الأسماء في صفحات التنقل
Accidental visitor?
Les especies d'aves con nome común en llingua asturiana márquense como NOA. En casu contrariu, conséñase'l nome científicu o de la SEO.
Acrocephalus paludicola ye un ave de la familia Sylviidae qu'habita en Eurasia y África.
Ye un páxaru de pequeñu tamañu, con un llargor mediu de 12,5 cm.[3] Los machos y femes presenten un aspeutu similar, con una coloración de tonos pardos nel llombu con llistes irregulares escures, ente que'l banduyu ye ablancazáu llixeramente motudu. Recibe'l so nome común pol patrón de color de la so cabeza, que presenta dos franxes anches y escures nos llaterales del pileu, paraleles a les sos llistes oculares. El so picu ye estrechu y apuntiáu. Los xuveniles amuesa un color xeneral ocre, llistáu nes partes cimeres y ensin marques nes inferiores.
Puede confundise colos xuveniles de la Carricera les xunqueres, que tamién presenten franxes similares na cabeza, pero los llurdios son más escures nos carriceros ceyudos y la so coloración xeneral ye más pálida, y en vuelu la so cola paez más apuntada.
Cría na zona templada d'Europa oriental y Asia occidental y central, onde s'envalora qu'esiste una población d'unes 15.000 pareyes. El so bastión principal alcuéntrase en Bielorrusia onde s'atopa'l 70% de la población total. Ye un ave migratoria que pasa l'iviernu n'África occidental.Tres munchos años d'incertidume atoparon los cuarteles d'ivernada de la mayoría de la población europea de carricerín ceyudu nel parque nacional de les aves de Djoudj, Senegal, onde moren ente 5-10.000 carricerines nun solu llugar.[4] Na so ruta migratoria sudoccidentаl pasa por península Ibérica.
Na dómina de cría'l so hábitat son los banzaos con vexetación curtia, como les juncies, y otros yerbazales húmedos.[3] Mientres la migración apaez en toa clase de medios húmedos.[3]
Ye principalmente insectívoru pero va completar la so dieta con alimentos vexetales como les bayes.
Ye una especia promiscua y tantu los machos como les femes apáriense con más d'una pareya.[5] Ponen de 3 a 5 güevos nun nial escondíu ente la vexetación baxa.
La desecación de les zones húmedes con fines agrícoles ye la principal razón pal cayente d'esta especie, que'l so estáu de caltenimientu na Llista Colorada de la UICN considérase como vulnerable.
Esta páxina forma parte del wikiproyeutu Aves, un esfuerciu collaborativu col fin d'ameyorar y organizar tolos conteníos rellacionaos con esti tema. Visita la páxina d'alderique del proyeutu pa collaborar y facer entrugues o suxerencies. Les especies d'aves con nome común en llingua asturiana márquense como NOA. En casu contrariu, conséñase'l nome científicu o de la SEO. Acrocephalus paludicola ye un ave de la familia Sylviidae qu'habita en Eurasia y África.
Acrocephalus paludicola — Acrocephalidae fəsiləsinə, Acrocephalus cinsinə daxil olan köçəri quş növü.
Saylarının elə də çox olmasına baxmayaraq yayıldığı areal kifayət qədər böyükdür. Mərkəzi və Şərqi Avropanın ərazilərində elə də böyük olmayan arealda yayılırlar: Fransa, Belçika, Niderland, İtaliya, Almaniya, Macarıstan, Polşa, Belarus, latviya, Litva və Ukrayna[1][2][3]. Digər məlumatlara görə onlara hətta Danimarka və Cənubi Finlandiyada belə rastlanılır[4]. Qazaxıstanda belə müşahidə edilirlər[5]. Rusiyanın Avropa hissəsindən tutmuş Cənubi Sibirə kimi ərazilər də onların arealına daxildir.
Qışlamanı Qərbi Afrika, La-Manş boğazının hər iki sahilində, Biskay körfəzində[6] keçirirlər.
Ən böyük populyasiya Belarusda, Zvanes bataqlığında cəmləşmişdir[7].
Sərçə böyüklüyündə olan bir quşdur. Qanadlarının uzunluğu 6,5 sm, quyruğu 5 sm, dimdiyi isə bir sm-dən böyükdür. Quyruqları sükan rolunu oynayır[4]. Dişilər və erkəklərin ölçüləri arasında fərq yoxdur.
Hər iki fərdin rəngləridə fərqli deyildir. Bel nahiyəsi bir az zeytuni çalardadır. Quyruğa doğru isə sarımtıl fon alır. Qarnı parlaq qırmızı rəngdədir və orta hissə də daha aparlaq rəng alır. Ayaqları sarı rəngdədir[4][5]
Payızda tüktökmə baş verir. Bundan sonra daha açıq rəng alır.
Bu canlılar çöl şəraitinə uyğunlaşdığından, bir-birinə bənzər bir neçə yerdə yaşayırlar. Onların yaşadığı ərazilər əsasən rütubətli, bataqlıqlaşmış düzənliklər, hündürlüyü 50 sm çatan sulu olaqlardır. Suyun dərinliyi 10 santimetrdən çox olmayan çayların su basar əraziləri və bataqlıqlar əsas yaşayış sahələridir. Qışlama dönəmində isə çay kənarları, sahil əraziləri, çayların ot və kol basmış sahələrində yaşayırlar[4][5].
Bu canlıların həyatı kifayət qədər öyrənilməmişdir. Onların yaşam müddəti, yetkinlik yaşları hələdə müəyyən edilməmiş qalır. Erkəklər çütləşmə mövsümündə bir neçə dişi ilə müvəqqəti çütlüklər əmələ gətirə bilir. Yumurtlama yerləri hər il dəyişir. Avropada bu əsasən iyunda baş verir. Yuvanın inşası və balaların bəslənməsi ancaq dişinin üzərinə düşür. Yuvalar əsasən söyüd ağaclarında qurulur və şarabənzər formada olur. Yuva quru otlardan inşa edilir. Dişi adətən altı yumurta qoyur. Yurtaların ölçüsü 1,6 x 1,2 sm ölçüsündə olur. Yumurtalar zeytuni sarı rəngə çalır. Yuvada olan balar öldükdə dişi ikinci dəfə qırt yata bilir. Balalar yuvanı 14-15 günə tərk edir. Bununla belə 1 ay ərzində yuva ətrafında dolaşırlar[3][1][4].
Əsasən onurğasızlarla qıldalanırlar. Daha dəqiq məlumatlar isə yoxdur[4][1]
Yayın sonları və qışın əvvəlləri qışlama zonasına uçmağa başlayırlar.[5]
Dünyada sayları 15-25 min baş olaraq qiymətləndirilir. Bundan əlavə, daimi müşahidələr əsasında növün sayı daim azalır[1]. Beynəlxalq Təbiətin və Təbii Sərvətlərin Mühafizəsi Birliyinin və Bern Konvensiyasının siyahısına daxil edilmişdir[1].
Acrocephalus paludicola — Acrocephalidae fəsiləsinə, Acrocephalus cinsinə daxil olan köçəri quş növü.
Ar rouzegan-dour (liester : rouzeganed-dour)[1] a zo ur spesad golvaneged bihan, Acrocephalus paludicola an anv skiantel anezhañ.
Anvet e voe Sylvia paludicola (kentanv) da gentañ-penn (e 1817) gant an evnoniour gall Louis Jean Pierre Vieillot (1748-1831).
Bevañ a ra diwar amprevaned hep ober fae ouzh hugennoù gwech an amzer.
Neizhañ a ra ar spesad e geunioù kornôg an ekorannved palearktikel ha nijal kuit da Afrika da c'hoañviñ[2].
a vo kavet e Wikimedia Commons.
Ar rouzegan-dour (liester : rouzeganed-dour) a zo ur spesad golvaneged bihan, Acrocephalus paludicola an anv skiantel anezhañ.
Anvet e voe Sylvia paludicola (kentanv) da gentañ-penn (e 1817) gant an evnoniour gall Louis Jean Pierre Vieillot (1748-1831).
La boscarla d'aigua (Acrocephalus paludicola) és un ocell de la família dels acrocefàlids (Acrocephalidae) que habita zones de vegetació d'aiguamolls a la zona paleàrtica.
La boscarla d'aigua (Acrocephalus paludicola) és un ocell de la família dels acrocefàlids (Acrocephalidae) que habita zones de vegetació d'aiguamolls a la zona paleàrtica.
Aderyn a rhywogaeth o adar yw Telor dŵr (sy'n enw gwrywaidd; enw lluosog: telorion dŵr) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Acrocephalus paludicola; yr enw Saesneg arno yw Aquatic warbler. Mae'n perthyn i deulu'r Teloriaid (yr Hen Fyd) (Lladin: Sylviidae) sydd yn urdd y Passeriformes.[1] Dyma aderyn sydd i'w gael yng ngwledydd Prydain ac mae i'w ganfod yng Nghymru.
Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn A. paludicola, sef enw'r rhywogaeth.[2] Mae'r rhywogaeth hon i'w chanfod yn Ewrop ac Affrica.
Mae'r telor dŵr yn perthyn i deulu'r Teloriaid (yr Hen Fyd) (Lladin: Sylviidae). Dyma rai o aelodau eraill y teulu:
Rhestr Wicidata:
rhywogaeth enw tacson delwedd Crombec aelwyn Sylvietta leucophrys Crombec pigfyr Somalia Sylvietta philippae Crombec torfelyn Sylvietta denti Crombec y gogledd Sylvietta brachyura Preblyn coed adeinwinau Stachyris erythroptera.jpg)
.jpg)
_(2).jpg)
Aderyn a rhywogaeth o adar yw Telor dŵr (sy'n enw gwrywaidd; enw lluosog: telorion dŵr) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Acrocephalus paludicola; yr enw Saesneg arno yw Aquatic warbler. Mae'n perthyn i deulu'r Teloriaid (yr Hen Fyd) (Lladin: Sylviidae) sydd yn urdd y Passeriformes. Dyma aderyn sydd i'w gael yng ngwledydd Prydain ac mae i'w ganfod yng Nghymru.
Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn A. paludicola, sef enw'r rhywogaeth. Mae'r rhywogaeth hon i'w chanfod yn Ewrop ac Affrica.
Rákosník ostřicový (Acrocephalus paludicola) je středně velký monotypický[2] druh pěvce z čeledi pěnicovitých.
Menší než vrabec (délka těla 11,5–13 cm). Podobá se rákosníku proužkovanému (Acrocephalus shoenobeanus), od kterého se liší žlutavějším základním zbarvením, výraznějším černým proužkováním hřbetu, kostřece, křídel a dále béžovým proužkem uprostřed černého temene. Boky jsou jemně čárkované. Obě pohlaví jsou zbarvena podobně, mladí ptáci mají spodinu neskvrněnou.[3]
Hnízdní areál je značně ostrůvkovitý; cca 80 % populace je v současnosti soustředěno do 3 oblastí - bažin na Biebrze (Polsko), Jezeldě (Bělorusko) a na Propjati (Ukrajina). Zbytek hnízdí v Německu,Maďarsku,Litvě a v Rusku. Tažný druh, zimující pravděpodobně v Sahelu.[2]
V důsledku odvodňování krajiny postupně mizí, jeho celosvětová populace je nyní odhadována na méně než 20 tisíc párů. Dříve hnízdil i v České republice, nyní vzácně (místy pravidelně) protahuje na jaře i na podzim.[4] Faunistická komise ČSO registruje v letech 2002–2007 z našeho území 12 pozorování a odchytů.[5]
Hnízdí na otevřených záplavových loukách s porosty ostřic.[3]
Živí se hlavně hmyzem a pavouky, v menší míře požírá také vodní plže.[2]
Promiskuitní druh.Samci se ozývají zpěvem podobným zpěvu rákosníkovi proužkovanému Veškerou hnízdní péči obstarává samice. Hnízdo je obvykle v trsu ostřice nebo trávy nad vodou. Snůška čítá 3-6 vajec o velikosti 17,1 x 13,1 mm. Inkubační doba trvá 12-14 dnů, mláďata hnízdo opouští po 14-16 dnech.Matka je však po určitou dobu vodí,učí a krmí,dokud se neosamostatní.Po hnízdění se vykrmují a připravují na tah do Afriky.[2]
Obrázky, zvuky či videa k tématu rákosník ostřicový ve Wikimedia Commons
Galerie rákosník ostřicový ve Wikimedia Commons
Rákosník ostřicový (Acrocephalus paludicola) je středně velký monotypický druh pěvce z čeledi pěnicovitých.
Der Seggenrohrsänger (Acrocephalus paludicola) ist eine sehr seltene, weltweit vom Aussterben bedrohte Rohrsängerart, die dem Schilfrohrsänger (A. schoenobaenus) recht ähnlich ist. Es werden weder geographische Variationen noch Unterarten unterschieden.
In Größe und Aussehen ist der Seggenrohrsänger dem viel häufigeren Schilfrohrsänger sehr ähnlich, doch bestehen einige deutliche Unterschiede, die eine sichere Bestimmung fast immer möglich machen sollten: Insgesamt ist das gesamte Gefieder des Seggenrohrsängers kontrastreicher gezeichnet als das des Schilfrohrsängers. Die Schwarzzeichnungen auf Rücken, Flügel und Armdecken sind deutlicher, die Brust ist bei ausgefärbten Vögeln im Gegensatz zum Schilfrohrsänger fein schwarz gestrichelt. Besonders auffällig ist das Oberkopfmuster: Zwei relativ breite, schwarze (bzw. schwarzbraune) Streifen ziehen sich vom oberen Schnabelansatz breiter werdend zum Nacken; sie werden von einem beigen bis rahmgelben schmalen Medialstreifen getrennt. Die deutlichen Überaugstreifen sind ebenfalls meist beige oder etwas heller, aber niemals weiß. Die Beine dieser Art sind orangegelb bis fleischfarben; beim Schilfrohrsänger sind sie dunkelbräunlich. Die Geschlechter ähneln einander sehr, doch sind die Weibchen unauffälliger, weniger kontrastreich gezeichnet.
Sehr gut lassen sich Seggenrohrsänger und Schilfrohrsänger anhand ihrer Stimme unterscheiden: Die Gesangsstrophen des Seggenrohrsängers dauern kaum länger als drei Sekunden. Vor allem werden sie während der ersten Nachtstunden bzw. wieder ein, zwei Stunden vor der Morgendämmerung vorgetragen, während der Schilfrohrsänger ein Morgendämmerungs- und Morgensänger ist. Meist besteht der Gesang aus einem eintönigen Schnarren, das von kurzen Pfeiftönen unterbrochen wird. Vollständige Strophen des Schilfrohrsängers dauern dagegen über 20 Sekunden. Außer den Schnarr- und Quetschlauten sowie den Pfeiftönen sind in seiner Strophe vielfältige für das menschliche Ohr wohltönende Elemente sowie Sequenzen aus anderen Vogelstrophen enthalten; letztere fehlen beim Seggenrohrsänger fast vollständig.
Das Verbreitungsgebiet liegt in einem schmalen Gürtel im Wesentlichen zwischen 45° und 60° Nord und reichte im frühen 20. Jahrhundert von den Niederlanden bis Sibirien. Seit dem Zweiten Weltkrieg ist das Areal massiv geschrumpft, heute bildet die Oder die Westgrenze. Die Hauptvorkommen befinden sich in Polen, der Ukraine und Weißrussland, daneben gibt es inselartige Vorkommen in Ungarn und Sibirien. Die deutschen und ungarischen Vorkommen bilden die westliche Verbreitungsgrenze der Art.
In Deutschland gab es zuletzt eine kleine Population (1995: 34 singende Männchen, 2000: 19 sM, 2005: höchstens 12 sM) im unteren Odertal nahe der polnischen Grenze. Ein gegen Ende der 80er Jahre fast 30 Männchen umfassendes Brutvorkommen nahe Greifswald ist seit 1998 erloschen. Bei der letzten Vogelzählung im Unteren Odertal 2017 wurden keine Seggenrohrsänger mehr gezählt.[1] Ebenso erloschen ist ein noch um 1940 bestehendes Vorkommen am Neusiedler See in Österreich. Die ungarischen Bestände in der Hortobágy nehmen nach einem Anstieg in den 90er Jahren seit 2002 wieder ab.
