Los lucánidos (Lucanidae) son una familia de coleópteros polífagos de tamañu mediu a grande (10-90 mm), con unes 930 especies descrites.[1] Dalgunos son conocíos col nome vulgar de vacallories, pol gran desenvolvimientu de los quexales de los machos.
Viven preferentemente en montes formaos por árboles de fueya ancha y aliméntense de cazumbre, yemes o fueyes de los árboles. Les femes depositen los güevos en tueros vieyos, toconos, etc., onde se desenvuelven les canesbes. Delles especies, como Lucanus cervus tarden cinco o más años n'algamar l'estáu adultu.
Los lucánidos son bien apreciaos polos coleccionistes, y esiste un comerciu internacional, non siempres llegal, con delles especies especialmente grandes o vistoses.[2][3]
La familia Lucanidae estremeces nes siguientes subfamilies y tribus:[4]
Los lucánidos (Lucanidae) son una familia de coleópteros polífagos de tamañu mediu a grande (10-90 mm), con unes 930 especies descrites. Dalgunos son conocíos col nome vulgar de vacallories, pol gran desenvolvimientu de los quexales de los machos.
Viven preferentemente en montes formaos por árboles de fueya ancha y aliméntense de cazumbre, yemes o fueyes de los árboles. Les femes depositen los güevos en tueros vieyos, toconos, etc., onde se desenvuelven les canesbes. Delles especies, como Lucanus cervus tarden cinco o más años n'algamar l'estáu adultu.
Los lucánidos son bien apreciaos polos coleccionistes, y esiste un comerciu internacional, non siempres llegal, con delles especies especialmente grandes o vistoses.
Maral böcəği , (Coleoptera) dəstəsindan bir böcək növü.
Els lucànids (Lucanidae) són una família de coleòpters polífags de mida mitjana a gran (10-90 mm), amb unes 930 espècies descrites.[1] Alguns són coneguts amb el nom vulgar d'escanyapolls, pel gran desenvolupament de les mandíbules dels mascles.
Viuen preferentment en boscos de latifolis i s'alimenten de saba, brots tendres o fulles dels arbres. Les femelles dipositen els ous en troncs vells, soques, etc., on es desenvolupen les larves. Algunes espècies, com Lucanus cervus tarden cinc anys o més a assolir l'estat adult.
Els lucànids són molt apreciats pels col·leccionistes, i existeix un comerç internacional, no sempre legal, amb algunes espècies exòtiques excepcionalment grans o vistoses.
Segons la revisió de Bouchard et al., els lucànids es divideixen en les següents subfamílies:[2]
Els lucànids (Lucanidae) són una família de coleòpters polífags de mida mitjana a gran (10-90 mm), amb unes 930 espècies descrites. Alguns són coneguts amb el nom vulgar d'escanyapolls, pel gran desenvolupament de les mandíbules dels mascles.
Viuen preferentment en boscos de latifolis i s'alimenten de saba, brots tendres o fulles dels arbres. Les femelles dipositen els ous en troncs vells, soques, etc., on es desenvolupen les larves. Algunes espècies, com Lucanus cervus tarden cinc anys o més a assolir l'estat adult.
Els lucànids són molt apreciats pels col·leccionistes, i existeix un comerç internacional, no sempre legal, amb algunes espècies exòtiques excepcionalment grans o vistoses.
Roháčovití (Lucanidae), obecně roháči, jsou skupina brouků, která celosvětové obsahuje asi 1 200 druhů. Některé druhy dosahují délky až 8 cm, ale většina do 5 cm.
Druhové jméno těchto brouků v některých jazycích bylo odvozeno od velkých kusadel samců, která připomínají paroží jelena. Nejznámějším evropským roháčem je Roháč obecný (Lucanus cervus). Latinský název lucanus dostal brouk podle italského regionu Lucania, kde byli tito brouci používáni jako amulety. Vědecký název Lucanus cervus se skládá z tohoto slova a slova cervus, které v latinském jazyce znamená jelen. Samci roháčů používají kusadla k souboji se svými protivníky, k lidem agresivní nejsou. V Číně jsou někdy roháči používáni k zápasům. Samičky roháčů jsou obvykle menší než samci, kusadla mají normální velikosti jako ostatní brouci. Larvy se několik let živí rozkládajícím se dřevem.
Podčeleď Aesalinae
Podčeleď Lampriminae
Podčeleď Lucaninae Latreille, 1804
Podčeleď Syndesinae
Lucanus cervus Male
V tomto článku byl použit překlad textu z článku Stag beetle na anglické Wikipedii.
Obrázky, zvuky či videa k tématu roháčovití ve Wikimedia Commons
Roháčovití (Lucanidae), obecně roháči, jsou skupina brouků, která celosvětové obsahuje asi 1 200 druhů. Některé druhy dosahují délky až 8 cm, ale většina do 5 cm.
Druhové jméno těchto brouků v některých jazycích bylo odvozeno od velkých kusadel samců, která připomínají paroží jelena. Nejznámějším evropským roháčem je Roháč obecný (Lucanus cervus). Latinský název lucanus dostal brouk podle italského regionu Lucania, kde byli tito brouci používáni jako amulety. Vědecký název Lucanus cervus se skládá z tohoto slova a slova cervus, které v latinském jazyce znamená jelen. Samci roháčů používají kusadla k souboji se svými protivníky, k lidem agresivní nejsou. V Číně jsou někdy roháči používáni k zápasům. Samičky roháčů jsou obvykle menší než samci, kusadla mají normální velikosti jako ostatní brouci. Larvy se několik let živí rozkládajícím se dřevem.
Die Schröter (Lucanidae) sind eine Familie der Käfer (Coleoptera) aus der Überfamilie Scarabaeoidea. Die Familie kommt weltweit vor und umfasst etwa 1300 Arten in etwa 110 Gattungen.[1] Viele Arten weisen einen ausgeprägten Sexualdimorphismus auf: Die Männchen haben bei diesen Arten im Gegensatz zu den Weibchen große und stark gezähnte Mandibeln. Die Anzahl der Unterfamilien wird kontrovers diskutiert.[2] In Europa sind 14 Arten aus 6 Gattungen nachgewiesen,[3] in Mitteleuropa 7 Arten.[4] In Neuseeland kommen 39 Arten vor, davon 35 endemisch aus 5 endemischen Gattungen, sowie 4 Neozoen, 3 davon aus Australien und eine aus Taiwan.[1]
Die Käfer sind 8,0 bis 90,0 Millimeter lang. Ihr Körper ist eher langgestreckt und in der Regel leicht konvex, leicht abgeflacht oder zylindrisch. Ihre Farbe reicht von ziegelrot über rotbraun nach schwarz, manche Arten sind jedoch bunt gefärbt. Die Mundwerkzeuge sind nach vorne gerichtet, der Kopf ist nicht nach unten geknickt. Die Facettenaugen sind gar nicht, teilweise oder vollständig vom Canthus getrennt. Die Ommatidien sind voll entwickelt (eucon), oder ihnen fehlt der Kristallkegel (acon). Die Fühler sind gekniet oder gerade und haben in der Regel 10 Glieder. Sie besitzen eine drei- bis siebengliedrige Keule mit verhältnismäßig dicken, abgeflachten Gliedern. Die einzelnen Glieder der Keule können nicht nahe aneinander gelegt werden. Die Mandibeln sind bei den Männchen und Weibchen unterschiedlich ausgebildet und sind bei den Männchen größer. Die Maxille hat entweder eine gelappte Galea und die Lacinia ist zurückgebildet, oder sie endet in einem einzelnen Zahn (Männchen). Die Maxillarpalpen sind viergliedrig, die Labialpalpen sind drei- oder viergliedrig. Das Empodium ist groß. An den Flügeln hat die Flügelader 2Ax mehrere einzigartige Merkmale. Der Hinterleib hat fünf sichtbare Ventrite (sichtbare bauchseitige Sklerite). Die Stigmen am Hinterleib befinden sich in den Pleuralmembranen. Die des ersten bis achten Hinterleibssegments sind funktionsfähig. Bei den Weibchen sind die Tergite, Pleurite und Sternite des neunten Hinterleibssegments als separate sklerotisierte Bereiche erkennbar.[2]
Der Körper der Larven ist breit C-förmig. Die Thorax- und Hinterleibssegmente sind dorsal nicht mit Falten unterteilt. Das Cranium ist asymmetrisch, die rechte Seite ist deutlich größer als die linke. Die Frontoclypealnaht ist zwischen den dorsalen Mandibeleinlenkungen erkennbar. Punktaugen (Ocelli) fehlen in der Regel. Die Fühler sind drei- oder viergliedrig und haben keinen großen Sinnesfleck an der Spitze. Die Mandibeln haben ventral einen großen Fortsatz. Die Galea ist deutlich von der Lacinia getrennt. Die ersten beiden Glieder der Maxillarpalpen haben einen membranösen Fleck. An den mittleren und hinteren Beinen ist ein Organ zur Lauterzeugung ausgebildet. Die Hinterbeine sind nicht verkürzt. Die Klauen tragen zwei, vier oder mehr Borsten. Die Larven der Unterfamilie Penichrolucaninae sind bis dato unbekannt.[2]
Die Käfer leben in der Regel an verrottendem Holz bzw. Totholz, sowohl in Nadel-, als auch Laubwäldern. Die Larven findet man im Totholz, nicht selten auch gemeinsam mit den adulten Tieren. Nur die Larven aus der Gattung Colophon leben im Erdboden und ernähren sich offenbar von Humus und Wurzeln. Bei manchen Arten werden die Imagines durch künstliche Lichtquellen angelockt. Bei vielen Arten sind die Imagines ungeflügelt und fressen vermutlich gar nicht. Ansonsten besuchen die Tiere gelegentlich Blüten oder Wunden an Bäumen, an denen der Pflanzensaft austritt. Die Larven können stridulieren. Die Unterfamilie Penichrolucaninae ist die einzige, von der die Lebensweise der Tiere vollständig unbekannt ist. Es wird vermutet, dass die Tiere sich entweder mit Ameisen oder Termiten vergesellschaftet entwickeln.[2]
Die Familie wird von Beutel & Leschen nach Lawrence et al. in sechs Unterfamilien unterteilt. Howden geht davon aus, dass sie am nächsten mit den Zuckerkäfern (Passalidae) verwandt ist, wohingegen Caveney auf Grund des ähnlichen Aufbaus der Ommatidien eine Verwandtschaft mit den Diphyllostomatidae vermutet. Merkmale an den Flügeln legen jedoch nahe, dass sich die Familie entsprechend der Vermutung von Howden schon früh von den Zuckerkäfern abspaltete und sich von diesen getrennt entwickelte.[2]
Die Monophylie der Familie ist bei den Imagines durch einige abgeleitete Merkmale an der Flügelbasis, das voneinander getrennte Mentum und Prementum, die ausgebildete Ligula und das durchstoßene Tentorium begründet. Autapomorphien der Larven sind der von der Seite betrachtete gerade Thorax und der C-förmige Hinterleib, das asymmetrische Cranium, bei der die rechte Seite deutlich größer ist, das Fehlen der Stridulation-Zähnchen am Stipes, die membranösen, runden Flecken dorsal am Palpifer und dem basalen Palpomer der Maxille und das Lauterzeugungsorgan an den mittleren und hinteren Beinen.[2]
Die folgende Übersicht listet alle Unterfamilien, sowie die europäischen Arten:[2][3]
Die Schröter (Lucanidae) sind eine Familie der Käfer (Coleoptera) aus der Überfamilie Scarabaeoidea. Die Familie kommt weltweit vor und umfasst etwa 1300 Arten in etwa 110 Gattungen. Viele Arten weisen einen ausgeprägten Sexualdimorphismus auf: Die Männchen haben bei diesen Arten im Gegensatz zu den Weibchen große und stark gezähnte Mandibeln. Die Anzahl der Unterfamilien wird kontrovers diskutiert. In Europa sind 14 Arten aus 6 Gattungen nachgewiesen, in Mitteleuropa 7 Arten. In Neuseeland kommen 39 Arten vor, davon 35 endemisch aus 5 endemischen Gattungen, sowie 4 Neozoen, 3 davon aus Australien und eine aus Taiwan.
Bangbung uncal (basa Inggris: Stag beetle, basa Malayu: Kumbang rusa), nyaéta salah sahiji rupi bangbung anu jumlahna 12.000 spésiés di kaluwarga Lucanidaé. Bangbung uncal kaasup kana 4 subfamili [1]. Sababaraha spésiés tumuwuh langkung ti 12 cm (4.8 inchi ), nanging lolobana tumuwuh 5 cm (2 inchi ).[2]
Bangbung uncal dina Basa Inggris disebut stag beetle. Disebut kitu téh ku sabab boga tanduk gedé nu kapanggih dina awak jalu, wangunna ranggaék siga tanduk uncal. Spésiés anu aya di Éropa mangrupa ''Lucanus Cervus'', nanging di Inggris mah disebut "Stag Beetle". Pliny the Elder nyatet nami Lucanus asalna ti wewengkon di Italia Lucania nu mana bangbung uncal dipaké minangka jimat jeung kecap cervus nu hartina uncal.
