Jedle líbezná (Abies amabilis) je jehličnatý strom z čeledi borovicovité, z rodu jedlí, jehož domovinou je Kanada a Spojené státy americké.
Stálezelený, jehličnatý a pomalu rostoucí strom, dorůstající až do výšky 75 m. Kmen může dosahovat průměru až 2,6 m[2]. Jedle líbezná se dožívá 500 let a více. Koruna je zpočátku úzce kuželovitá, později válcovitá, shora plochá a hustá. Větve jsou krátké a neohebné a vyrůstají z kmenu v pravých úhlech. Borka je zprvu světlešedá a hladká vyjma pryskyřičných puchýřů, později rozpraskaná do červenošedých plátů. Pupeny jsou malé, kulovité, hnědé a 6-9 mm v průměru. Letorosty jsou ze spodní strany tmavohnědé, z horní světlehnědé a chlupaté. Jehlice jsou 0,7–4 cm dlouhé a 1–3 mm široké, na konci tupé, seshora tmavě zelené, vespod se dvěma stříbrnými proužky. Samčí šištice jsou při opylování červené, později červenožluté. Samičí šištice (šišky) jsou vejčitě válcovité, 8–18 cm dlouhé a 3,5–7 cm široké, zpočátku purpurově šedé, později hnědé. Semena jsou 10–12 mm dlouhá a 4 mm široká s 10–12 mm dlouhým křídlem. Děložních lístků je 4-7 .
Jedle líbezná je blízce příbuzná s jedlí Mariesovou.
Domovinou stromu je Kanada (provincie Britská Kolumbie) a Spojené státy americké (státy Aljaška, Kalifornie, Oregon, Washington).
Jedle líbezná roste na Aljašce v nadmořských výškách od hladiny moře blízko pobřeží až do 330 m, a v Oregonu od 250-1830 m, na západních svazích Kaskádového pohoří, ve studeném a vlhkém, přímořském (pobřežním) klimatu s ročními srážkovými úhrny 1500-4000 mm, často ve formě sněhu. Preferuje půdy jílovité, roste v horských vlhčích půdách ledovcového původu, na druhou stranu půdy nesmí být příliš nasáklé vodou. tj. musí být dobře odvodňované. pH půdy je kolem 5 (kyselá půda), strom snese také půdu s neutrální reakcí. Jedle líbezná má poměrně mělce umístěné kořeny, při silných větrech trpí vývraty, z tohoto důvodu je třeba ji sázet do před větrem chráněných poloh. Nesnáší znečištění ovzduší. Taktéž je velmi citlivá na lesní požáry mimo jiné pro tenkou borku a hořlavé jehličí. Na světlo není příliš náročná, dokáže růst ve stínu, v polostínu i na plném slunci a je mrazuvzdorná do −28 °C.
Jedle líbezná tvoří jehličnaté lesy dohromady s jedlovcem západním, smrkem sitkou, douglaskou tisolistou, zeravem obrovským, cypřiškem nutkajským (Chamaecyparis nootkatensis), jedlí obrovskou, jedlí nádhernou, jedlí plstnatoplodou a jedlovcem Mertensovým (Tsuga mertensiana). Jedle líbezná poskytuje (především staré stromy) díky své husté koruně úkryt, přístřeší a tepelnou ochranu, popř. i kořist mnoha volně žijícím zvířatům: horským kozám, puštíku západnímu (Strix occidentalis caurina), kuně rybářské, norníku západoamerickému (Myodes californicus), rorýsovi srpokřídlému (Chaetura vauxi), mlokánkovi olympskému (Rhyacotriton olympicus) a dalším. Semena jedle líbezné jsou důležitou potravou pro ptáky, hlodavce a veverky. Los ho spásá také, nicméně mu strom moc nechutná.
Strom je obecně extrémně citlivý na houbové choroby a mšice. Například na rozdíl od většiny jedlí je velmi náchylná k nákaze houbou kořenovník vrstevnatý (Heterobasidion annosum), která způsobuje zpomalení růstu stromu, poškození jehličí a šišek a někdy i smrt stromu. Po oslabení touto chorobou, se často přidávají sekundární infekce houbou václavkou obecnou, broukem Scolylus ventralis a jinými. Strom je často napadán mšicemi Adelges piceae, bobruškou, medvědem baribalem a jinými. Zraněné stromy (i mladé) jsou často napadány houbou Echinodontium tinctorium.
Dřevo stromu se používá ve stavebnictví na nepříliš náročné aplikace (lehké rámy, pomocná konstrukční překližka aj.), je lehké, měkké, nevoní příliš silně, obsahuje málo pryskyřice, je málo trvanlivé. Jedle líbezná se používá též jako vánoční stromek. Jako potravina a lék: Tento strom byl často používán domorodými severoameričany (Indiány)[3]: odvar z borky jako posilující lék (takzvané tonikum), též na nemoci žaludku, hemoroidy a jiné; pryskyřici (lidově smolu) proti nachlazení a krčním nemocem a jako žvýkačku; větve jako lůžkovinu; křehké dřevo hlavně jako palivové dříví.
I přes časté kácení v minulosti není strom ohrožen, díky jeho rozlehlému výskytu a výborným regeneračním schopnostem jeho populace. Nemoci, nepřátelé a požáry sice představují ohrožení, nicméně pouze místní. Jedle líbezná se vyskytuje v mnoha milionech [4] dospělých jedinců, stav její populace je stabilní.
Jedle líbezná, borka.
Jedle líbezná, samičí šištice – šišky na stromě.
Jedle líbezná, semeno s křídlem a šupina šišky.
Jedle líbezná, jehlice ze spodní strany.
Obrázky, zvuky či videa k tématu jedle líbezná ve Wikimedia Commons
Jedle líbezná (Abies amabilis) je jehličnatý strom z čeledi borovicovité, z rodu jedlí, jehož domovinou je Kanada a Spojené státy americké.
Die Purpur-Tanne (Abies amabilis) ist eine Pflanzenart aus der Gattung der Tannen (Abies) in der Familie der Kieferngewächse (Pinaceae). Man findet sie entlang der Westküste Kanadas und der USA. Das lateinische Artepitheton amabilis bedeutet so viel wie „lieblich“.[1]
Die Purpur-Tanne ist ein immergrüner Baum, der Wuchshöhen von 25, in Extremfällen auch bis zu 70 Metern sowie Brusthöhendurchmesser von 60 bis 260 Zentimetern erreichen kann. Junge Bäume haben eine spitze Krone, die mit zunehmendem Alter abflacht. Die kurzen und steifen Äste gehen horizontal vom geraden Stamm ab und stehen sich meist gegenüber.[1]
Die glatte Borke ist bei Jungbäumen hellgrau gefärbt und weist meist Harzblasen auf. Bei älteren Bäumen bricht die Borke in Platten auf und verfärbt sich rötlich grau. Die behaarte Rinde der Zweige ist an der Zweigoberseite hellbraun und an der Unterseite dunkelbraun gefärbt.[1]
Die Sämlinge bilden vier bis sieben Keimblätter (Kotyledonen) aus.[1]
Während die Sämlinge noch über eine Pfahlwurzel verfügen, besitzen ausgewachsene Bäume meist ein flaches, weitreichendes Wurzelsystem. Wenn der Boden von pyroklastischen Sedimenten bedeckt ist, kann es zur Bildung von Adventivwurzeln kommen. Als Mykorrhizapartner tritt meist Cenococcum graniforme auf.[2]
Die kugeligen Knospen von 6 bis 9 Millimeter Durchmesser sind braun gefärbt und können von einer violetten Harzschicht bedeckt sein.[1]
Die an der Spitze eingekerbten Nadeln werden zwischen 0,7 und 4 Zentimeter lang und 1 bis 3 Millimeter breit. An der Nadeloberseite sind sie glänzend grün und an der Unterseite silbrigweiß gefärbt. Auf der Nadelunterseite findet man beiderseits der Mittelrippe 5 bis 6 Stomatareihen. Die Nadeln stehen in zwei Reihen dicht gedrängt an den Zweigen und überlappen sich dabei häufig.[1]
Die Purpur-Tanne ist einhäusig-getrenntgeschlechtig (monözisch) und wird mit 20 bis 30 Jahren mannbar[2]. Während des Pollenfluges, der sich je nach Standort von Mitte Mai bis Mitte Juni[2] erstreckt, sind die männlichen Blütenzapfen rot gefärbt. Später verfärben sie sich rötlich gelb. Die aufrecht stehenden, oval-zylindrischen Zapfen werden zwischen 8 und 18 Zentimeter lang und 3,5 bis 7 Zentimeter dick. Sie sind anfangs purpurgrau, zur Reife im späten August[2] hin braun gefärbt. Sie besitzen keinen Stiel und sind harzig.[1]
Die hellbraunen Samen sind 10 bis 12 Millimeter lang und rund 4 Millimeter breit. Sie besitzen einen rötlich bis hellbraunen Flügel der etwa gleich lang ist wie das Samenkorn.[1]
Die Chromosomenzahl beträgt 2n = 24.[3]
Das natürliche Verbreitungsgebiet der Purpur-Tanne erstreckt sich vom südöstlichen Alaska und vom westlichen British Columbia im Norden über das westliche Washington und Oregon bis zum nordwestlichen Kalifornien im Süden. Sie besiedelt dabei beide Seiten der Kaskadenkette sowie Teile der Coast Mountains, der Olympic Mountains und der Klamath Mountains.[2]
Man findet die Purpur-Tanne je nach Standort von Meereshöhe bis an die Baumgrenze in eine Höhenlage von rund 2300 Meter. Sie ist eine Baumart des maritimen Klimas. Man findet die Art häufig auf tiefgründigen, gut drainierten und feuchten Böden. Die jährliche Niederschlagsmenge liegt je nach Standort zwischen 965 und 6650 mm.[2] Die Purpur-Tanne gilt als einer der schattentolerantesten Nadelbäume und überlebt selbst Jahrzehnte extremer Beschattung.[1]