Die Lebensraumansprüche des Seggenrohrsängers sind hoch: Der Lebensraum muss sehr insektenreich sein, damit es dem Weibchen allein gelingt, die Jungen erfolgreich aufzuziehen. Typische Standorte sind Niedermoore mit maximal achtzig Zentimeter hohen Seggenbeständen und einem Wasserstand in den Seggenbeständen von einem bis zehn Zentimetern.[2]
Der Seggenrohrsänger zieht als Langstreckenzieher entlang der Nordsee- und Atlantikküste nach Westafrika. Genaue Erkenntnisse über den Zugverlauf und die Überwinterungsgebiete fehlten bisher, erst 2007 wurde in Westafrika südlich der Sahara ein wichtiges Winterquartier entdeckt.[3]
Um die Überwinterungsgebiete des Seggenrohrsängers ausfindig zu machen, entnahmen Wissenschaftler des Aquatic Warbler Conservation Teams von in Europa beringten Seggenrohrsängern Federn und isolierten diese auf ihre Isotopenzusammensetzung. Anhand solcher Isotopenprofile lässt sich ungefähr feststellen, wo sich ein Vogel aufgehalten hat.[2] Als mögliche Überwinterungsquartiere des Seggenrohrsängers konnte auf diese Weise eine Zone unmittelbar südlich der Sahara eingegrenzt werden. Unter Einbeziehung früherer Seggenrohrsängernachweise grenzte man das in Frage kommende Gebiet auf eine Region in direkter Nachbarschaft des Senegal ein. Schließlich konnten die Vögel in einem hundert Quadratkilometer großen Gebiet lokalisiert werden, das im Umkreis des Djoudj-Nationalparks im Norden Senegals liegt.[4]
Das Männchen des Seggenrohrsängers ist nicht an der Jungenaufzucht beteiligt, diese erfolgt ausschließlich durch die Weibchen. Männchen des Seggenrohrsänger konkurrieren mit allen anderen Männchen um jedes Weibchen in der unmittelbaren Nachbarschaft des Reviers. Dies führt dazu, dass etwa sechzig Prozent aller Seggenrohrsängerbruten von mehr als einem Männchen abstammen. Es wurden sogar Gelege mit sechs Eiern nachgewiesen, bei denen die Jungen von fünf verschiedenen Männchen abstammten.[5]
Die Bestandssituation der Art ist sehr ernst. Besonders verheerend wirkten sich die Meliorationen des 20. Jahrhunderts aus, die durch Vernichtung der Lebensräume zu einem massiven Rückgang des Bestandes und einem Verlust großer Teile des Verbreitungsgebiets geführt haben.
Letzte Bestandseinschätzungen gehen von einer Gesamtzahl der singenden Männchen in Europa von 10.000 bis 15.000 Exemplaren aus. Auf der Roten Liste der IUCN wird die Art mit V (Vulnerable) klassifiziert.
In Deutschland ist die Art vom Aussterben bedroht (Rote Liste Kat. 1).[6] Sie gehört zum Anhang I der EU-Vogelschutzrichtlinie (RL 79/409/EWG).
Der Asteroid (8977) Paludicola wurde nach dem Seggenrohrsänger (wissenschaftlicher Name: Acrocephalus paludicola) benannt.[7]
Der Seggenrohrsänger (Acrocephalus paludicola) ist eine sehr seltene, weltweit vom Aussterben bedrohte Rohrsängerart, die dem Schilfrohrsänger (A. schoenobaenus) recht ähnlich ist. Es werden weder geographische Variationen noch Unterarten unterschieden.
Brúnnljómari (frøðiheiti - Acrocephalus paludicola)
La pagghiarola è n'aceddu palustri nicu dû gèniri "Acrocephalus paludicola", carattirizzatu di piumi giarni e nìuri.
Алабаш ҡурҙай (рус. вертлявая камышовка, лат. Acrocephalus paludicola)— ҡамыш, япраҡ араларында осоп йөрөй торған теремек ҡош.
Турғайҙан бәләкәйерәк. Ҡойроғоноң осо түңәрәкләнеп бөтә. Һырты ҡара һәм ерән таплы һарғылт һоро. Кәүҙәһенең аҫ яғы көрәнһыу аҡ. Түбәһе уртаһынан һары һыҙыҡ үтә, уның ике яғында киң генә ҡара таптар бар. Күҙҙәре өҫтөндәге ҡаштары ап-аҡ. Сыбар турғайҙан сыбар һырты һәм түбәһенән үткән һары һыҙыҡ менән айырыла.
Тауышы киҫкен генә:"ткк-ткк" йәки"тррр-тррр" Һайрауы тоноҡ ҡына тырылдауҙан тора.
Төрлө бөжәктәр менән туҡлана
Һыу буйҙарындағы ҡамыштарҙа, шырлыҡтарҙа йәшәй. Күсмә ҡош. Бик һирәк осрай. Ҡамыш йәки үлән һабаҡтарына оя яһай. Ҡыҙғылт һәм һоро таптар менән сыбарланған 5-6 аҡ йомортҡаһы була.
Алабаш ҡурҙай (рус. вертлявая камышовка, лат. Acrocephalus paludicola)— ҡамыш, япраҡ араларында осоп йөрөй торған теремек ҡош.
Водниот трскар (науч. Acrocephalus paludicola) е мала врапчевидна птица од кладот Sylvioidea (трскари). Се размножува низ умерена источна Европа и западна Азија, со популација што е намалена на 15.000 пара. Таа е птица преселница што зимува во западна Африка. По многу години несигурност каде точно зимуваат овие птици, конечно (2007) е откриено дека само во Националниот резерват на птици - Џуџ во Сенегал, зимуваат меѓу 5-10.000 птици.[2]
Водниот трскар е со средна големина во неговата фамилија. Долг е 12-13 см. Одозгора е кафеавоцрвеникав, избразден со потемни шарки, над опашката е потокаловокафеав со ситни прошарувања, а одоздола е жолтобел. Има впечатлива светла линија над окото, круната на главата му е темно кафеава со светла линја на средината. Клунот му е силен, тенок и елегантен. Половите се исти.
Живеалиштето на водниот трскар за време на сезоната на парење се влажните, мочурливи предели со вегетација до 30 см, со плитка вода, од 1 до 10 см. Тоа се речните долини, мочуриштата, барите, бреговите на езерата, со трски и ниски грмушки кои ќе му служат на мажјакот за перчење и пеење. Пеењето на птицата е разговорливо тпр-р-р-р-р-р-р тпр-р-р-р-р-р-р тпр-р-р-р-р-р-р, испрекинато со типични свиркања.
Оваа птица се храни со поголеми членконоги животни, разни пајаковидни животни, муви, пеперуги и нивните гасеници, водни молци и слично. За разлика од другите трскари, младенчињата се хранат со релативно големи членконоги. Вон сезоната на парење може да јаде и разни бобинки и семиња.
Водниот трскар има специфичен начин на размножување кој е помеѓу промискуитет и полигинија[3]. Мажјаците речиси целосно се ослободени од грижата за пилињата, тие ја воспоставуваат својата територија која опфаќа 8 хектари, но се преклопува сo територијата на другите мажјаци, па основната територија е околу 1ха. Во текот на сезоната на парење, од почетокот на мај до крајот на јули, интензивно се „рекламираат“, пеат и ги привлекуваат женките. Гнездото го градат на сува земја, меѓу трските. Женката несе 3-5 јајца, која ги инкубира и одгледува сосема сама. Успешноста на леглата е доста висока, околу 83%, а загубите од предатори изнесуваат околу 11%. Половина од женките имаат и второ легло. На околу 59% од леглото татковци се различни мажјаци.[4]
Водниот трскар е најредок и единствен загрозен вид од врапчевидните птици во континентална Европа. На глобално ниво е класифициран како ранлив, а на европско како загрозен. Некогаш широко распространет и броен во мочурливите и влажни ливади низ Европа, водниот трскар сега е исчезнат во поголемиот дел од неговиот опсег. Денес, неговата светска популација од само 12.100-13.800 возрасни мажјаци е ограничена на помалку од 40 редовни места за размножување, во само шест земји, со четири локации кои се поддржани и заштитени, каде се размножува 80% од светското население.
Оваа птица редовно се размножува во Белорусија, Германија, Унгарија, Литванија, Полска и Украина (нередовно во Русија и Латвија). Видот е изумрен во Западна Европа во текот на 20 век и има драматично намалување во централна Европа. Порано се размножувал и во: Франција, Белгија, Холандија, поранешна Западна Германија, поранешна Чехословачка, поранешна Југославија, Австрија и Италија. Планот и програмата, како и мерките што се преземаат за заштита на оваа птица може да ги видите во Списокот на проекти за заштита 2010.pdf
Водниот трскар (науч. Acrocephalus paludicola) е мала врапчевидна птица од кладот Sylvioidea (трскари). Се размножува низ умерена источна Европа и западна Азија, со популација што е намалена на 15.000 пара. Таа е птица преселница што зимува во западна Африка. По многу години несигурност каде точно зимуваат овие птици, конечно (2007) е откриено дека само во Националниот резерват на птици - Џуџ во Сенегал, зимуваат меѓу 5-10.000 птици.
Вяртлявая чаротаўка, вяртлявая чарацянка[1] (па-лацінску: Acrocephalus paludicola) — дробная пявучая пералётная птушка сямейства чароткавых (па-лацінску: Acrocephalidae), від роду чаротавак (па-лацінску: Acrocephalus).
Арэал вяртлявай чаротаўкі даволі шырокі, нягледзячы на яе агульную нешматлікасьць. Яе гнезьдзішчы сустракаюцца па ўсёй Цэнтральнай і Ўсходняй Эўропе: у Францыі, Бэльгіі, Нідэрляндах, Італіі, Нямеччыне, Вугоршчыне, Польшчы, Беларусі, Латвіі, Летуве, Украіне, Даніі, Фінляндыі.
Зімуе ў заходняй Афрыцы, на абодва бакі Ля-Маншу і ў Біскайскай затоцы[2].
Найбуйнейшая папуляцыя ў сьвеце пражывае на Спораўскім балотным масіве ў Беларусі[3]. Тут гняздуе 60% сусьветнай папуляцыі вяртлявай чаротаўкі[4].
Уяўляе сабой невялікую, памерам зь вераб’я птушку. Памер крылаў складае каля 6,5 сантымэтру, хвасту — каля 5 сантымэтраў, дзюбы — крыху болей за сантымэтар. Хвост ступеневы з крыху загостранымі канцамі стырнавых пёраў. Памеры самцоў і саміцаў аднолькавыя[5].
Афарбоўка сьпіны бэжава-аліўкавая зь цёмнымі, амаль чорнымі надствольлямі. Бліжэй да хваста выражаецца рудаватае адценьне. Пасярод галавы праходзяць дзьве чорныя палоскі, падзеленыя вузкай аліўкава-жоўтай палоскай. Брушка афарбаванае ў сьветла-руды колер і становіцца больш сьветлым да сярэдзіны. Ногі жоўтага колеру[5][6].
Увосень у вяртлявых чаротавак адбываецца лінька, пасьля чаго афарбоўка набывае ярчэйшыя адценьні. Маладыя асобіны адрозьніваюцца большай колькасьцю сьветлых участкаў пер’я[5][6].
Вяртлявая чаротаўка адносіцца да стэнатопнага тыпу, то бок пражывае толькі ў нямногіх, вельмі падобных адно на адну мясьцінах. Тыповымі месцамі яе пражываньня зьяўляюцца раўнінавыя вільготныя і забалочаныя ўчасткі з густой травой вышынёй ад 50 сантымэтраў і рэдкім вербалозам. Пераважаюць у поймах рэк, на асаковых і пажарніцавых балотах у разводзьдзях рэк і на зарослых травой сажалках, дзе глыбіня воды не перавышае 10 сантымэтраў. Падчас пералётаў на зімоўлю абірае ўзьбярэжныя раёны сажалак і рэк у зарасьніках травы і хмызьняку[5][6][7][8][9].
Вяртлявая чаротаўка зьяўляецца недастаткова вывучаным відам, працягласьць яе жыцьця і ўзрост полавага высьпяваньня невядомы. У пэрыяд распладненьня назіраецца некаторая перавага самак, што тлумачыцца асаблівасьцямі полігінійных шлюбных зносінаў птушак, калі адзін самец на сваёй тэрыторыі ўтварае адразу некалькі часовых параў з саміцамі.
Месцы гняздоўлі непастаянныя, мяняюцца штогод і пачынаюцца ў пачатку чэрвеня. Будуе гняздо, выседжвае яйкі і корміць птушанят толькі саміца. Месца для гнязда выбірае на сухім месцы ў высокай асацы ці ў зарасьніку ля асновы кустоў вербалозу. Гнёзды маюць шараападобную форму і складаюцца з сухіх сьцяблінаў травы[5][6][7][10].
У кладцы звычайна ад чатырох да шасьці яек памерам 1,6 на 1,2 сантымэтры паўшарападобнай формы аліўкава-жоўтага колеру з бляклымі крапінкамі, сьветлыя ля вострага канцу і цямнейшыя да асновы, на якой можа ўтварацца венца. Шкарупа моцная, гладкая і крыху бліскучая. У выпадку гібелі нявылупленых нашчадкаў звычайна кладкі паўтараюцца. Гняздо птушаняты пакідаюць на 14-ы — 15-ы дзень, пасьля чаго яшчэ каля месяца трымаюцца побач зь ім[5][7][9][10].
Харчуюцца разнастайнымі казуркамі, больш дакладных зьвестак няма ў сувязі з кепскай дасьледаванасьцю віду[5][7].
Напрыканцы лета — у пачатку восені пачынаецца пералёт вяртлявых чаротавак на зімоўлю[6].
Меркаваная колькасьць папуляцыі вяртлявай чаротаўкі складае каля 15—25 тысячаў. Прычым, сыходзячы са сталых назіраньняў, колькасьць віду стала скарачаецца[7].
Асноўнай прычынай скарачэньня папуляцыі лічыцца супадзеньне арэалу чаротаўкі з выгаднымі для землекарыстаньня надзеламі. Мэліярацыя, выпальваньне травы і стварэньне вадасховішчаў прыводзяць да скарачэньня прыдатных для гэтай птушкі месцаў пражываньня. Акрамя таго, на скарачэньне арэалу ўплывае рост шчыльнасьці вясковага насельніцтва і наступнае засваеньне земляў, упадабаных птушкай. Пашырэньне пустыннай зоны ў Афрыцы таксама зьяўляецца нэгатыўным фактарам праз павелічэньне пералётнай дыстанцыі[6][7][9].
Птушка занесеная ў Чырвоны сьпіс міжнароднага Зьвязу аховы прыроды, у Дадатак 2 Бэрнскай канвэнцыі, Дадаткі 1 і 2 Бонскай канвэнцыі, а таксама ў Чырвоную кнігу Беларусі[3].
— сховішча мультымэдыйных матэрыялаў
Вяртлявая чаротаўка, вяртлявая чарацянка (па-лацінску: Acrocephalus paludicola) — дробная пявучая пералётная птушка сямейства чароткавых (па-лацінску: Acrocephalidae), від роду чаротавак (па-лацінску: Acrocephalus).
The aquatic warbler (Acrocephalus paludicola) is an Old World warbler in the genus Acrocephalus. It breeds in temperate eastern Europe and western Asia, with an estimated population of 11,000-15,000 pairs.[2] It is migratory, wintering in west Africa. After many years of uncertainty, the wintering grounds of much of the European population were finally discovered in Djoudj National Bird Sanctuary, Senegal, with between 5,000 and 10,000 birds present at this single site.[3] Its south-westerly migration route means that it is regular on passage as far west as Great Britain and Ireland.
