Common Goby

Pomatoschistus microps és una espècie de peix de la família dels gòbids i de l'ordre dels perciformes.

Morfologia

Els mascles poden assolir els 9 cm de longitud total.^[3]

Distribució geogràfica

Es troba des de Noruega fins al Mauritània, incloent-hi la Mar Bàltica, el Marroc, les Illes Canàries i la Mediterrània occidental.^[3]

Referències

Bibliografia

• Birdsong, R. S., Murdy, E. O. i Pezold, F. L., 1988. A study of the vertebral column and median fin osteology in gobioid fishes with comments on gobioid relationships., Bull. Mar. Sci., 42:174-214.
• Eschmeyer, William N., ed. 1998. Catalog of Fishes. Special Publication of the Center for Biodiversity Research and Information, núm. 1, vol. 1-3. California Academy of Sciences. San Francisco, Califòrnia, Estats Units. 2905. ISBN 0-940228-47-5.
• Fenner, Robert M.: The Conscientious Marine Aquarist. Neptune City, Nova Jersey, Estats Units: T.F.H. Publications, 2001.
• Helfman, G., B. Collette i D. Facey: The diversity of fishes. Blackwell Science, Malden, Massachusetts (Estats Units), 1997.
• Hoese, D.F. 1986: Gobiidae. p. 774-807. A M.M. Smith i P.C. Heemstra (eds.) Smiths' sea fishes. Springer-Verlag, Berlín, Alemanya.
• Krøyer, H. N. 1838-1853. Denmarks Fiske. 4 vols. in 3. Kjøbenhavn. v. 1 (1838) 616 pp.; v. 2 (1843-45) 644 pp.; v. 3 (1846) 320 pp.; v. 4 (1849) 321-640, (1852) 641-960, (1853) 961-1279. Denmarks Fiske. 4 vols. in 3.
• Miller & Sanda (2008). "A new West Balkanian sand-goby (Teleostei: Gobiidae)". Journal of Fish Biology 72 (1): 259-270.
• Moyle, P. i J. Cech.: Fishes: An Introduction to Ichthyology, 4a edició, Upper Saddle River, Nova Jersey, Estats Units: Prentice-Hall. Any 2000.
• Nelson, J.: Fishes of the World, 3a edició. Nova York, Estats Units: John Wiley and Sons. Any 1994.
• Wheeler, A.: The World Encyclopedia of Fishes, 2a edició, Londres: Macdonald. Any 1985.

Enllaços externs

• AQUATAB.NET

Die Strand- oder Schlammgrundel (Pomatoschistus microps) ist ein Meeresfisch, der an den Küsten des nordöstlichen Atlantik von Marokko und den Kanarischen Inseln über die Küsten der Britischen Inseln bis zur Nordsee und der Ostsee (nicht im Bottnischen Meerbusen) sowie im westlichen Mittelmeer vorkommt.

Merkmale

Strandgrundeln werden sechs bis maximal neun Zentimeter lang. Sie sind von braungrauer Farbe. Hauptmerkmale zur Unterscheidung von anderen Grundelarten sind ein dreieckiger, dunkler Fleck auf dem oberen Teil der Brustflossenbasis und ein schwarzer Fleck am Ende der ersten, hartstrahligen Rückenflosse. Die erste Rückenflosse wird von 6 bis 8 Flossenstrahlen gestützt, die zweite, durch eine Lücke getrennte Rückenflosse von 8 bis 11 Weichstrahlen. Die Afterflosse hat einen Hart- und 7 bis 10 Weichstrahlen. Die Anzahl der Wirbel beträgt 30 bis 32. Entlang der Seitenlinie befinden sich 39 bis 52 Schuppen. Der Rücken der Fische ist erst ab der Basis der ersten Rückenflosse beschuppt.

Lebensweise

Strandgrundeln leben küstennah von der Wasseroberfläche bis in einer Tiefe von zwölf Metern. Sie bevorzugen Brackwasser, gehen aber auch in Süß- und Seewasser. Sie ernähren sich von kleinen Krebstieren, Würmern, Mückenlarven und Milben.