Am natürlichen Standort bildet die Purpur-Tanne sowohl Rein- als auch Mischbestände. Reinbestände findet man vor allem in den Gebieten um Mount Baker und Mount Rainier sowie in anderen Gebieten der Kaskadenkette im Süden Washingtons. Im gesamten Verbreitungsgebiet werden Mischbestände mit der Westamerikanischen Hemlocktanne (Tsuga heterophylla) gebildet. In Süd-Washington und Nord-Oregon gesellt sich auch die Edel-Tanne (Abies procera) häufig hinzu. In den Küstengebieten westlich der Kaskadenkette vergesellschaftet sich die Purpur-Tanne mit der Sitka-Fichte (Picea sitchensis), der Küsten-Kiefer (Pinus contorta), der Douglasie (Pseudotsuga menziesii) und dem Riesen-Lebensbaum (Thuja plicata). In subalpinen Lagen treten auch die Felsengebirgs-Tanne (Abies lasiocarpa), die Berg-Hemlocktanne (Tsuga mertensiana) sowie die Nootka-Scheinzypresse (Xanthocyparis nootkatensis) häufig auf. In den östlichen Randbereichen des natürlichen Verbreitungsgebietes vergesellschaftet sich die Art zudem auch mit der Westamerikanischen Lärche (Larix occidentalis), der Engelmann-Fichte (Picea engelmannii) und der Westlichen Weymouth-Kiefer (Pinus monticola). In Nordwest-Kalifornien kommt es auch zur Bestandsbildung mit der Pracht-Tanne (Abies magnifica).[2]
Die Strauchschicht wird im gesamten Verbreitungsgebiet größtenteils durch die Igelkraftwurz (Oplopanax horridus), Vaccinium membranaceum und Vaccinium ovalifolium gebildet. In höheren Lagen treten zudem Elliottia pyroliflora, Menziesia ferruginea, Rhododendron albiflorum und Vaccinium deliciosum auf. Die Nervige Mahonie (Mahonia nervosa) und die Shallon-Scheinbeere (Gaultheria shallon) findet man vor allem in tieferen Lagen des Verbreitungsgebietes.[2]
In der Krautschicht herrschen vor allem der Rippenfarn (Blechnum spicant), Clintonia uniflora, der Kanadische Hartriegel (Cornus canadensis), das Moosglöckchen (Linnaea borealis), Rubus lasiococcus, Rubus pedatus sowie das Bärengras (Xerophyllum tenax) vor.[2]
Das helle, weiche und spröde Holz wird hauptsächlich als Konstruktionsholz, Sperrholz sowie zur Zellstoffgewinnung genutzt. Es eignet sich auch als Furnier, als Unterbodenbelag sowie als Verkleidung. Nur gelegentlich findet die Purpur-Tanne als Weihnachtsbaum Verwendung. Manchmal wird sie als Park- oder Zierbaum gepflanzt.[2]
Die Purpur-Tanne ist in großem Umfang von abiotischen Schadfaktoren betroffen. Aufgrund des flachen Wurzelsystems und der dünnen Borke ist die Art anfällig für Waldbrände. Wegen des flachen Wurzelsystems ist sie windwurfgefährdet. Windbrüche können bei starken Stürmen auch in geschlossenen Beständen auftreten. Die Äste können bereits bei leichter Schneelast brechen.[2]
An der Purpur-Tanne tritt eine Vielzahl von Schadpilzen auf. Häufig tritt ein Befall mit dem Wurzelschwamm (Heterobasidion annosum) auf, wobei eine Infektion ganzjährig erfolgen kann. In ihrem natürlichen Verbreitungsgebiet gilt die Art als einer der anfälligsten Bäume gegenüber dem Gemeinen Hallimasch (Armillaria mellea) und Phellinus weiri, welche beide die Wurzeln befallen. Altbäume sind anfällig für Kernfäule, die durch Echinodontium tinctorium und Haematostereum sanguinolentum verursacht wird. Während die beiden Arten in jungen Beständen nicht auftreten, steigt das Befallsrisiko mit zunehmendem Alter an. Die Nadeln werden hauptsächlich von Lophodermium uncinatum, Phaeocryptopus nudus, Virgella robusta sowie verschiedenen Arten der Gattung Uredinopsis befallen. Gefällte Bäume verrotten sehr schnell und werden hauptsächlich vom Fichtenporling (Fomitopsis pinicola), dem Flachen Lackporling (Ganoderma applanatum), Hirschioporus abietinus und Poria subacida befallen. Das Gesamtvolumen der liegenden Stämme nimmt innerhalb von 5 Jahren zwischen 50 und 100 Prozent ab.[2]
Für Arceuthobium tsugense stellt die Purpur-Tanne einen Sekundärwirt dar. Sie tritt in Mischbeständen mit Hemlocktannen auf. Ein Befall mit Arceuthobium abietinum tritt hauptsächlich in Zentral-Oregon auf.[2]
Die Purpur-Tanne wird von einer Vielzahl an Schadinsekten befallen. Die größte Rolle spielt dabei die aus Europa eingeschleppte Tannenstammlaus (Adelges piceae), die Bäume aller Altersklassen befällt. Bei einem Befall der Krone treten über mehrere Jahre Triebverformungen, Nadelverluste sowie ein vermindertes Wachstum auf. Ein Befall am Stamm kann zum Absterben des Baumes führen. An niedrig gelegenen Standorten ist die Tannenstammlaus häufig anzutreffen, während sie an subalpinen Standorten kaum auftritt.[2]
Zu den wichtigsten Zapfenschädlingen zählen die Hautflügler Earomyia abietum, Megastigmus pinus sowie Megastigmus lasiocarpae, die große Samenverluste hervorrufen können. Die beiden Schmetterlingsarten Acleris gloverana und Lambdina fiscellaria treten vor allem in Mischbeständen in British Columbia auf und rufen Entnadelungen hervor. Zu den Nadelschädlingen mit geringer Bedeutung zählen unter anderem der Zackenbindige Rindenspanner (Ectropis crepuscularia) und Melanolophia imitata. Choristoneura freemani tritt sowohl in Rein- als auch in Mischbeständen auf. Die beiden Käferarten Pseudohylesinus granulatus und Pseudohylesinus sericeus können große Schäden anrichten, wenn sie zusammen mit wurzelschädigenden Pilzen auftreten.[2]
Der Verbiss durch Wapitis (Cervus canadensis) kann große Ausmaße erreichen. Hühnervögel und Nagetiere fressen an den Knospen, während Eichhörnchen die Zapfen aufnagen, um an die Samen zu kommen. Gelegentlich werden Bäume von Bären entrindet.[2]
Abies amabilis wird innerhalb der Gattung der Tannen (Abies) der Sektion Amabiles zugeordnet. Die Erstbeschreibung erfolgte 1838 als Picea amabilis durch John Claudius Loudon in "Arboretum et fruticetum Britannicum", Band 4: Seite 2342, einen Namen, den er David Douglas zuschrieb. In die Gattung Abies wurde sie durch James Forbes in seinem Werk "Pinetum Woburnense", S. 125, Tafel 44 gestellt. Synonyme für Abies amabilis (Douglas ex Loudon) J.Forbes sind unter anderem Abies grandis Hook. non Lindl. oder Pinus amabilis (Dougl. ex Loudon) Parl.[1]
Trotz des großen Verbreitungsgebietes treten kaum innerartliche Unterschiede zwischen einzelnen Populationen auf.[2]
Die Art wird in der Roten Liste der IUCN als „nicht gefährdet“ geführt. Es wird jedoch darauf hingewiesen, dass eine neuerliche Überprüfung der Gefährdung nötig ist.[4]
Die Purpur-Tanne (Abies amabilis) ist eine Pflanzenart aus der Gattung der Tannen (Abies) in der Familie der Kieferngewächse (Pinaceae). Man findet sie entlang der Westküste Kanadas und der USA. Das lateinische Artepitheton amabilis bedeutet so viel wie „lieblich“.
Abies amabilis (лат. Abies amabilis) – Pinaceae семьяысь Канадаын (Британ Колумбия) но Америкалэн Огазеяськем Штатъёсаз (Аляска, Вашингтон, Калифорния, Орегон) будӥсь ньылпу. Ӝуждалаез ог 30–45 м, модослэн диаметрез 1.2 м.
Abies amabilis (лат. Abies amabilis) – быдмассэзлӧн пожум котырись ньыв увтырын торья вид. Ньывпуыс быдмӧ 30–45 метра вылына да овлӧ 1.2 метра кыза диаметрын. Ньывпу пантасьӧ Канадаын (Британ Колумбия) да Америкаись Ӧтлаасьӧм Штаттэзын (Аляска, Вашингтон, Калифорния, Орегон).
Abies amabilis, commonly known as the Pacific silver fir, is a fir native to the Pacific Northwest of North America, occurring in the Pacific Coast Ranges and the Cascade Range. It is also commonly referred to as the white fir, red fir, lovely fir, Amabilis fir, Cascades fir, or silver fir.[2][3] The species name is Latin for 'lovely'.[2]
The tree is a large evergreen conifer growing to 30–45 metres (98–148 feet), exceptionally 72 m (236 ft) tall,[2] and with a trunk diameter of up to 1.2 m (3 ft 11 in), exceptionally 2.3 m (7 ft 7 in). The bark on younger trees is light grey, thin and covered with resin blisters.[4] On older trees, it darkens and develops scales and furrows. The leaves are needle-like, flattened, 2–4.5 centimetres (3⁄4–1+3⁄4 in) long and 2 millimetres (1⁄16 in) wide by 0.5 mm (1⁄32 in) thick, matte dark green above, and with two white bands of stomata below, and slightly notched at the tip.[5] The leaf arrangement is spiral on the shoot, but with each leaf variably twisted at the base so they lie flat to either side of and above the shoot, with none below the shoot. The shoots are orange-red with dense velvety pubescence. The cones are 9–17 cm (3+1⁄2–6+3⁄4 in) long and 4–6 cm (1+1⁄2–2+1⁄4 in) broad, dark purple before maturity;[4] the scale bracts are short, and hidden in the closed cone. The winged seeds are released when the cones disintegrate at maturity about 6–7 months after pollination.
The tree can live to over 400 years old.[4]
Pacific silver fir is very closely related to Maries' fir A. mariesii from Japan, which is distinguished by its slightly shorter leaves—1.5–2.5 cm (5⁄8–1 in)—and smaller cones, which are 5–11 cm (2–4+1⁄4 in) long.
