nomes no trilho de navegação
Der Erlen-Grübling (Gyrodon lividus) ist eine Pilzart aus der Familie der Kremplingsverwandten (Paxillaceae).
Der Hut des Erlen-Grüblings hat eine gelbliche bis ockerbräunliche Farbe und wird 3–12 cm breit. Die matte Oberfläche ist fein filzig und normalerweise trocken, kann aber bei hoher Feuchtigkeit etwas schmierig sein. Oft hat es kleine, grübchenartige Vertiefungen auf der Hutoberfläche. Der Hutrand ist jung deutlich eingerollt, im Alter biegt er auf und hat dann eine scharfe Kante. Auf der Unterseite befindet sich das sehr dünne, goldgelbliche Röhrenpolster, welches ein gutes Stück am Stiel herabläuft. Es färbt sich mit dem Alter zunehmend oliv. An Druckstellen verfärbt es sich zuerst blau, geht dann aber in ein Braun über. Auch auf der Hutoberfläche verfärbt sich das Fleisch an Druckstellen bräunlich. Die Röhrenmündungen sind jung kaum sichtbar, vergrößern sich aber im Alter und lassen ihre länglich-eckige Struktur sichtbar werden. Die Röhren sind abgestuft, also nicht überall gleich lang. Das Sporenpulver ist ockerbraun. Der Stiel ist wie der Hut gefärbt, bräunt an Druckstellen und ist an der Basis verjüngt. Er hat ein längsfaseriges Muster und ist meistens gekrümmt und kurz. Das Fleisch ist im Hut blass gelblich, wird aber zum Stiel hin bräunlich. Nach Anschnitt verfärbt es von bläulich zu bräunlich, wie es auch auf dem Hut der Fall ist. Es hat manchmal einen säuerlich-herben Geschmack. Der Geruch ist unbedeutend.
Die Sporen haben eine elliptische Form, eine glatte Oberfläche und messen 5–7 × 4–5 Mikrometer.
Wie der Name bereits verrät, wächst der Pilz in der Nähe von Erlen. Mit dieser bildet er als Mykorrhizapilz eine Lebensgemeinschaft. Weil Erlen feuchte, sumpfige Standorte bevorzugen, ist auch der Erlen-Grübling in solchen Gebieten zu finden. Die Fruchtkörper erscheinen von August bis Oktober, manchmal in Massen.
Der Erlen-Grübling ist in Europa der wichtigste Vertreter der Gattung Gyrodon. Er ist recht selten, aber weltweit verbreitet, so auch in Amerika und Asien.
Der Erlen-Grübling ist essbar, hat jedoch einen geringen Speisewert. Außerdem ist er laut Bundesartenschutzverordnung "besonders geschützt".
Der Erlen-Grübling (Gyrodon lividus) ist eine Pilzart aus der Familie der Kremplingsverwandten (Paxillaceae).
Gyrodon lividus, commonly known as the alder bolete, is a pored mushroom bearing close affinity to the genus Paxillus. Although found predominantly in Europe, where it grows in a mycorrhizal association with alder, it has also recorded from China, Japan and California. Fruit bodies are distinguished from other boletes by decurrent bright yellow pores that turn blue-grey on bruising. G. lividus mushrooms are edible.