Bangbung uncal jalu ngagunakeun tanduk pikeun paraséa supaya meunangkeun bikang. Nanging bangbung uncal ogé gelut kumargi parebut inuman sapertos geutah pohon jeung buah buruk.
Bangbung uncal bikang biasana leuwih leutik ti jalu, ku sabab éta tandukna leuwik leutik. Nanging capitanana leuwih matak nyeri ti batan capitan jalu. Larva bangbung uncal bikang tiasa dibéntenkeun kelirna ti bangbung uncal jalu. Anu bikang, kelir tonggongna leuwih koneng batan nu jalu.
Larva kumbang rusa hirup di handapan taneuh sababaraha warsih ngahakanan régang pohon. Saatos éta, larva tumuwuh ngaliwatan 3 babak dugi ka robih jadi kepongpong. Di babak ieu, kepongpong nyumput dina sél kepongpong. Saatos kepongpong, bangbung uncal robah kaayaan jadi bangbung sawawa.
Ukuran tanduk bangbung uncal anu jalu aya sababaraha rupa. Perkawis ieu disebut skala hubungan. Faktorna tiasa ti lingkungan atawa génétik.
Ieu mangrupa macem-macem rupi bangbung uncal..
Bangbung uncal (basa Inggris: Stag beetle, basa Malayu: Kumbang rusa), nyaéta salah sahiji rupi bangbung anu jumlahna 12.000 spésiés di kaluwarga Lucanidaé. Bangbung uncal kaasup kana 4 subfamili . Sababaraha spésiés tumuwuh langkung ti 12 cm (4.8 inchi ), nanging lolobana tumuwuh 5 cm (2 inchi ).
Chián-ku-á (hàn-jī: 剪龜仔), mā hō-chò chián-á-thâng (剪仔蟲), ka-to-thâng (鉸刀蟲), sī chi̍t khoán ku-á, ū chi̍t tuì chhin-chhiūⁿ ka-to ê chhio̍k-kak.
Bi de Eckerbullen (Lucanidae) hannelt sik dat um en Familie mank de Kävers (Coleoptera). Se weert to de Böverfamilie Scarabaeoidea torekent. De Familie kummt up de ganze Welt vör. Dor höört bi 1.300 Aarden to, de sik in bi 110 Geslechter updelen laat.[1]Bi veel Aarden verscheelt sik Heken un Seken bannig. Gegen de Seken over hefft de Heken bi düsse Aarden dannige Mandibeln mit allerhand Tacken doran. In Europa sünd bither to 14 Aarden ut 6 Geslechter funnen wurrn. In Middeleuropa finnt sik 7 Aarden, dormank de bekannte Eckerbull (Lucanus Cervus). Eckerbullen kann vundeswegen ok nich bloß de Familie Lucanidae menen, man ok de Mehrtahl vun Kävers ut de Aart Lucanus Cervus.
De Kävers sünd 8 bit hen to 90 Millimeters lang. De Mundwarktüge reckt na vörn hen, de Kopp is nich afknickt na unnen hen. De Mandibel verscheelt sik vun’e Grötten her bi Heken un Seken.
Normolerwiese leevt de Kävers an Holtrottels oder an Doodholt in Nadel- un in Loofwoold. De Budden sünd in Doodholt to finnen, ok tohopen mit de adulten Deerter. Bloß de Budden ut dat Geslecht Colophon leevt in’e Eer un freet Humus un Wuddeln. Bi allerhand Aarden dreegt de Imagines keen Flunken un freet wohrschienlich ok nix. Annere Aarden gaht hen un wenn an Blöten oder Boomwunnen ran, wo Ssapp uttreden deit. De Budden könnt Luud geven dör Stridulatschoon.
Hier weert all Unnerfamilie uptellt, dorto ok de Aarden, de in Europa leevt:[2]
. Mehr Biller, Videos oder Audiodateien to’t Thema gifft dat bi Wikimedia Commons. Bi de Eckerbullen (Lucanidae) hannelt sik dat um en Familie mank de Kävers (Coleoptera). Se weert to de Böverfamilie Scarabaeoidea torekent. De Familie kummt up de ganze Welt vör. Dor höört bi 1.300 Aarden to, de sik in bi 110 Geslechter updelen laat.Bi veel Aarden verscheelt sik Heken un Seken bannig. Gegen de Seken over hefft de Heken bi düsse Aarden dannige Mandibeln mit allerhand Tacken doran. In Europa sünd bither to 14 Aarden ut 6 Geslechter funnen wurrn. In Middeleuropa finnt sik 7 Aarden, dormank de bekannte Eckerbull (Lucanus Cervus). Eckerbullen kann vundeswegen ok nich bloß de Familie Lucanidae menen, man ok de Mehrtahl vun Kävers ut de Aart Lucanus Cervus.
Бугукоңуздар (тукум) (лат. Lucanidae, Latreille 1804).
Еленчиња или еленаци[1] (науч. Lucanidae) — семејство од 1.200 видови на тврдокрилни инсекти што се групираат во четири потсемејства[2] Неки видови достигнуваат 12 см, но највеќето растат до 5 см.
Мажјаците ги користат вилиците за борба со соперници исто како што тоа го прават елените со нивните рогови. Повод за борба се женки за парење и храна како растителни сокови и скапани овошки. Но покрај нивниот застрашувачки изглед, еленчињата не напаѓаат луѓе.
Женките се помали од мажјаците и имаат помали вилици. Додека се ларви, можат да се разпознаат по кремастите јајници што можат да се забележат во подолниот дел на грбот, под кожата.
Ларвите неколку години се хранат со гнили стебла на листопадни дрва, и минуваат низ 3 фази пред конечно да се изведат од кукла во посебна ќелија изработена од дрвени деланки и земја. Во последната фаза, ларвите на некои видови знаат да достигнат големина на човечки прст.
Во Република Македонија живее само еден вид — еленчето (Lucanus cervus)[1]. Ова е најголемиот тврдокрилен инсект во земјата, и достигнува до 8 см во должина. Живее највеќе во дабови шуми, во изгниени стебла. Видот е заштитен со закон поради постепеното исчезнување[3].
Еленчиња или еленаци (науч. Lucanidae) — семејство од 1.200 видови на тврдокрилни инсекти што се групираат во четири потсемејства Неки видови достигнуваат 12 см, но највеќето растат до 5 см.
Мажјаците ги користат вилиците за борба со соперници исто како што тоа го прават елените со нивните рогови. Повод за борба се женки за парење и храна како растителни сокови и скапани овошки. Но покрај нивниот застрашувачки изглед, еленчињата не напаѓаат луѓе.
Женките се помали од мажјаците и имаат помали вилици. Додека се ларви, можат да се разпознаат по кремастите јајници што можат да се забележат во подолниот дел на грбот, под кожата.
Ларвите неколку години се хранат со гнили стебла на листопадни дрва, и минуваат низ 3 фази пред конечно да се изведат од кукла во посебна ќелија изработена од дрвени деланки и земја. Во последната фаза, ларвите на некои видови знаат да достигнат големина на човечки прст.
ᏩᎦ ᏧᏲᎾ[1] (waga tsuyona), ᎠᏂᎶᎻ: Lucanidae.
Stag beetles are a family of about 1,200 species of beetles in the family Lucanidae, currently classified in four subfamilies.[1] Some species grow to over 12 centimetres (4+1⁄2 inches), but most to about 5 cm (2 in).
The English name is derived from the large and distinctive mandibles found on the males of most species, which resemble the antlers of stags.
A well-known species in much of Europe is Lucanus cervus, referred to in some European countries (including the United Kingdom) as the stag beetle; it is the largest terrestrial insect in Europe. Pliny the Elder noted that Nigidius called the beetle lucanus after the Italian region of Lucania where they were used as amulets. The scientific name of Lucanus cervus adds cervus, deer.
Male stag beetles are known for their oversize mandibles used to wrestle each other for favoured mating sites in a way that parallels the way stags fight over females. Fights may also be over food, such as tree sap and decaying fruits. Despite their often fearsome appearance, they are not normally aggressive to humans. During a battle the main objective is to dislodge its opponent's tarsal claws with its mandible, thus disrupting their balance. Because its mandibles are capable of exceeding its own body size, stag beetles are generally inefficient runners, and typically fly from one location to another. [2]
Female stag beetles are usually smaller than the males, with smaller mandibles that are much more powerful than the males'.[3] As larvae, females are distinguished by their cream-coloured, fat ovaries visible through the skin around two-thirds of the way down their back.
The larvae feed for several years on rotting wood, growing through three larval stages until eventually pupating inside a pupal cell constructed from surrounding wood pieces and soil particles. In the final larval stage, "L3", the surviving grubs of larger species, such as Prosopocoilus giraffa, may be the size of a human finger.
In England’s New Forest, it was once believed that the stag beetle, dubbed the “devil’s imp,” was sent to do some evil to the corn crops. The superstition led to stoning the insects on sight, as observed by a writer in the Notes and Queries.[4] Along with rhinoceros beetles, stag beetles are often bought as pets in South Korea and Japan.[5][6]
The oldest known fossil of the group is Juraesalus from the late Middle Jurassic (Callovian) Daohugou Beds of Inner Mongolia, China. While initially interpreted as a member of Aesalinae, it was later interpreted to be a basal member of the family.[7]
The Lucanidae have (male-only) antlers. Their size often varies among individuals. Such variation is termed a scaling relationship or static allometry. Environmental conditions of development affect antler size, but genetic factors are active.
Stag beetles are a family of about 1,200 species of beetles in the family Lucanidae, currently classified in four subfamilies. Some species grow to over 12 centimetres (4+1⁄2 inches), but most to about 5 cm (2 in).
Los lucánidos (Lucanidae) son una familia de coleópteros polífagos de tamaño medio a grande (10-90 mm), con unas 930 especies descritas.[1] Algunos son conocidos con el nombre vulgar de ciervos volantes, por el gran desarrollo de las mandíbulas de los machos.
Viven preferentemente en bosques formados por árboles de hoja ancha y se alimentan de savia, yemas u hojas de los árboles. Las hembras depositan los huevos en troncos viejos, tocones, etc., donde se desarrollan las larvas. Algunas especies, como Lucanus cervus tardan cinco o más años en alcanzar el estado adulto.
Los lucánidos son muy apreciados por los coleccionistas; existe un comercio internacional, no siempre legal, con algunas especies especialmente grandes o vistosas. En la península ibérica figuran en el libro rojo de especies a proteger.
La familia Lucanidae se divide en las siguientes subfamilias y tribus:[2]
Los lucánidos (Lucanidae) son una familia de coleópteros polífagos de tamaño medio a grande (10-90 mm), con unas 930 especies descritas. Algunos son conocidos con el nombre vulgar de ciervos volantes, por el gran desarrollo de las mandíbulas de los machos.
Viven preferentemente en bosques formados por árboles de hoja ancha y se alimentan de savia, yemas u hojas de los árboles. Las hembras depositan los huevos en troncos viejos, tocones, etc., donde se desarrollan las larvas. Algunas especies, como Lucanus cervus tardan cinco o más años en alcanzar el estado adulto.
Los lucánidos son muy apreciados por los coleccionistas; existe un comercio internacional, no siempre legal, con algunas especies especialmente grandes o vistosas. En la península ibérica figuran en el libro rojo de especies a proteger.
Arkanbele Lucanidae familia osatzen duten 1.200 kakalardo-espezieen izen arrunta da[1] Nahiz eta badaude 12 cm luzera dutenak, arruntenak 5 cm luzera dute. Europan ezagunena Lucanus cervus espeziea da.
Arkanbele arrek hortz handiak dauzkate eta oso motel ibiltzen dira.
Artikulu hau biologiari buruzko zirriborroa da. Wikipedia lagun dezakezu edukia osatuz. Arkanbele Lucanidae familia osatzen duten 1.200 kakalardo-espezieen izen arrunta da Nahiz eta badaude 12 cm luzera dutenak, arruntenak 5 cm luzera dute. Europan ezagunena Lucanus cervus espeziea da.
Arkanbele arrek hortz handiak dauzkate eta oso motel ibiltzen dira.
Kampasarviset (Lucanidae) on kovakuoriaisiin (Coleoptera), turilaismaisten (Scarabaeoidea) yläheimoon kuuluva heimo. Kampasarvisille tunnusomaista ovat polvitaitteiset tuntosarvet, joissa oleva nuija on harva ja liikkumaton, hieman kampaa muistuttava. Heimon toukat elävät lahoissa puissa, ja aikuisiakin tavataan usein tällaisten puiden rungoilta, kannoilta ja muilta vastaavilta.[1]
Hyvin tunnusomainen kampasarvisiin kuuluva laji on tamminkainen (Lucanus servus), jonka koiraalla on suuret leuat. Aikuinen tamminkainen voi olla jopa 50 millimetriä pitkä ja on eräs Euroopan kookkaimmista kovakuoriaisista. Kyseistä lajia ei tunneta Suomesta, mutta esiintyy paikoittain jo Etelä-Ruotsissa, vaikkakin harvinaistuneena.[1]
Suomesta tunnetaan neljä eri kampasarvislajia, joista yleisimmät ovat pölkkyhärkä (Sinodendron cylindricum) ja kantohärkä (Platycerus caprea). Kantohärkä on sinertävän värinen; pölkkyhärkä taas musta, ja koiraalla on päässään kaareva sarvi.[1]
(Lucanus servus) on hyvin tunnusomainen kampasarvislaji. Koiraalla (oikealla) on suuremmat leuat kuin naaraalla (vasemmalla).