Bark
Foliage bottom
Close-up of shoot from below, showing shoot pubescence and white stomatal bands
Foliage top
The species is native to the Pacific Northwest of North America, occurring in the Pacific Coast Ranges and the Cascade Range from the extreme southeast of Alaska, through western British Columbia, Washington and Oregon, to the extreme northwest of California. It grows from sea level to 1,000 m (3,300 ft) in the north of the range, and to 610–2,000 m (2,000–6,560 ft) in the south of the range. Populations on the east slope of the Cascades are confined to elevations above 1,000 m (3,300 ft) in Washington and 1,160 m (3,810 ft) in Oregon.[6]
It is always found in temperate rainforests with relatively high precipitation and cool, humid summers. Growing in dense stands, it prospers in shade and snow.[4] Common associate trees are western hemlock in northern ranges, Douglas-fir[4] in central areas, and California buckeye in the extreme southern area of its range.[7] Western hemlock is equally shade tolerant, but Pacific silver fir saplings are more resilient of ground obstacles.[4] Though its thin bark makes it susceptible to fire, the slow-growing saplings succeed less shade-tolerant species.[4] It survives well at high elevation, but eventually succumbs to root or heart rot, in addition to diseases and insects such as Adelges piceae.[4]
Native Americans utilized the species for medicinal purposes.[4] After David Douglas discovered it in 1825, he brought seeds to England for cultivation.[4]
The wood is soft and not very strong; it is used for paper making, packing crates and other cheap construction work.[4] The lumber is often paired with that of western hemlock.[4] The foliage has an attractive scent and is sometimes used for Christmas decoration, including Christmas trees.
It is also planted as an ornamental tree in large parks, though its requirement for cool, humid summers limits the areas where it grows well; successful growth away from its native range is restricted to areas like western Scotland and southern New Zealand.
Cone growth Abies amabilis, commonly known as the Pacific silver fir, is a fir native to the Pacific Northwest of North America, occurring in the Pacific Coast Ranges and the Cascade Range. It is also commonly referred to as the white fir, red fir, lovely fir, Amabilis fir, Cascades fir, or silver fir. The species name is Latin for 'lovely'.
La gracia abio (Abies amabilis) estas abio, hejma je la Pacifika Nordokcidento de Nordameriko. Gi trovigas en la Pacifikaj Marbordaj Montaroj kaj Kaskada Montaro ekde la ekstrema sudoriento de Alasko, tra okcidenta Brita Kolumbio, Vaŝingtonio kaj Oregono, gis la ekstrema nordokcidento de Kalifornio [2]. Gi vegetas je altitudoj ekde marnivelo gis 1 500 m en la nordo de la arealo, kaj inter 1 000-2 300 m en la sudo de la arealo, ĉiam en la Pacifikaj moderaj pluvarbaroj kun relative alta precipitaĵo kaj malvarmetaj, humidaj someroj. Komunaj asociataj arboj estas Menzies-pseŭdocugo kaj kalifornia kastaneo ( Aesculus californica ) [3].
Gi estas granda ĉiamverda pinofita arbo altante gis 30–45 m ( escepte 72 m )[4] kaj kun trunka diametro gis 1,2 m ( escepte 2,3 m ). La arboŝelo ce pli junaj arboj estas hele griza, maldika kaj kovrita de rezinaj vezikoj. Ce pli maljunaj arboj, gi malheligas kaj disvolvigas skvamojn kaj sulkojn. La folioj estas pinglecaj, platigitaj, 2-4,5 cm longaj, 2 mm largaj, kaj 0,5 mm dikaj, supre nebrile malhele verdaj, kaj kun du blankaj stomaj strioj malsupre, kaj iomete nocitaj je la pinto [5]. La folia aranĝo estas spirala sur la soso, sed kun ĉiu folio varie turnigita je la bazo tiel ke ili estas plataj je ciu flanko kaj supre de la ŝoso, kun neniaj malsupre. La ŝosoj estas oranĝkolore-ruĝaj kun dense velura haraĵo. La strobiloj longas 9–17 cm kaj larĝas 4 - 6 cm. Ili estas malhele purpuraj antaŭ maturiĝo; la skvamaj brakteo mallongas, kaj estas kaŝitaj en la fermata strobilo. La flugiligitaj semoj estas liberigitaj kiam la strobiloj disfalas je matureco ĉirkaŭ 6–7 monatoj post polenado.
Tiu nearktisa specio estas intense parenca al Maries-abio (A. mariesii) el Japanujo, kiu estas diferenca per ĝiaj iomete pli mallongaj folioj (1,5-2,5 cm) kaj pli malgrandaj strobiloj (5–11 cm longaj).
La ligno estas mola kaj ne tre forta; gi estas uzata por fabrikado de papero, enpakadaj kestoj kaj diversaj malmultekostaj konstruaĵoj. La foliaro havas allogan aromon, kaj kelkfoje servas kiel kristnaska ornamaĵo, inkluzive de kristnaskarboj.
Gi ankaŭ estas plantita kiel ornama arbo en grandaj ĝardenoj, kvankam sia postulaĵo por malvarmetaj, humidaj someroj limigas la areojn kie gi prosperas; sukcesa kreskado fore de sia hejma arealo estas limigita al areoj kiaj okcidenta Skotujo kaj suda Nova Zelando.
La gracia abio (Abies amabilis) estas abio, hejma je la Pacifika Nordokcidento de Nordameriko. Gi trovigas en la Pacifikaj Marbordaj Montaroj kaj Kaskada Montaro ekde la ekstrema sudoriento de Alasko, tra okcidenta Brita Kolumbio, Vaŝingtonio kaj Oregono, gis la ekstrema nordokcidento de Kalifornio . Gi vegetas je altitudoj ekde marnivelo gis 1 500 m en la nordo de la arealo, kaj inter 1 000-2 300 m en la sudo de la arealo, ĉiam en la Pacifikaj moderaj pluvarbaroj kun relative alta precipitaĵo kaj malvarmetaj, humidaj someroj. Komunaj asociataj arboj estas Menzies-pseŭdocugo kaj kalifornia kastaneo ( Aesculus californica ) .
Abies amabilis, el abeto del Pacífico[2] o abeto púrpura es una especie arbórea de conífera nativa del noroeste del Pacífico en Norteamérica.
Se extiende entre la Cadena costera del Pacífico y la Cordillera de las Cascadas, desde el extremo sureste de Alaska, a través de Columbia Británica occidental, Washington y Oregón, hasta el extremo noroeste de California. Crece tanto a nivel del mar como en altitudes superiores a los 1500 m en el norte y a 1000-2300 m en el sur, siempre en bosques templados húmedos con veranos húmedos y frescos y precipitaciones relativamente altas.
Es un gran árbol perenne que alcanza los 30-45 m (excepcionalmente 72 m) de altura y 1,2 m (excepcionalmente 2,3 m) de diámetro en el tronco. La corteza de los árboles jóvenes es de color gris claro cubierta de burbujas de resina, en los ejemplares viejos se oscurece y desarrolla escamas y grietas. Las hojas, aplanadas y en forma de aguja, miden de 2-4,5 cm de longitud y 2 mm de ancho, con el haz verde oscuro y dos bandas blancas de estomas en el envés. Las piñas son de 9-17 cm de longitud y 4-6 cm de ancho, son de color púrpura oscuro antes de madurar. Las semillas aladas son liberadas cuando las piñas se deshacen al madurar, alrededor de 6 o 7 meses después de la polinización.
Abies amabilis está estrechamente emparentado con Abies mariesii de Japón, que se distingue por sus hojas ligeramente más cortas (1,5-2,5 cm) y piñas más pequeñas (5-11 cm largo).
La madera es blanda, no demasiado fuerte, y se usa para pasta de papel, embalajes y otros empleos propios de la madera barata. Las hojas desprenden un aroma muy agradable. A veces se usa como decoración navideña. También se planta como árbol ornamental en parques de cierta extensión. Su entorno deber ser fresco, los veranos cálidos limitan su área de expansión. Ha sido acogido en áreas tan distantes como el oeste de Escocia y el sur de Nueva Zelanda. [3]
Abies amabilis fue descrita por Douglas ex J.Forbes y publicado en Pinetum Woburnense 125, pl. 44. 1839.[4]
Abies: nombre genérico que viene del nombre latino de Abies alba.[5]
amabilis: epíteto latino que significa "que merece ser amado".[6]
Abies amabilis, el abeto del Pacífico o abeto púrpura es una especie arbórea de conífera nativa del noroeste del Pacífico en Norteamérica.
Õilis nulg (Abies amabilis) on männiliste sugukonda nulu perekonda kuuluv igihaljas okaspuu.
See puuliik on nulgude seas üks pikaealisemaid, elab üldjuhul 250–500 aasta vanuseks.
Õilsa nulu levila paikneb Põhja-Ameerika lääneosas, kus ta kasvab rannaäärses piirkonnas peamiselt 1300–1600 m kõrgusel üle merepinna. Selle levilas valitseb mereline kliima.
Õilis nulg on nulgude seas üks pikaealisemaid, elab üldjuhul 250–500 aasta vanuseks. Vanim leitud puu oli üle 800 aasta vanune.[3]
Puu on üsna kõrge, kasvab 30–40, soodsates oludes ka 50–60 (75) m kõrguseks. Võra on väga korrapärane, koonusjas-kuhikjas, ulatub maapinnani (ka vanematel puudel). Tüve läbimõõt on 0,6–1,2 (1,8) m. Tüve koor on noortel puudel valkjashall, hiljem punakashall, rohkete vaigumahutitega, vanemas eas tekib tüve allosas rõmeline korp.[4]
Juurestik on maapinnalähedane, mistõttu võib tuultele avatud kasvukohtades esineda tormiheidet. Mükoriisat esineb peamiselt seeneliigiga Cenococcum graniforme.[5]
Okkad on 2–4 cm pikkused, tipus sisselõikega, all kaks valget õhulõheriba, noorena oliivrohelised, matid, kleepuvad. Okkad paiknevad võrsel spiraalselt. Kõik okkad käänduvad alusel, nii et õhulõheribad jäävad allapoole.[viide?]
