nomes no trilho de navegação
Cecidophyopsis ribis is an eriophyid mite which is best known for being a plant parasite, a pest of Ribes species, the genus that includes gooseberries and blackcurrants. It is commonly known as the blackcurrant gall mite or big bud mite. It feeds on the plants' buds, forming galls, and transmits a virus which causes blackcurrant reversion disease. The mite is a serious pest of blackcurrant crops in Europe, but rarely on other continents.
Buds affected by Cecidophyopsis ribis become swollen and globular and fail to develop normally. They are first noticeable in the autumn when they are unpointed and twice as large as normal buds. Inside the bud, between the closely folded leaves, are thousands of small, spherical eggs which later hatch into sausage-shaped mites with short legs near their anterior end. The mites suck sap from the buds and while they are doing so, can transmit the virus that causes blackcurrant reversion disease.[1] The mites are 0.25 mm (0.01 in) long. When mature they move out of the buds onto the twigs where they make their way to uninfested buds or may feed on the foliage later in the season causing distortion of the leaves. Crop yields are reduced as a result of the damage they do.[2] The mites are so tiny that they can easily be blown or splashed onto other bushes or carried inadvertently by flying insects.[3] They breed during the summer and autumn, laying their eggs inside new buds. They can also infest the buds of gooseberries, whitecurrants or redcurrants, but in these the affected buds die and "big bud" symptoms do not develop. These alternative host fruit bushes are not susceptible to blackcurrant reversion disease.[3]
The virus causing blackcurrant reversion is transmitted by Cecidophyopsis ribis. The characteristic leaf symptoms are a smaller number of leaf lobes and a decrease in the number of teeth on the serrated edge of the leaves. The flowers also show symptoms, with the buds being less hairy than normal and, in a severe form of the disease present in Russia and Scandinavia, the sepals appearing to be doubled in number to ten.[4] The vigor of the bush is reduced, and fruit yields diminish. Although spread of the mite can be prevented to some extent, badly affected bushes should be destroyed and replaced with virus-free stock.[3]
Until 2019 the virus was found everywhere blackcurrants grew except North America and Australia. However in 2019 it was detected for the first time in Oregon, United States. Although these mites are the only known vector, the mites themselves have not been found. It is unknown whether something else is vectoring the pathogen or if this evidences another transmission route is working in this area.[5]
Cecidophyopsis ribis is found mainly in Europe and Asia, but has also reached New Zealand. It is not found in North America or Australia[5] [6][7] and quarantine restrictions apply to the import of susceptible plants.[1]
Cecidophyopsis ribis is an eriophyid mite which is best known for being a plant parasite, a pest of Ribes species, the genus that includes gooseberries and blackcurrants. It is commonly known as the blackcurrant gall mite or big bud mite. It feeds on the plants' buds, forming galls, and transmits a virus which causes blackcurrant reversion disease. The mite is a serious pest of blackcurrant crops in Europe, but rarely on other continents.
Serbentinė erkutė (Cecidophyopsis ribis) – Eriophyidae šeimos erkutė, pažeidžianti Ribes genties augalus – juoduosius serbentus ir agrastus. Erkutė maitinasi serbentų pumpurais, sukelia galus ir platina serbentų ligą sukeliantį virusą. Serbentinė erkutė yra rimtas juodųjų serbentų kenkėjas Europoje. Kituose žemynuose jo reikšmė žymiai mažesnė.
Europoje serbentinė erkutė plačiai paplitusi. Pietuose per vasarą išsivysto dvi erkučių kartos.
Patelių kūnas cilindriškas, 0,2-0,3 mm ilgio, su dviem poromis kojų. Baigiasi dviem pilvelio šereliais. Nimfos nejudrios, 0,1-0,13 mm ilgio. Patelės žiemoja pumpurų viduje. Viename pumpure gali būti iki 3 tūkst. erkių. Pavasarį, kai ima sprogti juodųjų serbentų pumpurai, patelės ima dėti kiaušinėlius (viena patelė – 5-48 kiaušinėlius). Kiaušinėlių dėjimas trunka virš mėnesio, kol juodieji serbentai pradeda žydėti. Pirmieji kiaušinėliai vystosi 6-12 dienų. Masiškai žydint juodiesiems serbentams išsirita antroji karta. Erkutės maitinasi pumpurų viduje ir smarkiai juos pažeidžia. Juodųjų serbentų pažeisti pumpurai pastambėja ir išpampsta. Raudonųjų ir geltonųjų serbentų pumpurai padidėja nežymiai, jų forma nesikeičia. Gali pažeisti iki 50-80 % serbentų pumpurų. Pažeisti pumpurai sprogsta lėtai, jis išsiskleidžia 2-3 savaites vėliau, o lapai būna smulkūs, blyškūs ir deformuoti. Stipriai pažeisti pumpurai žūsta ir neišsprogsta.
Anksti pavasarį, individualiuose soduose, reikia surinkti visus erkėtus pumpurus, o jei augalai labai užsikrėtę, reikia išpjauti šakas prie pat žemės ir sudeginti.