The alder bolete was initially described by French mycologist Pierre Bulliard in 1791 as Boletus lividus,[2] before being given its current binomial name in 1888 by Pier Andrea Saccardo when he transferred it to Gyrodon.[3] When Saccardo circumscribed Gyroporus, he included Boletus sistotremoides (published by Elias Fries in 1815) as the type species. Rolf Singer later determined that Fries's taxon was the same species as Gyroporus lividus.[4] Before this, in 1886 Lucien Quélet erected the genus Uliporus with Boletus lividus as the type.[5] As a result of Singer's discovery, the genus Uliporus was rendered obsolete, and Boletus sistrotremoides became synonymous with Gyropus lividus.[4] The generic term Gyrodon is derived from the Ancient Greek gyros "whorl" and odon "tooth",[6][7] while the specific epithet lividus is Latin for "lead-coloured".[8] The fungus is commonly known as the alder bolete.[9]
Molecular research confirms the relations of the genus Gyrodon and the gilled genus Paxillus as sister taxa, and one of the earliest diverging lineages of the suborder Boletineae.[10]
Two subspecies of G. lividus have been described: subsp. alneti, published by Sven Johan Lindgren in 1874, and subsp. labyrinthicus, published by Saccardo in 1888. Neither are considered to have independent taxonomic significance.[1]
Gyrodon lividus has a pale brown, buff or ochre cap 4–10 cm (1.5–4 in) in diameter which is convex and later flat in shape, and can be sticky when wet. Like other boletes, it has pores instead of gills that make up the hymenophore on the underside of the cap. These large pores are decurrent in their attachment to the stipe. Bright yellow, they turn blue-grey when cut or bruised. The thin flesh is pale yellow. The ringless stipe is initially the same colour as the cap but later darkens to a red-brown; it is 3–7 cm (1–3 in) high by 1–2 cm (0.5–1 in) wide. The spore print is olive-brown and the oval spores are 4.5–6 x 3–4 μm. The mushroom has a non-distinctive smell and taste.[11]
In the United States, Gyrodon lividus could be mistaken for Boletinellus merulioides, which is generally a larger mushroom overall with larger spores and grows under ash (Fraxinus), or B. proximus, a dark brown or purple-brown capped species that does not change colour when bruised and is found only in Florida.[12]
Gyrodon lividus is found across Europe, including Ķemeri National Park in Latvia,[13] In Asia, it has been recorded in China[14] and Japan.[15] It is also found in several locales in Turkey, including Trabzon, Maçka and Sevinç.[16] In North America, it has been reported to occur in California, under alder (Alnus rhombifolia).[17]
As its common name suggests, Gyrodon lividus is found under alder (Alnus rhombifolia), with which it forms a mycorrhizal relationship. Fruit bodies may be found alone or in clumps and appear in autumn. The ectomycorrhiza of the fungus is characterized by its yellow colour in young specimens, rhizomorphs that are highly differentiated, and the presence of sclerotia.[18]
It is reported as edible by some authors,[11] and inedible by others.[6]
Fruit bodies of Gyrodon lividus contain the cyclopentanedione compounds chamonixin and involution.[19]
{{cite journal}}: Cite journal requires |journal= (help) Gyrodon lividus, commonly known as the alder bolete, is a pored mushroom bearing close affinity to the genus Paxillus. Although found predominantly in Europe, where it grows in a mycorrhizal association with alder, it has also recorded from China, Japan and California. Fruit bodies are distinguished from other boletes by decurrent bright yellow pores that turn blue-grey on bruising. G. lividus mushrooms are edible.
See artikkel räägib seeneliigist; perekonna kohta vaata artiklit Lepapuravik (perekond) Lepapuravik (Gyrodon lividus) on vahelikuliste sugukonda lepapuraviku perekonda kuuluv söögiseen.[1] Euroopas on see lepapuraviku perekonna ainuke liik.[2]
Lepapuravikku võib Eestis leida niisketes ja lodustuvates lepikutes, nii hall- kui ka sanglepikutes.[2]
Lepapuravik on väga sage ja kasvab suurte kogumikena augustist oktoobrini.[2]
Lepapuraviku kübara värv on hele-kollakaspruun kuni määrdunudkollane.[3] Kübara servaosas on tihti seen peaaegu valge.[4] Kübaraid esineb kumeratest lamedateni, need on kleepuvalt limased ning läbimõõduga kuni 15 cm.[3][4]
Lepapuraviku torukesed on noorelt helekollased, seejärel kuldkollased ning lõpuks pruunikad. Torukesed on pikalt seenejalale laskuvad ja 2–5 mm pikad. Kübaralihast on nad väga halvasti eraldatavad.[3][4]
Lepapuraviku jalg on kübara värvusega, nõrgalt sametjas või kiuline.[3][4] Katsumisel muutub veidi sinakaks, kiudude kriimustamisel kohe pruuniks. Ta on 3–10 cm kõrge ja 0,5–2 cm paks.[4] Kujult on jalg silinderjas või alusel ahenev, sageli kõverdunud.[3][4]
Seeneliha on õhuke ja kahvatukollase värvusega. Jalas ja torukeste all on seeneliha tumedam.[3][4]
Lepapuraviku eosed on laiellipsoidsed, 4–8 μm pikad ja 3–5 μm laiad. Eospulber ookerjas kuni ookerpruunikas.[3][4]
Lepapuravik on söögiseen, kuigi võrdlemisi madala kvaliteediga. Söödav noorelt ja värskelt, vanemad viljakehad on suure limasuse ja pehme ning õhukese seeneliha tõttu kõlbmatud.[3][4]
Lepapuravik (Gyrodon lividus) on vahelikuliste sugukonda lepapuraviku perekonda kuuluv söögiseen. Euroopas on see lepapuraviku perekonna ainuke liik.
