de seu partido, por ser a flor favorita de sua esposa Imperatriz Josefina.[2]
Violaceae é notavelmente comum em termos do mesmo número de espécies e indivíduos com hastes de até 10 cm ao longo da flora arbórea Amazônica, e são comuns nas 227 espécies que possuem até 5 cm de haste. O gênero Rinorea é comum e pode dominar o extrato inferior das florestas Africanas, e várias espécies podem crescer em conjunto.
As espécies herbáceas possuem folhas que estão agregadas na base, com capacidade de suporte e escalada. São mesofíticas ou helofíticas. O gênero mais conhecido das zonas temperadas Viola é mirmecórico, e utiliza do mecanismo de mirmecoria como forma de dispersão de sementes por grandes vertebrados. Mecanismos de anemocoria (dispersão pelo vento), são típicos de espécies tropicais.
Violaceae são o alimento favorito de lagartas na maioria das Agraulis vanillae. Na África, estima-se que metade das especies de nereis ocorriam em Rinorea, Salicaceae e Kiggelariaceae são catalogadas como hospedeiras destes organismos.[5][6]
Norte: Acre, Amazonas, Amapá, Pará, Rondônia, Roraima, Tocantins.
Nordeste: Alagoas, Bahia, Ceará, Maranhão, Paraíba, Pernambuco, Piauí, Rio Grande do Norte, Sergipe.
Centro-oeste: Distrito Federal, Goiás, Mato Grosso do Sul, Mato Grosso.
Sudeste: Espírito Santo, Minas Gerais, Rio de Janeiro, São Paulo.
Sul: Paraná, Rio Grande do Sul, Santa Catarina.
Amazônia, Caatinga, Cerrado, Mata Atlântica, Pampa, Pantanal.
Área Antrópica, Caatinga (stricto sensu), Campinarana, Campo de Altitude, Campo de Várzea, Campo Limpo, Campo Rupestre, Carrasco, Cerrado (lato sensu), Floresta Ciliar ou Galeria, Floresta de Igapó, Floresta de Terra Firme, Floresta de Várzea, Floresta Estacional Decidual, Floresta Estacional Semidecidual, Floresta Ombrófila, Floresta Pluvial, Floresta Ombrófila Mista, Restinga, Vegetação Sobre Afloramentos Rochosos.[7]
Flores levemente monossimétricas, cálice quincuncial, anteras com conectivo formando escamas apicais.[4]
Em vista de um corte transversal esse órgão possui contorno quase circular. Em sua estrutura primária, a epiderme é unisseriada com células de contorno irregular; parênquima cortical formado por células de dimensões e contorno irregulares, sem espaçamentos, imersas no parênquima, onde encontram-se células secretoras.
Delimitando o córtex do cilindro central encontra-se uma camada endodérmica com células de paredes com pequenos espaçamentos, que também é relacionada ao periciclo unisseriado com células de formatos e tamanhos diversos. O sistema vascular apresenta quatro pólos de xilema alternados com floema, caracterizando-se por possuir raiz tetrarca e medula parenquimatosa.
Em estrutura secundária a epiderme é simples, seguida de parênquima cortical com células de contorno uniforme, contendo idioblastos cristalinos e sem espaços intercelulares; endoderme constituída de células com paredes reforçadas, e de tamanho menor que as corticais, delimitando o córtex do cilindro central.
Entre o xilema e floema, disposto de maneira concêntrica, é possível observar a formação de um câmbio vascular e a região central é preenchida por células parenquimáticas de paredes reforçadas.
Hastes jovens com entrenós sólidos (ou com entrenós vazados, que normalmente ocorre em espécies herbáceas) tri-lacunares. O tecido vascular primário é um cilindro sem compartimentos, ou com anéis colaterais. Possui pequeno retardamento do crescimento secundário devido à organização dos anéis cambiais. O xilema axial pode conter traqueídeos com inclusão de fibras septadas. A madeira é porosa, composta por poros difusos. Os vasos são diminutos, podendo variar de pequenos a médios; em grande maioria solitários, ou organizados de forma radial.
Folhas alternas ou opostas, simples, com estípulas foliáceas geralmente caducas ou reduzidas a uma pequena saliência, inteiras ou serradas, sem bainha. Podem ser reconhecidas por suas folhas serradas com estípulas, as quais muitas vezes podem ter coloração amarelada com venação elevada.Possuem epiderme mucilagenosa, com estômatos anisociticos ou paraciticos na parte adaxial das folhas. Pode apresentar pêlos. Não possui venação para o transporte de floema nas folhas menores no gênero Viola.