This small passerine bird is a species found in wet sedge beds with vegetation shorter than 30 cm (12 in). Drainage has meant that this species has declined, and its stronghold is now the Polesie region of eastern Poland and south Belarus, where 70% of the world's population breeds. 3–5 eggs are laid in a nest in low vegetation. This species is highly promiscuous, with most males and females having offspring with multiple partners.[4]
This is a medium-sized warbler. The adult has a heavily streaked brown back and pale underparts with variable streaking. The forehead is flattened, and the bill is strong and pointed. There is a prominent whitish supercilium and crown stripe.
It can be confused with the juvenile sedge warbler, which may show a crown stripe, but the marking is stronger in this species, which appears paler and spiky-tailed in flight. The sexes are identical, as with most warblers, but young birds are unstreaked on the breast below. Like most warblers, it is insectivorous, but will take other small food items, including berries.
The song is a fast, chattering ja-ja-ja punctuated with typically acrocephaline whistles.
The genus name Acrocephalus is from Ancient Greek akros, "highest", and kephale, "head". It is possible that Naumann and Naumann thought akros meant "sharp-pointed". The specific paludicola is Latin, from paludis, "swamp", and colere, "to inhabit".[5]
The aquatic warbler is the rarest and the only internationally threatened passerine bird found in mainland Europe. Apart from a very small remnant population in Western Siberia, its breeding grounds are completely confined to Europe.
The main threat the species is facing is the loss/degradation of habitat due to draining of wetlands, the decline of traditional, extensive agriculture and overgrowing of the species' habitat with reeds and bushes or trees. Under the auspices of the Convention on Migratory Species of Wild Animals (CMS), also known as the Bonn Convention, the Memorandum of Understanding (MoU) concerning Conservation Measures for the Aquatic Warbler was concluded and came into effect on 30 April 2003. The MoU covers 22 range States (Belarus, Belgium, Bulgaria, France, Germany, Hungary, Latvia, Lithuania, Luxembourg, Mali, Mauritania, Morocco, the Netherlands, Poland, Portugal, Russian Federation, Senegal, Slovakia, Spain, Switzerland, Ukraine and United Kingdom). As of August 2012, 16 range States have signed the MoU. This instrument provides the basis for governments, NGO's and scientists to work together to save the species and their habitat.
Much of the funding for habitat protection for this species has come from the EU's LIFE programme.[6]
The main method employed to protect the species from extinction is habitat restoration. Bushes, reeds and trees are cut down. An adequate level of water regulation is achieved through hydraulic equipment installation.[7]
In order to protect the bird's offspring, farmers need to select optimal grassland mowing time (as late as 15 of August) and choose environment-friendly mowing technologies. As the late-cut grass isn't suitable for feeding making these measures economically unfavorable, farmers who agree to help out receive state issued compensations. The unusable late-cut grass is taken to processing plants that recycle it into biofuel/grass pellets.[8]
Due to small and fragmented populations of aquatic warbler within Lithuania, translocation to the Žuvintas biosphere reserve in Lithuania became necessary as a method to reverse declining genetic diversity in the region.[9]
During the species' first translocation In June 2018, the Lithuanian Baltic Environmental Forum (BEF) successfully translocated, raised, and released 49 aquatic warbler chicks from Zvanec Belarus to the Žuvintas biosphere reserve in Lithuania.[10] By the end of the 2019 summer breeding season, 11 (22%) of the translocated birds returned to the Žuvintas biosphere reserve.[11]
In the summer of 2019, the BEF successfully translocated, raised, and released an additional 50 birds from Zvanec Belarus to the Žuvintas biosphere reserve.[12]
The aquatic warbler (Acrocephalus paludicola) is an Old World warbler in the genus Acrocephalus. It breeds in temperate eastern Europe and western Asia, with an estimated population of 11,000-15,000 pairs. It is migratory, wintering in west Africa. After many years of uncertainty, the wintering grounds of much of the European population were finally discovered in Djoudj National Bird Sanctuary, Senegal, with between 5,000 and 10,000 birds present at this single site. Its south-westerly migration route means that it is regular on passage as far west as Great Britain and Ireland.
This small passerine bird is a species found in wet sedge beds with vegetation shorter than 30 cm (12 in). Drainage has meant that this species has declined, and its stronghold is now the Polesie region of eastern Poland and south Belarus, where 70% of the world's population breeds. 3–5 eggs are laid in a nest in low vegetation. This species is highly promiscuous, with most males and females having offspring with multiple partners.
This is a medium-sized warbler. The adult has a heavily streaked brown back and pale underparts with variable streaking. The forehead is flattened, and the bill is strong and pointed. There is a prominent whitish supercilium and crown stripe.
It can be confused with the juvenile sedge warbler, which may show a crown stripe, but the marking is stronger in this species, which appears paler and spiky-tailed in flight. The sexes are identical, as with most warblers, but young birds are unstreaked on the breast below. Like most warblers, it is insectivorous, but will take other small food items, including berries.
The song is a fast, chattering ja-ja-ja punctuated with typically acrocephaline whistles.
The genus name Acrocephalus is from Ancient Greek akros, "highest", and kephale, "head". It is possible that Naumann and Naumann thought akros meant "sharp-pointed". The specific paludicola is Latin, from paludis, "swamp", and colere, "to inhabit".
Translocated aquatic warbler chicks in June 2018.
La Akvokanbirdo, Acrocephalus paludicola, estas birdo de la genro Acrocephalus. Ili reproduktas en moderklimata orienta Eŭropo kaj okcidenta Azio, kun ĉirkaŭkalkulita populacio de 15,000 paroj. Ĝi estas migranta specio, kiu vintrumas en okcidenta Afriko. Post multaj jaroj de necerteco, la vintrejoj de multaj el la eŭropa populacio finfine estis malkovrataj en la Nacia Birdorezervejo Djudjo, Senegalio , kun inter 5-10,000 birdoj nur en tiu loko[1]. La sudokcidenta migrovojo implicas, ke la regula pasado estas tiom okcidenta kiom ĝis Britio.
Tiu malgranda paserina birdo estas specio troviĝanta en humidaj kanejoj kun vegetaĵaro pli mallonga ol 30 cm. Sekigo de la habitato kaŭzis malpliiĝon de la specio, kaj ties rifuĝejo estas nun la regiono Polesio de suda Belarusio, kie reproduktiĝas 70 % de la tutmonda populacio. La ino demetas 3-5 ovojn en nesto en malalta vegetaĵaro. Tiu specio estas tre promiskua, kun plej parto de maskloj kaj inoj havante idojn kun multaj partneroj (Leisler & Wink 2000).
Tiu estas mezgranda silviedo. Plenkreskulo havas tre stribrunan dorson kaj palajn subajn partojn kun varia striado. La frunto estas ebena, kun rimarkinda hela superokula strio sub tre malhelbruna kapa strio ambaŭflanke, kiuj lasas supre mallarĝan helbrunan kronostrion. La gorĝo estas blanka kaj la beko estas forta kaj tre pinteca.
Tiu palearktisa specio povas esti konfuzata kun la junuloj de Junkokanbirdo, kiuj povas ankaŭ montri kronostrion, sed tiu marko estas pli forta en tiu ĉi specio, kiu aperas pli pala kaj pintecvosta dumfluge. Ambaŭ seksoj estas identaj, kiel ĉe plej aprto de silviedoj, sed junuloj estas nestriecaj en la brusto suben. Kiel plej parto de silviedoj, ankaŭ tiu estas insektovora, sed manĝas ankaŭ aliajn malgrandajn manĝerojn kiel berojn.
La kanto estas rapida, iom babilema ja-ja-ja punktita per tipaj akrocefalaj fajfoj.
La Akvokanbirdo, Acrocephalus paludicola, estas birdo de la genro Acrocephalus. Ili reproduktas en moderklimata orienta Eŭropo kaj okcidenta Azio, kun ĉirkaŭkalkulita populacio de 15,000 paroj. Ĝi estas migranta specio, kiu vintrumas en okcidenta Afriko. Post multaj jaroj de necerteco, la vintrejoj de multaj el la eŭropa populacio finfine estis malkovrataj en la Nacia Birdorezervejo Djudjo, Senegalio , kun inter 5-10,000 birdoj nur en tiu loko[1]. La sudokcidenta migrovojo implicas, ke la regula pasado estas tiom okcidenta kiom ĝis Britio.
Tiu malgranda paserina birdo estas specio troviĝanta en humidaj kanejoj kun vegetaĵaro pli mallonga ol 30 cm. Sekigo de la habitato kaŭzis malpliiĝon de la specio, kaj ties rifuĝejo estas nun la regiono Polesio de suda Belarusio, kie reproduktiĝas 70 % de la tutmonda populacio. La ino demetas 3-5 ovojn en nesto en malalta vegetaĵaro. Tiu specio estas tre promiskua, kun plej parto de maskloj kaj inoj havante idojn kun multaj partneroj (Leisler & Wink 2000).
Tiu estas mezgranda silviedo. Plenkreskulo havas tre stribrunan dorson kaj palajn subajn partojn kun varia striado. La frunto estas ebena, kun rimarkinda hela superokula strio sub tre malhelbruna kapa strio ambaŭflanke, kiuj lasas supre mallarĝan helbrunan kronostrion. La gorĝo estas blanka kaj la beko estas forta kaj tre pinteca.
Tiu palearktisa specio povas esti konfuzata kun la junuloj de Junkokanbirdo, kiuj povas ankaŭ montri kronostrion, sed tiu marko estas pli forta en tiu ĉi specio, kiu aperas pli pala kaj pintecvosta dumfluge. Ambaŭ seksoj estas identaj, kiel ĉe plej aprto de silviedoj, sed junuloj estas nestriecaj en la brusto suben. Kiel plej parto de silviedoj, ankaŭ tiu estas insektovora, sed manĝas ankaŭ aliajn malgrandajn manĝerojn kiel berojn.
La kanto estas rapida, iom babilema ja-ja-ja punktita per tipaj akrocefalaj fajfoj.
El carricerín cejudo[3] (Acrocephalus paludicola) es un ave de la familia Acrocephalidae que habita en Eurasia y África.[4]
Es un pájaro de pequeño tamaño, con una longitud media de 12,5 cm.[5] Los machos y hembras presentan un aspecto similar, con una coloración de tonos pardos en la espalda con listas irregulares oscuras, mientras que el vientre es blanquecino ligeramente moteado. Recibe su nombre común por el patrón de color de su cabeza, que presenta dos franjas anchas y oscuras en los laterales del píleo, paralelas a sus listas oculares. Su pico es estrecho y puntiagudo. Los juveniles muestra un color general ocre, listado en las partes superiores y sin marcas en las inferiores.
Puede confundirse con los juveniles del carricerín común, que también presentan franjas similares en la cabeza, pero las manchas son más oscuras en los carriceros cejudos y su coloración general es más pálida, y en vuelo su cola parece más apuntada.
Cría en la zona templada de Europa oriental y Asia occidental y central, donde se estima que existe una población de unas 15.000 parejas. Su bastión principal se encuentra en Bielorrusia donde se encuentra el 70% de la población total. Es un ave migratoria que pasa el invierno en África occidental. Tras muchos años de incertidumbre se encontraron los cuarteles de invernada de la mayoría de la población europea de carricerín cejudo en el parque nacional de las aves de Djoudj, Senegal, donde residen entre 5-10.000 carricerines en un solo lugar.[6] En su ruta migratoria sudoccidentаl pasa por península ibérica.
En la época de cría su hábitat son los pantanos con vegetación corta, como las juncias, y otros herbazales húmedos.[5] Durante la migración aparece en toda clase de medios húmedos.[5]
Es principalmente insectívoro pero completará su dieta con alimentos vegetales como las bayas.
Es una especie promiscua y tanto los machos como las hembras se aparean con más de una pareja.[7] Ponen de 3 a 5 huevos en un nido escondido entre la vegetación baja.
La desecación de las zonas húmedas con fines agrícolas es la principal razón para el declive de esta especie, cuyo estado de conservación en la Lista Roja de la UICN se considera como vulnerable.
El carricerín cejudo (Acrocephalus paludicola) es un ave de la familia Acrocephalidae que habita en Eurasia y África.
Tarna-roolind (Acrocephalus paludicola) on põõsalindlaste sugukonda roolinnu perekonda kuuluv lind.
Tarna-roolind on IUCNi punases nimistus paigutatud ohualdiste liikide kategooriasse (inglise Vulnerable, VU).
Liiki on kohatud ka Eestis, kuid on siin haruldane. Linnuharulduste komisjonis oli 2017. aasta seisuga registreeritud kaks tarna-roolinnu vaatlust.[2]
Tarna-roolind (Acrocephalus paludicola) on põõsalindlaste sugukonda roolinnu perekonda kuuluv lind.
Tarna-roolind on IUCNi punases nimistus paigutatud ohualdiste liikide kategooriasse (inglise Vulnerable, VU).
Liiki on kohatud ka Eestis, kuid on siin haruldane. Linnuharulduste komisjonis oli 2017. aasta seisuga registreeritud kaks tarna-roolinnu vaatlust.
Ur-benarriza (Acrocephalus paludicola) Acrocephalus generoko animalia da. Hegaztien barruko Acrocephalidae familian sailkatua dago.
Ur-benarriza (Acrocephalus paludicola) Acrocephalus generoko animalia da. Hegaztien barruko Acrocephalidae familian sailkatua dago.
Sarakerttunen (Acrocephalus paludicola) on pienikokoinen, uhanalainen varpuslintu.
Linnun pituus on 11,5–13 cm ja paino 10–12 g. Ulkonäöltään muistuttaa ruokokerttusta, ollen kuitenkin hieman vaaleampi ja kirjavampi. Päälaella on selvä keltainen pitkittäisjuova, samoin selässä kaksi selkeää keltaista juovaa. Yläperä on tummaviiruinen. Äänet ja laulu muistuttavat ruokokerttusen vastaavia.
Itä-Eurooppa ja Länsi-Aasia. Eri lähteet antavat hieman erilaisia määriä populaation koosta. Maailman populaation suuruus on 13 500 – 21 000 laulavaa koirasta. Noin 70 % maailman sarakerttusista pesii Valko-Venäjällä, suurella Polesian suoalueella. EU:n alueella pesii 3 000 – 8 000 paria, joista 90 % Puolassa, ja loput Unkarissa, Ukrainassa, Saksassa ja Baltiassa.[2] Länsi-Siperia on huonosti tutkittu alue, jonka populaatio saattaa olla suurempi kuin arviot esittävät. Sarakerttunen on maailmanlaajuisesti vaarantunut.
Sarakerttunen on muuttolintu, joka talvehtii ilmeisesti pääosin Länsi-Afrikassa Saharan eteläpuolella. Muuttomatkalla harhautuneita yksilöitä on tavattu Suomessa kuudesti vuoden 2006 loppuun mennessä.[3]
Pesii saraniityillä ja -soilla. Rajoittuneen habitaattivaatimuksensa vuoksi laji on taantunut voimakkaasti, sillä niittyjä ja soita on kuivattu ja otettu viljelykäyttöön. Arvioidaan, että 2/3 maailman tunnetusta sarakerttuskannasta on kadonnut viimeisen 10 vuoden aikana.
Pesä on tavallisesti saramättäässä tai muualla kasvillisuuden kätköissä. Munia on 4–6, tavallisesti 5. Muna painaa noin 1,5 g. Haudonta-aika on 12–15 päivää ja vain naaras hautoo. Poikaset lähtevät pesästä 13–14 päivän ikäisinä. Pesyeitä on 1 tai 2 kesän aikana.[4]
Hyönteissyöjä, jonka diettiin kuuluu myös hämähäkkejä ja muita pieniä selkärangattomia.
Sarakerttunen (Acrocephalus paludicola) on pienikokoinen, uhanalainen varpuslintu.
Acrocephalus paludicola
Le Phragmite aquatique (Acrocephalus paludicola) est une espèce de passereau migrateur de la famille des Acrocephalidae. Il vit principalement en Europe de l'Est, avec une population estimée entre 10 000 et 15 000 couples. C'est un oiseau migrateur, hivernant en Afrique de l'Ouest.