Lepäntatti (Gyrodon lividus) on koko maassa on kellertävä, joskus rusehtava Suomessa kasvava tattilaji. Jalka ja pillistö ovat myös kellertäviä. Laji kasvaa Keski-Suomeen saakka harvinaisena jo kesällä. Se viihtyy leppäpuiden seurassa.[2]
Lepäntatti (Gyrodon lividus) on koko maassa on kellertävä, joskus rusehtava Suomessa kasvava tattilaji. Jalka ja pillistö ovat myös kellertäviä. Laji kasvaa Keski-Suomeen saakka harvinaisena jo kesällä. Se viihtyy leppäpuiden seurassa.
Melsvėjantysis alksniabaravykis, paalksninis baravykas (lot. Gyrodon lividus) – alksniabaravykinių (Gyroporaceae) šeimos, alksniabaravykių (Gyrodon) genties grybų rūšis.
Tik po alksniais, drėgnos, ypač durpingos vietos.
Jauni vaisiakūniai šiaudų, vėliau - gelsvai rusvos spalvos.
Vaisiakūniai vidutinio dydžio, kartais dideli. Kepurėlė 5–10 cm, kartais 12-15 (20) cm skersmens, gelsva, geltonai ruda, rausvai ruda, paplokščiai iškili, senesnio grybo paplokščia arba įdubusi, gleivėta. Vamzdeliai nuaugę kotu žemyn. Kotas iki 8 cm ilgio, 1–2 cm storio, jaunų vaisiakūnių šviesiai geltonas, sendamas ruduoja. Sporos 5–7×3–4,5 μm.
Būdingi požymiai: trama gelsva, senų grybų - rusva, perlaužta ar perpjauta staigiai pamėlynuoja, vėliau paruduoja.
Auga drėgnuose lapuočių miškuose, pamiškėse, raistuose, po alksniais, šviesesnėse vietose, tarp žolių.
Neretas, dažnesnis šiaurinėje Lietuvos dalyje. Valgomas. Vartojamas šviežias, džiovintas, tinka grybų miltų gamybai.
Lietuvos grybų atlasas, Vincentas Urbonas, Kaunas, LUTUTĖ, 2007, ISBN 978-9955-692-59-1, 44 psl. Vikiteka
Melsvėjantysis alksniabaravykis, paalksninis baravykas (lot. Gyrodon lividus) – alksniabaravykinių (Gyroporaceae) šeimos, alksniabaravykių (Gyrodon) genties grybų rūšis.
Augimo vietaTik po alksniais, drėgnos, ypač durpingos vietos.
Augimo laikas Pagrindiniai požymiaiJauni vaisiakūniai šiaudų, vėliau - gelsvai rusvos spalvos.
Vaisiakūniai vidutinio dydžio, kartais dideli. Kepurėlė 5–10 cm, kartais 12-15 (20) cm skersmens, gelsva, geltonai ruda, rausvai ruda, paplokščiai iškili, senesnio grybo paplokščia arba įdubusi, gleivėta. Vamzdeliai nuaugę kotu žemyn. Kotas iki 8 cm ilgio, 1–2 cm storio, jaunų vaisiakūnių šviesiai geltonas, sendamas ruduoja. Sporos 5–7×3–4,5 μm.