Pungad on pruunid, ümarad, 6–9 mm läbimõõduga, vaigused. Võrsed on hallid või punakaspruunid, tihedalt pruunide karvadega kaetud.[4]
Isasõisikud on õitsemise ajal punased, hiljem kollakaspunased.[3] Käbid on suured, 9–12 (15) cm pikkused ja läbimõõduga 5–7 cm, pruunid kuni tumepurpurpunased, silinderjad. Seemnesoomused on kumeraservalised, kattesoomused varjatud.[4]
Seemned on 10–12 mm pikkused, ligikaudu sama pika tiivakesega. 1000 seemne mass on vahemikus 22–58 g. Idulehti on 4–7.[3]
Õilis nulg on väga lähedalt sugulane Jaapanis kasvava nuluga Abies mariesii, mis erineb õilsast nulust pisut lühemate okaste (15–25 mm) ja väiksemate käbide (5–11 cm) poolest.[viide?]
Õilsa nulu levila paikneb Põhja-Ameerika lääneosas, kus ta kasvab rannaäärses piirkonnas alates Kanada provintsist Briti Columbiast kuni California põhjaosani peamiselt 1300–1600 m kõrgusel üle merepinna.[4]
Õilsat nulgu on püütud kasvatada näiteks ilupuuna mitmel pool maailmas. See ei ole väga õnnestunud. Õilis nulg vajab kasvuks jahedaid suvesid ja mitte väga külmi talvi. Suved peavad olema niisked nagu pärismaises kasvukohas. Paremini vastavad nendele tingimustele Lääne-Šotimaa ja Uus-Meremaa Lõunasaar.[viide?]
Õilsa nulu levilas valitseb mereline kliima. Suved on jahedad, päevased keskmised temperatuurid jäävad vahemikku 13...16 °C. Talvel langeb temperatuur harva alla −9 °C. Aasta keskmine sademete hulk areaalis varieerub väga suures ulatuses, jäädes vahemikku 6650 mm Vancouveri saare lääneosas kuni 965 mm sama saare idaosas. Levikuala Kaljumäestiku piirkonnas on aasta keskmine sademete hulk 1500 mm, lumikatte paksus võib selles piirkonnas ulatuda kohati 7,6 meetrini. Suvel võib esineda ka kuivaperioode, mil õilis nulg on sõltuv pinnasesse akumuleerunud niiskusest.[5]
Kasvupinnase koostis sõltub piirkonna geoloogilisest aluspõhjast, milleks on peamiselt vulkaanilised kivimid (nt basalt), settekivimid. Samuti on piirkonnas levinud moreen ja purdmaterjal. Kasvukiirus jääb kesiseks halvasti vett läbilaskvatel ja õhukestel pinnastel. Erinevatest muldadest on enim levinud väga happelised leetunud mullad, mille pH on vahemikus 3,3–4,0.[5]
Õilis nulg kasvab merepinna lähedal Vancouveri saare põhjaosas ja oma levila põhjatipus. Areaali lõunaosas tõuseb puude levikupiirini, 1800–2300 meetri kõrgusele merepinnast.[3]
Õilis nulg moodustab nii puhaspuistuid kui ka segametsi, kus kasvab peamiselt koos järgmiste puuliikidega, millest enamus on okaspuud: läänetsuuga (Tsuga heterophylla), hõbenulg (Abies procera), harilik ebatsuuga (Pseudotsuga menziesii), hiigel-elupuu (Thuja plicata), hiigelnulg (Abies grandis), sitka kuusk (Picea sitchensis), keerdmänd (Pinus contorta), mertensi tsuuga (Tsuga mertensiana), nutka ebaküpress (Chamaecyparis nootkatensis), mäginulg (Abies lasiocarpa), läänelehis (Larix occidentalis), läänemänd (Pinus monticola), Engelmanni kuusk (Picea engelmannii) jt.[5]
Õilsa nulu vanades metsades elutsevad haruldased tähnikkakud (Strix occidentalis caurina), lääne-kammsabad (Chaetura vauxi), põhja-kuningkalurid (Megaceryle alcyon), leethiired jt.[6]
Õilis nulg on ühekojaline taim ning paljuneb peamiselt seemnete abil. Vähesel määral esineb ka vegetatiivset paljunemist alumiste okste juurdumisega mullas. Käbikandvus algab 20–30 aasta vanuselt. Heade seemneaastate sagedus sõltub kasvutingimustest ning nad korduvad tavaliselt iga kolme (harva ka kuni 8) aasta järel. Seemnete keskmine idanevus pole kuigi kõrge, olles vahemikus 20–30%.[5]
Õilis nulg tolmleb mais-juunis, sõltuvalt kasvukoha kõrgusest. Seemned valmivad augusti lõpus ning hakkavad varisema septembri keskel (selle regiooni nulgudest kõige varem). Enamus seemnetest on varisenud oktoobri lõpuks, viimased võivad jääda käbidele kuni järgneva kevade aprillini. Tuul võib kanda seemned puu juurest rohkem kui 100 m kaugusele. Seemneid levitavad ka nendest toituvad närilised (eelkõige oravad) ja linnud.[5]
Esimestel eluaastatel kasvavad puukesed üsna aeglaselt. Juveniilses staadiumis olevate taimede kasvukiirus looduslikes tingimustes on 10–40 cm aastas, sõltudes otseselt kasvuperioodi pikkusest. 1,3 m kõrguse saavutamiseks kulub puudel aega 9 ja rohkem aastat. 30 aasta vanuste puude kasvukiirus kasvuperioodi kohta võib soodsates tingimustes küündida kuni 90 cm. 100-aastased puud on tavaliselt 12–46 m kõrgused, sõltudes kasvukoha kliimaoludest. Õilsa nulu metsades on raieküpse puistu tagavara (vanus 100 aastat ja rohkem) tavaliselt vahemikus 840–1800 tm/ha.[5]
Võimalik, et esimesena mainisid õilsat nulgu USA maadeavastajad William Clark ja Meriwether Lewis. Vähemalt kirjeldasid nad oma ekspeditsiooni käigus 6. veebruaril 1806 okaspuud õilsale nulule iseloomulike tunnustega.[7]
Ametlikult peetakse õilsa nulu avastajaks šoti õpetlast David Douglast, kes 1831 tõi selle käbisid Suurbritanniasse. Kahjuks ei jätnud ta nende puude kohta mingeid kvalitatiivseid ega kvantitatiivseid hinnanguid.[8]
Teine šoti botaanik John Loudon andis 1838. aastal oma teoses "Arboretum et fruticetum britannicum" õilsale nulule teadusliku nime Picea amabilis.[1]
Järgmisel aastal andis inglise botaanik James Forbes oma teoses "Pinetum woburnense: or, a catalogue of coniferous plants in the collection of the Duke of Bedford at Wobburn Abbey, systematically arranged" esimesena õilsale nulule selle nime, mida ta tänapäeval kannab: Abies amabilis.[8]
Nii Loudon kui Forbes andsid puule nime amabilis, mis ladina keeles tähendab 'armastusväärne'. Sellest on mõjutatud tema nimi paljudes keeltes, sealhulgas eesti keeles. Ka ingliskeelne paralleelnimetus on lovely fir.[viide?]
Õilsa nulu puit on pehme, kerge, helekollane, vähese vaigusisaldusega, väikse survetugevusega ja halbade säilivusomadustega. Puitu kasutatakse ehitusmaterjalina kergemates konstruktsioonides, põrandalaudadena, vineeritööstuses, toormaterjalina tselluloosi tootmiseks. Heledat puitu eksporditakse suures mahus Jaapanisse. Puid kasvatatakse haljastuses ja tarbitakse ka jõulupuudena.[6]
[9] Omadus Väärtus Tihedus, õhukuiv puit* 389 kg/m3 Erikaal, õhukuiv puit* 0,36 Kõvadus, ristikiudu/pikikiudu 1970 / 3710 N Elastsusmoodul, värske puit / õhukuiv puit* 9310 / 11 400 MPa Paindetugevus, värske puit / õhukuiv puit* 37,8 / 68,9 MPa Survetugevus õhukuiv puit*, pikikiudu/ristikiudu 40,8 / 3,61 MPa Nihketugevus, õhukuiv puit* 7,54 MPa Lõiketugevus, õhukuiv puit* 36,8 N/mm Ruumala kahanemine, õhukuiv puit* 7,5% * puidu niiskusesisaldus 12%Eestis pole õilsa nulu kasvatamine kõige paremaid tulemusi andnud, peamiseks probleemiks on külmakindlus. Puu talub talvel külma kuni −23...–29 °C[10], mistõttu võiks temaga katsetada Lääne-Eesti rannikul ja saartel. Meie mandriosas on ta aga külmaõrn. Samuti ei kannata ta põuda, kuna on harjunud looduslikus levilas esineva suure sademete hulgaga. Suured ja vanad isendid Eestis puuduvad, aga Soomes Mustilas kasvab mitu suurt puud, millest vanimad on rohkem kui saja aasta vanused.[4]
Õilis nulg talub külma paremini siis, kui on üleni lumega kaetud, aga paljale tüvele mõjuvad kõvad külmad eriti halvasti.[11]
Noored puud
Õilsa nulu mets Mount Rainier'i rahvuspargis
Haruldased tähnikkakud elutsevad vanades õilsa nulu metsades
Õilis nulg (Abies amabilis) on männiliste sugukonda nulu perekonda kuuluv igihaljas okaspuu.
See puuliik on nulgude seas üks pikaealisemaid, elab üldjuhul 250–500 aasta vanuseks.
Õilsa nulu levila paikneb Põhja-Ameerika lääneosas, kus ta kasvab rannaäärses piirkonnas peamiselt 1300–1600 m kõrgusel üle merepinna. Selle levilas valitseb mereline kliima.
Purppurapihta (Abies amabilis) on pihta, jota tavataan Pohjois-Amerikan luoteisosissa. Se on suuri aina vihanta paljassiemeninen puu, jonka runko on 30–45 metriä korkea, ja joka on halkaisijaltaan yli 1,2 metriä. Suurin mitattu puu on ollut 72 metriä korkea, ja suurin halkaisija on ollut 2,3 metriä. Purppurapihta viihtyy pohjoisessa 0–1500 metrin korkeudessa ja etelässä 1000–2300 metrin korkeudessa, sateisilla alueilla, joissa on viileät ja kosteat kesät.[2]
Purppurapihdan kaarna on nuoremmilla puilla vaaleanharmaa, ohut ja pihkainen. Vanhemmilla puilla kaarna on tummempaa ja paksumpaa ja siinä on suuremmat uurteet. Lehdet ovat neulanmuotoisia, littanoita neulasia ja ne ovat 2,0–4,5 senttimetriä pitkiä ja 2 millimetriä leveitä. Neulaset ovat mattapintaisia ja tummanvihreitä. Purppurapihdan kävyt ovat 9–17 senttimetriä pitkiä ja 4–6 senttimetriä leveitä. Purppurapihdan kävyt ovat purppuranvärisiä, kuten saattaa jo nimestä päätellä.