Serbentų krūmus tręšti mėšlu su mineralinėmis trąšomis, pastoviai purenti žemę po krūmais.
Tarp serbentų krūmų galima pasodinti svogūnų arba česnakų, kurių rudenį iškasti nereikia.
Pasirodžius serbentų žiedynams, krūmus purkšti šviežiai pagaminta česnakų suspensija. Paruošimo būdas: 50-100 g česnakų skiltelių sutrinama moliniame inde ir sumaišoma su 10 l vandens. Antrą kartą purškiama praėjus 5-6 dienoms po pirmojo purškimo.[1]
Serbentinė erkutė (Cecidophyopsis ribis) – Eriophyidae šeimos erkutė, pažeidžianti Ribes genties augalus – juoduosius serbentus ir agrastus. Erkutė maitinasi serbentų pumpurais, sukelia galus ir platina serbentų ligą sukeliantį virusą. Serbentinė erkutė yra rimtas juodųjų serbentų kenkėjas Europoje. Kituose žemynuose jo reikšmė žymiai mažesnė.
Europoje serbentinė erkutė plačiai paplitusi. Pietuose per vasarą išsivysto dvi erkučių kartos.
Patelių kūnas cilindriškas, 0,2-0,3 mm ilgio, su dviem poromis kojų. Baigiasi dviem pilvelio šereliais. Nimfos nejudrios, 0,1-0,13 mm ilgio. Patelės žiemoja pumpurų viduje. Viename pumpure gali būti iki 3 tūkst. erkių. Pavasarį, kai ima sprogti juodųjų serbentų pumpurai, patelės ima dėti kiaušinėlius (viena patelė – 5-48 kiaušinėlius). Kiaušinėlių dėjimas trunka virš mėnesio, kol juodieji serbentai pradeda žydėti. Pirmieji kiaušinėliai vystosi 6-12 dienų. Masiškai žydint juodiesiems serbentams išsirita antroji karta. Erkutės maitinasi pumpurų viduje ir smarkiai juos pažeidžia. Juodųjų serbentų pažeisti pumpurai pastambėja ir išpampsta. Raudonųjų ir geltonųjų serbentų pumpurai padidėja nežymiai, jų forma nesikeičia. Gali pažeisti iki 50-80 % serbentų pumpurų. Pažeisti pumpurai sprogsta lėtai, jis išsiskleidžia 2-3 savaites vėliau, o lapai būna smulkūs, blyškūs ir deformuoti. Stipriai pažeisti pumpurai žūsta ir neišsprogsta.
De bessenrondknopmijt (Cecidophyopsis ribis) is een mijt die parasiteert op een aantal bessenrassen.
Een door bessenrondknopmijt aangetaste knop is herkenbaar aan ca 1 cm dikke 'rondknoppen' die vanaf september zichtbaar zijn en in het voorjaar niet uitlopen. De besmette knoppen zijn beduidend groter dan de andere knoppen en kunnen eruitzien alsof zij op barsten staan. Bij het openen van de gezwollen knop zijn er mijten en/of hun larven zichtbaar.
Om van de mijt af te komen dient men de aangetaste knoppen van de plant(en) te verwijderen en deze te vernietigen door middel van vuur of afsluiting in een stevige zak bij het huisvuil. Een andere mogelijkheid is bespuiten met een insecticide. Als de besmette knoppen in de buurt blijven van de planten of hier op een indirecte manier (verplaatsing, compost, vogels) weer bij terechtkomen zal de besmetting opnieuw plaatsvinden.
De bessenrondknopmijt (Cecidophyopsis ribis) is een mijt die parasiteert op een aantal bessenrassen.
Een door bessenrondknopmijt aangetaste knop is herkenbaar aan ca 1 cm dikke 'rondknoppen' die vanaf september zichtbaar zijn en in het voorjaar niet uitlopen. De besmette knoppen zijn beduidend groter dan de andere knoppen en kunnen eruitzien alsof zij op barsten staan. Bij het openen van de gezwollen knop zijn er mijten en/of hun larven zichtbaar.
Om van de mijt af te komen dient men de aangetaste knoppen van de plant(en) te verwijderen en deze te vernietigen door middel van vuur of afsluiting in een stevige zak bij het huisvuil. Een andere mogelijkheid is bespuiten met een insecticide. Als de besmette knoppen in de buurt blijven van de planten of hier op een indirecte manier (verplaatsing, compost, vogels) weer bij terechtkomen zal de besmetting opnieuw plaatsvinden.
Solbærgallmidd (Cecidophyopsis ribis) er en liten midd (edderkoppdyr), og tilhører familiegruppen bjørkegallmidder (Eriophyidae) i gruppen galledannende gallmidder. De lever av å suge planteveske av blad på solbær. Solbærgallmidd er regnet blant de alvorligste skadedyrene på solbær og er ganske vanlig i hele Norge, unntatt i Finnmark og Troms. Den er i Norge vanligere langs kysten enn i innlandet.