Le Phragmite aquatique est un petit oiseau qui mesure 12 à 13 cm de longueur et pèse de 10 à 14 g. Ce passereau est marron-beige sur le dessus, avec le dos et la tête rayés de stries sombres allongées dans le sens longitudinal essentiellement. Une ligne noire parfois indistincte lui barre l'œil, du bec jusqu'à la région de l'oreille. Une large zone beige-jaunâtre sépare la ligne sombre de l'œil des stries sombres de la tête. Le dessous est beige très clair à blanc.
Cet oiseau peut être confondu avec la Lusciniole à moustaches et le Pharagmite des joncs mais celui ci n'a pas de bande blanche sur le dos.
Cette espèce se nourrit essentiellement d’insectes et d’araignées. Il peut également, plus occasionnellement, se nourrir de baies et autres aliments de taille limitée.
Le phragmite aquatique migre une grande partie de l'année, entre fin août et début mai.
Le reste de l'année, le phragmite aquatique est en période de reproduction. Les femelles ont la particularité de se reproduire deux fois par an, en mai et en juillet. Leur stratégie de survie particulière mène également à la recherche de plusieurs partenaires : ce phénomène peut mener à la présence d'oisillons de pères différents dans un même nid[1].
En Europe, cet oiseau est principalement présent à l'est et au sud de la Baltique. On le retrouve principalement en Europe centrale (Biélorussie, Ukraine, Pologne), en Lituanie et en Hongrie[2].
Estimations de la population mondiale de phragmites aquatiques[3]
Le Phragmite Aquatique migre une grande partie de l'année vers des zones chaudes, en Afrique. On le retrouve principalement au Sénégal, où l'on a découvert entre 5000 et 10 000 oiseaux dans la Réserve nationale du Djoudi. On peut également le retrouver ailleurs au Nord du pays, à la frontière avec la Mauritanie.
En 2011, un autre site d'hivernage a également été découvert au Mali, le long du Mayo Dembé, dans des prairies humides.
Pour atteindre ces pays, le Phragmite Aquatique passe par plusieurs pays d'Europe : on peut notamment le retrouver en Irlande, en Grande-Bretagne et en France lors des périodes de migrations. Pour l'observer en France, certaines associations comme Bretagne Vivante ont établi une cartographie des endroits de passage[4].
Cette espèce vit dans les zones marécageuses, dans les prairies humides, et près des plans d'eau dont les rives sont occupées par une cariçaie. Ces espaces humides deviennent relativement rares en Europe, du fait de l'assèchement des zones humides et du déclin de l'agriculture traditionnelle.
Cette espèce est inscrite à l'annexe I de la Directive oiseaux et de fait protégée par la Commission européenne. En effet, sa population européenne est estimée à seulement 10 000 couples nicheurs et 20 000 jeunes, du fait d'une diminution drastique de ces effectifs sur son aire de répartition européenne (Europe de l'Est). Les causes de ce déclin seraient le développement de l'agriculture aux dépens des zones marécageuses (drainage agricole) et l'abandon du fauchage traditionnel des bords de cours d’eau, provoquant l'apparition de roselières denses et de buissons qui ne conviennent pas à la nidification du Phragmite aquatique[5].
Le Phragmite Aquatique est une espèce menacée, de par la fragilisation de ses habitats; assèchement des zones humides, drainage agricole, déclin de l'agriculture traditionnelle... Afin de protéger l'espèce, la Convention sur la conservation des espèces migratrices appartenant à la faune sauvage a mené à un Mémorandum d'accord sur les mesures de conservation du phragmite aquatique (MoU). Ce mémorandum est entré en vigueur le 30 avril 2003, et rassemble 22 États (Allemagne, Belarus, Belgique, Bulgarie, Espagne, Fédération de Russie, France, Hongrie, Lettonie, Lituanie, Luxembourg, Mali, Maroc, Mauritanie, Pays-Bas, Pologne, Portugal, Royaume-Uni, Sénégal, Slovaquie, Suisse et Ukraine). Ce mémorandum a peu à peu mené à une base commune permettant de mettre en place des programmes de conservation du Phragmite Aquatique et de ses habitats.
Une grande partie des financements pour la protection des habitats a été fournie par le programme Européen LIFE de l'Union Européenne[6].
Afin de préserver l'espèce, il faut avant tout que le Phragmite Aquatique puisse retrouver des habitats adéquats ; plusieurs projets de restauration et de protection des habitats ont donc été mis en place. Il s'agit ici de garantir un niveau d'eau adéquat, et d'abattre certains végétaux comme les roseaux.
Ces méthodes peuvent s'appliquer via plusieurs programmes, proposés par les ONG et les collectivités locales. A titre d'exemple, le projet « Garantir une agriculture durable pour assurer la conservation des espèces d’oiseaux menacées au niveau mondial au sein des paysages agraires », mis en place par le Baltic Environmental Forum Lithuania entre 2010 et 2015, a permis de redonner à plusieurs habitats de Lituanie des conditions favorables.[7]
Pour lutter contre la disparition de l'espèce en Lituanie, un transfert a été organisé vers la réserve de Žuvintas par le Baltic Environmental Forum Lithuania. Plusieurs oisillons ont été prélevés à Zvanec, en Biélorussie, avant d'être relâchés en Lituanie.
Ce transfert s'est soldé par un succès. Les naturalistes ont réussi à élever et à relâcher 99 oisillons sur 100. Dès la première année, 11 des 49 oiseaux relâchés sont revenus à Žuvintas après avoir hiverné - soit 22 % de tous les oiseaux. Ce chiffre est supérieur au taux de retour naturel des jeunes oiseaux. La deuxième année, 7 oiseaux qui avaient été transférés l'année précédente ont été trouvés à Žuvintas, et 3 autres qui y ont été transférés il y a deux ans. Grâce à ce transfert, la population de Žuvintas a retrouvé une population record[8].
Acrocephalus paludicola
Le Phragmite aquatique (Acrocephalus paludicola) est une espèce de passereau migrateur de la famille des Acrocephalidae. Il vit principalement en Europe de l'Est, avec une population estimée entre 10 000 et 15 000 couples. C'est un oiseau migrateur, hivernant en Afrique de l'Ouest.
A folosa acuática,[2] ou fulepa acuática,[3] (Acrocephalus paludicola) é unha folosa ameazada de extinción, de aspecto moi semellante á fulepa das xunqueiras (A. schoenobaenus).
Son moi semellantes de aspecto e tamaño á moito máis común fulepa das xunqueiras. Diferénciana desta a coloración máis contrastada da plumaxe, cos debuxos negros do lombo as alas moito máis marcados. O deseño da parte superior da cabeza é especialmente rechamante: dúas faixas negras ou castaño-negras relativamente anchas percorren a cabeza dende a parte superior da base do bico ata á caluga, facéndose cada vez máis amplas. Estas listas negras están separadas por outra central de cores que van do beixe o amarelo crema. Teñen unha lista superciliar ou "cella" beixe ou algo máis clara, pero nunca branca. As patas son amarelas alaranxadas ou da cor da carne, mentres que na fulepa das xunqueiras son pardas escuras. Ámbolos dous sexos semellanse moito, agás pola plumaxe algo menos contrastada das femias.
O canto permite tamén diferenciala da folepa das xunqueiras. As súas estrofas son curtas, durando pouco máis de tres segundos, mentres que as da folepa poden durar máis de 20 segundos. Cantan sobre todo durante as primeiras horas da noite ou unha ou dúas horas antes de saír o sol, mentres que a outra especie canta ó amencer e pola mañá. O canto e un trilo monótono interrompido por asubíos. Ademais destes sons o seu canto inclúe elementos inaudibles para o oído humano e secuencias de estrofas doutros paxaros, excepcionais nas folepas das xunqueiras.
Á súa área de distribución está comprendida nunha faixa estreita situada entre os 45 e 60 grados norte. A primeiros do século XX, esta faixa abranguía dende os Países Baixos ata Siberia. Dende a Segunda guerra mundial esta área reduciuse bruscamente e hoxe a súa fronteira oeste está marcada polo río Oder. As poboacións máis mestas atópanse en Polonia, Ucraína e Belarús, con illas poboacionais en Siberia e Hungría. As poboacións desta última son, xunta coas pequenas poboacións alemás, as máis occidentais da especie.
Son migradores de longa distancia, que se deprazán seguino a costa do mar do Norte e do Atlántico ata ó oeste de África. Os seus lugares exactos de invernada son descoñecidos e só hai pouco descubriuse unha poboación de entre 5000 e 10000 exemplares procedentes de Europa que pasaban o inverno na reserva nacional de aves de Djoudj, no Senegal [1].
A situación da especie é difícil, e vese aínda máis ameazada polas drenaxes realizadas en Belarús có gaio de compensar as terras agrícolas perdidas despois da catástrofe de Chernóbil. Estes traballos provocaron a perda dende 1990 do 90% dos hábitats axeitados para a especie neste pais. Polo lado positivo, os últimos cálculos nas zonas húmidas do río Pripiet en Belarús, deron como resultado a presenza de polo menos 6000 machos, o que, xunto cos 4000 que se calculan en Polonia e o feito de que case o 75% das localizacións da especie en Europa foron descubertas só a partir de 1995 fan concibir esperanzas sobre o futuro da especie, sobre todo pola posibilidade de que queden aínda zonas de reprodución descoñecidas sobre todo no oeste de Siberia. O total da poboación en Europa calcúlase nuns 15.000 exemplares. Máis datos sobre a situación e a distribución actual da especie poden verse en * [2]
A folosa acuática, ou fulepa acuática, (Acrocephalus paludicola) é unha folosa ameazada de extinción, de aspecto moi semellante á fulepa das xunqueiras (A. schoenobaenus).
Trstenjak ševar ili trstenjak istočnjak (lat. Acrocephalus paludicola) je ptica pjevica iz roda Acrocephalus. Živi u istočnoj Europi i zapadnoj Aziji. Selica je, zimuje u zapadnoj Africi. Stanište joj je područje vodene vegetacije visoke do 30 cm. Ugrožena je vrsta.
Ova ptica je srednje veličine. Naraste oko 13 cm, a težina joj varira od 10 do 14 grama. Raspon krila joj je 19 cm. Perje joj je boje pijeska, a leđa su joj prošarana tamnosmeđim prugama. Na gornjem dijelu tijela se nalaze bijelkasti tragovi. Čelo joj je spljošteno, kao i kljun, koji je također i jako snažan. Mužjaci i ženke se ne razlikuju mnogo, samo su ženke manje izražajne. Kao i većina trstenjaka, kukcojed je, ali se hrani i mladim bobicama. Pjesma joj je brza i živahna, a glavna joj je fraza ja-ja-ja.
Jaja trstenjaka ševara su dimenzija 16x12 mm. Sredinom svibnja u gnijezdo ih se polaže 5-6. Jaja inkubiraju oko dva tjedna. Ženka vodi brigu o mladima 18 dana, kada oni napuštaju gnijezdo i postaju samostalni. Mužjaci i ženke nisu monogamni, imaju potomke s više različitih partnera. Izvan sezone parenja se ponaša vrlo stidljivo i nenametljivo.
Trstenjak ševar ili trstenjak istočnjak (lat. Acrocephalus paludicola) je ptica pjevica iz roda Acrocephalus. Živi u istočnoj Europi i zapadnoj Aziji. Selica je, zimuje u zapadnoj Africi. Stanište joj je područje vodene vegetacije visoke do 30 cm. Ugrožena je vrsta.
Il pagliarolo (Acrocephalus paludicola Vieillot, 1817) è un uccello della famiglia Acrocephalidae.[2]
Con una popolazione stimata di 15 000 coppie, nidifica nelle aree temperate dell'Europa orientale e in Asia occidentale. Uccello migratore, nel periodo invernale sverna in Africa occidentale.
Il pagliarolo (Acrocephalus paludicola Vieillot, 1817) è un uccello della famiglia Acrocephalidae.
Con una popolazione stimata di 15 000 coppie, nidifica nelle aree temperate dell'Europa orientale e in Asia occidentale. Uccello migratore, nel periodo invernale sverna in Africa occidentale.
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Išorinės nuorodos tekste.
.
.
.
.
.
Meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola) – žvirblinių (Passeriformes) būrio, nendrinukinių (Acrocephalidae) šeimos smulkus paukštis.
Meldinė nendrinukė yra vienintelė Europos žvirblinių paukščių rūšis, priskirta prie globaliai nykstančių rūšių [2]. Eurazijoje paplitusi nuo vakarų Prancūzijos iki Obės upės. Šiaurinė arealo riba eina per Baltijos pietinę pakrantę, pietų Suomiją, Volgos ir Kamos aukštupius, pietuose – per Belajos aukštupį, šiaurės Ukrainą, Balkanus, Ronos žemupį. 2011 m. išnyko Vengrijos populiacija, 2017 m. nebestebima populiacija Vokietijoje, nors Vokietijoje atkurtos puikios būklės buveinės. Į Latviją meldinės nendrinukės perėti nebeatskrenda nuo 2002 m. Šalys, kuriose meldinės nendrinukės dar nuolatos peri sąrašas sutrumpėjo iki keturių – Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos[3][4].
Lietuva yra šiauriniame meldinės nendrinukės arealo pakraštyje. Populiacija čia yra sąlyginai maža [5]. Ji stebėta Žuvinte, rytinėje Kuršių marių pakrantėje (Kliošių kraštovaizdžio draustinyje) ir Nemuno deltoje. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Įtraukta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą [6]. 2019 m. apskaitos duomenimis, Lietuvoje buvo aptikti 172 giedantys patinai. [7]. Po dešimtmetį trukusio mažėjimo paskutiniais metais stebimas populiacijos atsigavimas. Mokslininkai tai sieja su palankiomis gamtinėmis sąlygomis ir dėl gamtotvarkos darbų pagerėjusia buveinių kokybe. Nepaisant šios teigiamos tendencijos Lietuvoje, pasaulinė populiacija ir toliau mažėja ir išlieka pažeidžiama.
Lietuvoje pamatyti paukštį galima Tyrų take, keliukuose Šyšos ir Sausgalvių draustiniuose Nemuno deltoje, Žuvinto biosferos rezervate, o sužinoti daugiau – Tulkiaragės take [8].
Didelė dalis pasaulinės meldinės nendrinukės populiacijos peri Baltarusijoje.
Prieš masinį pelkių sausinimą 1960 m. meldinės nendrinukės buvo tolygiai pasklidusios visoje centrinėje arealo dalyje, Polesės žemupyje. Joje plytėjo apytiksliai 99-ios didelės žemapelkės (kiekvienos iš jų plotas buvo 1 000 ha ir daugiau), kartu apimančios didesnę nei 900 000 ha teritoriją. Šios šlapynės buvo gretimos arba nutolusios viena nuo kitos vos per 20-40 km. Tuo metu čia gyveno apie 450 000 giedančių patinėlių.
Šiuo metu Polesės regione yra išlikusios tik 3 svarbios meldinės nendrinukės perimvietės (Zvaniec, Sporava ir Dzikoje), kuriose aptinkama 2 900 – 5 400 giedančių patinėlių (2010–2013 m. duomenys). Likusi Baltarusijos populiacijos dalis peri 5-iose nuolatinėse buveinėse (Dzivin, Prostyr, Ščara, Servač ir Svislač), kuriose suskaičiuojama 100–200 patinėlių ir 7-iose teritorijose, kuriose sąlygos retajam paukščiui tinka tik iš dalies (jose aptinkama 50-80 patinėlių). Taigi, apibendrinant 2010–2013 m. duomenis, iš viso šioje šalyje meldinės nendrinukės perėjo 15-oje teritorijų, o giedančių patinėlių buvo 3 100-5 600. Daugelis Baltarusijos perimviečių yra nutolusios viena nuo kitos 50-260 km atstumu. Esant tokiam atotrūkiui, skirtingose teritorijose įsikūrę paukščiai negali tarpusavyje sąveikauti.