Būdingi požymiai: trama gelsva, senų grybų - rusva, perlaužta ar perpjauta staigiai pamėlynuoja, vėliau paruduoja.
Auga drėgnuose lapuočių miškuose, pamiškėse, raistuose, po alksniais, šviesesnėse vietose, tarp žolių.
Neretas, dažnesnis šiaurinėje Lietuvos dalyje. Valgomas. Vartojamas šviežias, džiovintas, tinka grybų miltų gamybai.
Alkšņu zobiņbeka jeb pelēkā zobiņbeka (Gyrodon lividus, agrāk arī Boletus lividus) ir Latvijā reta beku dzimtas sēne, kuras augļķermeņi ir ēdami.
Alkšņu mikorizas sēne. Aug no jūlija līdz oktobrim zem alkšņiem purvainās vietās, gaišos mežos, reizēm uz veciem celmiem, bieži grupās.[4] Agrāk uzskatīta par retu un tādēļ aizsargājamu, bet kopš 2004. gada izņemta no Latvijas īpaši aizsargājamo sugu saraksta, jo sēni sāka atrast biežāk un šķietamo retumu saistīt ar to, ka alksnājus sēņotāji retāk apmeklē.[5]
Ēdama bez iepriekšējas novārīšanas.
Latvijā viegli atšķirama no citām stobriņu sēnēm ar augšanu zem alkšņiem.
Alkšņu zobiņbeka jeb pelēkā zobiņbeka (Gyrodon lividus, agrāk arī Boletus lividus) ir Latvijā reta beku dzimtas sēne, kuras augļķermeņi ir ēdami.
capel fin a 12 cm., sliss, da òcra màstich a brunastr o olivastr. Tuboj motobin curt, arcà decorent, da giaunastr a òcra giaun monet. Përtus pitòst largh, a ven-o bleu, un pòch a labirint. Gamba àuta fin a 7 cm. e larga fin a 1 cm., da un pòch dël midem color a brun rossatr. Carn mòla, ciaira, un pòch bleu-anvërdenta, peui brun ross monet. Odor acodolà.
A chërs sota le verne.
A venta mai mangé un bolè trovà se un a l'é nen un bon conossidor dij bolè!
Comestìbil.
Gyrodon lividus (Bull. : Fr.) P. Karsten
capel fin a 12 cm., sliss, da òcra màstich a brunastr o olivastr. Tuboj motobin curt, arcà decorent, da giaunastr a òcra giaun monet. Përtus pitòst largh, a ven-o bleu, un pòch a labirint. Gamba àuta fin a 7 cm. e larga fin a 1 cm., da un pòch dël midem color a brun rossatr. Carn mòla, ciaira, un pòch bleu-anvërdenta, peui brun ross monet. Odor acodolà.
AmbientA chërs sota le verne.
Comestibilità A venta mai mangé un bolè trovà se un a l'é nen un bon conossidor dij bolè!
Comestìbil.
Lejkoporek olszowy (Gyrodon lividus (Bull.) Fr.) – gatunek grzybów z rodziny krowiakowatych (Paxillaceae)[1].
Pozycja w klasyfikacji według Index Fungorum: Gyrodon, Paxillaceae, Boletales, Agaricomycetidae, Agaricomycetes, Agaricomycotina, Basidiomycota, Fungi[1].
Po raz pierwszy takson ten zdiagnozował w 1791 r. Bulliard nadając mu nazwę Boletus lividus. Obecną, uznaną przez Index Fungorum nazwę nadał mu w 1838 r. Fries, przenosząc go do rodzaju Gyrodon[1]. Synonimy łacińskie[2]:
Nazwę polską nadał Władysław Wojewoda w 1999 r. W polskim piśmiennictwie mykologicznym gatunek ten opisywany był też przez Alinę Skirgiełło pod nazwą zębiak sinawy[3].