Fortpflanzung

Strandgrundeln laichen im Sommer, die Eier werden unter Muschelschalen abgelegt. Die Brut wird bis zum Schlupf der Larven nach neun Tagen vom Männchen bewacht. Die Larven leben zunächst pelagisch im Freiwasser. Die Jungfische gehen bei einer Größe von 11 bis 12 Millimetern zum Bodenleben über. Bei einer Länge von circa 3,5 Zentimetern werden sie geschlechtsreif.

Literatur

• Bent J. Muus, Jørgen G. Nielsen: Die Meeresfische Europas in Nordsee, Ostsee und Atlantik. Kosmos, Stuttgart 1999, ISBN 3-440-07804-3.
• Hans A. Baensch, Robert A. Patzner: Mergus Meerwasser-Atlas Band 7 Perciformes (Barschartige), Mergus-Verlag, Melle, 1998, ISBN 3-88244-107-0.

Weblinks

– Sammlung von Bildern, Videos und Audiodateien

• Strandgrundel auf Fishbase.org (englisch)
• Pomatoschistus microps in der Roten Liste gefährdeter Arten der IUCN 2013.1. Eingestellt von: Van Tassell, J.L, 2009. Abgerufen am 21. September 2013.

The common goby (Pomatoschistus microps) is a species of ray-finned fish native to fresh and brackish waters along the Atlantic and Baltic Sea coasts of Europe and northern Africa, with a range stretching from Norway to Morocco and Mauritania. It is also found in the Canary Islands. This species reaches a maximum length of 9 centimetres (3.5 in) TL.

Description

The common goby has two dorsal fins with a narrow gap between them, the anterior one consisting of six to eight spines and the posterior one eight to eleven soft rays. The pelvic fins are fused. There are 39 to 51 scales along the lateral line and these scales are slightly larger than those of the sand goby (Pomatoschistus minutus). The caudal fin is rounded. In males, there is a conspicuous dark spot on the anterior dorsal fin and dark markings at the base of the pectorals and the caudal fin. Otherwise the colour is light grey or sandy brown with indistinct dark markings and dark striations on the pale fins. The colour of the male darkens during the breeding season and his fins become more coloured. The average size is about 4 to 5 cm (1.6 to 2.0 in)^[2] with a maximum of about 9 cm (3.5 in)^[3]

Habits

The common goby breeds from February to September, laying its eggs under shells, stones or on aquatic plants. The male then guards the eggs until they hatch about nine days later. Common gobies can live for up to three years. They inhabit sandy- or muddy-bottomed shallow areas in estuaries or brackish lagoons at depths of from 0 to 12 metres (0 to 39 ft). Their diet is mostly small crustaceans, worms, harpacticoids, amphipods, chironomid larvae and mites.^[3] The common goby is normally found in similar locations but shallower water than the sand goby.^[2]

References

El gobio común o Pomatoschistus microps es un pez alargado costero de Europa Occidental, de aguas desde Noruega a Portugal.

Descripción

Mide entre 3 y 5 cm.

Sin escamas en la parte torácica,tiene dos aletas dorsales y una anal.

Su color va de grisáceo a pardo, con reflejos de color verdusco.

Freza de abril a agosto, y come crustáceos pequeños.

Referencias

• Katja U. Heubel, Kai Lindström, Hanna Kokko. Females increase current reproductive effort when future access to males is uncertain. Biol. Lett. (2008) 4, 224–227 Helsinki University

Pisimudil (Pomatoschistus microps) on väike ahvenaliste seltsi mudillaste sugukonda kuuluv kala.

Pisimudila pealevila on Atlandi ookeani idarannik: Norrast Portugalini, teda leidub ka Soome ja Liivi lahes. Enamasti asutavad nad madalaid liivaseid rannikualasid, suveperioodil sageli estuaaride ligiduses.

Pisimudila värv võib varieeruda hallikast pruunini. Kalade pikkus võib ulatuda kuni 6,4 cm, eluiga kuni 2 aastat, tavaliselt 12...15 kuud. Koevad aprillist augustini.