Dėl buveinių degradacijos meldinių nendrinukių skaičius Baltarusijoje sparčiai mažėja. Daugelyje teritorijų (tarp jų ir Zvaniec bei Sporava) fragmentacija ir atvirų šlapynių užaugimas nendrėmis bei krūmais daro didžiausią įtaką paukščių nykimui. Kitose vietovėse (Dzikoje, Servač, Aĺmany ir Žadzien) meldinei nendrinukei tinkančios žemapelkės natūraliai virsta aukštapelkėmis. [9].
Lenkijoje perinti populiacija (3,200–3,250 patinai) sudaro 25 % pasaulinės populiacijos.
Išskyrus sąlyginai stabilią Bebro slėnio populiaciją šiaurės rytų Lenkijoje, iki šiol mažai žinota apie populiacijos tendencijas peripetinėse teritorijose šalies vakariniuose, centriniuose ir pietrytiniuose regionuose. 2016 m. atliktas tyrimas [10] atskleidė, jog laikui bėgant visose nedidelėse meldinių nendrinukių populiacijose individų skaičius reikšmingai mažėjo, nyko ir pačios populiacijos.
Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose populiacijų tendencijos nėra vienodos – pietryčiuose populiacija išlieka stabili, tuo tarpu šiaurės rytuose fiksuotas vidutinis mažėjimas, o centriniuose ir vakariniuose regionuose pastebėtas staigus nuosmukis. Tyrimo laikotarpiu (1969–2013 m) 19 iš 38 populiacijų išnyko (11 populiacijų vakariniame regione, dvi – centriniame regione, keturios – šiaurės rytiniame regione ir nė viena pietrytiniame regione). Penkios tokios populiacijos vėliau atsikūrė.
Siekiant sumažinti šią neigiamą tendenciją ir padidėjusią išnykimo riziką vakarinėje ir centrinėje Lenkijoje, reikia didinti populiacijų pasiskirstymą šalies teritorijoje – t. y. gausinti kertinių buveinių skaičių tarp didelių gyvybingų ir mažesnių populiacijų peripetijoje. [11].
Didelė pasaulinės meldinių nendrinukių populiacijos dalis peri Ukrainoje. Nuo 2010 metų populiacijos skaičius šioje šalyje mažėja. 2016 m. Ukrainoje, pagrindinėse perimvietėse (Desnos – Dniepro ir Priperės upių apylinkėse) nustatyta, kad dėl suprastėjusios buveinių gamtinės būklės Desnos-Dniepro teritorijoje meldinių nendrinukių populiacija mažėja. Giedančių patinų skaičius šioje teritorijoje buvo 153–220. Pripetės apylinkėse taip pat fiksuotas retųjų sparnuočių populiacijos nykimas, buvo nustatyta 1857–2095 giedančių patinų. Tokią situaciją lėmė pavasario potvynių nebuvimas ir buveinių gaisrai pagrindinėse perimvietėse.
Dėl meldinių nendrinukių populiacijų mažėjimo šiose dviejose teritorijose bendra šalies populiacijos tendencija buvo taip pat neigiama. Remiantis duomenimis iš šių teritorijų, nustatyta bendroji Ukrainos populiacija – 2010–2315 giedančių patinų.
Tik truputį didesnė už pilkąją pečialindą ir apie du kartus mažesnė už didžiąją zylę. Labai panaši į dažną ežerinę nendrinukę. Nuo jos skiriasi šviesesniu apdaru, tuo, kad jame vyrauja gelsva spalva (ežerinės nendrinukės rudesnės), šviesiai gelsva ryškia (to paties ryškumo kaip ir antakiai) juostele viršugalvyje nuo snapo iki pakaušio, analogiškomis juostomis nugaroje per pečius, ryškesnėmis juodomis dėmėmis viršutinėje kūno dalyje ir pailgomis dėmelėmis išmargintais kūno šonais [12]. Apatinė dalis šviesiai rusva, dryžuota. Abiejų lyčių paukščių apdaras nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik jų šonai nedėmėti[13]. Patinas sveria 12,4-12,7 g, patelė 10-13 g.
Giesmė paprastesnė nei kitų nendrinukių. Ji lėta, sudaryta iš paskirų frazių. Gieda dažniausiai vakare prieš saulei leidžiantis ir jai nusileidus. Dažniausiai girdima „trrr, de-de-de-de, čr-črr-djudju, črrrr-didididi“ ir t. t. Gieda tupėdama žolėje ir ant aukštesnių augalų. Kai kada tuoktuvių skrydžiu perskrenda iš vienos vietos į kitą [14]. Apskaitos daromos suskaičiuojant giedančius patinus.
Gyvena šlapiose užliejamose pievose, žemapelkėse. Jų buveinės gali gyvuoti tik tada, kai jomis nuolat rūpinasi žmogus (teritoriją šienauja, nušienautą žolę išveža ir t. t.). Pirmenybę teikia veisimosi sezono pradžioje šiek tiek apsemtoms pievoms, kuriose žolės aukštis ne didesnis kaip iki kelių [15]. Lizdą paprastai įrengia viksvų kupste. Kiaušiniai balzgani, dėmėti. Perimvietėse paukščiai aplinkami vos 4 mėnesius (gegužę-rugpjūtį). Peri 13-14 dienų.
Gegužės 1 d. meldinės nendrinukės grįžta į perimvietes Lietuvoje ir Baltarusijoje
Gegužės 1-10 d. patinai pradeda giedoti – ieško poros
Gegužės 10-20 d. patelės veda pirmąją vadą
Birželio 10-30 d. pirmoji vada jau geba pasprukti nuo šienavimo technikos
Liepos 1-15 d. patelės veda antrąją vadą
Rugpjūčio 15 d. antroji vada geba pasprukti nuo šienavimo technikos
Rugpjūčio 10-31 d. išskrenda į žiemavietes
Meldinių nendrinukių patelės per sezoną veda dvi vadas. Visą vasarą jos augina savo vaikus – suka lizdą, ieško maisto ir saugo jauniklius. Meldinių nendrinukių patinėliai rūpinasi savo teritorijos apsauga ir naujų santykių užmezgimu. Tiek patelės, tiek patinėliai turi santykių su skirtingais partneriais, todėl dažniausiai skirtingų patinų, bet vienos patelės jaunikliai yra viename lizde. Patinų sėklidės yra neįprastai didelės ir gali būti laikomos vienomis didžiausių paukščių pasaulyje. Maksimali poravimosi trukmė – 45 min (panašių paukščių – vos kelios sekundės).
Rudeninė migracija prasideda liepą-rugsėjį. Jos metu paukščiai, per itin nepalankias teritorijas, kur maitinimosi ar poilsio galimybė yra sunkiai tikėtina pvz., per Sacharą, nuskrenda 6000 kilometrų, kad pasiektų vakarų Afriką. Tikėtina, kad meldinės nendrinukės skrenda naktį, o dieną tai daro tik tada, kai reikia kirsti dideles gamtines kliūtis pvz., Viduržemio jūrą. Migracijos metu, meldinės nendrinukės ilsisi aukštuose monokultūriniuose nendrynuose, o maitinasi tų nendrynų pakraščiuose plytinčiose šlapiose pievose, kuriose augalija žemesnė (0.5-1 m) ir kur kas įvairesnė. Jei svarbios poilsio vietos išnyks, meldinės nendrinukės susidurs su staigia išgyvenimo problema [16].
Minta vabzdžiais: straubliukais, lapgraužiais, žiogais, dvisparniais, žirgeliais, moliuskais[17].
Dėl reiklumo gyvenamajai aplinkai gamtininkai ją dar vadina skėtine rūšimi – šio paukščio giesmė liudija, jog toje teritorijoje esančios gamtinės sąlygos yra palankios ir daugeliui kitų retų rūšių. Saugodami meldinę nendrinukę, sukuriame palankias sąlygas orchidėjoms, stulgiams, geltongalvėms kielėms, balinėms pelėdoms ir kitoms rūšims [18]. Per dieną paukštis iš lizdo išskrenda daug kartų, dažniausiai nenutoldamas daugiau nei 30 metrų, todėl reikia daug maisto nedidelėje teritorijoje. Maisto kiekį lemia augalija ir vandens lygis.
Buveinių nykimas – drenažo, žemės apleidimas, intensyvaus žemapelkių ir aliuvinių pievų naudojimas. Dėl to XX a. išnyko 95 % meldinių nendrinukių populiacijos. Įvairios pastarųjų metų gamtosauginės iniciatyvos skirtingose šalyse lėmė gerą kai kurių meldinei nendrinukei svarbių buveinių būklę. Nepaisant to, buveinių praradimas išlieka viena didžiausių grėsmių paukščio išlikimui. Buveinės nyksta dėl intensyvaus ūkininkavimo, žemės paskirties keitimo, šlapynių sausinimo ar žemės apleidimo – ūkinės veiklos nutraukimo.
Kai kuriose teritorijose, kur sąlygos retiesiems paukščiams yra tinkamos perėti, populiacijos yra pernelyg mažos ir natūraliai jos nepajėgia atsikurti.
Kita didelė problema – buveinių fragmentacija. Meldinei nendrinukei tinkamos teritorijos yra nutolusios viena nuo kitos, o mažos populiacijos – izoliuotos.
Vandens lygis yra kitas svarbus veiksnys meldinės nendrinukės gyvenime. Jis lemia tiek paukščio gyvenamosios aplinkos būklę, tiek maisto gausą. Vandens lygis keičia augalijos struktūrą, daro įtaką bestuburių kiekiui.
Įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą
Įtraukta į IUCN globaliai nykstančių rūšių raudonąjį sąrašą kaip „pažeidžiama“ [19]
Įtraukta į Paukščių direktyvos I-mąjį priedą kaip prioritetinė ES rūšis
22 valstybės pasirašė meldinės nendrinukės Supratimo memorandumą Bonos konvencijoje (angl. Aquatic Warbler Memorandum of Understanding, MOU) [20]
Buveinių atkūrimas
Buveinių atkūrimas yra viena pagrindinių gamtosaugos priemonių saugant meldinę nendrinukę nuo išnykimo. Apleistose teritorijose kertami krūmai, šalinami nendrynai, susidariusi biomasė išvežama. Taip pat taikomos ir kitos priemonės – kontroliuojamas deginimas ar viksvų sėįimas išeksplotuotuose durpynuose. Lietuvoje ne maža dalis svarbiausių buveinių buvo atkurtos 2010-2015 m. vykusio projekto „Baltiškoji meldinė nendrinukė“ metu. Jo metu tvarkytos 4 teritorijos – Šyša, Tulkiaragė, Tyrai ir Žuvintas. Buveinių atkūrimas tęsiamas įgyvendinant kitą meldinės nendrinukės apsaugos projektą „LIFE Magni Ducatus Acrola“. Jo metu plečiama Tyrų ir Žuvinto teritorija, atkuriami nauji plotai Apvarduose.
Specialios meldinės nendrinukės išmokos ūkininkams
Meldinė nendrinukė nyksta dėl pernelyg intensyvios žemdirbystės, šlapžemių sausinimo ir ganyklų užsodinimo mišku. Jai nepalankus ir kitas kraštutinumas – visiškas ūkininkavimo nutraukimas. Norint retąjį giesmininką išsaugoti būtinas nuolatinis ūkininko rūpestis ir ekstensyvus ūkininkavimas. Dalis meldinei nendrinukei tinkamų pievų (didžioji dalis Nemuno deltos pievų) yra intensyviai naudojamos. Šienapjūtė jose pradedama anksti (birželio vid.), kai meldinės nendrinukės dar peri pirmąją vadą. Norint užtikrinti šių paukščių apsaugą, būtina jiems leisti sėkmingai išvesti abi vasaros vadas t. y. vėlinti šienavimą perimvietėse. Kitose dėl sudėtingų sąlygų apleistose buveinėse šienavimą reikia skatinti.
Norint paraginti ūkininkus imtis jiems nuostolingos, bet meldinėms nendrinukėms palankios veiklos, reikalinga paskata. Ja tapo LIFE+ projekto „Baltiškoji meldinė nendrinukė“ metu sukurtos specialios savanoriškos agrarinės aplinkosaugos priemonės, įgyvendinamos Lietuvos Kaimo plėtros 2014-2020 m. programoje. Sukurtos šios priemonės:
INVESTICIJOS Į MATERIALŲJĮ TURTĄ
Parama pelno nesiekiančioms investicijoms.
1. Meldinių nendrinukių buveinių išsaugojimas
AGRARINĖ APLINKOSAUGA IR KLIMATAS
Išmokos už agrarinės aplinkosaugos ir klimato srities įsipareigojimus
2. Nykstančio paukščio meldinės nendrinukės buveinių išsaugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose
3. Nykstančio paukščio meldinės nendrinukės buveinių išsaugojimas šlapynėse
Šios priemonės yra labai svarbi prielaida, užtikrinanti ilgalaikį meldinei nendrinukei svarbių buveinių geros būklės palaikymą. Ji taikoma tik specialistų išskirtose, meldinei nendrinukei svarbiose teritorijose (žr. interaktyvų žemėlapį), jose nustatyti specialūs terminai ir sąlygos, kurių laikantis užtikrinamas sėkmingas daugumos meldinių nendrinukių perėjimas. Šiose priemonėje dalyvaujantys ūkininkai gauna išmokas, kompensuojančias dėl apribojimų patiriamus nuostolius. Na, o apleistose buveinėse galima gauti vienkartinę paramą buveinių atkūrimo darbams vykdyti.
Panašios priemonės veikia ir Lenkijoje.
Biomasės perdirbimo cechas
Ūkininkai, kurie šienauja vėliau tam, kad išsaugotų jų laukuose perinčias meldines nendrinukes, nebegali nušienautos žolės panaudoti pašarui (ji tam nebetinkama). Susiduriama su problema, kur utilizuoti vėlai nušienautą biomasę. Nemuno deltos ir pamario regione jau veikia keli biomasės perdirbimo cechai, tačiau jų pajėgumai vis dar yra nepakankami perdirbti visą susidariusią biomasę, jie labiau linkę priimti šiaudus, o ne viksvinę žolę. Projekto „LIFE Magni Ducatus Acrola“ metu Drevernoje įkurtas naujas biomasės perdirbimo cechas, kuris surenka ir perdirba vėlai nušienautą žolę į naudingą produktą – granules pakratams.
Vandens lygio reguliavimas
Vandens lygio dinamika yra svarbus veiksnys rūšies išlikimui. Nuo jo priklauso buveinės augalijos struktūra, vabzdžių kiekis ir pan. Siekiant rūšį išsaugoti, taikomos įvairios priemonės užtikrinant tinkamą vandens lygio dinamiką – įrengiami hidrotechniniai įrenginiai, valomi polderių kanalai, nustatoma nauja vandens pumpavimo tvarka. Privačiose teritorijose esančiose buveinėse (Nemuno deltoje) didelis dėmesys telkiamas siekiant suderinti tiek meldinės nendrinukės apsaugos, tiek ūkininkų (pvz., palankios sąlygos šienauti pievas) poreikius.
Vandens lygio reguliavimas taikomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, projekto „LIFE Magni Ducatus Acrola“ metu hidrologinis rėžimas tvarkomas ir svarbiausioje pasaulyje meldinių nendrinukių buveinėje – Zvanieco žemapelkėje, Baltarusijoje.
Perkėlimas (translokacija)
2016-2023 m. yra vykdomas projektas „LIFE Magni Ducatus Acrola“. Projekto metu siekiama pradėti kurti tarptautinį kertinių buveinių tinklą, kuris mažintų fragmentaciją, didintų populiacijos gyvybingumą ir užtikrintų gerą ilgalaikę meldinių nendrinukių apsaugos būklę.