Kampasarviset (Lucanidae) on kovakuoriaisiin (Coleoptera), turilaismaisten (Scarabaeoidea) yläheimoon kuuluva heimo. Kampasarvisille tunnusomaista ovat polvitaitteiset tuntosarvet, joissa oleva nuija on harva ja liikkumaton, hieman kampaa muistuttava. Heimon toukat elävät lahoissa puissa, ja aikuisiakin tavataan usein tällaisten puiden rungoilta, kannoilta ja muilta vastaavilta.
Hyvin tunnusomainen kampasarvisiin kuuluva laji on tamminkainen (Lucanus servus), jonka koiraalla on suuret leuat. Aikuinen tamminkainen voi olla jopa 50 millimetriä pitkä ja on eräs Euroopan kookkaimmista kovakuoriaisista. Kyseistä lajia ei tunneta Suomesta, mutta esiintyy paikoittain jo Etelä-Ruotsissa, vaikkakin harvinaistuneena.
Suomesta tunnetaan neljä eri kampasarvislajia, joista yleisimmät ovat pölkkyhärkä (Sinodendron cylindricum) ja kantohärkä (Platycerus caprea). Kantohärkä on sinertävän värinen; pölkkyhärkä taas musta, ja koiraalla on päässään kaareva sarvi.
(Lucanus servus) on hyvin tunnusomainen kampasarvislaji. Koiraalla (oikealla) on suuremmat leuat kuin naaraalla (vasemmalla).
Les Lucanidae forment une famille d'environ 1 200 espèces de coléoptères qui sont caractérisés par la présence de mandibules très développées, notamment chez le mâle.
Cette famille a été décrite par l'entomologiste français Pierre André Latreille en 1804 sous le nom de Lucanidae d'après le genre Lucanus décrit en 1763 par l'entomologiste italien Giovanni Antonio Scopoli en référence à la Lucanie.
Quelques espèces peuvent atteindre 12 cm de long mais la plupart mesurent environ 5 cm.
Cette famille se décompose en 6 sous-familles dont 2 éteintes[1] :
deux sous-familles éteintes :
Les Lucanidae forment une famille d'environ 1 200 espèces de coléoptères qui sont caractérisés par la présence de mandibules très développées, notamment chez le mâle.
Os lucánidos (Lucanidae) son un grupo dunhas 1 200 especies de escaravellos que constitúen unha familia, actualmente dividida en catro subfamilias.[1] Algunhas especies chegan a medrar ata os 12 cm de longo, pero a maioría miden uns 5 cm. O máis famoso deles en Galicia é a vacaloura, que é o insecto terrestre máis grande de Europa.
Os machos de moitas das especies teñen unhas distintivas mandíbulas agrandadas que parecen cornamentas.
O nome lucánidos procede do nome da rexión de Lucania en Italia. Plinio o Vello decatouse de que Nigidius (erudito e pretor romano) chamaba á vacaloura lucanus porque na rexión de Lucania era usada como amuleto.
Os machos dos lucánidos usan as súas mandíbulas para loitar contra outros machos polos sitios de apareamento preferentes de forma parecida ao que fan os cervos. Tamén poden loitar por comida, como secrecións de árbores ou froitos en descomposición. Malia a súa aparencia medoñenta, normalmente non son agresivos cos humanos.
As femias dos lucánidos son normalmente máis pequenas que os machos e con mandíbulas moito menores, pero aínda sendo mandíbulas máis pequenas, son máis poderosas ao morder que as dos machos.[2] Cando son larvas, as femias poden distinguirse dos machos pola presenza de ovarios graxos de cor crema visibles a través da pel á altura dos dous terzos da lonxitude do animal no dorso.
As larvas aliméntanse durante varios anos de madeira podre, pasando por tres estadios larvarios ata que finalmente pupan dentro dunha cela pupal construída con cachos de madeira dos arredores e partículas do solo. No estadio larvario final, "L3", as larvas das especies máis grandes, como Prosopocoilus giraffa, poden ter o tamaño dun dedo humano.
Algúns lucánidos grandes son utilizados como mascotas en Xapón.[3] En Galicia os cornos da vacaloura eran utilizados tradicionalmente como amuletos.
O tamaño dos cornos presenta variacións entre os individuos machos, denominada relación de escala ou alometría estática. As condicións ambientais durante o desenvolvemento afectan o tamaño absoluto dos cornos, pero tamén actúan factores xenéticos.
Os lucánidos son moi aprezados polos coleccionistas, e existe un comercio internacional, non sempre legal, con algunhas especies especialmente grandes ou vistosas. Na Península Ibérica figuran na lista de especies a protexer.
A familia Lucanidae divídese nas seguintes subfamilias e tribos:[4]
Os lucánidos (Lucanidae) son un grupo dunhas 1 200 especies de escaravellos que constitúen unha familia, actualmente dividida en catro subfamilias. Algunhas especies chegan a medrar ata os 12 cm de longo, pero a maioría miden uns 5 cm. O máis famoso deles en Galicia é a vacaloura, que é o insecto terrestre máis grande de Europa.
Os machos de moitas das especies teñen unhas distintivas mandíbulas agrandadas que parecen cornamentas.
O nome lucánidos procede do nome da rexión de Lucania en Italia. Plinio o Vello decatouse de que Nigidius (erudito e pretor romano) chamaba á vacaloura lucanus porque na rexión de Lucania era usada como amuleto.
Os machos dos lucánidos usan as súas mandíbulas para loitar contra outros machos polos sitios de apareamento preferentes de forma parecida ao que fan os cervos. Tamén poden loitar por comida, como secrecións de árbores ou froitos en descomposición. Malia a súa aparencia medoñenta, normalmente non son agresivos cos humanos.
As femias dos lucánidos son normalmente máis pequenas que os machos e con mandíbulas moito menores, pero aínda sendo mandíbulas máis pequenas, son máis poderosas ao morder que as dos machos. Cando son larvas, as femias poden distinguirse dos machos pola presenza de ovarios graxos de cor crema visibles a través da pel á altura dos dous terzos da lonxitude do animal no dorso.
As larvas aliméntanse durante varios anos de madeira podre, pasando por tres estadios larvarios ata que finalmente pupan dentro dunha cela pupal construída con cachos de madeira dos arredores e partículas do solo. No estadio larvario final, "L3", as larvas das especies máis grandes, como Prosopocoilus giraffa, poden ter o tamaño dun dedo humano.
Algúns lucánidos grandes son utilizados como mascotas en Xapón. En Galicia os cornos da vacaloura eran utilizados tradicionalmente como amuletos.
O tamaño dos cornos presenta variacións entre os individuos machos, denominada relación de escala ou alometría estática. As condicións ambientais durante o desenvolvemento afectan o tamaño absoluto dos cornos, pero tamén actúan factores xenéticos.
Os lucánidos son moi aprezados polos coleccionistas, e existe un comercio internacional, non sempre legal, con algunhas especies especialmente grandes ou vistosas. Na Península Ibérica figuran na lista de especies a protexer.
I Lucanidi (Lucanidae Latreille, 1804) sono una famiglia di coleotteri della superfamiglia Scarabaeoidea[1], diffusa in tutto il mondo con oltre 1200 specie.
I Lucanidi sono caratterizzati da antenne genicolate, cioè con uno scapo molto allungato e un funicolo che si piega "a ginocchio" rispetto allo scapo. Le antenne presentano poi una clava lamellata (come tutti gli Scarabaeoidea) di 3-7 articoli.
I Lucanidi sono noti a tutti per aver mandibole estremamente sviluppate, soprattutto nei maschi. Gli esemplari maggiori della sottofamiglia Lucaninae presentano inoltre uno sviluppo delle mandibole non proporzionale alla loro taglia, ma allometrico, così che i maschi minori si discostano poco dalle femmine, mentre i maggiori hanno mandibole che possono arrivare a occupare la metà della lunghezza totale dell'insetto.
Alcune gruppi più primitivi hanno mandibole pressoché normali, mentre altre tribù (Synodendronini) hanno sviluppato delle corna cefaliche come quelle degli Scarabeidi Dinastini o Coprini.
Le larve dei lucanidi sono di tipo melolontoide, cioè a forma di "C", con capo sclerificato e zampe sviluppate sclerificate. Si differenziano da quelle degli scarabeidi per l'assenza di pieghe addominali.
I Lucanidi sono concentrati specialmente in Africa e in Asia orientale e solo poche specie risiedono in Sud America, dove la famiglia è in gran parte sostituita dai Passalidi. La maggioranza delle specie (85%) risiede nella fascia intertropicale.
I Lucanidi sono stati suddivisi da diversi autori in un numero di sottofamiglie variabile da 7 (Parry, 1864) a 10 (Didier & Séguy, 1953).
Una recente revisione (Bouchard, 2011) riconosce le seguenti sottofamiglie:[1]
L'Italia, come tutte le regioni temperate, presenta una fauna estremamente povera di Lucanidi, comprendendo soltanto 6 generi e 9 specie.
Sinodendron cylindricum (Linnaeus, 1758) ♂
Platycerus caraboides (Linnaeus, 1758) ♂
Ceruchus chrysomelinus (Hochenwart, 1785) coppia
Dorcus parallelipipedus (Linnaeus, 1758) ♂
Dorcus parallelipipedus (Linnaeus, 1758) ♀
Lucanus cervus (Linnaeus, 1758) ♂ telodonte
Lucanus cervus (Linnaeus, 1758) ♂ mesodonte
Lucanus cervus (Linnaeus, 1758) ♀
I Lucanidi (Lucanidae Latreille, 1804) sono una famiglia di coleotteri della superfamiglia Scarabaeoidea, diffusa in tutto il mondo con oltre 1200 specie.
Elniavabaliai, elniaragiai (Lucanidae) – vabalų (Coleoptera) šeima, kuriai priklauso stambūs ir vidutinio dydžio vabalai. Jų antenos aiškiai alkūniškos, stiebelis ilgas, buoželė šukiška. Priekinės kojos rausiamojo tipo. Mandibulės, ypač patinų, didelės, kai kurių rūšių primena elnio ragus. Jomis patinai, kaip elniai, grumiasi dėl patelės.
Pasaulyje apie 1100 rūšių. Dauguma jų būdingi tropikams ir subtropikams.
Lervos stambios, pasagos formos su ruda galvute. Vystosi trūnijančioje ąžuolų, rečiau kitų lapuočiu medžių, senų kelmų, šaknų ar rąstų medienoje. Prieš virsdamos lėliukėmis iš išgraužų pasidaro sau „lopšelį“. Kai kurios rūšys prieš virsdamos lėliukėmis išlenda iš trūnijančios medienos ir įsirausia į dirvožemį. Vabalai minta lapuočių medžių, ypač ąžuolo bei beržo, tekančiomis sultimis.
Nors dėl savo ragų atrodo grėsmingi, tačiau paėmus į ranką žmogui nieko nepadarys. Vabalai naudingi: greitina trūnijančios medienos irimą.
Lietuvoje randamos 6 rūšys:
Gentis: Ceruchus
Šiaurinis elniavabalis Ceruchus chrysomelinus Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gentis: Dorcus 
Platusis elniavabalis Dorcus parallelipipedus Dažniausia Lietuvoje elniavabalių rūšis Gentis: Lucanus 
Paprastasis elniavabalis Lucanus cervus Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gentis: Platycerus 
Blindinis elniaragis Platycerus caprea Labai panašus į žygiškajį elniavabalį 
Žygiškasis elniavabalis Platycerus caraboides Gentis: Sinodendron 
Cilindriškasis elniavabalis Sinodendron cylindricum Patinų galva su stačiu ragu.
Elniavabaliai, elniaragiai (Lucanidae) – vabalų (Coleoptera) šeima, kuriai priklauso stambūs ir vidutinio dydžio vabalai. Jų antenos aiškiai alkūniškos, stiebelis ilgas, buoželė šukiška. Priekinės kojos rausiamojo tipo. Mandibulės, ypač patinų, didelės, kai kurių rūšių primena elnio ragus. Jomis patinai, kaip elniai, grumiasi dėl patelės.
Pasaulyje apie 1100 rūšių. Dauguma jų būdingi tropikams ir subtropikams.
Briežvaboļu dzimta (latīņu: Lucanidae) ir visēdāju vaboļu dzimta.
Šīs vaboles dzīvo mežos, galvenokārt ir aktīvas, naktij tuvojoties. Barojas ar sulu, kas iztek no bojāta koka stumbra vai zara. Kāpuri attīstās vecu koku koksnē.[1]
Briežvaboļu dzimta (latīņu: Lucanidae) ir visēdāju vaboļu dzimta.