Folhas que sofreram processos de senescência, até mesmo folhas mortas, podem continuar ligadas ao corpo da planta até desenvolverem um aspecto ‘esquelético”. Em algumas espécies albinas como em "Rosulate Violas", as folhas são quase suculentas e arredondadas, formando uma estrutura acolchoada, assemelhando-se morfologicamente muito mais a uma cactácea de que a uma violeta.
As flores se estabelecem a partir de diferentes e longas hastes das axilas foliares. A organização da inflorescência é catalogada como: flores solitárias ou dispostas em racemos, panículas, dicásios ou fascículos.
O perianto é diferenciado em cinco distintas e imbricadas sépalas e cinco pétalas. Hipanto ausente. Possuem simetria zigomorfica ou actinomorfa, diclamídeas com cálice gamossépalo e corola dialissépala pentâmeros. Composta por sépalas pentâmeras, persistentes, imbricadas; pétalas pentâmeras, livres, iguais ou desiguais entre si. A pétala inferior é diferenciada e costuma ser calcarada, e contém estames com pequenos filamentos que são bem desenvolvidos,e que estabelecem conexões com o gineceu.
Possuem flores bissexuadas, com alguns membros da família produzem flores incompletas sobre pequenas hastes depois do período padrão de floração. Essas flores possuem abertura incompleta e sofrem processos de auto-polinização, denominadas como flores cleistógamas.
O androceu consiste em cinco estames distintos com anteras que estão fragilmente aderidas ao redor do gineceu. livres ou com os filetes unidos, isomorfos ou frequentemente os dois anteriores providos de uma giba ou calcar conectivo, geralmente composto por um apêndice membranáceo no ápice das anteras. As duas anteras inferiores comumente apresentam apêndices nectáríferos que são projetados atrás dentro do cálcar funcionando como direcionadores de néctar para atração de insetos para polinização.
O gineceu consiste em um único pistilo com 3 a 5 carpelos, com ovário supero, unilocular, tri a penta carpelar, possui placentação parietal, óvulos 1-2 ou numerosos em cada placenta, anátropos, estilete reto com 1 estigma de formas variadas.
Fruto com cápsula loculicida e valvar (às vezes com deiscência explosiva) ou baga; sementes 1-2 a numerosas, tomentosas ou glabras, aladas ou com arilo, endosperma farto, embrião reto, com dois cotilédones planos, foliáceos.
Quando capsular, é elasticamente deiscente. A cápsula da semente tem três partes fundidas formando uma única câmara, que em algumas espécies são pontudas e triangulares. A dispersão ocorre quando as cápsulas se abrem em três partes, a partir da explosão que a parede do fruto sofre quando se fecha em torno delas, e as espreme, formando uma “estrela de três pontas”.
Semente endospérmica e oleosa, sendo que, algumas espécies podem ser identificadas pela forma e cor de sua semente que são normalmente arredondadas, de coloração amarelada à castanho.[3][4][8]
Os organismos pertencentes ao gênero Viola possuem o metabolismo do tipo C3.
No gênero Ionidium foi registrada a presença de Inulina, e também de outras substancias alcaloides. Flavonóides presentes. Possível acumulo de alumínio também catalogado.[5]
Estudos recentes sugerem que os gêneros Fusispermum e Rinorea formam pequenos clados que são irmãos do restante das Violaceae, e que Goupiaceae é irmão de Violaceae. Porém, pouco é conhecido sobre a morfologia e anatomia desses grandes grupos. A família é considerada monofilética, contudo, as relações filogenéticas dentro deste grupo ainda não estão esclarecidas. Estudos recentes mudaram a compreensão da filogenia de Violaceae por elucidações sobre a morfologia e anatomia dos grupos mais basais.
Dentro de Violaceae, clados como Fusispermum e Rinorea são fortemente embasados como sendo irmãs do restante da familia. Fusispermum é um gênero Neotropical com três especieis, que vão da Costa Rica até o Peru. Em contraste, Rinorea é um gênero pantropical com 49 especies nos trópicos.
Outros fatores do desenvolvimento que afetam o entendimento de sua associação filogenética com as Goupiaceae que abriga espécies da América Central e América do Sul. A posição filogenética de Goupiaceae tem sido pobremente compreendida. Goupia estava incluso em Celastraceae como subfamilia Goupioideae, sendo que posteriormente o gênero foi considerado uma família. Desta forma, Goupia não é mais associada com Violaceae, ou qualquer outra família do clado de organismos com placentação parietal, dentro de Malpighiales.[9]
As flores de violetas são utilizadas para fins ornamentais e alimentícios. É cultivada no Sul e Sudeste do Brasil para fins ornamentais.