Średnicy 3–12 cm, przeważnie słomkowy do ochrowożółtawego. Powierzchnia sucha, matowa do delikatnie filcowatej. Po ugnieceniu brązowieje. Brzeg wkrótce ostrokanciasty[4].
Wysokość 3–7 cm, średnica od 0,5 do 2 cm. Zabarwiony jak kapelusz. Podstawa zaostrzona[4].
Za młodu lśniąco cytrynowożółte do złocistożółtych, po dojrzeniu oliwkowe, po ugnieceniu siniejące, początkowo bardzo drobne, zbiegające na trzon. Warstwę rurek ma w przeciwieństwie do innych grzybów rurkowych niezwykle cienką, zwłaszcza za młodu. Niezawodną cechą rozpoznawczą lejkoporka olszowego są rurki daleko zbiegające na trzon[4].
W kapeluszu żółtawy, lekko siniejący, w trzonie wkrótce brązowawy[4].
Ochrowobrązowy. Zarodniki eliptyczne, gładkie, o rozmiarach 5-7 x 4-4,5 µm[4].
Rośnie od sierpnia do października, pod olszami, na bagnach i torfowiskach, na brzegach stawów i strumieni, w wilgotnych miejscach w lasach; stosunkowo rzadki. Grzyb mikoryzowy[4].
Lejkoporek olszowy (Gyrodon lividus (Bull.) Fr.) – gatunek grzybów z rodziny krowiakowatych (Paxillaceae).
Den mykologiska karaktären hos alsopp:
hymenium:
rör
hatt:
plan
skivtyp:
nedlöpande
ätlighet:
ätlig
fot:
bar
sporavtryck:
oliv
ekologi:
[[]]
Alsopp (Gyrodon lividus) är en svampart[11] som först beskrevs av Pierre Bulliard (v. 1742–1793), och fick sitt nu gällande namn av Elias Fries 1838. Alsopp ingår i släktet Gyrodon och familjen Paxillaceae.[12][13][14] Arten är reproducerande i Sverige.[14] Inga underarter finns listade i Catalogue of Life.[12]
Wikimedia Commons har media som rör alsopp.
Alsopp (Gyrodon lividus) är en svampart som först beskrevs av Pierre Bulliard (v. 1742–1793), och fick sitt nu gällande namn av Elias Fries 1838. Alsopp ingår i släktet Gyrodon och familjen Paxillaceae. Arten är reproducerande i Sverige. Inga underarter finns listade i Catalogue of Life.
Gyrodon lividus (Bull.) Sacc.,
Syll. fung. 6: 52 (1888)
Подольша́ник, также ги́родон жёлтый, гиродон сизова́тый (лат. Gýrodon lívidus), — вид трубчатых шляпочных грибов, относящийся к роду Гиродон (Gyrodon).
Плодовые тела шляпко-ножечные, без частного покрывала.
Шляпка 4—10(15) см в диаметре, у молодых грибов выпуклая и несколько клейкая, затем раскрывается до плоской, подсыхает. Окраска шляпки охристо-жёлтая до сероватой, нередко с ржаво-коричневым оттенком.
Ножка 3—7 см высотой и 1—2 см толщиной, цилиндрическая или несколько сужающаяся к основанию, сероватая или ржаво-коричневатая, часто более бледная, чем шляпка, нередко с красноватыми пятнами.
Гименофор трубчатый, нисходящий на ножку, окраска пор ярко-серно-жёлтая, при прикосновении становится зеленовато-синей, затем выцветает до коричневатой.
Мякоть светло-жёлтая, над трубочками в шляпки на воздухе несколько синеющая, в основании ножки ржаво-коричневая, без особого вкуса и запаха.
Споры 4,5—7×3—5 мкм, эллиптически-яйцевидные.
Редко встречающийся широко распространённый вид, образующий микоризу с ольхой. В ряде стран Европы внесён в Красные книги и охраняется.
Подольша́ник, также ги́родон жёлтый, гиродон сизова́тый (лат. Gýrodon lívidus), — вид трубчатых шляпочных грибов, относящийся к роду Гиродон (Gyrodon).