Vaata ka

• Eesti kalade süstemaatiline nimestik

Välislingid

• Pisimudil andmebaasis eElurikkus

Pomatoschistus microps Pomatoschistus generoko animalia da. Arrainen barruko Actinopterygii klasean sailkatzen da, Gobiidae familian.

Banaketa

Erreferentziak

• FhisBase.org

Ikus, gainera

• Pomatoschistus
• Gobiidae

Liejutokko (Pomatoschistus microps) on Suomen pienin kala, alle 4 cm pitkä. Se elää meren rannikolla, ja muistuttaa elintavoiltaan yleisempää hietatokkoa.

Liejutokko on varsin huomaamaton pohjakala, jonka näkee sattumalta, jos sen pelästyttää liikkeelle. Ne ovat varsin lyhytikäisiä ja kuolevat alle kaksivuotiaina.

Liejutokon levinneisyysalue ulottuu Norjasta Mauritaniaan, ja kattaa Itämeren alueen ja Välimeren länsiosan ja Kanarian saaret.^[1] Suomen vesillä liejutokkoa tavataan lähinnä Helsingin ja Raippaluodon välisellä alueella sekä Ahvenanmaalla.^[2] Se havaittiin Suomessa ensimmäisen kerran vuonna 1947.^[3]

Lähteet

Aiheesta muualla

• Pomatoschistus microps (peilipalvelin) FishBase. Froese, R. & Pauly, D. (toim.). (englanniksi)

Pomatoschistus microps

Le gobie tacheté ou gobie commun (Pomatoschistus microps) est une espèce de poissons marins appartenant à la grande famille des Gobiidae. Les gobies tachetés se nourrissent de la chair des mollusques comme les patelles, les moules, les bulots et les bigorneaux. Ils aiment se cacher dans les rochers des zones aquatiques peu profondes et ont besoin d'une eau oxygénée.

Voir aussi

Article connexe

• Liste des gobies

Références taxinomiques

• (en) Référence Animal Diversity Web : Pomatoschistus microps
• (fr+en) Référence FishBase :
• (en) Référence Catalogue of Life : Pomatoschistus microps (Krøyer, 1838) (consulté le 18 décembre 2020)
• (fr) Référence INPN : Pomatoschistus microps (Krøyer, 1838)
• (en) Référence Fauna Europaea : Pomatoschistus microps (Krøyer, 1838)
• (fr+en) Référence ITIS : Pomatoschistus microps (Krøyer, 1838)
• (en) Référence World Register of Marine Species : espèce Pomatoschistus microps (Krøyer, 1838)
• (en) Référence UICN : espèce Pomatoschistus microps (consulté le 1^er février 2020)

Il ghiozzetto baltico è un pesce di mare e di acqua salmastra della Famiglia Gobiidae.

Distribuzione e habitat

Il suo areale parte dalla Norvegia ed arriva fino al Marocco, la Mauritania e le Canarie, comprendendo il mar Baltico. È presente anche in mar Mediterraneo ma la sua reale diffusione in questo mare è ignota. Molto comune in mar Adriatico.

Vive soprattutto in acque salmastre rifuggendo sia le acque dolci dei fiumi che quelle marine. Si trova soprattutto in estuari e lagune, su fondi sabbiosi. Dove presente forma spesso popolazioni abbondantissime.

Descrizione

Molto simile a Pomatoschistus minutus, da cui si riconosce per:

• muso corto, con un netto angolo all'altezza dell'occhio
• macchia scura all'ascella della pinna pettorale
• femmine panciute
• maschio con una macchia nera o blu scura sulla prima pinna dorsale
• alcune striature scure tra occhio e bocca
• il maschio in abito nuziale ha strie rossastre e bluastre sulle pinne dorsali.

Raggiunge i 7 cm.

Alimentazione

Si nutre di piccoli invertebrati sia bentonici che planctonici.

Riproduzione

Si riproduce in estate, le uova vengono attaccate al soffitto di una valva di mollusco Bivalve (in genere Cerastoderma) e sorvegliate dal maschio per una decina di giorni.