Viena šio projekto veiklų - meldinių nendrinukių jauniklių translokacija (perkėlimas). Šios gamtosaugos priemonės tikslas – išbandyti, ar translokacija su šia rūšimi kaip metodas veikia siekiant atkurti išnykusias ar smarkiai nykstančias populiacijas. 2018 m. iš Baltarusijos (Zvanieco) į Lietuvą (Žuvinto biosferos rezervatą) buvo perkelti, sėkmingai išauginti ir paleisti į laisvę 49 meldinių nendrinukių jaunikliai. 2019 m. stebėti 11 iš Afrikos į Žuvinto biosferos rezervatą grįžę paukščiai (22 %). Šis rodiklis viršija net natūralų pirmamečių jauniklių grįžtamumą (20 %). Tai rodo, kad pirmą kartą pasaulyje atliktas meldinių nendrinukių perkėlimas ne tik sėkmingas, bet ir efektyvus. 2019 m. Iš Baltarusijos į Lietuvą buvo atvežta dar 50 meldinių nendrinukųi jauniklių. Visi jie sėkmingai išauginti ir paleisti į laisvę. Remiantis Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų sėkme, užsienio mokslininkai ketina šį metodą taikyti kitose šalyse (pvz., Vokietijoje, Vengrijoje).
Meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola) – žvirblinių (Passeriformes) būrio, nendrinukinių (Acrocephalidae) šeimos smulkus paukštis.
Grīšļu ķauķis (Acrocephalus paludicola) ir neliels kāpelētājķauķu dzimtas (Acrocephalidae) dziedātājputns. Tas ir viens no visretākajiem Eiropas dziedātājputniem, kas ligzdo nelielā areālā Eiropas austrumos, ziemo Āfrikā.[1] Ģeogrāfisko variāciju nav.[2]
Grīšļu ķauķis Eiropā pirms apmēram 200 gadiem bija diezgan bieži sastopama, un Vācijā tas tika saukts par purva zvirbuli. Mūsdienās šīs sugas mājvietas ir iznīcinātas un grīšļu ķauķis atrodas uz izzušanas sliekšņa. Kopīgiem spēkiem Eiropas dabas aizsardzības speciālisti un zinātnieki meklē iespējas saglabāt un atjaunot grīšļu ķauķa populācijas tajās vietās, kur šis putns vēl ir sastopams.[1]
Grīšļu ķauķis ir gājputns. Ligzdo ļoti fragmentētā Austrumeiropas areālā ar centru Polijas, Baltkrievijas un Ukrainas robežu saskarsmes reģionā. Šajās valstīs sastopamas arī lielākās ligzdojošās populācijas. Mazākā skaitā grīšļu ķauķi ligzdo Lietuvā, vēl mazāk Vācijā un Krievijā (gan Eiropas, gan Centrālāzijas reģionā, bet, iespējams, šajā reģionā ir izmiris).[3][4] Vairākās vietās vairs nav sastopams: Ungārijā, Austrijā, Melnkalnē, Serbijā un Slovākijā.[4] Ziemo Āfrikas rietumos, lielākajai daļai populācijas uzturoties Senegālā, Džudža Nacionālajā putnu rezervātā.[5]
Grīšļu ķauķu migrācijas ceļš ved gar jūras piekrasti caur Beļģiju, Franciju, Spāniju un Maroku uz dienvidiem no Sahāras, kur Senegālā un Mali atrodas ziemošanas vietas.[1]
Grīšļu ķauķis Latvijā pirmo reizi novērots 1940. gadā pie Babītes ezera, kad arī tika pierādīts pirmais un pagaidām vienīgais ligzdošanas gadījums. Nākamie novērojumi tika veikti pēc 30 gadiem. 1970. gada vasaras beigās 4 īpatņi tika noķerti Papes ezera niedrājā. Kopš 1970. gada Latvijā zināmi 43 novērojumi (46 īpatņi), no kuriem vairums ir bijuši jaunie putni (noķerti vasarā vai rudenī Liepājas un Papes ezeros). Pēdējās ziņas par iespējamu ligzdošanu iegūtas no 2000. līdz 2004. gadam, kad tika novērota vairāku īpatņu dziedāšana Liepājas ezera dienvidu gala grīšļu laukā, Aizraķē. Ņemot vērā, ka putni sastapti vienā un tajā pašā vietā piecu gadu periodā, ligzdošana lielā mērā ticama, lai gan pilnīgi droši tas nav pierādīts.[1][3]
Grīšļu ķauķis ir neliela auguma, slaids ķauķis ar salīdzinoši smailu asti. Ķermeņa garums 11,5—15 cm, spārnu plētums 17—19 cm, svars 9,8—15,5 g.[6][7][8] Salīdzinot ar zvirbuli, grīšļu ķauķis parasti sver divreiz mazāk (apmēram 12 g).[1]
Apspalvojums ķermeņa augšpusē, virsasti ieskaitot, smilšu brūns ar tumši brūnu un melnu, intensīvu svītrojumu, apakšpuse gaiši pelēkdzeltena vai brūndzeltena, ar tumšām svītriņām uz krūtīm un sāniem. Virs acs plata, gaiša uzacs, kā arī uz galvas virsas gaiša svītra ar tumšām maliņām. Piere plakana, bez velvējuma. Knābis spēcīgs un smails. Abi dzimumi izskatās līdzīgi. Jaunajiem putniem iztrūkst svītrojums uz krūtīm un sāniem.[6][8]
Grīšļu ķauķis galvenokārt uzturas plašos, atklātos zāļu purvos, kuri vēl samērā nesen (pirms 50—100 gadiem) tikuši izmantoti siena pļaušanai. Pļauja pasargāja tos no aizaugšanas, bet slapjums no pārāk intensīvas apsaimniekošanas. Mūsdienās šo biotopu apdraud saimniekošanas pārtraukšana. Šī iemesla dēļ lēni izzūd pat labākās grīšļu ķauķa ligzdošanas vietas Baltkrievijā, Polijā un Ukrainā. Tādēļ tiek organizēta to apsaimniekošana arī mūsdienās.[1][4]
Grīšļu ķauķis uzturas arī dižās aslapes (Cladium mariscus) audzēs. Mūsdienās grīšļu ķauķi dižo aslapju audzēs ligzdo Polijā. Šo augu audzes ir saglabājušās arī Latvijā, piemēram, pie Kaņiera, Papes un Engures ezera. Kopumā pie Baltijas jūras, lai arī diezgan netipiska, grīšļu ķauķu raksturīgākā dzīvesvieta ir palieņu pļavas upju, ezeru un jūras krastā (piemēram, Kuršu jomas piekrastes pārplūstošajās pļavās).[1]
Grīšļu ķauķa ligzdošanas vietas ir nepastāvīgs biotops — ūdenslīmenis var strauji mainīties un ligzdas var applūst vai vieta var būt applūdusi jau ligzdošanas sezonas sākumā. Dažkārt putni ligzdo tikai otrā perējuma laikā — jūlijā, kad ūdenslīmenis ir pazeminājies līdz optimumam. Pārāk sausas vietas arī nav piemērotas ligzdošanai. Vispiemērotākajās ligzdošanas vietās ūdens sniedzas teju cilvēkam līdz ceļgaliem, apmēram 60—90 cm.[1][4]
Migrācijas laikā atpūtai tiek izmantotas vietas ar zemiem grīšļiem un niedrēm, applūdušas pļavas, lagūnas, ezeru un lielu upju krasti.[4] Ziemošanas vietās grīšļu ķauķis uzturas dabīgajās palienās Senegālas un Nigēras upju deltās.[1][4] Mūsdienās to apdraud ūdens trūkums, jo no dabiskajām palienēm ūdens tiek novadīts uz lauksaimniecības zemēm, galvenokārt uz rīsu laukiem. Turklāt Sahāras tuksnesim ir tendence izplesties, kas sagādā grūtības to šķērsot migrāciju laikā.[1]
Grīšļu ķauķis ir uzmanīgs, grūti pamanāms putns, barību meklējot uz zemes vai zemos un blīvi augošos augos, reizēm arī augstākos kārklu krūmos. Galvenokārt barojas ar nelieliem kukaiņiem un citiem bezmugurkaulniekiem, piemēram, ar spārēm, sienāžiem, zirnekļiem un spīļastēm. Nelielos daudzumos arī ar ogām.[6][7][8]
Grīšļu ķauķim ir maziem putniem netipiska ligzdošanas bioloģija: pārošanās ir ļoti juceklīga — katrs tēviņš sapārojas ar vairākām mātītēm, kā arī mātīte sapārojas ar vairākiem tēviņiem.[1][9] Katram tēviņam ir teritorija, kas savstarpēji pārklājas. No maija līdz jūlijam tie ar dziesmām cenšas piesaistīt mātītes uzmanību. Kad mātīte ir sapārojusies, tā ligzdu taisa un mazuļus baro bez tēviņa palīdzības (līdzīgi kā meža pīles).[1] Atšķirībā no citiem putniem grīšļu ķauķiem ir netipiski garš pārošanās process, sasniedzot 25 minūšu garumu.[1][6]
Sezonā var būt divi perējumi (pirmā ligzda tiek taisīta maija beigās, bet otrā — jūlija sākumā). Ligzda vīta no niedru šķiedrām, atrodas virs ūdens virsmas vai gīršļu cerā, kas ieskauts ar ūdeni. Dējumā 4—6 brūnas olas ar dzeltenpelēkiem raibumiņiem. Inkubācijas periods ilgst 12—15 dienas. Salīdzinot ar citām ķauķu sugām, mātīte mazuļus baro ar palieliem kukaiņiem, jo tai ir jāspēj izbarot mazuļus vienai pašai. Tādēļ mātīte ligzdo tikai tādās vietās, kur kukaiņu ir ļoti daudz. Jaunie putni izlido 13—14 dienu vecumā.[1][6][8]
Grīšļu ķauķis (Acrocephalus paludicola) ir neliels kāpelētājķauķu dzimtas (Acrocephalidae) dziedātājputns. Tas ir viens no visretākajiem Eiropas dziedātājputniem, kas ligzdo nelielā areālā Eiropas austrumos, ziemo Āfrikā. Ģeogrāfisko variāciju nav.
Grīšļu ķauķis Eiropā pirms apmēram 200 gadiem bija diezgan bieži sastopama, un Vācijā tas tika saukts par purva zvirbuli. Mūsdienās šīs sugas mājvietas ir iznīcinātas un grīšļu ķauķis atrodas uz izzušanas sliekšņa. Kopīgiem spēkiem Eiropas dabas aizsardzības speciālisti un zinātnieki meklē iespējas saglabāt un atjaunot grīšļu ķauķa populācijas tajās vietās, kur šis putns vēl ir sastopams.
De waterrietzanger (Acrocephalus paludicola) is een kwetsbare zangvogel uit de familie Acrocephalidae. Het is een lange-afstandstrekker die broedt in Centraal- en Oost-Europa en overwintert in West-Afrika. De waterrietzanger is de enige zangvogel uit Europa die op wereldschaal bedreigd wordt.[2][3] De soort is hard achteruit gegaan in de 20e eeuw en is toen in de laatst overgebleven broedgebieden van West-Europa verdwenen. Sinds het begin van de 21e eeuw is de soort ook verdwenen uit Hongarije en de geïsoleerde populaties in West-Siberië en West-Pommeren zijn in kritiek gevaar.[4] Daarnaast is het in Nederland ook een voormalige broedvogel en is momenteel alleen nog enkele keren als doortrekker te zien.[3]
Deze kleine zangvogel heeft een lengte tussen de 11,5 en 13 centimeter. De waterrietzanger gelijkt sterk op de rietzanger (Acrocephalus schoenobaenus), maar heeft een contrastrijker verenkleed, met duidelijke, zwarte en lichtgele strepen op het bovenlijf. De rietzanger is van bovenaf egaler. Onderscheidt zich misschien nog wel het beste van de rietzanger door zijn prominente lichtgele kruinstreep. Daarnaast hebben beide soorten een brede wenkbrauwstreep. Het gedeelte tussen de wenkbrauwstrepen en de kroonstreep is zwart. De mannetjes en vrouwtjes hebben hetzelfde verenkleed.[5]
In het broedgebied bestaat zijn voedsel voornamelijk uit geleedpotigen. Spinachtigen, tweevleugeligen, vlinders (vaak rupsen) en schietmotten beslaan ca. 70% van het totale dieet. Een verscheidenheid aan prooien is essentieel omdat het vrouwtje de jongen zelfstandig voedt.[3]
De leg begint kort na de aankomst en is op zijn vroegst in midden mei. Veel vrouwtjes broeden twee keer per broedseizoen en het tweede broedsel wordt gewoonlijk in midden juni of eind juni gelegd. De jongen vliegen na 15 à 16 dagen uit. Het nest wordt op de grond gebouwd onder zeggen, in holen gemaakt tussen pollen, onder een afdak van groene vegetatie of vlak boven het water tegen een afgebroken stobbe aan. Clusters met meerdere broedparen worden gevonden op plekken waar veel voedsel aanwezig is.[3]
De waterrietzanger is een zeldzame broedvogel van Centraal- en Oost-Europa die doorgaans in de broedgebieden te vinden zijn tussen mei en augustus (sommigen al vanaf eind april). De centraal gelegen populatie bevat nog het meeste aantal broedparen, waarvan hun aantal in 2015 werd geschat op ca. 3.086-7.029 in Wit-Rusland, 3.200 in Oost-Polen, 2.600-3.400 in Oekraïne en 60-90 in Litouwen.[6] De zogeheten West-Pommersche populatie uit Duitsland en het westen van Polen is genetisch gezien afwijkend en wordt ernstig bedreigd.[3] Het aantal zingende mannetjes in deze populatie wordt geschat op 54-55 in 2009/2010 en is geografisch gezien ook geïsoleerd. In Duitsland is het aantal broedparen zeer laag en in 2009 werden er zelfs helemaal geen zingende mannetjes waargenomen. In 2010, 2012 en 2013 werden er wel zingende mannetjes gevonden. Deze bevonden zich in Nationaal Park Unteres Odertal vlak bij Schwedt/Oder. Het voorkomen in Duitsland is daarom volledig afhankelijk van de situatie in het westen van Polen.[7] In 2004-2006 bevonden de meeste mannetjes in West-Polen zich in de moerassen rondom Rozwarowo.[8] Een derde populatie bevindt zich in West-Siberië en is ook ernstig bedreigd. Hun aantallen werden in 2001 geschat op 50-500 mannetjes. Deze populatie ligt op 4.000 km afstand van de centrale populatie en er wordt gevreesd dat deze inmiddels al verdwenen is. In dat geval is de waterrietzanger een endemische broedvogel van Europa geworden. In Hongarije broedde een geïsoleerde populatie die toenam tot 386 en 700 mannetjes in 2001, maar tussen 2002 en 2007 zo scherp achteruit ging dat deze uitstierf.[4]
De waterrietzanger is in Nederland een voormalige broedvogel en tegenwoordig een schaarse tot zeldzame doortrekker die tussen eind juli en begin september gezien kan worden. Tijdens de voorjaarstrek wordt de waterrietzanger zelden opgemerkt.[9] Tussen 1980 en 1992 werden 146 bevestigde waarnemingen gedocumenteerd.[10]
Broedde vroeger ook in Frankrijk, België, voormalig West-Duitsland, voormalig Tsjechoslowakije, voormalig Joegoslavië, Italië en Oostenrijk.[3][11]
De wegtrek begint op zijn vroegst in juli en is in eerste instantie in westelijke richting. In West-Europa worden de meeste waarnemingen in midden augustus gedaan. Vanuit België en Frankrijk volgen ze de Atlantische kust richting het zuiden. Ze bereiken Noord-Afrika vanaf september en komen vanaf oktober aan in Mauritanië. Tijdens de trekperiode worden vaak moerassen langs de kust als tussenstop gebruikt. Ze komen vanaf november aan in de overwinteringsgebieden. Er is over die overwinteringsgebieden niet veel bekend, maar ten minste 20% van de wereldpopulatie overwintert in Nationaal Park Djoudj in de Sénégaldelta.[3][11] Zoektochten naar de waterrietzanger in West-Afrika resulteerde in 2011 in de vondst van andere overwinteringsgebieden in het zuidwesten van Mauritanië en de Nigerdelta in Mali. De wegtrek uit de overwinteringsgebieden begint vanaf het midden van maart.[4]
De waterrietzanger is hard in aantal achteruit gegaan en uit vele gebieden verdwenen vanwege drainage van zijn broedbiotoop, turfwinning, het reguleren van het waterpeil, het aanleggen van dijken, het intensiveren van het landgebruik, ongeschikt beheer van natuurgebieden, verstoring door mensen en eutrofiëring als gevolg van drainage en afvalwater.[7][11] Het tegenovergestelde gebeurt in gebieden in Oost-Europa, waar mensen landelijke gebieden verlaten. Het land wordt niet meer bewerkt en dus zorgt successie ervoor dat het gebied overgroeid raakt. Voor de waterrietzanger heeft dit negatieve gevolgen.[11]