Kumbang rusa (bahasa Inggeris:Stag beetle) ialah kumbang dalam famili Lucanidae dengan 1,200 spesies sekarang ini dikelaskan kepada empat subfamili[1] Sebahagian spesies membesar sehingga lebih 12 cm (4.8 in), namun kebanyakannya adalah kira-kira 5 cm (2 in).
Nama Inggeris diambil dari mandible yang besar dan menonjol yang terdapat pada kumbang jantan kebanyakan spesies, yang menyerupai tanduk rusa jantan.
Spesies yang dikenali ramai di Europah adalah Lucanus cervus, dirujuk di United Kingdom sebagai kumbang rusa (ia merupakan kumbang darat terbesar di UK). Plinius yang Tua mencatatkan bahawa Nigidius mengelar kumbang rusa sebagai lucanus sempena kawasan Lucania di Itali di mana ia digunakan sebagai azimat. Nama saintifik Lucanus cervus adalah perkataan ini, ditambah cervus, rusa.
Kumbang rusa menggunakan rahangnya bagi mergusti sesama sendiri bagi tapak mengawan yang baik dalam cara yang serupa seperti rusa jantan bertarung bagi mendapatkan rusa betina. Pertarungan juga mungkin bagi merebut makanan, seperti getah pokok dan buah reput. Walaupun memiliki paras yang menakutkan ia biasanya tidak agresif pada manusia.
Kumbang rusa betina biasanya lebih kecil berbanding jantan, dengan mandibal lebih kecil. Semasa larva, betina boleh dibezakan dari jantan melalui kehadiran ovari gemuk, bewarna kream kelihatan melalui kulit sekitar 2/3 ke bawah belakang larva.
Larva makan selama beberapa tahun memakan kayu desiduous reput melalui tiga tahap larva sehingga akhirnya berubah menjadi pupa dalam sel pupa dibina dari serpihan kayu sekeliling dan tanah. Dalam tahap larva terakhir, "L3", pupa spesies lebih besar, seperti Prosopocoilus giraffa, mungkin bersaiz jari manusia.
Masakini satu-satunya cara mengenal pasti spesies dunia adalah teks bergambar baik oleh Mizumuma, T. and S. Nagai. 1994. The Lucanid Beetles of the World. Mushi-sha, Tokyo. 337 pp. berdasarkan karya yang masih berguna Catalogue illustré des lucanides du globe dalam Encyclopédie Entomologique (series A 27: 1-223) oleh Robert Didier dan Eugene Seguy.
Lucanus cervus jantan
Kumbang rusa (bahasa Inggeris:Stag beetle) ialah kumbang dalam famili Lucanidae dengan 1,200 spesies sekarang ini dikelaskan kepada empat subfamili Sebahagian spesies membesar sehingga lebih 12 cm (4.8 in), namun kebanyakannya adalah kira-kira 5 cm (2 in).
Nama Inggeris diambil dari mandible yang besar dan menonjol yang terdapat pada kumbang jantan kebanyakan spesies, yang menyerupai tanduk rusa jantan.
Spesies yang dikenali ramai di Europah adalah Lucanus cervus, dirujuk di United Kingdom sebagai kumbang rusa (ia merupakan kumbang darat terbesar di UK). Plinius yang Tua mencatatkan bahawa Nigidius mengelar kumbang rusa sebagai lucanus sempena kawasan Lucania di Itali di mana ia digunakan sebagai azimat. Nama saintifik Lucanus cervus adalah perkataan ini, ditambah cervus, rusa.
Kumbang rusa menggunakan rahangnya bagi mergusti sesama sendiri bagi tapak mengawan yang baik dalam cara yang serupa seperti rusa jantan bertarung bagi mendapatkan rusa betina. Pertarungan juga mungkin bagi merebut makanan, seperti getah pokok dan buah reput. Walaupun memiliki paras yang menakutkan ia biasanya tidak agresif pada manusia.
Kumbang rusa betina biasanya lebih kecil berbanding jantan, dengan mandibal lebih kecil. Semasa larva, betina boleh dibezakan dari jantan melalui kehadiran ovari gemuk, bewarna kream kelihatan melalui kulit sekitar 2/3 ke bawah belakang larva.
Larva makan selama beberapa tahun memakan kayu desiduous reput melalui tiga tahap larva sehingga akhirnya berubah menjadi pupa dalam sel pupa dibina dari serpihan kayu sekeliling dan tanah. Dalam tahap larva terakhir, "L3", pupa spesies lebih besar, seperti Prosopocoilus giraffa, mungkin bersaiz jari manusia.
De vliegende herten (Lucanidae) is een familie van insecten die behoort tot de orde kevers (Coleoptera).
Deze kevers hebben gladde, zwarte of roodbruine lijven en hebben een lengte die varieert van 0,6 tot 8 cm. De grotere mannetjes hebben verlengde kaken, die worden gebruikt bij onderlinge gevechten.
Deze nachtactieve dieren eten niet, maar voeden zich met vloeistoffen, zoals honing en boomsappen.
De eieren worden afgezet op rottend hout van een eikenboom. De kever moet in een tijdsbestek van 6 weken zorgen voor nageslacht. De mannetjes proberen in een gevecht rivalen uit te schakelen, waarbij de kaken (het gewei) goed van pas komen. De winnaar geeft de andere partij het nakijken. Als de bevruchting heeft plaatsgevonden kan de hele cyclus weer van voren af aan beginnen met het afzetten van de eitjes aan de voet van een eikenboom.
Er zijn ongeveer 900 soorten in 4 onderfamilies die een wereldwijde verspreiding hebben, de meeste soorten leven in tropische gebieden in loofbossen en parken, in en op bomen. Het bekendste geslacht is Lucanus, enkele soorten komen tot in westelijk Europa voor, zoals Lucanus cervus. Deze soort heeft een groot verspreidingsgebied en staat wel bekend als 'het' vliegend hert.
Zie ook Lijst van Scarabaeiformia in Nederland De vliegende herten (Lucanidae) is een familie van insecten die behoort tot de orde kevers (Coleoptera).
Hjortebiller (Lucanidae) er en familie av til dels meget storvokste biller som hører til gruppen skarabider (Scarabaeoidea). De kan kjennes på knebøyde, avlangt vifteformede antenner og på til dels sterkt forstørrede kjever (mandibler), særlig hos hannene. Larvene lever i morken, død ved. Disse billene finnes derfor helst i urskogslignende habitater med mye død ved. Slike habitater er sjeldne i Europa i dag, noe som gjør flere av hjortebillene til truede arter. I tillegg er disse store og spektakulære billene ettertraktede blant samlere, noe som kan være en trussel mot små bestander. Flere av artene er derfor fredet i mange land.
Middelsstore til store (5–115 mm) biller, hannene gjerne med sterkt forstørrede kjever (mandibler). Kroppsformen er noe flattrykt i underfamilien hjortebiller (Lucaninae), sylindrisk i underfamilien valsehjorter (Syndesinae). Hodet er stort og bredt, hos hannene meget stort for å gi feste for de store kjevene, fasettøynene temmelig små og runde. Antennene er forholdsvis lange (mye lengre enn hos andre skarabider), særlig det første leddet er langt, antennen er knebøyd mellom dette og de følgende leddene. De tre–fire ytterste leddene danner en løs vifte. Kjevene (mandiblene) er store og kraftige hos begge kjønn, ekstremt hos hannene som vanligvis også er betydelig større enn hunnene. Kjevene kan ofte være gevir-lignende, dette har gitt opphav til familiens norske navn, og til latinske artsnavn som alces (elg), cervus (hjort), tarandus (rein) og capreolus (rådyr). Hos hannene av noen arter er kjevene lengre enn resten av kroppen til sammen. Brystskjoldet (pronotum) er bredere enn langt, hårløst, blankt eller matt, vanligvis uten tydelige furer men ofte med tenner på sidekanten. Dekkvingene er mer eller mindre parallellsidige, hårløse, blanke eller tett punktert og mikroskulpturert. Hos en del arter er hele oversiden metallglinsende. Beina er kraftige, varierende i lengde, leggene (tibiae) har pigger på utsiden og en kraftig spore i spissen. Larvene er fete, lyse med tynt skinn, C-formede med en stor hodekapsel men (paradoksalt nok) ganske små kjever, tre par korte og kraftige bein.
Hjortebillene er skogsinsekter med larver som utvikler seg i morken, død ved, for eksempel gamle stubber. De europeiske artene er knyttet til løvtrær. Larvene spiser trefibre, som er svært næringsfattige, og utviklingen går derfor ganske langsomt – de kan bruke 3–4 år eller enda lengre på larveutviklingen. Til slutt forvandler larven seg til en puppe i et kammer fôret med opptygde trefliser. De voksne insektene er forholdsvis kortlivede og spiser lite, men de kan ta til seg noe nektar og saft fra frukt. De er aktive om natten. Tross sine tunge kropper er de fleste artene bra flyvere. Hannenes svære kjever er ubrukelige til å spise med – de brukes bare i kamp om hunnene. To kjempende hanner prøver begge å få tak rundt motstanderens kropp og kaste ham på rygg. Selv om de fleste hjortebille-artene er uvanlige er disse oppsiktsvekkende dyrene relativt velkjente og de ha tidlig vakt oppsikt. Albrecht Dürers kjente tresnitt av en eikehjort er et av de tidligste eksempler på et realistisk tegnet insekt i kunsten.
Eikehjort (Lucanus cervus) er Europas største bille – hannene kan bli opptil 8 cm lange inkludert kjevene. Hunnene har kjever av normal størrelse og måler "bare" 3–4 cm. Hos store hanner er kjevene rundt halvparten så lange som resten av kroppen. Billen er nøttebrun til svart. Hannens kjever er rødlige på farge med tre spisse tenner. Disse billene utvikler seg i morkne stubber av eik, av og til andre løvtrær, og larveutviklingen tar 3–5 år. Dessverre har de blitt svært sjeldne i Europa da deres habitater (døde og døende eiketrær) i dag er sjeldne. De finnes fortsatt noen få steder i Sverige og Danmark, en kjent lokalitet er parken Halltorps Hage på Öland, som også huser flere andre meget sjeldne biller. Arten er nå fredet i de fleste europeiske land. I Norge ble eikehjorten første gang med sikkerhet funnet ved Tvedestrand tidlig på 1980-tallet, men dette funnet ble ikke publisert før i 2009 (Nilsson, Rosseland og Zachariassen 2009). Videre skal eikehjorten angivelig være funnet i Vestfold for rundt 200 år siden, men det finnes ingen eksemplarer i samlinger i dag som støtter denne angivelsen. Men man har funnet eikerøtter i en myr på Sørlandet med larveganger som må stamme fra eikehjortens larver, arten må dermed ha vært her i tidligere varmeperioder.
Bøkehjort (Dorcus parallelopipedus) kan ligne på en mindre og mørkere utgave av eikehjort-hunnen (20–32 mm lang). Hannens kjever er større enn hunnens men ikke på langt nær så store som de til eikehjorten. Den er svart på farge og kroppen er tett punktert og med kraftig mikroskulptur, dermed ganske matt. Larvene utvikler seg i morken ved, helst av eik eller bøk. Bøkehjorten finnes nord til Danmark og Sør-Sverige. Den skal angivelig være funnet i Norge for lenge siden men det finnes ikke belegg for dette funnet.
Svarthjort (Ceruchus chrysomelinus) er en middelsstor, svart art som finnes i urskogslignende løvskoger. Den ligner bøkehjorten men har større kjever. Arten ble nylig gjenoppdaget i Norge etter at man trodde den var utryddet, men den er svært sjelden og truet.
Blåhjorter (artene Platycerus caprea og P. caraboides) er to forholdsvis små (9–16 mm), blålig metallglinsende arter. Kjevene er ikke like store som hos de foregående artene men fortsatt påfallende. Larvene utvikler seg i råtnende trevirke av ulike løvtrær. Platycerus caraboides er relativt vanlig over mye av Norge, P. caprea finnes bare på Sør-Østlandet. Artene er ganske vanskelige å skille men det er visse forskjeller i formen på hannens kjever i tillegg til kjønnsorganene.
Valsehjort (Sinodendron cylindricum) skiller seg fra de andre nordeuropeiske artene på sin sylindriske kroppsform. Hannene hos denne 12–16 mm lange, svarte billen har ikke påfallende store kjever men derimot et horn i pannen. Larvene utvikler seg i morken ved av ulike treslag, i Norge oftest bjørk. Arten kan være lokalt forholdsvis vanlig i Sør-Norge.
Hjortebiller (Lucanidae) er en familie av til dels meget storvokste biller som hører til gruppen skarabider (Scarabaeoidea). De kan kjennes på knebøyde, avlangt vifteformede antenner og på til dels sterkt forstørrede kjever (mandibler), særlig hos hannene. Larvene lever i morken, død ved. Disse billene finnes derfor helst i urskogslignende habitater med mye død ved. Slike habitater er sjeldne i Europa i dag, noe som gjør flere av hjortebillene til truede arter. I tillegg er disse store og spektakulære billene ettertraktede blant samlere, noe som kan være en trussel mot små bestander. Flere av artene er derfor fredet i mange land.