Biologia

Spesso vive in acqua bassissima in cui è protetto dai predatori.

Note

Bibliografia

• Costa F. Atlante dei pesci dei mari italiani Mursia 1991 ISBN 88-425-1003-3
• Louisy P., Trainito E. (a cura di) Guida all'identificazione dei pesci marini d'Europa e del Mediterraneo. Milano, Il Castello, 2006. ISBN 88-8039-472-X

Paplūdimių grundalas (lot. Pomatoschistus microps, angl. Common goby, vok. Strandgrundel) – ešeržuvių (Perciformes) būrio, grundalinių šeimos (Gobiidae) žuvų rūšis. Dėl mažo dydžio ir panašumo į kitus grundalus, ypač į smėlinius grundalus – paplūdimių grundalai dažnai supainiojami su jiems artimomis rūšimis.

Kūno matmenys

Viena smulkiausių Lietuvos žuvų rūšių, kūno ilgis nuo 4 cm, dažniausiai 5–7 cm. Maksimalus kūno ilgis iki 9 cm.

Išvaizda

Paplūdimių grundalai panašūs į smėlinius grundalus. Tai apvaliakūnės žuvelės. Jų galva iš viršaus plokščia, išpūstažandė. Akys išsprogusios. Uodegos stiebelis plokštokas iš šonų ir ilgas, prilygstantis galvos ilgiui. Pakaušis ir pliki.

Veisimasis

Paplūdimių grundalas pavasarį ir vasarą ant moliuskų kriauklių ir akmenų neršia porcijomis apie 300 ikrelių. Ikreliai laukinės kriaušės vaisiaus formos, lipnūs, dugniniai be riebalinio lašelio. Embrionai vystosi keletą parų. Išsiritusios lervos 2,5–3 mm ilgio ir panašios į smėlinio grundalo lervas, bet sparčiau vystosi. Mailiumi virsta paaugę iki 12–14 mm ilgio.

Gyvenimo būdas

Paplūdimių grundalai yra migruojanti žuvis.

Mityba

Minta planktonu, smulkiais vandenų dugne gyvenančiais bestuburiais, kirmėlėmis, ypač smulkiais vėžiagyviais – šoniplaukomis^[2].

Amžius

Užregistruotas maksimalus amžius – 3 metai^[3].

Paplitimas pasaulyje ir gyvenama aplinka

Smėliniai grundalai yra apysūrių vandenų, taip pat jūrų bei gėlavandenė žuvis. Savaiminė Atlanto vandenyno šiaurės rytuose, Viduržemio bei Juodojoje jūrose. Gausiai jų pasitaiko Suomių įlankoje ties Sankt Peterburgu. Gyvena negiliose, smėlingose ar dumblingose estuarijų vietose ar sūrokose lagūnose nuo 0 iki 12 m gyliuose netoli pakrančių.

Paplitimas Lietuvoje ir gyvenama aplinka

Aptinkami Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrante.

Reikšmė

Paplūdimių grundalai neverslinė žuvis. Jais minta kai kurios kitos žuvys ir vandens paukščiai.

Taip pat skaitykite

• Lietuvos žuvys
• Lietuviškas žuvų vardynas

Literatūra

• J.Virbickas, Lietuvos žuvys | Vilnius, leidykla „Mokslas“, 1986; 107 psl. Paplūdimių grundalas;