Purppurapihdan puuaines on pehmeää eikä kovin kestävää, joten sitä käytetään yleisesti paperin ja pahvin raaka-aineena. Lajia käytetään koristepuuna, mutta Suomessa sitä suositellaan vain Etelä-Suomen suojaisille kasvupaikoille vyöhykkeille I ja II.[3][4] Purppurapihdan lehdistöllä on miellyttävä tuoksu, joten sitä käytetään joskus joulukoristeina, kuten joulukuusina.
Suomessa Purppurapihta on näytteillä mm. Mynnilän arboretumissa Sysmässä.
Purppurapihta (Abies amabilis) on pihta, jota tavataan Pohjois-Amerikan luoteisosissa. Se on suuri aina vihanta paljassiemeninen puu, jonka runko on 30–45 metriä korkea, ja joka on halkaisijaltaan yli 1,2 metriä. Suurin mitattu puu on ollut 72 metriä korkea, ja suurin halkaisija on ollut 2,3 metriä. Purppurapihta viihtyy pohjoisessa 0–1500 metrin korkeudessa ja etelässä 1000–2300 metrin korkeudessa, sateisilla alueilla, joissa on viileät ja kosteat kesät.
Purppurapihdan kaarna on nuoremmilla puilla vaaleanharmaa, ohut ja pihkainen. Vanhemmilla puilla kaarna on tummempaa ja paksumpaa ja siinä on suuremmat uurteet. Lehdet ovat neulanmuotoisia, littanoita neulasia ja ne ovat 2,0–4,5 senttimetriä pitkiä ja 2 millimetriä leveitä. Neulaset ovat mattapintaisia ja tummanvihreitä. Purppurapihdan kävyt ovat 9–17 senttimetriä pitkiä ja 4–6 senttimetriä leveitä. Purppurapihdan kävyt ovat purppuranvärisiä, kuten saattaa jo nimestä päätellä.
Abies amabilis
Le Sapin gracieux (Abies amabilis) est une espèce d'arbres de la famille des Pinacées, originaire de la côte ouest de l'Amérique du Nord.
D'autres noms communs peuvent le désigner, tels que sapin amabilis, sapin argenté, sapin rouge ou sapin des Cascades.
C'est un arbre mesurant généralement entre 24 et 46 métres[5]. Le plus grand Abies amabilis actuel connu mesure près de 72 m et se situe dans la forêt nationale Olympique, État de Washington[5], mais certains auteurs pensent que cette espèce peut atteindre 75 m de hauteur[6]. Le port est pyramidal chez les jeunes individus, la cime devient tabulaire avec l'âge.
Le tronc atteint à maturité un diamètre variant généralement de 60 à 120 cm de diamètre[5]. Le record est actuellement détenu par un sapin gracieux situé dans le parc provincial Cypress en Colombie-Britannique, avec un diamètre de 233 cm[5], mais certains auteurs pensent que cette espèce peut atteindre 260 cm de diamètre[5],[6].
Cet arbre peut vivre environ 400 ans[7] mais le plus vieux sapin gracieux dont l'âge a été déterminé par dendrochronologie est officiellement un spécimen de 725 ans, situé dans le parc provincial Cypress en Colombie-Britannique[5].
L'écorce du tronc et des branches est fine, gris clair et lisse lorsqu'elle est jeune, et a tendance à rougir, s'épaissir et se détacher en plaques quand elle est âgée[5]. Les bourgeons sont petits (6 à 9 mm de diamètre[5]), bruns, globuleux et enrobés de résine au moins à leur extrémité. Les écailles de la base des bourgeons sont courtes et larges, de forme triangulaire, à marge lisse[5].
Les branches partent du tronc à angle droit ; les rameaux, généralement à disposition opposée, ont une tige d'un brun plus clair à son extrémité, et pouvant porter un duvet roussâtre.
Les feuilles (en forme d'aiguilles) mesurent généralement de 1 à 2,5 cm de longueur[5],[6], mais peuvent ne mesurer que 0,7 cm[5],[6] ; leur diamètre va de 1 à 3 mm[5],[6]. Elles sont disposées de façon distique le long du rameau, mais plutôt en brosse vers l'extrémité. Ces aiguilles ont un dessus vert sombre lustré, sans stomates, et présentant une rainure au niveau de la nervure centrale ; le dessous comporte 2 bandes blanches où se trouvent des rangées de stomates (généralement 5 ou 6 rangées[5],[6]). L'extrémité de l'aiguille porte une encoche bien visible.
Les cônes mâles sont de couleur rougeâtre à jaune-rougeâtre à maturité. Les cônes femelles sont ovoïdes, gris-violacé à brun, résineux, sessiles et dressés. Ils mesurent de 8 à 10 cm de longueur (jusqu'à 13 cm) pour 3,5 à 5 cm de largeur[5],[6]. Les écailles composant les cônes femelles mesurent approximativement 2 cm de côté et sont généralement couvertes d'un très fin duvet[5],[6].
Les graines, de couleur brun-roux, mesurent de 10 à 12 mm de longueur pour environ 4 mm de largeur[5],[6]. Elles sont portées par un aile membraneuse rosée à brun-roux à peine plus longue et plus large que la graine.
Écorce
Bois
Rameau duveteux
Feuillage, face supérieure
Feuillage, face inférieure
Cône femelle immature
Graine ailée et écaille de cône femelle
Plusieurs Sapins (genre Abies) peuvent être confondus avec le sapin gracieux, notamment le Sapin subalpin (Abies lasiocarpa), le Sapin de Vancouver (Abies grandis) et le Sapin noble (Abies procera).
Originaire de la côte ouest de l'Amérique du nord, aux États-Unis et au Canada, de l'extrême sud-est de l'Alaska à l'extrême nord-ouest de la Californie. cette espèce est très peu plantée en France.
C'est une espèce très exigeante en eau, qui nécessite une importante humidité atmosphérique. Son habitat favori est les forêts côtières de conifères bénéficiant d'un climat frais et humide. Elle préfère les sol bien drainés et profonds. Alors que cette espèce ne pousse guère plus en altitude que le niveau de la mer en Alaska, on peut la trouver jusqu'à 2300m d'altitude au sud de son aire de répartition[5]. Elle supporte le froid jusqu'à -29°C[5] mais est intolérante au feu.
Elle est souvent associées à d'autres espèces de conifères telles que la Pruche de l'Ouest (Tsuga heterophylla), la Pruche subalpine (Tsuga mertensiana), l'Épicéa de Sitka (Picea Sitchensis), le Douglas vert (Pseudotsuga menziensii), le Thuya géant (Thuja plicata), le Cyprès de Nootka (Cupressus nootkatensis), et différents sapins tels que le Sapin subalpin (Abies lasiocarpa), le Sapin de Vancouver (Abies grandis) et Sapin rouge (Abies magnifica)[8].
Son bois peut être utilisé en menuiserie, caisserie et comme matériau de production de pâte à papier. Le sapin gracieux peut aussi être utilisé comme espèce de reboisement, mais cet usage doit être réservé aux régions océaniques ou montagnardes humides.
La fumée des feuilles brûlées était utilisé pour soigner les rhumes par les Ojibwés qui occupaient le Nord du Midwest aux États-Unis et une partie du Canada[9]. La fumée des branches étaient inhalée par les Ditidahts de Colombie-Britannique pour éviter la maladie[9].
Abies amabilis
Le Sapin gracieux (Abies amabilis) est une espèce d'arbres de la famille des Pinacées, originaire de la côte ouest de l'Amérique du Nord.
D'autres noms communs peuvent le désigner, tels que sapin amabilis, sapin argenté, sapin rouge ou sapin des Cascades.
Grimizna jela (lat. Abies amabilis), vrsta drveta, jela iz porodice borovki. Rasprostranjena je po sjevernoameričkoj pacifičkoj obali od Aljaske do sjeverozapadne Kalifornije, gdje je poznata kao pacifička srebrna jela.
To je vazdazelena četinjača, fanerofit koji naraste od 30 do 45 metara visine, iznimno do 72 metra. Drvo joj je mekano[1] pa se koristi za izradu papira i jeftinog građevnog drveta, i često kao ukrasna božična jelka.
A. amabilis
A. amabilis
A. amabilis
A. amabilis
A. amabilis
A. amabilis
Grimizna jela (lat. Abies amabilis), vrsta drveta, jela iz porodice borovki. Rasprostranjena je po sjevernoameričkoj pacifičkoj obali od Aljaske do sjeverozapadne Kalifornije, gdje je poznata kao pacifička srebrna jela.
To je vazdazelena četinjača, fanerofit koji naraste od 30 do 45 metara visine, iznimno do 72 metra. Drvo joj je mekano pa se koristi za izradu papira i jeftinog građevnog drveta, i često kao ukrasna božična jelka.