Multimedia w Wikimedia Commons 
Hasło w Wikisłowniku Jelonkowate (Lucanidae) – rodzina chrząszczy z podrzędu wielożernych i nadrodziny żuków. Obejmuje około 1200 znanych gatunków. Jest kosmopolityczna, ale najliczniej reprezentowana w tropikalnej Azji. Larwy żerują w spróchniałych pniach, kłodach i korzeniach roślin liściastych, a rzadziej iglastych. Dorosłe samce wielu gatunków mają duże, uzbrojone żuwaczki, służące do walk o samice. Liczne gatunki są zagrożone wyginięciem.
Chrząszcze te mają wydłużone, rzadziej przysadziste ciało o długości od 5[2][3] do około 90 mm[4]. Może być ono przypłaszczone, słabo wysklepione lub walcowate[4]. Ubarwienie jest najczęściej czarne, brunatne, brązowe, rudobrązowe, ceglaste, czasem z jaśniejszymi wzorami lub metaliczne (zwykle niebieskie, ale u Lampriminae także w innych barwach)[2][3][4].
Ich prognatyczna głowa[2] jest zwykle duża i szeroka[3]. Czoło, nadustek i warga górna są scalone w jednolitą powierzchnię[3][4], która zaopatrzona może być w listewki lub guzki. Oczy są duże[3], zbudowane z eukonicznych lub akonicznych omatidiów[4]. U niektórych gatunków od strony wewnętrznej na oko zachodzić może wypustka policzka, tzw. canthus[2][3], natomiast u pozostałych oczy są całobrzegie. Czułki są proste lub w różnym stopniu kolankowato zgięte[2]. Buduje je 10 owłosionych członów[3][4]. Pierwszy z nich, trzonek, jest bardzo długi, często zbliżony długością do wszystkich pozostałych razem wziętych. 3 do 7 ostatnich członów biczyka tworzy buławkę, która może być różnie wykształcona. U Lissapterus człony buławki są lekko tylko grzebieniaste, podczas gdy u innych mogą być blaszkowate lub wachlarzykowate[2]. Żuwaczki są silnie rozwinięte i zawsze wystają poza przedni brzeg wargi górnej[4]. Często przejawiają dymorfizm płciowy – u samców są większe i służą walkom oraz obronie przed drapieżnikami, ale są też o płciach nierozróżnialnych po cechach zewnętrznych (np. Figulus)[2]. Duże żuwaczki samców zwykle są uzbrojone, a mogą być nawet rozgałęziane, przypominając poroże jelenia (stąd nazwa rodziny). Żuwaczki mogą również wykazywać polimorfizm u samców tego samego gatunku – im mniejszy jest samiec tym mniejsze i słabiej uzbrojone są jego żuwaczki[3][2]; np. u samców jelonka rogacza wyróżnia się 4 podstawowe stopnie rozwoju żuwaczek (telodont, mesodont, amphidont i priodont)[3]. Głaszczki szczękowe zbudowane są z 4, a wargowe z 3 członów[4].
Tułów jest silnie zesklerotyzowany. Przedplecze najczęściej jest równomiernie i słabo wypukłe oraz punktowane, ale może mieć różne wgłębienia i listewki[3]. Tarczka jest widoczna, kształtu trójkątnego lub parabolicznego[2][4]. Pokrywy mogą być od lekko spłaszczonych po silnie wysklepione. Ich powierzchnia może mieć punkty[3], czasem ustawione w rzędy. Skrzydła tylnej pary są dobrze rozwinięte. Żyłka medialna i kubitalna tworzą w ich użyłkowaniu pętlę, z której odchodzą dwie żyłki wierzchołkowe[4]. Odnóża przystosowane są do kroczenia i grzebania, stosunkowo długie. Biodra mają poprzeczne, te środkowej pary odseparowane[2][4]. Silnie rozwinięte golenie przedniej pary mają ząbki na krawędzi zewnętrznej, zwieńczoną zębem listwę na krawędzi wewnętrznej oraz ostrogę na wierzchołku. Golenie pozostałych par są smuklejsze, mają ostre zęby na krawędziach grzbietowych, listewki oraz po dwie ostrogi na szczytach. Stopy wszystkich par są pięcioczłonowe[2][3][4].
Odwłok jest płaski[3]. Na jego spodzie widocznych jest pięć sternitów (wentrytów)[2][3][4], z których pierwszy zasłaniają częściowo biodra tylnej pary odnóży[3]. Na błonach pleuralnych występuje 8 funkcjonalnych przetchlinek odwłokowych. Pygidium jest całkowicie nakryte pokrywami lub nieco tylko odsłonięte[4]. Aparat kopulacyjny samca jest silnie zesklerotyzowany[3], trójpłatowy[4]. Edeagus ma wydłużony woreczek wewnętrzny zwieńczony flagellum, otoczonym przez pełniące funkcję ochronną paramery. Edeagus ów znajduje się w rurkowatym tegmenie, który z kolei osadzony jest w osłonce wewnątrz odwłoka[3].
Larwy jelonkowatych to typowe pędraki o prawie walcowatym, rogalikowato wygiętym ciele[3][4]. Ubarwienie mają kremowobiałe do żółtawego, ale tył ciała może być przyciemniony wskutek zgromadzonych w nim odchodów. Głowa jest silnie zesklerotyzowana i jasno ubarwiona, o wykształconym szwie epistomialnym i zaokrąglonym lub płatowatym szczycie wargi górnej. Żuwaczki są wydłużone i niesymetryczne. Głaszczki szczękowe budują 4 człony. Odnóża zbudowane są z 4 członów i zwieńczone pazurkami. Środkowa i tylna para odnóży ma aparaty strydulacyjne. Odwłok ma sitkowate przetchlinki, a jego segmenty od trzeciego do siódmego są wtórnie podzielone na dwa pierścienie. Otwór odbytowy jest podłużny lub Y-kształtny[4].
Poczwarka jest typu wolnego[3][2]. Jej ruchliwość ograniczona jest do segmentów odwłoka. Może ona zacząć się wiercić, gdy zostanie zaniepokojona[2].
Larwy rozwijają się w spróchniałych lub przegrzybiałych kłodach, pniach i korzeniach drzew i krzewów liściastych, a rzadziej iglastych. Konsumują one spróchniałą tkankę roślin, tworząc w nich chodniki[3][2]. Za pomocą aparatów strydulacyjnych wydają one dźwięki informujące inne larwy o swojej lokalizacji. Dzięki temu mogą się one unikać w czasie żerowania[2]. Przepoczwarczenie ma miejsce w komorze poczwarkowej wygryzionej w drewnie lub uformowanej w glebie przez larwę i w kokonie zbudowanym przez nią ze sklejonych wydzielinami trocin lub cząstek gleby[3][2]. Długość cyklu rozwojowego zależy od warunków pokarmowych i klimatycznych; w strefie umiarkowanej może trwać do pięciu lat[3][2]. Stadium poczwarki trwa od kilku tygodni do wielu miesięcy[2]. W strefie umiarkowanej stadium owada dorosłego osiągane jest już na jesieni, ale pozostaje on w komorze poczwarkowej do wiosny kolejnego roku[3].
Owady dorosłe prowadzą dzienny, rzadziej zmierzchowy lub nocny tryb życia. Niektóre przylatują do światła. Pokarmem imagines mogą być młode liście i soki wypływające z uszkodzonych roślin[3], ale wiele gatunków prawdopodobnie w ogóle nie pobiera pokarmu w tym stadium[2]. U wielu gatunków samce prowadzą walki o samice. Jaja składane są w szczelinach kłód i pni[4]. Specyficzne narządy zwane mycangiami przechowują w ciele jelonkowatych mikroorganizmy wykorzystywane przez nie do trawienia celulozy. Samica uwalnia część zawartości swoich mycangiów na jaja i wokół nich, zaopatrując w ten sposób potomstwo w odpowiednią florę bakteryjną[2].
Larwy zjadają w ciągu życia znaczne ilości próchna[2], przyczyniając się do szybszego rozkładu martwego drewna. Nie mają one jednak znaczenia gospodarczego z uwagi na niską liczebność populacji[3].
Przedstawiciele rodziny znani są ze wszystkich krain zoogeograficznych (takson kosmopolityczny), ale najliczniej reprezentowani są w krainie orientalnej (tropikalna Azja)[3][4]. W Ameryce Północnej stwierdzono 24 gatunki z 8 rodzajów[4]. W Europie występuje 14 gatunków z 6 rodzajów: ciołek (Dorcus), dębosz (Aesalus), jelonek (Lucanus), kostrzeń (Sinodendron), wynurt (Ceruchus) i zakliniec (Platycerus)[5]. W Polsce występuje 7 gatunków, reprezentujących wszystkie 6 rodzajów (zobacz: jelonkowate Polski).
Liczne gatunki jelonkowatych znalazły się w Czerwonej księdze gatunków zagrożonych Międzynarodowej Unii Ochrony Przyrody. W kategorii krytycznie zagrożonych (CR) znajdują się Colophon berrisfordi, Colophon cassoni, Colophon montisatris i Colophon primosi, w kategorii zagrożonych (EN):Colophon barnardi, Colophon eastmani, Colophon haughtoni, Colophon thunbergii, Colophon whitei, Dorcus alexisi, w kategorii narażonych (VU): Colophon cameroni, Colophon neli, Colophon stokoei, Colophon westwoodi, Dorcus mudimon, Lucanus busignyi, a kategorii bliskich zagrożenia (NT): wynurt lśniący[6].
W Polsce od 2017 dębosz żukowaty, wynurt lśniący i jelonek rogacz objęte są częściową ochroną gatunkową[7]. Natomiast na Czerwonej liście zwierząt ginących i zagrożonych w Polsce znalazły się w kategorii zagrożonych (EN): dębosz żukowaty i jelonek rogacz, a w kategorii narażonych (VU) ciołek matowy i wynurt lśniący[8].
Dotychczas opisano około 1200 gatunków jelonkowatych[9]. Klasyfikuje się je w następujących podrodzinach[10]:
Ich najbliższymi krewnymi są Diphyllostomatidae[4].
Jelonek rogacz, samiec i samica
Lamprima adolphinae, samiec
Mitophyllus macrocerus, samiec
Prosopocoilus giraffa, samiec
Wynurt lśniący
Syndesus cornutus, samiec
Dendroblax eralii, samiec
Cantharolethrus luxeri, samica
Cantharolethrus luxeri, samiec
Jelonkowate (Lucanidae) – rodzina chrząszczy z podrzędu wielożernych i nadrodziny żuków. Obejmuje około 1200 znanych gatunków. Jest kosmopolityczna, ale najliczniej reprezentowana w tropikalnej Azji. Larwy żerują w spróchniałych pniach, kłodach i korzeniach roślin liściastych, a rzadziej iglastych. Dorosłe samce wielu gatunków mają duże, uzbrojone żuwaczki, służące do walk o samice. Liczne gatunki są zagrożone wyginięciem.
Os lucanos (Lucanidae), ou vacas-loiras, são uma família de coleópteros Polyphaga de tamanho médio a grande (10–90 mm), com aproximadamente 930 espécies descritas.[2] Alguns são conhecidos pelo nome vulgar de cabra-loura, vaca-loura ou carocha.
Vivem preferentemente em bosques formados por árvores folhosas e alimentam-se da seiva, botões ou folhas. As fêmeas depositam os ovos nos troncos velhos, onde as larvas se desenvolvem. Algumas espécies, como Lucanus cervus demoram cinco anos ou mais para alcançar o estado adulto.
Os lucanos são apreciados pelos colecionadores, existindo um comércio internacional, nem sempre legal, de algumas espécies especialmente as maiores.
Lucanus cervus Male
Os lucanos (Lucanidae), ou vacas-loiras, são uma família de coleópteros Polyphaga de tamanho médio a grande (10–90 mm), com aproximadamente 930 espécies descritas. Alguns são conhecidos pelo nome vulgar de cabra-loura, vaca-loura ou carocha.
Vivem preferentemente em bosques formados por árvores folhosas e alimentam-se da seiva, botões ou folhas. As fêmeas depositam os ovos nos troncos velhos, onde as larvas se desenvolvem. Algumas espécies, como Lucanus cervus demoram cinco anos ou mais para alcançar o estado adulto.
Os lucanos são apreciados pelos colecionadores, existindo um comércio internacional, nem sempre legal, de algumas espécies especialmente as maiores.
Lucanus cervus Male
Ekoxbaggar (Lucanidae) är en familj i ordningen skalbaggar.
Dessa skalbaggar är mellan 10 och 90 millimeter långa och har en robust byggd kropp. Antennernas sista segment är bredare och liknar blad. Hos ekoxebaggarna finns en tydligt utpräglad könsdimorfism. Hanar har större storlek och större munverktyg. Trots storleken är hanarnas munverktyg harmlöst för människan. Bara honor orsakar smärta när de biter.