Šaltiniai

Nuorodos

Vikiteka

• marinespecies.org / Pomatoschistus microps (Krøyer, 1838) | Anglų k.
• species-identification.org / Common goby (Pomatoschistus microps) | Anglų k.
• journals.plos.org / New Light on the Evolutionary History of the Common Goby (Pomatoschistus microps) with an Emphasis on Colonization Processes in the Mediterranean Sea, Christelle Tougard, Joy Folly, Patrick Berrebi; Published: March 19, 2014 | Anglų k.
• ncbi.nlm.nih.gov / Phylogeography of the common goby, Pomatoschistus microps, with particular emphasis on the colonization of the Mediterranean and the North Sea., Gysels ES, Hellemans B, Pampoulie C, Volckaert FA.; 2004 Feb;13(2):403-17. | Anglų k.
• ncbi.nlm.nih.gov / Ellipsomyxa gobii (Myxozoa: Ceratomyxidae) in the common goby Pomatoschistus microps (Teleostei: Gobiidae) uses Nereis spp. (Annelida: Polychaeta) as invertebrate hosts., Køie M, Whipps CM, Kent ML. 2004 Mar;51(1):14-8. | Anglų k.
• youtube.com / Common Gobies (Pomatoschistus microps) in narrow channels around the island of Juist, Published on 18 Nov 2012
• youtube.com / babka piaskowa – common goby – pomatoschistus microps, Published on 13 Mar 2017

Jūrasgrundulis (Pomatoschistus microps) ir viena no jūrasgrunduļu dzimtas (Gobiidae) zivju sugām.^[1] Sastopams Atlantijas okeāna austrumu piekrastēs.^[1]

Izplatība

Atlantijas okeāna piekrastēs sastopams no Mauritānijas un Marokas gar Portugāles un Spānijas krastiem līdz Tronheimfjordam Norvēģijā, Baltijas jūru un Vidusjūras rietumdaļu ieskaitot. Mājo arī Kanāriju salu piekrastēs.^[1][2]

Baltijas jūrā un Latvijā

Baltijas jūrā jūrasgrundulis masveidīgi izplatīts rietumu un centrālās daļas piekrastēs. Virzienā uz austrumiem sastopams līdz Helsinkiem un Botnijas līcim.^[2]

Izskats

Jūrasgrundulis ir maza, ieapaļas formas zivtiņa ar garu astes stumbru. Ķermeņa garums var sasniegt 9 cm, parasti 2—3,5 cm.^[1][2] Galva nedaudz saplacināta no augšas. Lūpas biezas, acis vairāk laterālas, izvirzītas uz āru. Ķermenis ar zvīņām klāts tikai, sākot ar pirmo muguras spuru. Zvīņas sīkas, ktenoīdas. Sānu līnijā 39—52 zvīņas. Uz muguras divas spuras, kas atrodas relatīvi tuvu viena otrai. Pirmā spura ar 6—8 mīkstiem stariem, otrā spura ar 8—11 mīkstiem, sazarotiem stariem. Anālā spura ar vienu asu staru un 7—10 mīkstiem stariem. Vēdera spuras saaugušas kopā, veidojot piltuvveida piesūcekni, priekšējā membrāna ir ar gludu aizmugurējo malu. Astes spura noapaļota.^[1][2][3]

Ķermenis gaišs, no pelēka līdz dzeltenīgi brūnam, uz tā rūsgani plankumi un tīklveida zīmējums, pie krūšu spuras pamatnes leņķveida zīmējums. Tēviņiem uz ķermeņa ir arī 10—15 tumšākas šķērssvītras un uz pirmās muguras spuras iespējams tumšs plankums.^[2] Nārsta laikā tēviņš kļūst tumšāks un spuras krāsainākas.^[3]

Īpašības

Jūrasgrundulis ir jūras piekrastes iemītnieks, neizvairās no stipri atsāļotiem rajoniem un sastopams arī upju ietekās. Veido barus, uzturas virs smilšainas vai dūņainas grunts līdz 50 m dziļumā.^[1][2] Mēdz ierakties smiltīs, tādējādi izdzīvo pie ļoti zema ūdens līmeņa un izvairās no ienaidniekiem.^[1]

Barība

Jūrasgrundulis barojas ar zooplanktonu, nelieliem vēžveidīgajiem (piemēram, sānpeldvēžiem), tārpiem un kukaiņu kāpuriem.^[1][3]