Silfurþinur, fræðiheiti Abies amabilis, er tegund af þini frá Kyrrahafsströnd norðvestur Norður-Ameríka, þar er hann á "Pacific Coast Ranges" og Fossafjöllum frá suðaustasta hluta Alaska, gegn um vestur Bresku Kólumbíu, Washington og Oregon, til lengst norðvestur í Kaliforníu. Hann vex frá sjávarmáli til 1500metra hæð á norðurhluta svæðisins, og í 1000 til 2300 metra hæð á suðurhluta svæðisins, alltaf í tempruðum regnskógum með tiltölulega mikilli úrkomu og svölum, rökum sumrum. Vex oft með Degli og syðst á útbreiðslusvæðinu, Aesculus californica.[2]
Þetta er stórt sígrænt tré sem verður 30 til 45 metra hátt, einstöku sinnum 72 metrar,[3] með stofnþvermál að 1.2 metruma, einstöku sinnum 2.3 metrar. Börkurinn á yngri trjám er ljósgrár, þunnur og þakinn kvoðublöðrum. Á eldri trjám dökknar hann og myndar hreistur og sprungur. Barrið er nálarlaga, flatt, 2 til 4.5 sm langt og 2 mm breitt og 0.5 mm þykkt, matt dökk-grænt að ofan, og með tvær hvítar loftaugarákir að neðan, og lítið eitt sýlt í endann.[4] Barrið er í spíral eftir sprotanum, en það er breytilega undið neðst svo þau liggja flöt til hvorrar hliðar og ofan á sprotanum, með engin undir. Sprotarnir eru rauðgulir með þétta flauelskennda hæringu. Könglarnir eru 9 til 17 sm langir og 4 til 6 sm breiðir, dökk purpurabláir fyrir þroska; hreisturblöðkurnar eru stuttar, og faldar í lokuðum könglinum. Vængjuð fræin losna er köngullinn sundrast við þroska um 6 til 7 mánuðum eftir frjóvgun. Silfurþinur er náskyldur gljáþini A. mariesii frá Kyrrahafsströnd Norður Ameríku, sem greinist frá silfurþin með aðeins styttra barri 1.5 til 2.5 sm og minni könglum: 5 til 11 sm langir.
Viðurinn er mjúkur og ekki sterkur; hann er notaður í pappírsmassa, flutnigskassa og annað ódýrt. Barrið hefur þægilegan ilm og er stundum notað í Jóla skreytingar, þar á meðal jólatré.
Honum er líka plantað sem yndistré í stórum görðum, þó að kröfur hans um svöl, rök sumur takmarki svæðin sem hann vex vel; velheppnaðar útplantanir utan útbreiðslusvæðisins eru helst í vestur Skotlandi og suður Nýja Sjálandi.
Barr að neðan
Barr að ofan
Toppur með köngli
Silfurþinur, fræðiheiti Abies amabilis, er tegund af þini frá Kyrrahafsströnd norðvestur Norður-Ameríka, þar er hann á "Pacific Coast Ranges" og Fossafjöllum frá suðaustasta hluta Alaska, gegn um vestur Bresku Kólumbíu, Washington og Oregon, til lengst norðvestur í Kaliforníu. Hann vex frá sjávarmáli til 1500metra hæð á norðurhluta svæðisins, og í 1000 til 2300 metra hæð á suðurhluta svæðisins, alltaf í tempruðum regnskógum með tiltölulega mikilli úrkomu og svölum, rökum sumrum. Vex oft með Degli og syðst á útbreiðslusvæðinu, Aesculus californica.
L'abete amabile (Abies amabilis Douglas ex Loudon) J. Forbes, 1839 è una specie di abete originaria della regione costiera pacifica dell'America settentrionale, dal sud dell'Alaska alla California.[1][2]
Il nome generico Abies, utilizzato già dai latini, potrebbe, secondo un'interpretazione etimologica, derivare dalla parola greca ἄβιος = longevo.[3] Il nome specifico amabilis in latino significa amabile, grazioso.[4]
Albero alto fino a 45 (75) m, con tronco di 1,2 (2,6) m di diametro, a portamento slanciato, conico, in età avanzata tendente a divenire cilindrico, con la cima piatta. I rami principali, corti e rigidi, divergono dal tronco ad angolo retto; i rami secondari sono marroni, disposti in maniera opposta l'uno all'altro.[5]
Le foglie sono aghiformi, di colore verde scuro lucido superiormente, bianco argentate inferiormente, lunghe fino a 2,5 cm, rivolte verso l'alto, e disposte in maniera affollata tanto da ricoprire i ramoscelli.Le gemme, di aspetto violaceo, sono di forma rotondeggiante, lunghe meno di 1 cm; le perule che le rivestono sono corte, pubescenti, triangolari, con apice acuto.[5]
Sono strobili maschili inizialmente rossi, poi giallo-rossastri.[5]
Gli strobili femminili, grigio-violacei poi marroni, sono cilindrici-ovoidali, resinosi e lunghi fino a 10 cm, larghi fino a 5 cm, con scaglie di 2 cm, pubescenti. I semi, di colore marrone, sono lunghi circa 12 mm, con ali rosate o marroni di 1 cm. A germinazione, i cotiledoni sono 4-7.[5]
La corteccia, di colore grigio chiaro, liscia e con bolle resinose da giovane, con l'età si spacca in scaglie rossastre.[5]
Sommità con strobilo
Aghi
Corteccia
Sezione del tronco
Questa specie è distribuita in un vasto areale, dall'Alaska sud-orientale, attraverso la Columbia Britannica occidentale nel Canada, infine nella parte occidentale di Washington e Oregon e nella parte nord-occidentale della California.[6] Si rinviene dal livello del mare ai 1.000 m di quota nella parte più settentrionale del suo vasto areale, al di sopra dei 1.000 m di quota dall'Oregon verso sud; predilige i suoli ben drenati delle foreste umide e fresche costiere, a clima marittimo con inverno lungo e nevoso. Le formazioni boschive sono sia esclusive che miste, in combinazione con Abies lasiocarpa, Abies magnifica, Abies procera, Abies grandis, Picea sitchensis, Pseudotsuga menziesii, Tsuga heterophylla, Tsuga mertensiana e Cupressus nootkatensis. Tra gli arbusti del sottobosco, tipica è l'associazione con Vaccinium alaskaense.[5]
Il suo legno, chiaro e facilmente lavorabile, è utilizzato nella fabbricazione di compensati, impiallacciature, sottofondi e rivestimenti, e nell'industria della cellulosa. Il suo uso come pianta ornamentale non è comune, a causa delle sue elevate esigenze climatiche.[7]
L'abete amabile oltre ad avere un areale molto vasto, coincidente con molte aree protette, possiede buone capacità di riproduzione. L'insostenibile sfruttamento del suo legno registrato in passato, è attualmente regolamentato su livelli sostenibili; parassiti e incendi costituiscono dei rischi solamente a livello locale. È classificata pertanto come specie a rischio minimo di estinzione nella Lista rossa IUCN.[1]
L'abete amabile (Abies amabilis Douglas ex Loudon) J. Forbes, 1839 è una specie di abete originaria della regione costiera pacifica dell'America settentrionale, dal sud dell'Alaska alla California.
natūralaus savaiminio paplitimo arealo
interaktyvus žemėlapis
(alternatyvų variantą žiūrėti čia)
Purpurinis kėnis (lot. Abies amabilis, angl. Pacific Silver Fir) – pušinių (Pinaceae) šeimos, kėnių (Abies) genties visžalių spygliuočių medžių rūšis.
Savaime paplitęs Šiaurės Amerikos žemyno vakaruose esančiuose kalnų regionuose, o pagrindinės jo populiacijų augavietės yra tarp 43° ir 55° šiaurės patumos. JAV paplitę Aliaskos pietrytiniame pakraštyje, Vašingtono, Oregono valstijų vakaruose esančiuose kalnų grandinėse bei Kalifornijos šiaurės vakarų dalies kelete vietovių. Taip pat plačiai išplitęs Kanados Britų Kolumbijos provincijos pietvakariniuose kanuotuose regionuose palei Ramųjį vandenyną.
Augti mėgsta giliame, gerai pratakiame dirvožemyje, vėsaus, drėgno klimato, tvyrančio rūko sąlygomis Šiaurės Amerikos vakarinių pakrančių miškuose. Reljefo aukštis jų augimo natūraliame areale yra, Vankuverio saloje susilyginantys su jūros paviršiumi, toliau nuo jos į šiaurę žemyninėje dalyje įprastai virš 1000 m, Oregone ir piečiau nuo jo, įskaitant Kalifornijos šiaurės rytų pakraštyje iki 2300 m aukštyje.
Gryni purpurinių kėnių miškai nėra retenybė, o priežastis tai kad vieni labiausiai toleruojančių paunksmę rūšių. Esant tankiam medžių lajos skliautui ir pro jas nedaug prasiskverbiančiai šviesai, sunku po jais pilnai išaugti ir kitiems augalams, įskaitant net pačius purpurinių kėnių medelius. Tad net jų medeliai kartais būna paaugę tik iki dviejų metrų aukščio, nors būna sulaukę daugiau kaip šimto metų ir dar dažnai tenka jiems pralaukti keletą šimtmečių, kol pasiekia medžių viršutinį ardą praretėjus ir susenėjus aplinkiniams medžiams.
Purpuriniai kėniai kurie auga mažomis medžių grupėmis ar aukštikalnių (Alpinės zonos) zonose netoli medžių augimo ribos, šalia jų paprastai pasitaiko nemažai kitų pušūnų rūšių, tai visų pirma subalpiniai kėniai (Abies lasiocarpa), didingieji kėniai (Abies magnifica), kvapieji kėniai (Abies procera), kaliforniniai kėniai (Abies grandis), sitkinės eglės (Picea sitchensis), didžiosios pocūgės (Pseudotsuga menziesii), kaliforninės cūgos (Tsuga heterophylla), juodosios cūgos (Tsuga mertensiana) ir Callitropsis nootkatensis. Apatiniame arde dažniausiai pasitaiko Vaccinium ovalifolium krūmas, su kuriuo sudaro savitą augalijos tipą, kuris plačiai paplitęs Kaskadiniuose ir Olimpo (Olympic Mountains) kalnuose.
Purpurinio kėnio savaiminio augimo areale jūrinis klimatas su ilgomis, sniegingomis žiemomis. Vasaros vėsokos su vidutine paros temperatūra +13 °C +16 °C, o žiemomis čia retai kada nukrenta žemiau kaip -9 °C. Be šalnų į metus būna apie 40 dienų zonose arti medžių augimo ribos, arba nepasitaiko daugiau kaip 250 dienų (į metus) šalnų žemose altitudėse. Šių medžių vegetacijos periodas jų augimo vietovėse taip pat priklauso nuo geografinės padėties, reljefo bei kritulių kiekio. Pavyzdžiui, kritulių kiekis į metus svyruoja nuo 6650 mm vakarinėje Vankuverio salos dalyje iki 965 mm į metus tos pačios nedidelės salos rytinėje dalyje. Metinis kritulių kiekis Kaskadiniuose kalnuose 1500 mm, o žiemomis susidaro storas sniego dangos sluoksnis, kartais vietomis iki 7,6 m storio. Nors jo augimas vegetacijos periodu ir priklauso nuo pakankamo drėgmės kiekio dirvožemyje, bet vasaromis sausas sezonas yra tipiškas šioms vietoms. Gausiausiai auga tose vietovėse, kur mažiausiai pasitaikantis vasaromis sausrų kiekis ar jų trukmė - gausus lietus ar vietose kur ilgiau užsitesiantis po žiemos sniego tirpimas.