Ekoxbaggar livnär sig av trädens vätskor som de slickar från öppningar i barken. Vid fara spelar de vanligen döda.
Larverna lever i och livnär sig av död trämassa. Maskarna är vitaktiga med extremiteter och huvud i orange. Larver lever upp till fem år innan de förvandlas till skalbaggar. Under tiden genomgår de flera metamorfoser.
I familjen finns omkring 930 arter. I Europa förekommer 19 arter eller underarter i 6 släkten.[1]
Wikimedia Commons har media som rör Ekoxbaggar.
Ekoxbaggar (Lucanidae) är en familj i ordningen skalbaggar.
Рогачі́ або Гребеневу́сі (лат. Lucanidae Latreille, 1804) —- родина з ряду жуків, яка налічує близько 1200 видів. Особливістю родини є наявність колінчастих гребенястих вусиків, які не утворюють булави. Для самців багатьох видів характерна гіпертрофія щелеп, які нагадують роги, звідки і походить українська назва родини. Пліній Старший зауважував, що Нігідій назвав жуків-оленів lucani за назвою Луканії — області Італії, де їх використовували як амулети. Найвідомішим видом є жук-олень, який зустрічається на більшій частині території Європи. Великі жуки, близько 5 см завдовжки, деякі — до 8 см.
Особливо типова будова мандибул (щелеп), які у самців більшості видів добре розвинені і забезпечені відростками і зубцями. У самиць мандибули розвинені значно менше.
Довжина тіла від 10 до 115 мм. Більшість темного, чорного, коричневого, бурого забарвлення, проте ряд тропічних видів забарвлені в помаранчеві і зелені кольори, або мають металевий, золотистий блиск. Вусики відносно довгі, їх кінцеві членики зближені слабо і утворюють булаву; булава гребінчаста.
Серед тропічних рогачів багато володіють дуже химерною формою, великими розмірами і яскравим забарвленням.
Личинки рогачів С-подібні, з темною головою і м'яким білим тілом, що складається з 13 сегментів. Вони розвиваються в гниючій деревині — в колодах, пнях, дуплах, де живляться за рахунок перегною або детриту рослинного походження.
![[icon]](https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/1/1c/Wiki_letter_w_cropped.svg/20px-Wiki_letter_w_cropped.svg.png){kind=small}
Цей розділ потребує доповнення. Цей розділ потребує доповнення. Всього налічується понад 1000 видів рогачів.
Цей розділ потребує доповнення. Цей розділ потребує доповнення. Цей розділ потребує доповнення. Рогачів приваблює сік, що витікає з поранених дерев. При наближені небезпеки, жуки зазвичай завмирають, що робить їх гарними фотооб'єктами. Личинки живуть у відмерлій деревині, якою переважно і живляться. Тіло личинок кремового кольору з прозорими верхніми покривами. Личинкова стадія у деяких видів триває до п'яти років.
Цей розділ потребує доповнення. Цей розділ потребує доповнення. Більшість видів зустрічається в тропічних лісах з теплими кліматом і достатком гнилої деревини найрізноманітніших порід дерев.
Рогачі́ або Гребеневу́сі (лат. Lucanidae Latreille, 1804) —- родина з ряду жуків, яка налічує близько 1200 видів. Особливістю родини є наявність колінчастих гребенястих вусиків, які не утворюють булави. Для самців багатьох видів характерна гіпертрофія щелеп, які нагадують роги, звідки і походить українська назва родини. Пліній Старший зауважував, що Нігідій назвав жуків-оленів lucani за назвою Луканії — області Італії, де їх використовували як амулети. Найвідомішим видом є жук-олень, який зустрічається на більшій частині території Європи. Великі жуки, близько 5 см завдовжки, деякі — до 8 см.
Họ Kẹp kìm (danh pháp khoa học là Lucanidae) là một họ bọ cánh cứng có khoảng 1200 loài và gồm 4 phân họ [1]. Một số loài trong họ này có chiều dài hơn 12 cm nhưng phần lớn dài khoảng 5 cm. Một số tên gọi thông dụng của các loài bọ cánh cứng trong họ này là Bọ sừng hươu (vì hàm của con đực có hình dáng như cặp sừng hươu) hay Bọ vừng.
Con đực Lucanus cervus
Bài viết về Họ Kẹp kìm này vẫn còn sơ khai. Bạn có thể giúp Wikipedia bằng cách mở rộng nội dung để bài được hoàn chỉnh hơn. Họ Kẹp kìm (danh pháp khoa học là Lucanidae) là một họ bọ cánh cứng có khoảng 1200 loài và gồm 4 phân họ . Một số loài trong họ này có chiều dài hơn 12 cm nhưng phần lớn dài khoảng 5 cm. Một số tên gọi thông dụng của các loài bọ cánh cứng trong họ này là Bọ sừng hươu (vì hàm của con đực có hình dáng như cặp sừng hươu) hay Bọ vừng.
Рогачи́[1][2], или гребенчатоусые[3], или жуки-олени[4] (лат. Lucanidae) — семейство жуков подотряда Разноядные жуки.
Плиний Старший отмечал, что Нигидий назвал жуков данного семейства lucanі по названию Лукании — области Италии, где их использовали в качестве амулетов.
Особенно типично строение мандибул (челюстей), которые у самцов большинства видов хорошо развиты и снабженные отростками и зубцами. У самок мандибулы развиты гораздо меньше.
Длина тела от 10 до 115 мм. Большинство тёмной, чёрной, коричневой, бурой окраски, однако ряд тропических видов окрашены в оранжевые и зелёные цвета, либо имеют металлический, золотистый блеск. Усики относительно длинные, их концевые членики сближены слабо и образуют булаву; булава гребенчатая[5].
Личинки характеризуются следующими признаками: наличник отделён от лба швом. Усики 3—4-члениковые, последний членик усиков значительно тоньше предпоследнего. На наружной поверхности тазиков средних ног и на внутренней поверхности вертлугов задних ног развиты стридуляционные бугорки, которые могут быть разбросанными или сгруппированными в 1 длинный киль; анальное отверстие 3-лучевое, с очень сильно развитой продольной щелью (возле которой обычно выражены склеротированные структуры («бляшки»); брюшные сегменты тела несут только 1 бороздку.
Семейство включает в себя около 1250 видов, которые широко распространены на всех континентах, но преимущественно в тропических регионах. На территории России около 18—20 видов, наиболее широко известен из которых жук-олень (Lucanus cervus).
Жуки обитают в лесах, активны преимущественно в сумерках, питаются соком, вытекающим на стволах и ветвях деревьев лиственных пород. Личинки развиваются в древесине старых деревьев, разлагающейся древесине. Генерация многолетняя.
Рогачи́, или гребенчатоусые, или жуки-олени (лат. Lucanidae) — семейство жуков подотряда Разноядные жуки.
鍬形蟲（學名：Lucanidae、英语：stag beetle是鍬形蟲科昆蟲的總稱，全世界約有1,200種。雄蟲通常有誇張美觀,角一般的大顎，並非用來咀嚼食物，其用途為對抗天敵與打鬥及爭奪食物、地盤或異性。雌性個體大顎較短，主要的功用是用來在腐木挖掘洞穴產卵。
臺灣地區的鍬形蟲種類約有50種，部份種類4月即是成蟲活躍的季節，大多成蟲在5月左右開始出現，在5~7月最活躍。
以特定樹木（大多是山毛櫸科植物，或稱殼斗科植物）流出的汁液為食，亦會攝取腐爛的水果，待產卵的雌蟲甚至會為攝取養份而進食肉類（昆蟲屍體或朽木中其他幼蟲）。天敵為鳥類及真菌等。
台灣一般最為常見的鍬形蟲是中低海拔的台灣扁鍬形蟲（Dorcus titanus sika），而台灣大鍬形蟲（Dorcus formosanus，特有種）及長角大鍬形蟲（Dorcus schenklingi，特有種）列入保育類。