Kroppen er avlang og bare 0,2 millimeter lang. De er lyse, beige på farge. Inne i bladknoppen har middene bare to par bein.
Solbærgallmidd lever i knoppene på solbær. Angrepet ses kanskje lettest om våren, knopper med solbærgallmidd svulmer opp. De spretter ikke ut til et blad, men vil etterhvert tørke inn. Overvintringen skjer som egg, og en enkelt knopp kan innholde flere tusen gallmidd. Utover våren øker antallet gallmidd. En undersøkelse fra England viste at det kunne være opptil 35 000 gallmidd i hver knopp[1]
Etter en stund, vanligvis i mai – juni, vil middene forlate knoppen, enten ved vindens hjelp eller ved at de blir med andre insekter eller dyr. På den måten sprer de seg til nye busker og knopper. Utviklingstiden er hurtig. De er vanskelig å bli kvitt om en busk er angrepet. Fjerning er en måte, enten brenne hele busken eller deler av den. Det er utviklet solbær som er resistent mot midden.
Solbærgallmidd kan også spre virussykdommer, som nesletoppvirus, på solbær. Dette viruset gjør blomsten steril, noe som gjør at det ikke utvikles bær. For å bekjempe solbærgallmidd, anbefales å bruke friske planter. Plantedeler som er angrepet bør brennes, levende planter kan reddes ved å ligge i 45 C° varmt vann i 10 minutter.
Solbærgallmidd (Cecidophyopsis ribis) er en liten midd (edderkoppdyr), og tilhører familiegruppen bjørkegallmidder (Eriophyidae) i gruppen galledannende gallmidder. De lever av å suge planteveske av blad på solbær. Solbærgallmidd er regnet blant de alvorligste skadedyrene på solbær og er ganske vanlig i hele Norge, unntatt i Finnmark og Troms. Den er i Norge vanligere langs kysten enn i innlandet.
Wielkopąkowiec porzeczkowy (Cecidophyopsis ribis) - gatunek roztocza z nadrodziny Eriophoidea. Szkodnik żerujący głównie na porzeczce czarnej ale spotykany także na innych gatunkach porzeczki.
Zimują głównie samice dautogymne w pąkach porzeczki. W pąku może być do 40 000 szpecieli. W maju z pąków przechodzą na spodnią stronę liści gdzie żerują do sierpnia. 1% samic wraca do nowych pąków gdzie się rozmnaża. Płodność - 50 jaj. Może mieć do kilkunastu pokoleń w ciągu roku.
Powoduje nabrzmiewanie pąków i ich zasychanie a jeżeli już rozwijają się z nich liście i kwiaty, to znacznie później niż na zdrowych krzewach. Na zaatakowanych krzewach owoce są drobne, kwaśne. Redukcja powierzchni asymilacyjnej prowadzi do zmniejszenia odporności rośliny na mróz oraz liczby zawiązywanych owoców. W efekcie plon jest zdecydowanie niższy, a żywotność krzewów znacznie skrócona[1].
Przenosi choroby wirusowe na porzeczce.
Wielkopąkowiec porzeczkowy (Cecidophyopsis ribis) - gatunek roztocza z nadrodziny Eriophoidea. Szkodnik żerujący głównie na porzeczce czarnej ale spotykany także na innych gatunkach porzeczki.
Cecidophyopsis ribis (Westwood, 1869)
Синонимы
Смородинный почковый клещ[1] (лат. Cecidophyopsis ribis) — вид микроскопических четырёхногих клещей рода Cecidophyopsis из семейства Eriophyidae (Trombidiformes). Европа, Австралия, Ориентальный регион[2].
Длина около 0,2 мм, тело белое, червеобразное с 4 ногами[3]. Стернум укороченный. Дорсальные щетинки на щитике отсутствуют. Гениталии самок приближены к основаниям тазиков ног[1].
Смородинный почковый клещ является вредителем крыжовника и чёрной смородины[1] (иногда повреждает красную и белую смородину). Зимовка и дальнейшее развитие клещей происходит внутри почек (в одной почке может находиться до 3—8 тысяч особей). После заселения клещами почки приобретают округлую форму и к осени становятся более крупными. В начале следующего года почки вздуваются до размеров горошины (деформированные листочки выпячиваются наружу через чешуйки), и постепенно приобретают форму маленького лопнувшего кочанчика капусты. Расселяются как с посадочным материалом, так и с помощью ветра, птиц, насекомых (большинство при этом погибает). В год бывает пять поколений: два весенних и три летне-осенних[3]. Являются переносчиком махровости (реверсии) чёрной смородины[4].
Для борьбы с вредителями необходимо выщипывание почек и уничтожение заражённых клещами веток, соблюдение правил агротехники и использование акарицидов[3].
Смородинный почковый клещ (лат. Cecidophyopsis ribis) — вид микроскопических четырёхногих клещей рода Cecidophyopsis из семейства Eriophyidae (Trombidiformes). Европа, Австралия, Ориентальный регион.