Netoleruoja stipresnio vėjo bei oro užterštumo, gali atlaikyti iki -28° C šalčio temperatūrą. Vieni tarp labiausiai paunksmę toleruojančių pušūnų skyriaus medžių, kadangi dėl viršutiniame arde esamų tankios lajos, apatiniame arde esant mažam šviesos kiekiui, laukdami tinkamų augimui sąlygų gali vegetuoti ištisus šimtmečius kol išaugą iki įprastų matmenų. O miškų gaisrai jo natūraliam augimo areale reti, pasitaiko intervalais kas šimtmetį, bet esant gaisrui, jam labai neatsparūs.
Purpuriniai kėniai introdukuoti ir kitose Žemės vietovėse, bet retai kur auga taip gerai, kaip savaiminiam išplitimo areale, išskyrus vakarų Škotiją, Naujosios Zelandijos pietinius regionus ir dar keletą panašių vietovių.
Lietuvoje apie jų platesnį auginimą nėra oficialių duomenų, bet pagal vyraujančią vidutinę temperatūrą, didingasis kėnis priskiriamas iki 5 atšiaurumo zonos, o ši zona yra vyraujanti vidurio bei rytų Lietuvoje.
Tai vienanamis augalas - turintis atskirus vyriškus ir moteriškus žiedus, išaugančius ant to pačio medžio, kuriuos apdulkina vėjas. Kamienas tiesus, laja kūginė smailėjanti, bet medžiui senstant, viršutinė jos dalis vis labiau plokštėja ir įgauna cilindrinę formą. Bet jeigu medžiai dar neseni, augantys, pasitaiko ir priešingai, kada iš cilindrinės lajos su plokščia viršūne formos, įgauna smailėjančią lajos formą tokiems medžiams prasiskverbus pro aukštesnių, brandesnių medžių viršutinį skliautą ar aplink jį savaime (dėl kirtimų ar ar savaime dėl amžiaus ir vėjo išvirtusių)' praretėjus kitiems medžiams. Purpurinių kėnių žievė šviesiai pilka, lygi su sakų horizontaliais gumbeliais, o medžiui senstant, tampa rausvai pilka ir sutrukinėjusi it į dribsnius. Pumpurai maži, rudi su violetinės spalvos vašku 6-9 mm skersmens. Spygliukai 0,7 (1) – 2,5 (4) cm ilgio ir 1-3 mm pločio ant šakelės išsidėstę dviem eilutėmis ir ant kurios laikosi šakelės, pakripę truputį į jos priekį bei išsilenkę į viršų (didesnės šviesos pusėn). Spygliukų viršutinė dalis tamsiai žalia, blizganti. Vyriški kankorėžiai apdulkinimo metu raudoni, vėliau tampantys rausvai gelsvo atspalvio. Moteriški kankorėžiai auga stačiai, kiaušiniškai cilindriškos formos, sakingi, purpuriškai pikšvi vėliau tampantys rudais 8-10 (iki 18) cm ilgio ir 3,5-5 (iki 7) cm skersmens ir prie pagrindo be kotelių, o jų viršus suapvalėjęs ar kiek spenelio formos. Kankorėžių žvyneliai 2 cm ilgio bei tiek pat pločio. Sėklytės balsvos spalvos, 10-12 mm ilgio ir 4 mm pločio su sparneliu (rožinės arba balsvos spalvos), kurio ilgis maždaug toks kaip pati sėklytė. Sėklytės subręsta spalį.
Įprastai užauga iki 24-46 m aukščio ir iki 60-120 cm skersmens kamienu, rekordiniai - iki 75 m aukščio, bei iki 2,60 cm skersmens kamienu. Medžiai 55-61 m aukščio bei daugiau kaip 60 cm skersmens kamienais dažni sengirėse, nepaliestose žmonių ūkinės veiklos vietovėse.
Nuo sėklos išdygimo augimas labai lėtas, 9 ar daugiau metų prireikia, kol pasiekia žmogaus krūtinės aukštį (vidutinio ūgio žmogaus). Jauni medeliai į metus paauga apie 10-40 cm, priklausomai nuo vegetacijos augimo sezono vienoje ar kitoje jo išplitimo arealo vietovėje. Nuo pasodinimo pradžios sėjinukai apie keletą metų taip pat auga labai lėtai, maždaug 3-15 cm aukščio per sezoną. Medeliai augantys palankiausiose jiems vietovėse, ypač žemose altitudėse ir kurie jau yra žmogaus krūtinės aukščio ar kuriems apie 30 metų, paauga kur kas greičiau - apie 90 cm aukščio į metus. Taip pat neaukštų matmenų medelių augimas pagreitėja apie 50 cm į metus vietovėse, kur seni medžiai iškertami, ar po pasitaikiusių vėjavartų, sniego lavinų pasitaiko išvirtę medžiai.
Įprastas jų amžius apie 500-550 metų. Seniausias užregistruotas turėjo 725 metus, kuri pastebėjo Ken Lertzman Britų Kolumbijoje esančiame Kiparisų provinciniame parke (Cypress Provincial Park) (remiantis Van Pelt, 1996). Jan Henderson yra pranešęs, kad ant kelmo yra suskaičiavęs> 800 medžio rievių Baker-Snoqualmie valstybiniame miške (Baker-Snoqualmie National Forest), esančiame Vašingtono valstijoje (pranešta 1990 metais, bendraujant).
Mediena minkšta ir nelabai stipri, dažniausiai naudojama popieriaus gamybai, pakuotės dėžėms ar kitiems pigiems darbams statyboje. Jų spygliai turi malonų kvapą, tad kartais medeliai ar jų šakelės naudojamos kaip Kalėdų papuošimai. Purpuriniai kėniai sodinami ir dideliuose parkuose kaip dekoratyviniai medžiai.
Medžių dervą senovėje kramtydavo indėnų gentys, kaip kad šiais laikais kramtomąją gumą. Medžių šakeles naudojo kaip grindinio dangą ir kaip patalynei, o trapią ir minkštą medieną naudodavo kaip malkas (pagal Pojar and Mackinnon 1994 m.).
Šią rūšį atrado ir suteikė jai pavadinimą škotų botanikas David Douglas, gyvenęs 1799-1834 metais.
Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai
Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)
Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas
Purpurinis kėnis (lot. Abies amabilis, angl. Pacific Silver Fir) – pušinių (Pinaceae) šeimos, kėnių (Abies) genties visžalių spygliuočių medžių rūšis.
Multimedia w Wikimedia Commons Jodła wonna, j. purpurowa[2] (Abies amabilis Douglas ex J. Forbes) – gatunek drzewa z rodziny sosnowatych (Pinaceae Lindl.), jako gatunek rodzimy występuje w zachodniej części Ameryki Północnej (Oregon, Kolumbia Brytyjska). Poza tym jest sadzony jako drzewo parkowe w Europie.
Drzewo szpilkowe, zimozielone, w naturalnych warunkach rośnie w lasach iglastych w otoczeniu innych drzew. Sadzona jako drzewo parkowe zazwyczaj jest pojedynczym okazem.
Jodła wonna, j. purpurowa (Abies amabilis Douglas ex J. Forbes) – gatunek drzewa z rodziny sosnowatych (Pinaceae Lindl.), jako gatunek rodzimy występuje w zachodniej części Ameryki Północnej (Oregon, Kolumbia Brytyjska). Poza tym jest sadzony jako drzewo parkowe w Europie.
Abies amabilis é um abeto nativo do Noroeste do Pacífico na América do Norte, ocorrendo na costa do Pacífico e na Cordilheira das Cascatas no extremo sudeste do Alasca, através do oeste da Columbia Britânica, Washington e Oregon, para extremo noroeste da Califórnia. Cresce em altitudes desde o nível do mar até 1.500 metros, no norte da sua área de distribuição e de 1,000–2,300 metros, no sul, sempre na floresta tropical temperada com relativamente elevada precipitação e verões frescos e úmidos. Algumas árvores são associadas com esse abeto, com o abeto de Douglas e no extremo sul de seu território, a Castanha-de-cavalo-da-Califórnia.
É uma grande conífera de 30–45 metros e com um diâmetro de tronco de até 1,2 metros. A casca das árvores mais jovens é cinza claro, de espessura fina e coberta de bolhas de resina. Em árvores mais velhas, ela escurece e desenvolve sulcos. As folhas são em forma de agulha, achatadas, com 2–4,5 centímetros de comprimento e 2 milímetros de largura por 0,5 milímetros de espessura, verde escuro acima, e com duas faixas brancas de estômatos abaixo e levemente entalhada na ponta. As pinhas têm 9–17 centímetros de comprimento e 4–6 cm de largura, roxo escuro antes do amadurecimento; as brácteas são curtas e de pequena escala, e escondidas na pinha fechada. As sementes aladas são liberadas quando os cones se desintegram na maturidade cerca de 6–7 meses após a polinização.
O abeto branco do Pacífico está intimamente relacionado com o abeto de Maries (A. mariesii do Japão), que se distingue por suas folhas ligeiramente mais curtas (1,5–2,5 centímetros em cones ) e pinhas menores (5–11 centímetros de comprimento ).
A madeira é macia e não muito forte; é usada para fabricação de papel, caixas de embalagens e outros trabalhos de construção baratos. A folhagem tem um aroma atraente e é usado às vezes para decoração de Natal, incluindo árvores de Natal.
Também é plantada como uma árvore ornamental em grandes parques, embora sua exigência de verões frescos e úmidos limita as áreas onde cresce bem; o crescimento bem sucedido longe de sua área de distribuição natural na Califórnia, é restrita a áreas como a oeste da Escócia e no sul da Nova Zelândia.