歐洲深山鍬形蟲♂
Lucanus cervus
歐洲深山鍬形蟲♀
Lucanus cervus
歐洲深山鍬形蟲
Lucanus cervus
鍬形蟲（學名：Lucanidae、英语：stag beetle是鍬形蟲科昆蟲的總稱，全世界約有1,200種。雄蟲通常有誇張美觀,角一般的大顎，並非用來咀嚼食物，其用途為對抗天敵與打鬥及爭奪食物、地盤或異性。雌性個體大顎較短，主要的功用是用來在腐木挖掘洞穴產卵。
臺灣地區的鍬形蟲種類約有50種，部份種類4月即是成蟲活躍的季節，大多成蟲在5月左右開始出現，在5~7月最活躍。
以特定樹木（大多是山毛櫸科植物，或稱殼斗科植物）流出的汁液為食，亦會攝取腐爛的水果，待產卵的雌蟲甚至會為攝取養份而進食肉類（昆蟲屍體或朽木中其他幼蟲）。天敵為鳥類及真菌等。
台灣一般最為常見的鍬形蟲是中低海拔的台灣扁鍬形蟲（Dorcus titanus sika），而台灣大鍬形蟲（Dorcus formosanus，特有種）及長角大鍬形蟲（Dorcus schenklingi，特有種）列入保育類。
クワガタムシ（鍬形虫）とは、コウチュウ目・クワガタムシ科に属する「大きな顎」を持つ昆虫のことである。世界では約1500種類が知られていて、最大の種類は体長120mmに達する。カブトムシと並んで、子供から大人まで人気の高い昆虫である[要出典]。
クワガタムシの成虫は比較的飼育しやすいことから、古くからペットとしての扱いが一般化していた[要出典]が、近年では、開拓による生息地域の減少や、オオクワガタなどの採集、飼育ブームの過熱、外国産クワガタムシの輸入解禁により様々な環境問題及び社会問題が発生している[要出典]。
科名の和名であるクワガタムシとは、少なからぬ種の雄成虫が持つ巨大な大顎が、平安時代以降の武将が戦闘の際に被っていた兜についている「鍬形」に似ていることに由来する俗称[要出典]であり、そのような大顎を持つ甲虫の総称である[要出典]。
英語では「Stag beetle」と表現され、stagは「雄鹿」、beetleは「甲虫」を意味し、フランス語では「Cerf-volent」と表現され、cerfは「鹿」、volentは「飛ぶ」を意味している。どちらも、クワガタムシの大顎を「鹿の角」になぞらえたものである。また、他のヨーロッパの諸言語、韓国語においても同様に「鹿の角」が由来の呼称が使われている。中国語では「鍬形蟲」と表現され、日本語に近い。
東南アジアが全体の2/3の種類が生息している分布の中心であり、熱帯アフリカがこれに準じる。東南アジア周辺のオセアニアやインド方面にも多い。ヨーロッパや北米では種類数が少ないが、南米に大型種が見当たらないことは興味深い。というのも、よく対比されるカブトムシは南米を分布の中心とするが、東南アジアにも、コーカサスオオカブトなどといった大型で有名な種が多数生息しているからである。
日本列島では、39種が分布している（ヤクシマオニクワガタを独立種として、更にマグソクワガタをクワガタムシ科として認めた場合）。日本列島のクワガタムシは、ほとんどが黒または赤みがかった黒であり、地味な印象[要出典]がある。離島の多い日本では、広範囲に渡って分布し、各島で亜種を擁するものも多く、ヒラタクワガタなどは日本列島だけでも12もの亜種で構成されている。九州島にはキュウシュウヒメオオクワガタ、オニクワガタの各亜種が固有に生息している。ただし、標高の高い地域にしか生息できないルリクワガタ属やツヤハダクワガタでは事情が違い、ルリクワガタ属ではルリクワガタは本州島、四国島、九州島と全般的に生息するものの、それ以外で 東北地方にコルリクワガタ、関東地方から甲信越地方にかけてトウカイコルリクワガタ（亜種）、中部地方西部から近畿地方にかけてキンキコルリクワガタ（亜種）、瀬戸内地方にニセコルリクワガタ、甲信地方にホソツヤルリクワガタ、四国島と九州島の一部にミナミコルリクワガタ（亜種）と、分布域ごとに亜種に分化しており、ツヤハダクワガタの亜種でも似たような分布を示している。全体的な分布としてはやはり南寄りで、本土に広く分布するものの中でもヒラタクワガタ、ネブトクワガタ、ルリクワガタ属などは北海道島には分布しない。逆に南方の離島には種、亜種共に固有種が多数生息している。また、チビクワガタ属は、南の離島にもともと多いが、本土では天敵が少ないためかやや増加傾向にあると考えられる[要出典]。
本州島南方の島では、伊豆諸島の八丈島に固有種が多く、独立種ハチジョウノコギリクワガタとハチジョウコクワガタ、ハチジョウヒラタクワガタ、ハチジョウネブトクワガタの固有亜種、スジクワガタ、チビクワガタが生息している。一方八丈島以北の島は本土のものとあまり変わらず、伊豆大島から三宅島にかけてのイズミヤマクワガタ（亜種）のほかには御蔵島、神津島の極めて特殊な生態のミクラミヤマクワガタくらいで、本土のものと特に亜種が分かれず分布しているものもある。その先の小笠原諸島にはオガサワラネブトクワガタ、オガサワラチビクワガタが生息するが、大型種は見られない。対馬のクワガタムシは日本列島よりも朝鮮半島との関係が強い。朝鮮半島に広く生息するチョウセンヒラタクワガタ、キンオニクワガタのほか、ヒラタクワガタの亜種ツシマヒラタクワガタが対馬にも生息しているといった状況である。周辺の離島にもゴトウヒラタクワガタ、イキヒラタクワガタという亜種が点在している。日本付近でクワガタムシが最も栄えているのは南西諸島である。屋久島にヤクシマコクワガタ、ヤクシマスジクワガタ、ヤクシマオニクワガタ、ヤクシママダラクワガタの特産亜種亜種、その周辺の三島列島硫黄島と口之永良部島にノコギリクワガタ2亜種、トカラ列島にトカラノコギリクワガタ、トカラコクワガタの特産亜種とトカラ、ガジャジマ、ナカノシマのネブトクワガタ3亜種、奄美群島にはアマミシカクワガタやスジブトヒラタクワガタ、更には以南の奄美大島、徳之島、沖永良部島、沖縄本島、与那国島など多数の島々にマルバネクワガタ属4種2亜種やヒラタクワガタ6亜種、ミヤマクワガタ1亜種、リュウキュウノコギリクワガタ5亜種（基亜種含む）、アマミコクワガタ4亜種（基亜種含む）、ネブトクワガタ6亜種が集住している。徳之島にはヤマトサビクワガタが生息する。そのほかには大東諸島にはヒラタクワガタの亜種とダイトウマメクワガタが、硫黄島にはフィシコリスマメクワガタが生息している。
クワガタムシは、卵→幼虫→蛹→成虫という一生をおくる完全変態の昆虫である。総じてその生活を森林に依存し、幼虫は樹木をはじめとする何らかの枯死植物体を摂食して成長するため、カミキリムシ、タマムシ、ゾウムシ、キクイムシ、一部コガネムシなどとまとめて、食材性甲虫と類別されることもある。
成虫は、一般に夜行性のものが多く、灯火にも飛来するが、ルリクワガタ類やヒメオオクワガタのように、冷涼な高緯度地方や高い標高の地域に生息するものでは、日中活動するものもいる。 成虫の食物は、大型種ではマルバネクワガタ属などを除くと、樹液や腐敗した果実などのように糖分とそこに繁殖した酵母菌を多く含む餌に集まる種が多い。こうした食物に集まる大型種を含む系統群（タクソン）自体が、このようなパッチ状に点在する餌資源を雌雄の出会いの場とすることで雄による雌を巡る激しい資源防衛（雌自身、或いは雌のやってくる餌場の独占）のための闘争行動を行うグループとして進化したと考えられ、これによって闘争の武器になる身体の大型化、雄の大顎の長大化といった一連の形態の進化が生じたと考えられている。さらにこうした繁殖戦略を持つクワガタムシでは、闘争による資源防衛の成功率が高くなるためには巨大な体躯が必要となるが、これを形成するのに必要な成長量が幼虫時代に確保できなかった雄でも、小柄で身軽な体を活かして餌場の周辺を資源防衛の勝者の目につかないようにうろつき、餌場の主が気がつく前にやってきた雌にアプローチして交尾に成功する性質も同時に進化した。つまり、雄の繁殖戦略自体が成長の履歴や自らの置かれた相対的な状況に応じて切り替えられるようになっているのである。これらのクワガタムシの雄が、しばしば個体によってからだの大きさに大きな変異があり、それに連動して大顎の形態にも大きな変異が生じる性質は、この行動上の繁殖戦略が形態面に反映したものと考えられている。こうした資源防衛戦略による大型化は複数のタクソンで複数回生じたと考えられており、例えば同じクワガタムシ科の中でもオオクワガタ属やノコギリクワガタ属などを含むタクソンと、ミヤマクワガタ属などを含むタクソンは、互いに独立にこの性質を獲得したと推測されている。このような食性のクワガタムシは飼育下では、昆虫ゼリーと言われる専用の人工餌が開発、市販されているので、これを与えるのが便利である。また、リンゴやバナナを与えてもよい。他に新芽や若枝に集まって大顎で傷をつけて出てきた汁を吸うもの、一生朽ち木の中で過ごし、朽木内の他の昆虫を捕食しているもの、成虫になってからの摂食活動（後食）をほとんどしないものも知られている。
幼虫は、同じコガネムシ上科に属するコガネムシ科の幼虫に似ているが、ほとんどのコガネムシ上科の幼虫では尾節に開く肛門が横に裂けて排泄時には上下に開くのに対し、クワガタムシ科の場合には肛門は縦に裂けて排泄時には左右に開き、この左右に座りだこ状の突起があるため区別できる。また、コガネムシ科の幼虫は腐植土などの比較的壊れた植物繊維質の餌を好むが、クワガタムシ科の場合には繊維質の残っている固めの餌を好む（次項参照）。幼虫期間は2年のものが多いが、飼育下では栄養素が高濃度で供給されるため、1年程度で成虫になる種類も多い。オオクワガタ、ノコギリクワガタ、ルリクワガタ類などでは夏-秋に産卵されたものは幼虫で1年目の冬を越し、翌年の秋に羽化して成虫になり、そのまま蛹室内で越冬する。低温でじっくり幼虫に餌を食べさせたほうが大型個体になりやすいと信じられている。
餌は、幼虫では木材が腐朽した朽木などの腐植質であるが、食性は大きく白色腐朽（白腐れ）材食、褐色腐朽（赤腐れ）材食、軟腐朽材食（黒腐れ）、シロアリによって生成した腐植食の4タイプに大別される。白色腐朽材食を獲得したタクソンは比較的新しく現れたものであるが、最も資源量が多いタイプの朽木を餌としており、地球上で最も繁栄しているグループである。オオクワガタ属やノコギリクワガタ属などが含まれるタクソンで、近年のクワガタムシ飼育ブームでも主要な対象種になっているものはこれに含まれるものが多い。古い型のクワガタムシでもキンイロクワガタ属などのように、一部この性質を獲得しているタクソンが散見される。木材粉砕物と栄養添加物を混合してビンに詰め、水蒸気で高温高圧滅菌して、その中でキノコの菌糸を純粋培養した、いわゆる菌糸ビンによる飼育の対象となるのは、この型のクワガタムシである。オオクワガタのように比較的乾燥した堅い朽ち木を好むものや、ヒラタクワガタやノコギリクワガタのように湿り気の多い、場合によっては枯れ木の根株の地下部のような土壌中に埋没した部分を好むものまで、様々な環境を好むのものが分化している。褐色腐朽材食のクワガタムシはマダラクワガタ属など古い型のクワガタムシに多い。白色腐朽材食のクワガタムシの幼虫が褐色腐朽材も問題なく食物にできるのに対し、褐色腐朽材食のクワガタムシの幼虫は白色腐朽材から栄養を摂取する生理的能力を持たないことが知られている。軟腐朽材食のクワガタムシはミヤマクワガタ属・ツヤクワガタ属・マルバネクワガタ属などに多く、これらの種の幼虫は腐植質を多く含む土中に住む。シロアリ食害腐植食のクワガタムシとしてはネブトクワガタ属などが知られ、これらの種の幼虫は、シロアリの摂食によって分解が進み、窒素化合物などの栄養素が濃縮された土状の朽木を餌とする。
幼虫の齢期は3齢までで、この段階で十分摂食して成長すると、蛹室と呼ばれる部屋を作って体色が濃くなり動かなくなる前蛹状態になり、脱皮によって蛹になる。ここから更にもう一度脱皮（羽化）して成虫になるが、羽化したての成虫には色がついておらず、特に大顎の根元や前翅は、色づき硬化するのに時間がかかる。多くの昆虫と同様、この硬化はキノン硬化と呼ばれる酵素反応で、外骨格を構成するキチンから成るシートに大量に埋め込まれたタンパク質分子が、相互にハイドロキノンと反応して架橋され、これによって物理的に硬くなると同時に褐色に着色する。同時にハイドロキノンからはメラニン色素も合成され、色はさらに濃くなる。
野生動物では、多くの鳥類の他、ネコ、タヌキ、イタチ、各種齧歯類、ヒキガエル等が成虫の捕食者としてあげられる。南米や東南アジア、アフリカ等の熱帯雨林ではこれに各種のサルが加わる。
幼虫はウマノオバチ、アカスジツチバチといった寄生蜂の獲物となり、オオゴキブリの成虫・幼虫、コメツキムシ、ヒラタアブの幼虫等に捕食される。各種菌類に侵され死亡する例も多い。半土化した腐植質内に棲んでいる場合はモグラも脅威である。逆に立ち枯れに穿孔しているオオクワガタ等は、コゲラ、アオゲラをはじめとするキツツキの常食の一つになっている。
また、生息環境破壊者という点から、またその場所にもともといない虫の放虫や常識の範囲[要出典]を超えた乱獲採集、過激[要出典]な材割り採集による生息地の破壊の面からも、人間は重大な天敵となっている。
頭部・胸部・腹部に分けられるのが、背面から見た場合、しばしば前胸背板が胸部に、後翅の部分が腹部に該当すると誤解されるが、前胸とは胸部の一部分であり、中胸・後胸・腹部が翅の下にあることは腹面から見ればわかる。
大顎は、クワガタムシの最大の特徴でもある。これはもともと採食器官としてほぼすべての昆虫にあるものが闘争用に発達したものである。餌場やメスの取り合いにおいて使用されると考えられている。飼育下においては、闘争心の高い種などでは、目の前の動く物体を全て攻撃対象とみなしてしまうことがよくあり、大顎の間で木片を動かしてやれば挟むし、メスさえも死に追いやることが稀ではない。そのためそのような種ではペアリングの際には注意を要する[要出典]。オオクワガタ属のものは大顎の力が強いことが知られているが、それよりも奇抜な大顎を持つチリクワガタ属はあまり力が強くなく、ダーウィンには過剰適応の例とされた。一般に腐朽度の低い朽ち木に産卵する種類の方が力が強いようである。大顎は中空で構造力学的に理に適った形をしているが、カラス、アオバズク、ネコ等に襲われたノコギリクワガタやミヤマクワガタはしばしば大顎を折られている。コクワガタやヒメオオクワガタの大型個体も、大顎の片方、あるいは両方を欠損している個体が時折みられる[要出典]。
派生的な真性クワガタ族 (True Lucanidae group) では成虫は性的二形の顕著なものが多く、通常雌よりも雄が大きい。雄では発達した大顎を持つ種類が多く、大顎の形状も分類上の重要なポイントとなっている。比して、雌ではほとんどの種が黒っぽく同じような外観をしている。背中に模様のある派手な種ではメスにもまったく同じ模様とは限らないものの持つものもあり、識別が多少簡単にはなるが、それ以外の大勢では頭楯の形状や前翅の点刻の深さなどで判断し、オスに比べてとても難しいことは言うまでもない。多くの原始的な種は小型であり、性的二形が見られない、または弱い種類が多い。このような種では、他のオスだとわかる明確な指標のない多くの甲虫類と同じように、雌雄の判別がすぐにできないこともある。一方で、比較的原始的と考えられるグループでもニジイロクワガタやチリクワガタのように性的二形がはっきりしているグループも存在する。