De waterrietzanger broedt in zeggemoerasvegetaties met een waterdiepte tussen de 1 en 10 cm en natte mostapijten. In Polen en Wit-Rusland zijn gebieden met o.a. stijve zegge (Carex elata), ronde zegge (Carex diandra), snavelzegge (Carex rostrata), paardenhaarzegge (Carex appropinquata), draadzegge (Carex lasiocarpa), veenpluis (Eriophorum angustifolium), slank wollegras (Eriophorum gracile) en verschillende soorten mossen zeer belangrijk als broedbiotoop. In de Oderdelta worden percelen met rietgras (Phalaris arundinacea) en grote vossenstaart (Alopecurus pratensis) gebruikt die eens of tweemaal per jaar gemaaid worden en waartussen vooral zwarte zegge (Carex nigra), scherpe zegge (Carex acuta) en tweerijige zegge (Carex disticha) groeien.[3]
In Nationaal Park Djoudj is de waterrietzanger waargenomen in moerassen die gedomineerd worden door Sporobolus robustus en soorten uit het geslacht Scirpus. Ze hebben een voorkeur voor ondiepe gedeelten in het moeras. Ze vermijden echter wel dichte opslag met heen (Scirpus maritimus). In geschikte gebieden varieert de dichtheid aan waterrietzangers tussen de 0.5 en 1.6 individuen per hectare.[12]
De totale populatie wordt in 2015 geschat op slechts 9.000-13.800 paren (gebaseerd op getelde zingende mannetjes).[4][6] De waterrietzangers broeden verspreid over minder dan 40 gebieden in slechts zes landen. Gedurende de 20e eeuw is de soort met meer dan 90% in aantal achteruit gegaan.[3][11][12] Dankzij een intensief beschermingsprogramma is in delen van Centraal- en Oost-Europa de achteruitgang gestopt. De kans op uitsterven is daardoor kleiner omdat zij de kern van het verspreidingsgebied vormen, maar de kwetsbare populaties in de Odervallei en West-Siberië lopen nog wel een groot risico om te verdwijnen. Om deze redenen staat de waterrietzanger als kwetsbaar op de Rode Lijst van de IUCN.[3][11]
Op Europees niveau is de waterrietzanger ingeschaald als bedreigd. De soort is beschermd onder Annex I van de Vogelrichtlijn in de Europese Unie, onder Appendix II van de Conventie van Bern en Appendix I van de Conventie van Bonn.[3]
Sinds 30 april 2003 is het Aquatic Warbler Memorandum of Understanding opgezet, onder de vleugels van de Conventie van Bonn. Het doel is om de waterrietzanger gerichter te beschermen. Zestien landen die binnen het verspreidingsgebied vallen hebben het memorandum ondertekend en ook Birdlife International ondersteunt dit. Daaruit is een actieplan voor de soort gekomen. De landen die het memorandum hebben getekend moeten wettelijke maatregelen nemen om de soort te beschermen, ze moeten de biotoop en de soort zelf beschermen, alsook inventarisaties en onderzoek doen naar de soort en lokale gemeenschappen bij de bescherming van de waterrietzanger betrekken.[13]
Is goed te herkennen aan de zang, welke begint met een rollend trrrr en onmiddellijk wordt gevolgd door een reeks schelle fluittonen, jüjüjüjü of didididi. Zingt vaak langere perioden beginnend met het rollende trrr, gevolgd door de fluitreeks en vervolgens een korte pauze, om dan weer opnieuw te beginnen. Soms iets complexer met 4-5 verschillende motieven. Zingt vaak 's nachts en in de schemering. De zang wordt een enkele keer vanuit een korte zangvlucht ten gehore gebracht. De roep klinkt als een klikkend tsjak, of wanneer nerveus een rietzangerachtig errrr. De alarmroep is een sprinkhaanachtig tscht.[5]
De waterrietzanger (Acrocephalus paludicola) is een kwetsbare zangvogel uit de familie Acrocephalidae. Het is een lange-afstandstrekker die broedt in Centraal- en Oost-Europa en overwintert in West-Afrika. De waterrietzanger is de enige zangvogel uit Europa die op wereldschaal bedreigd wordt. De soort is hard achteruit gegaan in de 20e eeuw en is toen in de laatst overgebleven broedgebieden van West-Europa verdwenen. Sinds het begin van de 21e eeuw is de soort ook verdwenen uit Hongarije en de geïsoleerde populaties in West-Siberië en West-Pommeren zijn in kritiek gevaar. Daarnaast is het in Nederland ook een voormalige broedvogel en is momenteel alleen nog enkele keren als doortrekker te zien.
Vassongar (Acrocephalus paludicola) er ein mellomstor songar i kjerrsongarfamilien som er hekkefugl i Aust-Europa og overvintrar i Vest-Afrika. I Noreg er denne arten en svært sjeldan gjest.
Kroppslengda på denne kjerrsongaren er 11,5 til 13 centimeter. Fjørdrakta er beigebrun, mørkare over enn i undersida. Vassongaren har ei brei, lys augebrynstripe og ei markert, lys, gulbrun issestripe. Oversida har kraftige streker, undersida kan ha forsiktige, mørke streker, men dette er individuelt. Songen har ei kompleks oppbygning, gjentatte seriar av to hovudkomponentar: knirkande «trrrrr», etterfølgt av fløytetonar.[1]
Hekkehabitatet er vide og fuktige enger av starrplantar i varmt temperert klima. Vegetasjonen må i tillegg vere lågvaksen. Utbreiinga for hekking ikkje godt kjend, men er avgrensa og fragmentert, i grenseområdet Tyskland-Polen, i sentrale delar av og i austre delar av Polen, i Litauen, Kviterussland og Ukraina. Overvintringsområda er òg fragmenterte, ligg i Vest-Afrika og hovudsakleg innanfor grensene til Senegal og Mali.[2] I Noreg kjenner ein 28 godkjende registreringar av vassongarar, dei fleste er frå 1990-talet og dei fleste vart gjorde i Vest-Agder i august månad.[3]
Vassongarar er insektetar med eit vidt repertoar av artar på menyen, desse inkluderer augestikkarar, vassniglar og edderkoppar.[2]
Populasjonen er estimert til mellom 27 000 og 41 400 og er trudd å vere minkande. Det vektigaste trugsmålet er tap av habitat grunna drenering av våtmark for omgjering til jordbruksføremål. Arten er klassifisert som globalt sårbar.[4]
Vassongar (Acrocephalus paludicola) er ein mellomstor songar i kjerrsongarfamilien som er hekkefugl i Aust-Europa og overvintrar i Vest-Afrika. I Noreg er denne arten en svært sjeldan gjest.
Vannsanger (vitenskapelig navn Acrocephalus paludicola) er en fugl i sangerfamilien.
Denne ornitologirelaterte artikkelen er foreløpig kort eller mangelfull, og du kan hjelpe Wikipedia ved å utvide den. Vannsanger (vitenskapelig navn Acrocephalus paludicola) er en fugl i sangerfamilien.
Àutri nòm an piemontèis: ...
L'Acrocephalus paludicola a l'é un cit osel.
Da finì.
Da finì.
Àutri nòm an piemontèis: ...
L'Acrocephalus paludicola a l'é un cit osel.
Da finì.
DistribussionDa finì.
Multimedia w Wikimedia Commons 
Hasło w Wikisłowniku Wodniczka (Acrocephalus paludicola) – gatunek niewielkiego ptaka wędrownego z rodziny trzciniaków (Acrocephalidae), wcześniej zaliczanego do pokrzewkowatych. Zamieszkuje wschodnią Europę i zachodnią Azję po Ural, w pasie klimatu umiarkowanego. Jest gatunkiem zagrożonym wyginięciem w skali globalnej. Na całym świecie żyje zaledwie ok. 20 tys. par, głównie w Polsce, Niemczech, na Białorusi, Litwie, Łotwie, Ukrainie, Węgrzech i zachodniej Rosji.
Jeszcze w początkach XX wieku zasięg występowania wodniczki obejmował dużą część Europy zachodniej i środkowej (Holandia i Belgia, Niemcy, Bałkany). Od lat 60. i 70. obserwuje się drastyczny spadek jej liczebności, a w wielu rejonach całkowity zanik. Jest to spowodowane przede wszystkim kurczeniem się odpowiednich miejsc lęgowych – człowiek osusza tereny podmokłe, reguluje rzeki, rozbudowuje infrastrukturę komunikacyjną i na inne sposoby przekształca środowisko naturalne. Z drugiej strony, łąki bagienne na których zaniechano wypasu bydła lub wykaszania zarastają trzciną i krzewami, co również nie jest korzystne dla wodniczki.
Wodniczka zimuje w zachodniej Afryce, jednak dokładne miejsca zimowania są słabo poznane. Ostatnie badania wskazują na Park Narodowy Djoudj w Senegalu[4], na wydmach porośniętych dzikim ryżem[5]. Przeloty IV-VI i VII-X. Rejestrowanie zaobrączkowanych ptaków skłoniło naukowców (De By, 1990) do wysunięcia teorii o nietypowej trasie wędrówki wodniczek: ptaki nie migrują bezpośrednio na południe, ale najpierw "krótkimi skokami" udają się na zachód - w kierunku Francji, Belgii i Holandii, zatrzymując się na terenach zasobnych w pożywienie. Zebrawszy odpowiednią ilość tłuszczu, rozpoczynają jednorazową dłuższą wędrówkę na południe, przez Półwysep Iberyjski do Afryki[6].
W Polsce jest to nieliczny ptak lęgowy na północy kraju. Jej liczebność szacuje się na 2900-2950 śpiewających samców[7] - jest to największe skupisko wodniczki w Unii Europejskiej. W Polsce gniazduje 25% światowej populacji. 50% populacji żyje na Białorusi i ok. 25% na Ukrainie[5]. Jeszcze kilkadziesiąt lat temu obserwowano gniazdowanie wodniczki niemal na całym niżu, wzdłuż dolin rzecznych, nad zalewami i na podmokłych łąkach; większość tych stanowisk jednak już zanikła. Stosunkowo najliczniej występuje na Bagnach Biebrzańskich (co najmniej 1000 śpiewających samców) i w dolinie Narwi. Inne, izolowane stanowiska to torfowiska węglanowe pod Chełmem i rejon Delty Świny (rezerwat społeczny Karsiborska Kępa). Gatunek ten występuje także na obszarze Dąbskich Błot, które należą do sieci obszarów specjalnej ochrony Natura 2000.
Wodniczka (Acrocephalus paludicola) – gatunek niewielkiego ptaka wędrownego z rodziny trzciniaków (Acrocephalidae), wcześniej zaliczanego do pokrzewkowatych. Zamieszkuje wschodnią Europę i zachodnią Azję po Ural, w pasie klimatu umiarkowanego. Jest gatunkiem zagrożonym wyginięciem w skali globalnej. Na całym świecie żyje zaledwie ok. 20 tys. par, głównie w Polsce, Niemczech, na Białorusi, Litwie, Łotwie, Ukrainie, Węgrzech i zachodniej Rosji.
Jeszcze w początkach XX wieku zasięg występowania wodniczki obejmował dużą część Europy zachodniej i środkowej (Holandia i Belgia, Niemcy, Bałkany). Od lat 60. i 70. obserwuje się drastyczny spadek jej liczebności, a w wielu rejonach całkowity zanik. Jest to spowodowane przede wszystkim kurczeniem się odpowiednich miejsc lęgowych – człowiek osusza tereny podmokłe, reguluje rzeki, rozbudowuje infrastrukturę komunikacyjną i na inne sposoby przekształca środowisko naturalne. Z drugiej strony, łąki bagienne na których zaniechano wypasu bydła lub wykaszania zarastają trzciną i krzewami, co również nie jest korzystne dla wodniczki.
Wodniczka zimuje w zachodniej Afryce, jednak dokładne miejsca zimowania są słabo poznane. Ostatnie badania wskazują na Park Narodowy Djoudj w Senegalu, na wydmach porośniętych dzikim ryżem. Przeloty IV-VI i VII-X. Rejestrowanie zaobrączkowanych ptaków skłoniło naukowców (De By, 1990) do wysunięcia teorii o nietypowej trasie wędrówki wodniczek: ptaki nie migrują bezpośrednio na południe, ale najpierw "krótkimi skokami" udają się na zachód - w kierunku Francji, Belgii i Holandii, zatrzymując się na terenach zasobnych w pożywienie. Zebrawszy odpowiednią ilość tłuszczu, rozpoczynają jednorazową dłuższą wędrówkę na południe, przez Półwysep Iberyjski do Afryki.
W Polsce jest to nieliczny ptak lęgowy na północy kraju. Jej liczebność szacuje się na 2900-2950 śpiewających samców - jest to największe skupisko wodniczki w Unii Europejskiej. W Polsce gniazduje 25% światowej populacji. 50% populacji żyje na Białorusi i ok. 25% na Ukrainie. Jeszcze kilkadziesiąt lat temu obserwowano gniazdowanie wodniczki niemal na całym niżu, wzdłuż dolin rzecznych, nad zalewami i na podmokłych łąkach; większość tych stanowisk jednak już zanikła. Stosunkowo najliczniej występuje na Bagnach Biebrzańskich (co najmniej 1000 śpiewających samców) i w dolinie Narwi. Inne, izolowane stanowiska to torfowiska węglanowe pod Chełmem i rejon Delty Świny (rezerwat społeczny Karsiborska Kępa). Gatunek ten występuje także na obszarze Dąbskich Błot, które należą do sieci obszarów specjalnej ochrony Natura 2000.
Cechy gatunku Obie płci ubarwione jednakowo. Podobna do rokitniczki, lecz przez środek głowy biegnie biały pasek otoczony z obydwu stron paskami w kolorze czarnym. Przez górną część oka przebiega biała brew. Wierzch ciała brązowy, ale w porównaniu do rokitniczki ma odcień bardziej piaskowy i ciemniejsze, intensywne kreskowanie, podkreślone jaśniejszymi pasami. Kuper rdzawy, brązowo kreskowany. Spód ciała jasny, na piersi i po bokach drobno kreskowany. Wymiary średnie długość ciała 13 cmA felosa-aquática (Acrocephalus paludicola) é uma ave da família Acrocephalidae. É parecida com a felosa-dos-juncos, distinguindo-se sobretudo pela risca bege na coroa.
É uma espécie rara e ameaçada, que nidifica na Europa Oriental e inverna em África. Em Portugal ocorre raramente na passagem migratória outonal.
Trsteniarik vodný[3], (lat. Acrocephalus paludicola) je spevavec a patrí do čeľadi trsteniarikovité. Žije v západnej Palearktíde.[4] Na Slovensku je to veľmi vzácny druh, preukázane zahniezdil len raz v roku 1974 severne od NPR Senné.[5] Podľa Medzinárodnej únie na ochranu prírody a prírodných zdrojov trsteniarik vodný patrí medzi zraniteľné druhy, celková populácia klesá. Väčšina populácia žije v Európe, kde pokračuje pokles stavov, za obdobie troch generácií (13,2 rokov) poklesla populácia o 13,2%.[1]
Trsteniarik vodný meria 12,5[6] – 13 cm[7] a váži 10 – 13 g.[8]
Trsteniarik vodný spieva monotónne striedajúc dve slabiky "errr-dididi". Vábenie znie ako "tjak" alebo "tjek", tiež sucho a hlbšie ako u trsteniarika malého "err" [6] Počas spevu vyletuje nad vegetáciu a po niekoľkých metroch sa vracia nazad.[8] Spev je krátky, spieva hlavne po zotmení a dve hodiny pred brieždením.
