Krateriškasis taurūnis (lot. Urnula craterium) – taukinių šeimai, priklausantis nevalgomas grybas. Lietuvoje retas, todėl yra saugotinas. Ši grybų rūšis nuo 2000 metų įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje žinoma apie 10 šio grybo radaviečių Alytaus, Jurbarko, Molėtų, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Pagrindinės grėsmės šiai grybų rūšiai – lapuočių medžių kirtimas, negyvos medienos šalinimas ir miško paklotės ardymas.
Vaisiakūniai 2–6 cm aukščio ir 1–4 cm skersmens, iš pradžių būna uždari, rutuliški, vėliau – viršūnei prasivėrus, tampa gilios taurės, piltuvėlio ar rago formos, kraštai sutrūkinėję, mėsingi, vėliau – odiškos konsistencijos, paviršius veltiniuotas, juodai rudas, juosvas. Kotas iki 4 cm ilgio ir 1 cm storio, tuščiaviduris, platėjantis viršūnės link, kepurėlės spalvos. Sporos didelės, 27–35x11–14 μm.
Vaisiakūniai yra vienmečiai, formuojasi ankstyvą pavasarį. Šie grybai auga pavieniui arba grupėmis ant dirvožemyje ir jo paviršiuje trūnijančių lapuočių (dažniausiai lazdynų) šakų.
Krateriškasis taurūnis (lot. Urnula craterium) – taukinių šeimai, priklausantis nevalgomas grybas. Lietuvoje retas, todėl yra saugotinas. Ši grybų rūšis nuo 2000 metų įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje žinoma apie 10 šio grybo radaviečių Alytaus, Jurbarko, Molėtų, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Pagrindinės grėsmės šiai grybų rūšiai – lapuočių medžių kirtimas, negyvos medienos šalinimas ir miško paklotės ardymas.