Vairošanās

Dzimumgatavību jūrasgrundulis sasniedz 7 mēnešu līdz viena gada vecumā. Atkarībā no izplatības areāla nārsto no februāra līdz septembrim, kad ūdens temperatūra ir virs 15 °C. Nārsts parasti noris vēlāk nekā mazajam jūrasgrundulim un arī seklākās vietās, dziļumā līdz 1 m. Tēviņš nārsta laikā kļūst teritoriāls un agresīvi apsargā izvēlēto nārsta vietu. Mātītes auglība 600—3400 ikru. Tos nērš vairākās porcijās zem tukšām gliemeņu (galvenokārt lielo smilšgliemeņu) čaulām. Tēviņš pēc tam tos apsargā, līdz izšķiļas āpkuri, apmēram 9 dienas. Ikri ir bentiski un lipīgi. Mazuļi vasaras beigās migrē uz saldūdens tilpēm baroties.^[1][2][3] Jūrasgrundulis dzīvo 1—2 gadus.^[2]

Atsauces

De brakwatergrondel (Pomatoschistus microps) is een straalvinnige vissensoort uit de familie van grondels (Gobiidae).^[2] De wetenschappelijke naam van de soort is voor het eerst geldig gepubliceerd in 1838 door Krøyer.

Voorkomen

De soort komt voor in het oosten van de Atlantische Oceaan van Noorwegen tot Marokko, inclusief de Oostzee en het westen van de Middellandse Zee en in Mauritanië en de Canarische Eilanden. In de Waddenzee komt hij veelvuldig voor.

Leirkutling (Pomatoschistus microps) er en fiskeart i gruppen kutlinger. Den blir opptil 9 cm lang og lever fra overflaten og ned til 30 meters dybde. Øynene sitter høyt oppe på det avrundete hodet. Den har to ryggfinner, den første har 5-8 piggstråler og den andre har en piggstråle og 8-10 bløtstråler. Bukfinnen har en piggstråle og 8-10 bløtstråler. Leirkutlingen lever som regel på steinete sand- eller leirbunn. Den spiser små krepsdyr, mangebørsteormer og muslinger.

Eksterne lenker

• (sv) Leirkutling hos Dyntaxa
• (en) Leirkutling – oversikt og omtale av artene i WORMS-databasen
• (en) Leirkutling i Encyclopedia of Life
• (en) Leirkutling i Global Biodiversity Information Facility
• (en) Leirkutling hos Fauna Europaea
• (en) Leirkutling hos NCBI
• (en) Leirkutling hos ITIS
• (en) Leirkutling hos FishBase
• (en) Kategori:Pomatoschistus microps – bilder, video eller lyd på Wikimedia Commons
• Pomatoschistus microps – detaljert informasjon på Wikispecies

• FishBase om Pomatoschistus microps - Besøkt 23. november 2007

Denne iktyologirelaterte artikkelen er foreløpig kort eller mangelfull, og du kan hjelpe Wikipedia ved å utvide den.
Det finnes mer utfyllende artikkel/artikler på .

Babka piaskowa^[3][4] (Pomatoschistus microps) – gatunek ryby z rodziny babkowatych. Bez znaczenia gospodarczego.

Występowanie

Zasiedla wody wschodniego Oceanu Atlantyckiego, od Norwegii po Mauretanię, a także zachodnią część Morza Śródziemnego; w tym wody dokoła Wysp Kanaryjskich^[5]. W Polsce występuje w Zatoce Puckiej^[6]. Preferuje wody brachiczne. Zazwyczaj przebywa w mule lub piasku^[5].

Opis

Osiąga do 6,4 cm długości, w Bałtyku do 4 cm^[6]. Ilość kręgów wynosi 30-32, płetwa grzbietowa liczy 8-11 promieni^[5]. Ubarwienie piaskowożółte lub szarożółte. Na bokach występuje szereg nieregularnych, czarnych plam, często zlewających się i tworzących poprzeczne smugi, ciemne smugi występują także między oczami a kącikami otworu gębowego oraz między nozdrzami a dolną wargą. Żywi się głównie mejobentosem oraz bezkręgowcami^[5].

Rozród

Okres rozrodczy trwa od września do lutego. Pojedyncze jajo w ikrze osiąga średnicę 0,7-1,2x0,65-0,8 mm^[7]. Ikra składana jest wewnątrz muszli lub na kamieniu. Samiec pilnuje jej przez 9 dni od złożenia^[5]. Dojrzałość płciową babki piaskowe uzyskują po 7 miesiącach do roku, zaś długość życia wynosi 1,6-2 lat^[7].