Okrem preukázaného hniezdenia v roku 1974 na mokrých lúkach pri NPR Senné hniezdil pravdepodobne aj v roku 1985 na mokrých lúkach pri Zemplínskom Hradišti. V hniezdnom období boli viackrát pozorované na NPR Parížske močiare. Najviac pozorovaní existuje z rybníkov medzi obcami Senné a Iňačovce. Ďalšie doklady o výskyte z východného Slovenska pochádzajú z roku 1970 z lúk pri obci Zatín, z roku 1986 z lokality Veľká Domaša. Zo západného Slovenska sú okrem NPR Parížske močiare pozorovania od PR Žitavský luh, Stará Morava (Malé Leváre) a v rokoch 1955 – 1968 bol vedený ako transmigrant na trnavských rybníkoch ale v rokoch 1985 – 1991 už odtiaľ nie sú pozorovania.[5]
Ekosozologický status v roku 1995 E – ohrozený druh. V roku 1998 DD – druh, o ktorom sú údaje nedostatočné. V roku 2001 DD - údajovo nedostatočný.[9] V roku 2014 NA - (regionálne) nepríslušný.[2] Trsteniarik vodný je jeden z 15. nehodnotených druhov, z niektorého z nasledujúcich dôvodov: o ktorých pravidelnom hniezdení u nás existujú údaje z menej ako 10 posledných rokov, sú v štádiu rozširovania areálu, hniezdia alebo hniezdili u nás len sporadicky alebo ojedinele.[10][11] Európsky ochranársky status SPEC1 – druhy vyskytujúce sa v Európe, vyžadujúce celosvetovú ochranu ako globálne ohrozené. Stupeň ohrozenia E – ohrozený druh.[5]
Obýva močiare s nízkymi bylinami ako ostrica (Carex) a kosatec žltý, zaplavené lúky s pálkou. Počas migrácie ho zastihneme aj v trstine.[8]
Hniezdo stavajú nízko nad vodou v bylinách. Znáša 5 – 6 belavých vajíčok s hnedými škvrnkami. Na inkubácii sa podieľajú obaja rodičia 12 – 13 dní. Výchova na hniezde trvá 15 – 16 dní.[8] O mláďatá sa stará samička, samec sa nezúčastňuje výchovy mláďat, uchádzajú sa o všetky samičky v okolí. Po vyletení z hniezda ich sprevádza, kŕmi a učí. Mláďatá môžu pochádzajú od viacerých samcov.
Živia sa drobným hmyzom, larvami a kuklami. Potravu zbierajú z rastlín alebo chytajú za letu.[8]. Živia sa tiež pavúkmi a vodnými slimákmi.
Commons ponúka multimediálne súbory na tému Trsteniarik vodný
Wikidruhy ponúkajú informácie na tému Trsteniarik vodný
Trsteniarik vodný, (lat. Acrocephalus paludicola) je spevavec a patrí do čeľadi trsteniarikovité. Žije v západnej Palearktíde. Na Slovensku je to veľmi vzácny druh, preukázane zahniezdil len raz v roku 1974 severne od NPR Senné. Podľa Medzinárodnej únie na ochranu prírody a prírodných zdrojov trsteniarik vodný patrí medzi zraniteľné druhy, celková populácia klesá. Väčšina populácia žije v Európe, kde pokračuje pokles stavov, za obdobie troch generácií (13,2 rokov) poklesla populácia o 13,2%.
Vattensångare (Acrocephalus paludicola) är en liten fågel som tillhör familjen rörsångare (Acrocephalidae) som tidigare ingick i den idag uppdelade familjen sångare.
Vattensångaren är en flyttfågel som häckar i tempererade västra Palearktis. Dess utbredningsområde är idag mycket uppbrutet och arten förekommer som häckningsfågel i olika isolerade områden i Tyskland, Polen, Ungern, Litauen, Vitryssland, Ukraina och sydvästra Europeiska Ryssland. Den förekommer även som häckfågel i sydvästra Sibirien.[2] Dess främsta häckningsområde utgörs idag av regionen Polesie i södra Vitryssland där 70% av världspopulationen häckar.
Den övervintrar i västra Afrika i Senegal, Mali, Ghana och merparten av den europeiska populationen övervintrar i Djoudj fågelreservat i Senegal.[2][3]. Den har en västlig flyttningsrutt vilket innebär att den regelbundet observeras så långt västerut som Storbritannien under flytten. Arten delas inte upp i några underarter men studier visar att en liten population i Pommern har distinkta genetiska skillnader och dessa fåglar kanske också har ett annat övervintringsområde.[1] Arten är regionalt utdöd i Österrike, Montenegro, Serbien och Slovakien.[1]
Vattensångaren är en mycket sällsynt gäst i Sverige. Fram till och med 2014 fanns 27 fynd i landet varav 17 har varit individer infångade i samband med ringmärkning och fem har hittats döda efter att ha kolliderat med fyrar.[4][5]
Vattensångaren är en medelstor sångare som mäter 11,5-13 centimeter. Den är mycket lik sävsångaren men adult vattensångare har en kraftigare längsstreckad rygg i mörkbrunt och gulbeiget och den har variabelt streckad ljus undersida medan den adulta sävsångaren alltid är ostreckad. Utöver detta uppvisar vattensångaren ett tydligt gulbeiget centralt hjässband. Hanen och honan är lika medan juvenilen är ostreckad på undersidan. Den intar ofta akrobatiska ställningar när den klänger sig fast med fötterna i två olika vasstänglar.
Den framför sin sång främst om kvällen fram till skymningen, oftast sittande men sällsynt även i sångflykt. Likt andra arter inom släktet har den en komplex sång med härmningar och påminner om en något långsammare sävsångare. Nästan alla fraser börjar med ett knarrande "trrr" som påminner om dess orosläte.[6]
Vattensångaren häckar enbart i vidsträckta öppna fuktiga starrängar, där vattendjupet inte överstiger 10 cm och där det är kort vegetation som inte överstiger 30 centimeter.[1] Den föredrar samma typ av biotop i sina övervintringsområden.[1] Den bygger ett skålformigt bo och lägger i snitt fyr till sex ägg, men kullar med tre till åtta förekommer.[2] Honan ruvar äggen i 13-15 dygn och enbart honan tar hand om ungarna tills de är flygga efter 13-14 dagar.[2] Arten uppvisar ett mycket promiskuöst häckningssystem, och merparten av hanar och honor har avkomma med flera olika partners.[7] Som de flesta sångare är den insektsätare men livnär sig även på exempelvis bär.
Arten har minskat kraftigt på grund av habitatförstöring, främst i form av utdikning av våtmarker, men trots att det under perioden 1995-2005 upptäcktes flera tidigare okända populationer så bedöms arten som mycket hotad. Populationsminskningen har dock avstannat i Centraleuropa efter intensivt naturskyddsarbete, men populationen är fortfarande i behov av mer skyddsåtgärder. Den genetiskt distinkta populationen i Pommern fortsätter att minska och idag uppskattas det finnas mindre än 90 hanar kvar. Den ungerska populationen har kollapsat och den lilla sibiriska populationen håller förmodligen på att dö ut.[1] Internationella naturvårdsunionen kategoriserar arten som sårbar (VU). Världspopulationen uppskattas till 33.000-48.000 individer, varav det i Europa tros förekomma mellan 27.000 och 41.400 individer.[1]
Wikimedia Commons har media som rör vattensångare.
Vattensångare (Acrocephalus paludicola) är en liten fågel som tillhör familjen rörsångare (Acrocephalidae) som tidigare ingick i den idag uppdelade familjen sångare.
Sarı kamışçın, (Acrocephalus paludicola), ötleğengiller (Sylviidae) familyasından bir kuş türü.
Orta boyutlarda bir kamışçındır. Erişkinin, fazlaca çizgili kahverengi bir arkası ve değişken çizgilerle soluk bir alt parçası vardır. Alın düzleşmiştir, çıkık bir beyazımsı kaş bölgesi ve taç çizgisi vardır ve gaga kuvvetli ve sivri uçludur. Eşeyler aynıdır ama genç kuşlar, göğüste aşağıda çizgisizdir.
3-5 yumurta, alçak bitki yaşamında bir yuvaya koyulur. Bu tür, erkekler ve dişilerin çoğu çoklu partnerlerle yavruya sahip olmak için yüksek ölçüde rastgele eşleşirler (Leisler & Wink 2000). Böcekçildirler ama küçük yumuşak meyveleride kapsayan küçük besinleri alabilirler.
Ilımlı doğu Avrupa ve batı Asya'da tahminen 15,000 çiftten oluşmuş bir popülasyonla görülürler. Göçmendirler, batı Afrika'da kışı geçirirler.
Sarı kamışçın, (Acrocephalus paludicola), ötleğengiller (Sylviidae) familyasından bir kuş türü.
Монотипний вид політипного роду; один з 7 видів роду у фауні України.
Ареал охоплює територію Євразії від південної частини Фінляндії на півночі до Італії на півдні та від Франції на заході до Томської та Новосибірської областей Росії на сході. У першій половині ХХ ст. гніздилась у Волинській, Рівненській, Хмельницькій, Чернівецькій, Вінницькій, Київській, Чернігівській, Сумській областях; можливо також в Закарпатській, Черкаській, Полтавській, Харківській та Запорізькій. На прольоті зустрічається також в Одеській, Миколаївській та Львівській областях. Протягом ХХ ст. перестала гніздитися в Західній Європі і катастрофічно скоротила чисельність в Центральній Європі. В Україні зараз гніздиться у Волинській, Рівненській, Київській і Чернігівській обл. Зимує в Африці на південь від Сахари.
Світова популяція 12-20 тис. самців. Ще 40-50 років тому в Україні оселялось в 4-5 разів більше птахів, ніж тепер. Загальна чисельність зараз оцінюється в 3,5-4,1 тис. самців (тобто, 15-20% світової популяції). В Україні виділяються два популяційні угруповання: прип'ятське (3-3,5 тис. самців), яке локалізоване в основному в північній частині Волинської області та деснянсько-дніпровське (500–600), що охоплює Чернігівську та Київську області. Щільність гніздування сягає 1-2 самців на га. Причини зміни чисельності: втручання людини у природні процеси болотних систем, яке порушує гідрологічний режим. Критичною є трансформація гніздових біотопів.
Заплавні луки з чагарниково-осоковими заростями; низинні болота, порослі верболозом та іншими гігрофільними рослинами. На прольоті — береги річок і ставів із заростями верболозу та інших гігрофільних рослин. Чисельність незначна, постійно знижується. Причини зміни чисельності — осушування боліт, викошування тощо.
Перелітний птах. З'являється в середині, квітня — 1-й декаді травня. Оселяється окремими невеликими групами. Гніздо (чашоподібне) влаштовує на незначній висоті над землею або водою, в куртинах чагарників і трави. Кладка (кінець травня — червень) з 4 — 6 яєць. Насиджують і годують пташенят самка та самець. Відлітає протягом перших двох декад вересня. Птахи прип'ятської популяції до р-нів зимівлі летять через Польщу, Німеччину, Францію, Іспанію, а далі вздовж атлантичного узбережжя Африки. Живиться комахами та дрібними молюсками.
На глобальному рівні вид належить до категорії «Вразливий» у Червоному переліку видів, яким загрожує зникнення, Міжнародної спілки охорони природи (IUCN). На європейському рівні категорія SPEC 1 (глобально вразливий вид). Додаток І Директиви Ради Європи, щодо охорони птахів. Включено до Червоної книги України (1994, 2009), Боннської (Додатки І та ІІ) та Бернської (Додаток ІІ) конвенцій. З метою охорони потрібно збереження всіх місць гніздування на території України; обов'язково, щоб всі вони були включені до ПЗФ держави. Проведення ренатуралізації осушених боліт, де раніше гніздилися птахи.
Мензбир М. А., 1895; Сомов Н. Н., 1897; Птушенко Е. С., 1954; Клитин А. Н., 1959; Воїнственський А. М., Кістяківський О. Б., 1962; Страутман Ф. И., 1963; Иванов А. И., 1976; Афанасьев В. Т., Гаврись Г. Г., Клестов Н. Л., 1992. Особисті повідомлення Бурчака-Абрамовича М. О., 1932; Воїнственського М. А., 1950; Орлова П. П., 1954; Жежеріна В. П., 1961.
Chích nước (Acrocephalus paludicola) là một loài chim trong họ Acrocephalidae.[2] Loài chích này sinh sản ở xứ ôn đới phía đông Châu Âu và miền tây châu Á, với dân số ước tính là 15.000 cặp. Nó là loài di cư, trú đông ở phía tây Phi. Sau nhiều năm của sự không chắc chắn, các căn cứ trú đông của nhiều dân số châu Âu cuối cùng đã được phát hiện trong khu trú ẩn chim quốc gia Djoudj, Sénégal, với khoảng 5000-10.000 cá thể chim có mặt tại địa điểm duy nhất này.[3] Tuyến đường di cư phía tây nam của nó có nghĩa rằng nó là thường xuyên đi qua xa phía tây tận Đảo Anh.
Chích nước (Acrocephalus paludicola) là một loài chim trong họ Acrocephalidae. Loài chích này sinh sản ở xứ ôn đới phía đông Châu Âu và miền tây châu Á, với dân số ước tính là 15.000 cặp. Nó là loài di cư, trú đông ở phía tây Phi. Sau nhiều năm của sự không chắc chắn, các căn cứ trú đông của nhiều dân số châu Âu cuối cùng đã được phát hiện trong khu trú ẩn chim quốc gia Djoudj, Sénégal, với khoảng 5000-10.000 cá thể chim có mặt tại địa điểm duy nhất này. Tuyến đường di cư phía tây nam của nó có nghĩa rằng nó là thường xuyên đi qua xa phía tây tận Đảo Anh.
В кладке вертлявой камышовки обычно от четырёх до шести яиц размером 1,6 на 1,2 сантиметра полушаровидной формы оливково-жёлтого цвета с бледными крапинками, светлые у острого конца и более тёмные к основанию, на котором может образовываться венчик. Скорлупа прочная, гладкая и немного блестящая. В случае гибели невылупившегося потомства обычны повторные кладки. Гнездо птенцы покидают на 14-й — 15-й день, после чего ещё около месяца держатся около гнезда.[4][5][2][6]
Питается различными насекомыми, более точных данных нет, в связи с плохой изученностью вида.[6][2]
В самом конце лета-начале осени начинается перелёт вертлявых камышовок на зимовку.[7]
Предположительная численность популяции вертлявой камышовки составляет около 15-25 тысяч. Причём, исходя из постоянных наблюдений, численность вида постоянно сокращается.[2]
Основной причиной сокращения популяции считается совпадение ареала камышовки с выгодными для землепользования участками. Мелиорация, выпаливание травы и создание водохранилищ приводят к сокращению пригодных для этой птицы мест обитания. Кроме того, на сокращение ареала влияет рост плотности сельского населения и последующее освоение земель, предпочитаемых вертлявой камышовкой. Расширение пустынной зоны в Африке также является негативным фактором из-за увеличения перелётной дистанции.[2][5][7]
На территории России вертлявая камышовка повсеместно является редким видом, в связи с чем занесена в Красную книгу страны[2] и в ряд региональных Красных книг, в том числе: в Красную книгу Челябинской, Смоленской и Новосибирской областей.[3][4][5] Кроме того, вертлявая камышовка включена в Красный список МСОП-96, приложение 2 Бернской Конвенции[2].
В кладке вертлявой камышовки обычно от четырёх до шести яиц размером 1,6 на 1,2 сантиметра полушаровидной формы оливково-жёлтого цвета с бледными крапинками, светлые у острого конца и более тёмные к основанию, на котором может образовываться венчик. Скорлупа прочная, гладкая и немного блестящая. В случае гибели невылупившегося потомства обычны повторные кладки. Гнездо птенцы покидают на 14-й — 15-й день, после чего ещё около месяца держатся около гнезда.
Питается различными насекомыми, более точных данных нет, в связи с плохой изученностью вида.
В самом конце лета-начале осени начинается перелёт вертлявых камышовок на зимовку.
.JPG)