Abies amabilis é um abeto nativo do Noroeste do Pacífico na América do Norte, ocorrendo na costa do Pacífico e na Cordilheira das Cascatas no extremo sudeste do Alasca, através do oeste da Columbia Britânica, Washington e Oregon, para extremo noroeste da Califórnia. Cresce em altitudes desde o nível do mar até 1.500 metros, no norte da sua área de distribuição e de 1,000–2,300 metros, no sul, sempre na floresta tropical temperada com relativamente elevada precipitação e verões frescos e úmidos. Algumas árvores são associadas com esse abeto, com o abeto de Douglas e no extremo sul de seu território, a Castanha-de-cavalo-da-Califórnia.
Країни поширення: Канада (Британська Колумбія); США (Аляска, Каліфорнія, Орегон, Вашингтон). Росте від рівня моря біля узбережжя до 330 м над рівнем моря в Південно-Східній Алясці, в штаті Орегон від 250 м до 1830 м над рівнем моря на західних схилах Каскадних гір. Росте на різних гірських ґрунтах, як правило, льодовикового походження і кислих. Клімат різко мокро морський, з 1500—4000 мм річних опадів, більша частина яких — це сніг. A. amabilis є складовою частиною змішаних хвойних лісів росте з Tsuga heterophylla, Picea sitchensis, Pseudotsuga menziesii, Thuja plicata, Chamaecyparis nootkatensis, Abies grandis, Abies magnifica і з Abies lasiocarpa і Tsuga mertensiana на височинах, але на відміну від останніх двох не досягає лінії дерев.
Дерева 24-46 (75) м заввишки і 60-120 (260) см діаметром на рівні грудей; прямі, крона шпилеподібна, з віком стає з плоским верхом, циліндрична. Кора світло-сіра, гладка, але зі смоляними пухирями, з віком з'являються червонувато-сірі лускаті пластини. Гілки розходяться від стовбура під прямим кутом, короткі, жорсткі. Бруньки дрібні, сферичні, коричневі, кулясті, діаметром 6-9 мм, з фіолетовим восковим блиском. Голки розміром (0.7) 1-2.5 (4.0) см × 1-3 мм, темно-блискуче-зелені зверху, дещо сплющені й сріблясто білі знизу. Чоловічі шишки під час запилення червоні, стають червонувато-жовтими. Жіночі шишки прямостоячі, яйцевидно-циліндричні, смолисті, пурпурно-сірі, потім коричневі, 8-10 (18) см завдовжки і 3,5-5 (7) см завширшки. Світло-коричневе насіння 10-12 мм завдовжки і близько 4 міліметрів завширшки з крилами від червонуватого до світло-коричневого кольору, які приблизно такої ж довжини, що й насіння.
Найвище відоме дерево росте в англ. Olympic National Forest, штат Вашингтон: 71,9 метрів у висоту з діаметром на рівні грудей 140 см (Van Pelt 2000). Найбільше відоме дерево росте в англ. Goodman Creek поблизу міста Форкс, штат Вашингтон. Цей гігант мав об'єм стебел 74 м3, діаметр на рівні грудей 237 см, висоту 66,1 метрів. англ. Jan Henderson (1990) звітував про дерево віком більше 800 років у англ. Baker-Snoqualmie National Forest, штат Вашингтон.
Листя зверху
Листя знизу
Кора
Шишки
У лісовій промисловості не робиться жодної різниці між цим видом та Tsuga heterophylla бо обидва хвойні мають аналогічні властивості дерева. Знаходиться у використанні для різних будівельних конструкцій, таких як фанера, шпони, оббивка. Деревина містить мало або взагалі не містить смоли і має світлий колір. Має значне застосування в целюлозної промисловості. Як декоративне дерево рідкісне, вирощується тільки в прохолодному і вологому морського кліматі, переважно, на заході Шотландії.
Деревина
Рідкісна Strix occidentalis caurina (північна плямиста сова) — мешканець старих хвойних лісів
Історично вирубка призвела до зниження чисельності особливо там, де вирубка призвела до змін у землекористуванні або лісокористування не на користь регенерації цього виду. Вид є чутливим до лісових пожеж і легко знищується вогнем, а також кидками вітру під час штормів. Введені комахи (Adelges piceae), як відомо, мали руйнівні наслідки в частині Британської Колумбії і Вашингтона, але деякі дерева показали стійкість до них. Цей вид зустрічається в численних охоронних територіях у всьому діапазоні поширення.
Це незавершена стаття про родину Соснові.Abies amabilis là một loài thực vật hạt trần trong họ Thông. Loài này được (Douglas) Douglas ex J.Forbes miêu tả khoa học đầu tiên năm 1839.[1]
Abies amabilis là một loài thực vật hạt trần trong họ Thông. Loài này được (Douglas) Douglas ex J.Forbes miêu tả khoa học đầu tiên năm 1839.
Скелетные ветви короткие, жёсткие, отклоняются от ствола под прямым углом. Молодые побеги с лёгким опушением, расположены супротивно; абаксиальная сторона — тёмно-коричневая, адаксиальная — светло-коричневая[8].
Почки маленькие (6—9 мм в диаметре), шаровидные, смолистые, фиолетового цвета. Верхние чешуйки короткие, широкие, треугольные, густоопушённые; как правило не смолистые[7][8].
Хвоя короткая ((7)10—25(40) мм длиной) и узкая (1—3 мм шириной), двурядная, изогнута вверх, плотно покрывает побег[7][8]. При растирании ароматная[9]. Иглы на верхней стороне тёмно-зелёные, блестящие, с небольшим углублением; на нижней стороне с двумя светло-зелёными, серебристыми полосками; с тупыми и обычно, зубчатыми кончиками. Расположены на ветвях в небольших впадинах, места крепления приплюснуты[10].
Мужские стробилы при опылении красные, затем становятся красновато-жёлтые. Женские шишки прямостоячие, яйцевидно-цилиндрические, бесчерешковые, смолистые; молодые — фиолетовые, зрелые — коричневые, 8—10 (до 18) см длиной и до 7 см шириной. Семенные чешуйки мелкоопушённые, размером примерно 2x2 см. Кроющие чешуйки незаметные, с фиолетовым оттенком, по длине примерно в два раза меньше семенных. Семена рыжевато-коричневые, размером 10—12x4 мм, с крыльями (от розоватого до коричневого цвета) такой же длины. Семядолей 4—7 (1, 5, 7)[11].
Внешне это вид можно спутать с пихтой великой (Abies grandis), но в отличие от последней, у пихты миловидной молодые шишки фиолетовые (у пихты великой — зелёные), кора молодых деревьев серая (у пихты великой — коричневая) и, наконец, иглы исходят из наружной части побега и изогнуты вверх (у пихты великой — иглы выходят из обеих частей побега и перпендикулярны ему)[12].
Ареал пихты миловидной с географической точки зрения представляет собой узкую полоску, протянувшуюся вдоль западного побережья Северной Америки: от юга штата Аляски, через Канаду и США, вплоть до северной Калифорнии[13].
Полный список мест естественного произрастания[14]:
Дерево занесено в опубликованный в 1998 году[К 4] Красный список угрожаемых видов, категория LC (низкий риск)[14].
Оптимальными условиями для пихты миловидной являются прибрежные склоны Каскадных гор (высоты 300—2000 метров), однако в северной части своего ареала дерево растёт практически на уровне моря. Пихта предпочитает морской или субморской климат, с относительно большим количеством осадков: от 1000 до 6600 мм в год. Средняя температура летом 14—15 °C. Растение умеренно устойчиво к морозам только при наличии заметного снежного покрова (не переносит заморозков на голой почве). Пихта предпочитает влажные, слегка кислые (рН 5), хорошо дренированные почвы, богатые магнием и кальцием[13].
Старейшее дерево, согласно официальным данным, было обнаружено в Канаде в Cypress Provincial Park: его возраст составил 725 лет. По неподтверждённым данным, в природе можно встретить и более старые экземпляры, чей возраст превышает 800 лет[11].
Пихта миловидная наряду ещё с пятью видами входит в группу так называемых «настоящих пихт»[К 5], растущих на западе Северной Америки и представляющих важное коммерческое значение для индустрии США и Канады. Древесина пихты используется прежде всего для производства пиломатериалов, фанеры, общестроительных и промышленных нужд, а также производства целлюлозы[5].
Использование в строительстве включает в себя изготовление опалубки и стропил, деревянного каркаса для обшивки стен и крыш, сайдинга. Промышленное назначение связано с производством деревянной тары, поддонов, мебельных деталей, столярных плит[5].
Скелетные ветви короткие, жёсткие, отклоняются от ствола под прямым углом. Молодые побеги с лёгким опушением, расположены супротивно; абаксиальная сторона — тёмно-коричневая, адаксиальная — светло-коричневая.
Почки маленькие (6—9 мм в диаметре), шаровидные, смолистые, фиолетового цвета. Верхние чешуйки короткие, широкие, треугольные, густоопушённые; как правило не смолистые.
Хвоя короткая ((7)10—25(40) мм длиной) и узкая (1—3 мм шириной), двурядная, изогнута вверх, плотно покрывает побег. При растирании ароматная. Иглы на верхней стороне тёмно-зелёные, блестящие, с небольшим углублением; на нижней стороне с двумя светло-зелёными, серебристыми полосками; с тупыми и обычно, зубчатыми кончиками. Расположены на ветвях в небольших впадинах, места крепления приплюснуты.
Мужские стробилы при опылении красные, затем становятся красновато-жёлтые. Женские шишки прямостоячие, яйцевидно-цилиндрические, бесчерешковые, смолистые; молодые — фиолетовые, зрелые — коричневые, 8—10 (до 18) см длиной и до 7 см шириной. Семенные чешуйки мелкоопушённые, размером примерно 2x2 см. Кроющие чешуйки незаметные, с фиолетовым оттенком, по длине примерно в два раза меньше семенных. Семена рыжевато-коричневые, размером 10—12x4 мм, с крыльями (от розоватого до коричневого цвета) такой же длины. Семядолей 4—7 (1, 5, 7).
Внешне это вид можно спутать с пихтой великой (Abies grandis), но в отличие от последней, у пихты миловидной молодые шишки фиолетовые (у пихты великой — зелёные), кора молодых деревьев серая (у пихты великой — коричневая) и, наконец, иглы исходят из наружной части побега и изогнуты вверх (у пихты великой — иглы выходят из обеих частей побега и перпендикулярны ему).