Ochrona

Na terenie Polski gatunek był objęty ścisłą ochroną gatunkową^[8]. Od 2014 r. podlega ochronie częściowej ^[9][10].

Zobacz też

• fauna Polski

Przypisy

Pomatoschistus microps é uma espécie de peixe pertencente à família Gobiidae.^[1]

A autoridade científica da espécie é Krøyer, tendo sido descrita no ano de 1838.

Portugal

Encontra-se presente em Portugal, onde é uma espécie nativa.

Descrição

Trata-se de uma espécie de água salobra e marinha. Atinge os 6 cm de comprimento padrão, com base de indivíduos de sexo indeterminado.

Referências

• Pomatoschistus microps - Froese, R. and D. Pauly. Editors. 2014. FishBase. World Wide Web electronic publication. www.fishbase.org, (11/2014)

Lerstubben (Pomatoschistus microps) är en fisk i familjen smörbultar.

Utseende

Lerstubben är sandfärgad (i bland ganska mörkt) med mörkare fläckar längs sidorna. Lik sandstubben, men både honan och hanen hos lerstubben har en mörk fläck på främre ryggfenans bakkant. Dessutom saknar lerstubben fjäll på kroppen framför främre ryggfenan och har en mörk rand vid basen av bröstfenorna. Två ryggfenor, varav den främsta är hög, med taggstrålar. Den bakre är lägre och mjukstrålig. De båda bukfenorna är sammanvuxna och bildar en sugskiva. Lerstubben blir upp till 7 cm lång.^{[1] [2]}

Utbredning

Medelhavet och östra Atlanten från Marocko norrut till mellersta Norge. Finns runt Brittiska öarna, går in i Skagerack, Kattegatt och Östersjön upp till Finska viken och Ålands hav.^[2]

Vanor

Lerstubben lever i havet, även om den tål sötvatten och kan gå upp i flodmynningar. Den vistas främst på grunt vatten upp till 10 meters djup (djupare under vintern) och med ler- eller sandbotten, där den ofta lurar på byten delvis nergrävd.^[2] Födan utgörs av små kräftdjur, maskar, larver och andra ryggradslösa djur. Livslängd upp till 3 år.^[3]

Fortplantning

Lerstubben blir könsmogen vid 1 till 1,5 års ålder. Den leker under vår till sommar, varvid hanen lockar honor att lägga ägg i någon hålighet, oftast ett tomt musselskal. Efteråt vaktar hanen äggen, som kläcks efter 7 till 9 dagar. Ynglen övergår från ett pelagiskt liv till bottenliv när de är omkring 1 centimeter långa.^[1]

Källor

1. ^ [a b] Kai Curry-Lindahl 1985. Våra fiskar ISBN 91-1-844202-1
2. ^ [a b c] Lars Nielsen, Ulf Svedberg 2006 Våra fiskar ISBN 91-518-4572-5
3. ^ FishBase

Лисун звичайний (Pomatoschistus microps) — вид дрібних риб, що мешкає в прибережних водах Європи.

Має піщаний колір, сягає 64 мм довжини. Під час нересту самці мають чорну пляму в задній частині першого спинного плавця. Має досить чіткий ряд чорних цяток вздовж боку.

Екологія

Нерестує з березня по червень, відкладаючи свою ікру під черепашки молюсків, після чого самці охороняють ікру 11-14 днів. Зазвичай живуть 12-15 місяців. Вони населяють мілководі райони з піщаним дном, а влітку може входити до лиманів. Часто можуть бути знайдені серед густої рослинності й в солонуватих лагунах. Живляться здебільш невеликими ракоподібними (в основному амфіподами) і червами.

Посилання

• MarLIN information on the common goby

Література

• Katja U. Heubel, Kai Lindström, Hanna Kokko (2008) Females increase current reproductive effort when future access to males is uncertain. Biol. Lett., 4, 224–227 Helsinki University^{[недоступне посилання з квітень 2019]}