São melíferas, e utilizadas como Plantas Alimentícias Não Convencionais (PANC) em saladas para um toque colorido e fresco, e quando açucaradas são utilizadas para decoração de sobremesas.[2][10]
.jpg)
.jpg)
.jpg)
_Spreng._(8664333809).jpg)
.jpg)
_Hassl._(7632051478).jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
_Spreng._(8664333809).jpg)
.jpg)
_Hassl._(7632051478).jpg)
.jpg)
.jpg)
_(8231436611).jpg)
|nome1= sem |sobrenome1= em Authors list (ajuda) Violaceae, a família das violetas, contém cerca de 26 gêneros e 900 espécies de plantas herbáceas, arvoretas, arbustos ou menos frequentemente lianas. Em regiões temperadas predominam as espécies do gênero herbáceo Viola, enquanto os trópicos concentram a maior diversidade genérica da família, com representantes predominantemente lenhosos.
Galhos de especies do gênero Rinorea são consumidos como "plantas de mascar" na África Ocidental. Viola odorata tem rizomas e sementes, que são venenosos, mas também dela são extraídos diversos óleos essenciais aromáticos.
Vijoličevke (znanstveno ime Violaceae) so družina zeli iz redu Malpighiales.
Cvetovi vijoličevk so grajeni na dva načina; primer prvaga je vrtna mačeha, primer drugega pa dišeča vijolica. Pri slednjih je prednji venčni list na zadnjem delu podaljšan v ostrogo, na vsaki strani pa ga objema po en venčni list. Ostala dva venčna lista imata krilca pomaknjena nekoliko nazaj.
Pri vrtni mačehi se za razliko prednji venčni list spušča iz cvetnega vhoda navzdol, drugi štirje pa se nad njim dvigujejo navzgor.
Plodnico pri vijoličevkah sestavljajo po trije plodni listi, med katerimi je po pet prašnikov s kratkimi stebriči. Do njih so na venčnih listih speljani potokazi v drugačni barvi kot so venčni listi.
Vijoličevke (znanstveno ime Violaceae) so družina zeli iz redu Malpighiales.
Violväxter (Violaceae) är en växtfamilj med 21 släkten och omkring 800 arter. De allra flesta är örter, buskar eller lianer. Violväxterna finns över hela världen och i nästan alla klimat. I Sverige finns endast arter i violsläktet (Viola) vildväxande.
Blommorna är aktinomorfa eller zygomorfa, femtaliga och tvåkönade. Fodret är oftast kvarsittande. I de zygomorfa blommorna är det nedersta kronbladet försett med en honungsförande sporre. Ståndarna har mycket korta strängar och knapparna är tätt sammanslutna kring stiftet. Knappbandet är vanligtvis utdraget till ett fjällikt eller hinnaktigt bihang ovanför knappen. Frukten är oftast en trevalvlig, enrummig kapsel, som har de många fröna fästa längs mitten av valveln.
I äldre klassificeringssystem, såsom Cronquistsystemet placerades violväxterna i en egen ordning, Violales. Nyare system, som baserar klassificeringen på DNA-analyser, anger dock att violväxterna ska ingå i Malpighiales.
Wikimedia Commons har media som rör Violväxter.
Den här artikeln är helt eller delvis baserad på material från Nordisk familjebok, 1904–1926.Violväxter (Violaceae) är en växtfamilj med 21 släkten och omkring 800 arter. De allra flesta är örter, buskar eller lianer. Violväxterna finns över hela världen och i nästan alla klimat. I Sverige finns endast arter i violsläktet (Viola) vildväxande.
Blommorna är aktinomorfa eller zygomorfa, femtaliga och tvåkönade. Fodret är oftast kvarsittande. I de zygomorfa blommorna är det nedersta kronbladet försett med en honungsförande sporre. Ståndarna har mycket korta strängar och knapparna är tätt sammanslutna kring stiftet. Knappbandet är vanligtvis utdraget till ett fjällikt eller hinnaktigt bihang ovanför knappen. Frukten är oftast en trevalvlig, enrummig kapsel, som har de många fröna fästa längs mitten av valveln.