性的二形のはっきりしているグループでは、同種のオス間にでも、大顎の形状や体のサイズに大きな変異 (Variation) が見られる。これらの違いは、主に幼虫時代の栄養状態や環境条件によって生じるが、遺伝的な要素も関与することが知られている。東京大学大学院総合文化研究科の小澤高嶺、岡田泰和、太田邦史らによって、2016年12月13日「カブトムシなどの昆虫の武器の大きさが環境に応じて変化するしくみ」が発表され、その発表によると、個体の差を生み出すしくみの一つとして、同一ゲノム情報を持つ細胞に「エピゲノム」という機構がさまざまな個性を与えるという。同研究では武器をもつ甲虫「オオツノコクヌストモドキ」をモデルとして、幼虫時の栄養によって大きく影響を受ける大アゴのサイズが、エピゲノムに関わる因子によってどのように制御されているかを調べた[1]。
大顎の形状に関しては、便宜的に
などと分けられる。 大歯型のものが人気があるが、全ての型を標本箱に並べて変異を楽しむことも多い[要出典]。全ての種にこれらの型の全てが見られるわけではない。もちろん大顎の発達があまりない種では変異もないし、オオクワガタ属でも変異が連続的であり劇的な違いは見られないが、身近なクワガタで言えばノコギリクワガタがよく知られる。長歯型では強く湾曲する大顎は、原歯型では直線状で短く、内歯も目立たなくなる。尚、この類の用語はきちんと定義された学術用語ではないため、愛好家によって違う変異の体形に使われていることがあると記しておく。また、全体の大きさと大顎の形とは必ずしも対応しない場合があり、ツヤクワガタ属や一部のノコギリクワガタ属にこの傾向が見られる。大顎の向かい合う方向に生えている突起を内歯（ないし）といい、先端部分を外歯（がいし）という。根元から数えて第一内歯、第二内歯と呼ぶ。内歯の数、位置、形状は重要な種の識別要素である。
脚（または肢）は、前胸・中胸・後胸に各一対生え、根元から基節（きせつ）・転節（てんせつ）・腿節（たいせつ）・脛節（けいせつ）・跗節（ふせつ）に分けられる。腿節の根元の体との接続部分を転節、転節のついている一番根元の関節を基節という。飼育下では跗節がよくとれるため、慌てる飼育初心者も多いが、出血の恐れもなく、また脚が6本もあるので1本くらい取れただけでは大きな支障はないが、転倒した際に起き上がることが困難になるので、全く支障がないとは言い切れない。ただ標本としての価値が下がるため、標本収集を目的とする者は採集したものを、跗節が取れるのを嫌い、持ち帰って飼育せずそのまま酢酸エチルで殺すことも多い。生体でも通常より値段は下がるため、主に累代飼育を目的とするものは種親の欠陥を気にせず購入するが、欠陥箇所によっては交尾や産卵に支障をきたす場合があるため、注意が必要である。
翅は、他の甲虫類同様、前翅は硬化し柔らかい部分を守る働きもしている。鞘のように後胸・腹部や後翅を覆っているため、上翅（じょうし）或いは鞘翅（しょうし）ともいう。飛行時には前翅を開き、後翅に血液を通し広げて飛ぶが、大型種の場合飛ぶのは至極不器用で、また柔らかい部分が剥き出しになるため鳥に狙われやすい。あまり飛ばない種も多く、小規模な島嶼に住む種やマルガタクワガタ属の中には後翅が退化したり飛翔能力を失ったりした種もいる。このような種は灯火やバナナトラップなどに集まりにくいため、ルッキングでの採集が基本となる。飛行後、後翅をうまく畳めなくなってしまい、前翅からはみ出た状態になったり、前翅自体がきちんと閉まらなくなることがある。これは飼育下で狭いケースに入れられたクワガタムシが飛ぼうとしたときにも起りやすく、この場合、後翅が何かに引っかかって状態が悪化することがよくある。
その他の器官については、口器は、多くの種では小顎のGaleaと、下唇のparaglossaがブラシ状になっており、樹液や傷んだ果実のような半液状の餌を摂取するのに適している。ブラシ状の小顎は下唇基節に収納することができ、樹液や果液を吸う時は左右に動く。また、多くの種では雌の大顎が咀嚼機能を失っていないため、植物の茎や果実の表面に傷をつけて汁を吸ったり、小昆虫を捕食して動物性タンパク質を摂取したりする。これに対し、チビクワガタ属やツノヒョウタンクワガタ属のように小型で集団生活をするグループでは、雌雄何れも咀嚼型の口器を有し、昆虫等の動物質を主な餌とすることが知られている。触角は、基本的に10節に分かれ、根元から数えて第一節は長く、第二節との間で曲げることができる。これがクワガタムシ科と他の科を識別する要素のひとつになっている。
日本列島には13属46種55亜種のクワガタムシが生息している。
分類学の始まったヨーロッパでは、大型種はヨーロッパミヤマクワガタだけで、後はパラレリピペドゥスオオクワガタのような小型種が多い。ヨーロッパミヤマクワガタの属するミヤマクワガタ属Lucanusは、クワガタムシ科の学名Lucanidaeにも使われており、大航海時代に発見された海外の種は全てLucanus属に入れられていた。
以下の分類は、2006年にSmith によって発表された、クワガタムシ科全体を4亜科に分ける分類に従う。
クワガタムシを対象にした採集には以下のものがある。それぞれ有効な種、有効でない種があり、目標とする種によって使い分ける。それぞれの採集方法の詳しい解説はトラップを参照のこと。
ホームセンターやデパートなどで売っていることがある。専門店に行けば、割高だが質が高い用品を手に入れることができる。
クワガタムシは、カブトムシと共に最も人気のある昆虫の一つである。一昔前には、定期的に手入れされた里山の雑木林には普通に見られた。木を蹴ると、クワガタムシが驚いて脚を縮めて擬死落下する性質を利用して採集をしていたというのは有名な話である。子供たちはクワガタムシに指を大アゴで挟ませて我慢比べをしたり、昆虫相撲をさせたりと、親しんでいた。
こうして最近までクワガタムシはアマチュアの収集家や研究家は多かったものの、プロの研究者はほとんどおらず、十分マニュアル化された飼育繁殖技術はほとんどない状態であった。
1986年に月刊むしの「オオクワガタ特集号」に、詳しい採集方法や、累代飼育法が公開された。それまで一般には謎の昆虫だったオオクワガタは、商業目的による乱獲も進んだ。当時公的機関の研究者は、害虫でも益虫でもなかったクワガタの飼育方法を知るものはほとんどいなかったが、オオクワガタの累代飼育技術を、アマチュア研究家の小島啓史が月刊むしで公開し続け、1996年に著書「クワガタムシ飼育のスーパーテクニック」で日本産の主な種の繁殖飼育技術を公開したため、子供の頃クワガタムシに親しんだ世代を中心にオオクワガタのみならずクワガタ全体の飼育ブームが起きた。
特にオオクワガタは成虫の見栄えがよい大型種であるが、乱獲により野外での採集が困難になっており希少性が高かったこと、飼育技法の公開により、簡単に飼育下で繁殖可能であることが明らかになったこと、さらに成虫の寿命が長く数年に及び、ペットとしての愛着を持ちやすかったことなどがブームの背景となった。さらに飼育下でいかに見栄えよく大きな成虫を育てるかという競争が起き、ブームをより加熱させた。
こうして加熱したブームはより広がりを見せるようになり、様々な種の飼育繁殖を試みる愛好家も増えてより多様な飼育技術が考案され、また当初は愛好家自ら自作していた飼育資材を製造販売する専門業者も増加するに至った。
こうして、以前はハイレベルのアマチュア研究家でなければ出来なかった累代飼育が初心者でも簡単に楽しめるような環境が形成され現在に至っている。
こうした飼育ブームの過熱により、一部愛好家の圧力などによってそれまで植物防疫法によって生体での輸入が禁止されていた海外産のクワガタムシやカブトムシの輸入が解禁され、今日では数多くの海外産のクワガタムシやカブトムシが国内で飼育、繁殖されるに至っている。しかし、問題も多い。
様々な政治的判断や妥協[2]で、解禁リストに加えられた種の中には、農作物に対する害虫となりうる危険が非常に高い種[3]が含まれてしまっており、また日本国内への持ち込みに際して監視の目もあまり強くないこともあり、解禁リストにない種でも平然と店頭で売られている実態もある。
また、飼育繁殖された海外産、或いは国内の他地域産のクワガタムシ、カブトムシが野外放虫されることにより、日本国内の生物群集、ひいては生態系の攪乱（遺伝子汚染）も懸念されている。実際に、東南アジアから大量に輸入されるオオヒラタクワガタは、日本在来のヒラタクワガタと亜種レベルでの相違しかなく、これらの交配個体と見られるクワガタムシが幾多も見つかっている。これは、モラルの低い愛好家の存在はもちろんのこと、全くの素人であっても海外種をデパートなどで簡単に入手し、飼育できてしまうがために、このような問題に関する知識に乏しい者が悪意なく「自然に返してやる」といった実情も指摘されている。
その他にも、海外産の輸入個体に伴って侵入したダニなどのクワガタムシの海外産寄生虫の国内進入が確認されていること、海外で保護生物とされて持ち出しが規制されている種の密輸出の問題が生じ、海外での逮捕者もでていることなどの様々な問題が引き起こされている。
最近ではゲーム「甲虫王者ムシキング」の流行や形や大きさの競争の過熱や高額での取引も話題になったが、子供たちに生き物に対する間違った意識を植え付けることになるではないかと危惧する声が多く発せられた[誰によって?]。
通常海外産のクワガタムシの名前は、例えばフェモラリスツヤクワガタであった場合、後のほうの属名を省略し、単にフェモラリスと呼称することが多いが、有名であったり、属名を省略しても十分長いと感じられる名前を持つクワガタムシには、愛好家の間でのみ通じる略語が作られることがある。
オオクワガタ属、ネブトクワガタ属などの黒っぽいクワガタムシを黒虫（くろむし）、ニジイロクワガタ、キンイロクワガタ属、ホソアカクワガタ属などの色彩が派手なクワガタムシを色虫（彩虫、いろむし）と呼ぶことがある。厳密な定義はないため、各人によってどのグループまで入れるかの考え方が異なる。
遺伝学で雑種のn代目を指すFnは、繁殖個体n代目という意味になる。繁殖個体はブリード物や新成虫などと呼び、それに対して採集された個体はワイルドなどと呼ぶが、時々F0とすることもある。ワイルドから繁殖させた個体はWF1と表記する。ワイルドではメスの場合自然下で既に交尾を済ませていることがおおいため、改めてペアリングをする手間が省けるが、羽化してからどのくらい経ったのかがわからないため、買ってすぐに死んでしまう可能性があるという欠点もあり、専門店ではブリード物かワイルドかの表示をする。
普段別々に飼育している雌雄を同じケースに入れ、交尾をさせることをペアリングやカップリングという。雌雄セットで販売されている商品は「○○クワガタペア」などの表示がつく。
蛹室の欠陥などで羽化に失敗した個体は羽化不全と呼ばれ、翅がぐちゃぐちゃになった状態になる。羽化してすぐ死んでしまう新成虫も多いが、特に外傷がなければ通常の個体と変わらず生活をするものも少なくない。蛹室が狭く、大アゴが曲がってしまうこともある。これらは成長時の外的な影響によるものであるから奇形とはいえない。そのほかにも羽化不全ほどではないが、前翅に皺ができたり、ディンプルと呼ばれる小さな凹み、窪みができることがある。これらの羽化時の事故は一般に大型個体ほど起こりやすい傾向にある。
大アゴが太くなったクワガタムシ（主にオオクワガタ、ヒラタクワガタ）は重量感があるとされる。こうした人気のある形状をしたクワガタムシは良形とされる。クワガタムシを大量に飼育し、形のよい成虫のみを選抜して血統管理をする飼育家も存在し、こうして作られた血統のものは高値で取引される。オオクワガタでは能勢YG血統・元木スペシャル・森田ゴールド・極太丸・マツノインセクト血統などがその例である。また、元木スペシャルは複眼が白化する現象ホワイトアイの血統を作ることに成功したといわれている。それらの血統は実際にギネス個体が出現したり美形個体が出現している。
ギネスブックとは直接の関係はないが、記録上大顎の先端から尻までの体長が最大であった場合、ギネス個体という。標本にすると体長が減少することが知られていることから、生体は体長に1mm引くなどと決められることもある。なお専門雑誌や個人サイトによって基準が異なるので注意が必要である。
クワガタムシ（鍬形虫）とは、コウチュウ目・クワガタムシ科に属する「大きな顎」を持つ昆虫のことである。世界では約1500種類が知られていて、最大の種類は体長120mmに達する。カブトムシと並んで、子供から大人まで人気の高い昆虫である[要出典]。
クワガタムシの成虫は比較的飼育しやすいことから、古くからペットとしての扱いが一般化していた[要出典]が、近年では、開拓による生息地域の減少や、オオクワガタなどの採集、飼育ブームの過熱、外国産クワガタムシの輸入解禁により様々な環境問題及び社会問題が発生している[要出典]。
사슴벌레과(학명: Lucanidae)는 딱정벌레목의 한 과로, 사슴벌레등이 이에 해당한다. 수컷은 커다란 턱을 가지고 있으며, 주로 먹이나 암컷을 차지할 때, 다른 수컷끼리 싸울 때, 교미 때에 암컷이 도망가지 못하게 막는 역할을 한다. 암컷은 동종 수컷에 비해 턱이 작으나, 썩은 나무에 알을 낳기 위하여 작고 날카롭게 되어 있다. 애벌레는 참나무나 상수리나무 등의 고목이나 죽은 나무 속에서 자라면서 속을 파먹다가 번데기 과정을 거쳐 어른벌레가 되는 완전변태 곤충으로 성충의 먹이는 나무의 수액이다. 수액이 발효되면 향긋한 냄새가 나기 때문에 이 냄새를 맡고 몰려들어서 먹는다. 천적으로는 기생벌의 일종인 맵시벌과 딱따구리, 곰팡이가 있다. 각 종류마다 차이가 있으나, 대개 2-7cm의 크기를 갖고 있다. 애완동물로도 기르며, 사육 또한 많이 하고, 인기가 많다.
.jpg)
.jpg)
.jpg){kind=small}
_(3042763713).jpg)
.jpg)
_female_(3394964006).jpg)
_male_(3394153701).jpg)
_male_(3569528343).jpg)
.jpg)
_male_(3184554693).jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg){kind=small}
![[3]](https://web.archive.org/web/20070927020203/http://szmn.sbras.ru/picts/Coleoptera/Ceruchus_chrysomelinus.jpg){kind=link}