I äldre klassificeringssystem, såsom Cronquistsystemet placerades violväxterna i en egen ordning, Violales. Nyare system, som baserar klassificeringen på DNA-analyser, anger dock att violväxterna ska ingå i Malpighiales.
Menekşegiller (Violaceae), 21 cins içinde toplanmış yaklaşık 800 çiçekli bitki türünü içeren bir familyadır ve ismini de bu familyadaki Viola adlı cinsden alır.
Bu familya için kullanılagelmiş diğer bilimsel adlar şunlardır:
Cronquist sistemi gibi eski sınıflandırma sistemlerinde, Violacea familyası kendisi üzerinden adlandırılmış olan Violales takımı içine yerleştirilirken, Angiosperm Phylogeny Group (Kapalı Tohumlular Soy Oluş Grubu)'nunki gibi daha yeni sınıflandırmalarda ise Malpighiales takımına dahil edilir.
Alt familya: Fusispermoideae
Alt familya: Leonioideae
Alt familya: Violoideae
Menekşegiller (Violaceae), 21 cins içinde toplanmış yaklaşık 800 çiçekli bitki türünü içeren bir familyadır ve ismini de bu familyadaki Viola adlı cinsden alır.
Bu familya için kullanılagelmiş diğer bilimsel adlar şunlardır:
Alsodeiaceae (J. G. Agardh) Leoniaceae (de Candolle) Retrosepalaceae (Dulac)Cronquist sistemi gibi eski sınıflandırma sistemlerinde, Violacea familyası kendisi üzerinden adlandırılmış olan Violales takımı içine yerleştirilirken, Angiosperm Phylogeny Group (Kapalı Tohumlular Soy Oluş Grubu)'nunki gibi daha yeni sınıflandırmalarda ise Malpighiales takımına dahil edilir.
Великий ареал фіалки простягається від Арктики на півночі до Вогняної Землі і Фолклендських островів, Капської області, Австралії, Тасманії та Нової Зеландії на півдні. У тропічних і субтропічних областях фіалки ростуть у горах, зустрічаючись на висоті до 4600 м в Перу і Болівії. Інших найбільший рід родини гібантус (Hybanthus), поширений в тропіках обох півкуль та проникає на півночі і півдні свого ареалу в помірну зону. Решта родів обмежені або одним континентом, або навіть єдиним архіпелагом. Численні ендемічні види фіалок у високогірних Андах, особливо в Чилі, надзвичайно своєрідні «розеткові» рослини, абсолютно несхожі на наші звичайні фіалка.
Листя фіалкових чергові або рідко супротивні (гібантус), іноді дворядні, прості, зазвичай цільні (у деяких фіалок лопатеві), більшою частиною мають прилистки.
Квітки поодинокі (або розташовані по двоє) у пазухах листків або частіше зібрані в різноманітні суцвіття. У ряду фіалкових спостерігається кауліфлорія. Квітки двостатеві або рідко одностатеві, актиноморфні або зигоморфні. Чашолистків 5, як правило рівної довжини, вільні, рідко зрощені в основі, зазвичай залишаються до дозрівання плоду. Пелюсток 5, в зигоморфних квітках самий нижній (передній) пелюстка крупніше інших, в основі з мешковидних або горбовідним виростом або витягнуть у шпорец. Тичинок 5, що чергуються з пелюстками. Нитки тичинок дуже короткі (іноді майже відсутні), вільні або більш-менш зрослися, рідше зростаються повністю в трубку, яка оточує зав'язь. Пиляки інтрорзні, розкриваються подовжньою щілиною, рідко відкриваються на верхівці, вільні або зрослися навколо зав'язі. Тичинки всі однакові або майже однакові, звичайно з нектароносних придатками на спинці ниток, які іноді можуть бути з'єднані в трубку, або в зигоморфних квітках дві передні тичинки на спинці з мішкоподібними, горбоподібними або шпорцеподібними нектарниками, що вдаються до шпорець передньої пелюстки, де скупчується нектар. Гінецей з 3, рідко 2, 4 або 5 плодолистків. Зав'язь верхня, одногніздова, з 3 (2-5) парієтальними плацентами, кожна з 1 — 2-багатьма анатропними насінезачатками. Стовпчик простий, в зигоморфних квітках часто в S-подібно зігнутий, з більш-менш прямо спрямованою верхівкою. Рильце просте, рідко 3-5-лопатеве. У переважної більшості фіалкових плід — 3-профільна локуліцидна коробочка, рідко ягода або горіхоподібний плід. Насіння з прямим зародком з плоскими сім'ядолями і зазвичай рясним, м'ясистим ендоспермом, часто з арілоїдом. У деревних ліан насіння крилате.
Багато видів фіалки та їх гібриди культивують як декоративні рослини. Особливо широко поширені в культурі фіалка запашна (V. х wittrockiana), яка, ймовірно, походить від схрещування фіалки жовтої, фіалки триколірної і фіалки алтайської.
На півдні Франції, в околиці Ніцци, і в Північній Італії, біля Парми, розводять Пармську фіалку для виробництва дорогих парфумів. В Україні на Південному узбережжі Криму виведено два сорти фіалки, листя яких дають хорошу ефірну олію, що застосовується в парфумерії.
Семейство фиалковые (Violaceae) (рос.)
Họ Hoa tím hay họ Vi-ô-lét (danh pháp khoa học: Violaceae, còn gọi là Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. và Retrosepalaceae Dulac) là một họ trong thực vật có hoa bao gồm khoảng 800 loài trong 21-23 chi, trong đó riêng chi điển hình (chi Viola) chứa khoảng 400-600 loài. Tên gọi khoa học của họ này có nguồn gốc từ chi Viola, bao gồm các loài hoa tím (vi-ô-lét) và păng-xê (hoa bướm).
Các phân loại cũ như hệ thống Cronquist đặt họ Violaceae trong bộ Hoa tím (Violales). Tuy nhiên, các phân loại mới hơn, như hệ thống APG II đặt họ này trong bộ Sơ ri (Malpighiales).
Họ này đôi khi được chia thành ba phân họ là Violoideae, Leonioideae và Fusispermoideae.
Họ Hoa tím hay họ Vi-ô-lét (danh pháp khoa học: Violaceae, còn gọi là Alsodeiaceae J.G.Agardh, Leoniaceae DC. và Retrosepalaceae Dulac) là một họ trong thực vật có hoa bao gồm khoảng 800 loài trong 21-23 chi, trong đó riêng chi điển hình (chi Viola) chứa khoảng 400-600 loài. Tên gọi khoa học của họ này có nguồn gốc từ chi Viola, bao gồm các loài hoa tím (vi-ô-lét) và păng-xê (hoa bướm).
Các phân loại cũ như hệ thống Cronquist đặt họ Violaceae trong bộ Hoa tím (Violales). Tuy nhiên, các phân loại mới hơn, như hệ thống APG II đặt họ này trong bộ Sơ ri (Malpighiales).
Violaceae Batsch (1802), nom. cons.
Фиа́лковые (лат. Violáceae) — семейство двудольных растений порядка Мальпигиецветные.
Представители семейства — в большинстве случаев (виды Viola, Hybanthus) однолетние или многолетние травы, редко полукустарники (виды Viola), прямостоячие или лазящие (лианы) кустарники (Anchietea, Agation, Calyptrion), реже кустарники и небольшие деревца (Paypayrola, Rinorea, Leonia, Hymenanthera и др.). В редких случаях листья у фиалковых являются прикорневыми (у некоторых Viola, так как стебель не развит), в большинстве же случаев стебель несёт попеременные или редко (у Hybanthus) супротивные листья, снабжённые прилистниками. Листья бывают либо простыми, либо перисто-рассечёнными.
Цветки — одиночные, в пазухе листьев, а у некоторых видов собраны в пазушные или конечные колосистые, метельчатые или кистевидные соцветия; цветы большей частью обоеполые, изредка однополые. У некоторых видов (Viola, Jonidium) цветки двоякой формы: обыкновенные, открытые, и клейстогамные, закрытые. Открытые цветки обыкновенно зигоморфные, иногда почти правильные (у Paypayrola; Amphirroe, Rinorea и др.); формула цветка К5, С5, А5, G(3), редко плодолистиков бывает 2 (у Hymenanthera) или 4—5 (у Melicytus). Чашечка почти всегда свободнолистная, остающаяся, у Viola снабжённая снизу особыми придатками, направленными вниз. Венчик большей частью свободнолепестный, иногда (у Paypayrola и др.) у основания сросшийся, трубчатый; в зигоморфных цветках передний, более крупный лепесток снабжён шпорцем (у Viola) или выпуклиною (у Jonidium). Тычинки свободные, редко сросшиеся (у Paypayrola, Gloeospermum); нити у них очень короткие, связник большей частью расширяется над пыльниками в чешуйчатый придаток; две передних тычинки несут мешётчатые нектарники, заходящие в шпорец (у Viola). Пестик с одногнёздой, верхней, многосемянной завязью, с коротким, иногда изогнутым в виде буквы s столбиком и с простым, реже — трёхлопастным рыльцем. Плод — многосемянная коробочка, вскрывающаяся створками (по числу плодолистиков); семена с мясистым белком и центральным, прямым зародышем.
Всех видов фиалковых насчитывается около 800 (25 родов[2], наиболее богатый род Viola, до 500 видов); травянистые виды растут в умеренном климате, кустарники и полукустарники под тропиками. В России чаще всего встречается род Viola.
Семейство подразделяется на три подсемейства — Violeae, Rinoreeae и Paypayroleae — и включает 28 родов.
Фиа́лковые (лат. Violáceae) — семейство двудольных растений порядка Мальпигиецветные.
堇菜科是属于金虎尾目（旧属堇菜目）的一类植物，大多为草本，有少数为灌木，花两性，单叶互生，有长叶柄。花瓣为5，不整齐，下面一瓣比其他瓣较大。
堇菜科植物有22属，大约900多种，广泛分布在全世界各地的温带和热带地区，中国分布有4属：鼠鞭草属（Hybanthus）；鳞隔堇属（Scyphellandra）；三角车属（Rinorea）和堇菜属（Viola），大约130种。
堇菜科是属于金虎尾目（旧属堇菜目）的一类植物，大多为草本，有少数为灌木，花两性，单叶互生，有长叶柄。花瓣为5，不整齐，下面一瓣比其他瓣较大。
堇菜科植物有22属，大约900多种，广泛分布在全世界各地的温带和热带地区，中国分布有4属：鼠鞭草属（Hybanthus）；鳞隔堇属（Scyphellandra）；三角车属（Rinorea）和堇菜属（Viola），大约130种。
本文参照
ポータル 植物 プロジェクト 生物 スミレ科 (Violaceae) は被子植物の科の1つで、スミレやパンジー、ニオイスミレなどを含むもの。
木本あるいは草本。葉は互生し托葉がある。花は左右相称または放射相称、がく・花弁（合着しない）・雄ずいが各5個、子房は多くは3心皮で側膜胎座。果実はさく果または液果。
15-20属800-900種、そのなかでスミレ属 (Viola) が最大の属で400-500種を占める。寒帯・温帯はスミレ属が圧倒的に多く、熱帯にはその他多数の属がある。3亜科に分けられ、さらに連・亜連に分けられる。
分子系統学の知見に基づくAPG植物分類体系ではキントラノオ目に含めている。
クロンキスト体系ではウリ科、トケイソウ科などと同じ目にまとめ、スミレ目のタイプ科にしていた。
エングラーと共同研究者も、クロンキストと同じくトケイソウなどとの系統関係を認めている。新エングラー体系でもスミレ目をたてていた。
スミレの花式図
Hymenanthera crassifolia
木本になるスミレ科
パンジーの裂開した果実
この項目は、植物に関連した書きかけの項目です。この項目を加筆・訂正などしてくださる協力者を求めています（プロジェクト:植物／Portal:植物）。
제비꽃과(---科, 학명: Violaceae 비올라케아이[*])는 말피기아목의 과이다.[1] 크론퀴스트 분류 체계는 제비꽃목의 하위 과로 분류했다.
세계 각지에 널리 분포하며, 전 세계에 약 25속의 850종 가량이 알려져 있는데[2], 한국에는 제비꽃·낚시제비꽃·콩제비꽃·장백제비꽃·노랑제비꽃·각시제비꽃·누운제비꽃·털제비꽃·호제비꽃 등 1속 42종이 분포한다.
대부분 초본이지만, 종에 따라서는 관목인 것도 있으며, 턱잎이 있고 잎은 보통 어긋난다. 꽃은 잎겨드랑이에 1-2개가 달리는데, 각각의 꽃은 5수화로서 보통 좌우대칭인 양성화이지만, 어떤 속은 방사대칭인 꽃을 가진 것도 있다. 한편, 5개의 꽃잎은 모두 같은 모양이 아니며, 특히 1개는 순판으로 발달되어 밑부분에 꿀주머니를 가지고 있는 경우가 많다. 수술은 5개인데, 씨방을 둘러싸고 고리 모양을 이루고 있다. 씨방은 상위로 1개의 방을 가지고 있는데, 그 안쪽 벽에는 다수의 밑씨가 달린다. 열매는 삭과로 익으면 벌어지게 된다.
