Known Predators:
Black Duikers are heavily built: short, stocky legs; long body; long head. They are dark brown to black in color. The bridge of their nose and other parts of their head are more reddish in color. They have bare nasal speculums and pointed hooves. Both sexes have horns. The male's are between 7.5 and 17.5 cm. The female's horns are between 2.5 and 3 cm. The body is between 80 and 90 cm long. The tail is between 12 and 14 cm long. The underside of the tail is white. The shoulder height is 45 to 50 cm. And they weigh between 15 and 20 kg.
Range mass: 15 to 20 kg.
Range length: 80 to 90 cm.
Other Physical Features: endothermic ; bilateral symmetry
The lifespan of C. niger is between 10 and 12 years.
Range lifespan
Status: wild: 10 to 12 years.
Average lifespan
Status: captivity: 14.8 years.
C. niger is a terrestrial animal that is found in several different areas of the forest. It lives in areas of the rainforest and in in other forests. It can be found on the edges of these forests, in bushes and thickets. It can also be found in shrublands and degraded forests. (Walther, 1990).
Habitat Regions: tropical
Terrestrial Biomes: forest ; rainforest ; scrub forest
The Black Duiker ranges from Guinea to Southwestern Nigeria. This area includes the following countries: Côte d'Ivoire, Ghana, Guinea, Liberia, Nigeria, Sierra Leone, and Togo.
Biogeographic Regions: ethiopian (Native )
Black Duikers eat a wide variety of foods. Fruits and foliage are the most common, however, their diet also includes everything from insects to eggs. It is possible that they occasionally eat birds, also.
Foods eaten include: flowers, leaves, buds, young shoots, grasses, herbs, berries, fruits, termites, ants, snails and eggs.
Animal Foods: birds; eggs; insects; mollusks
Plant Foods: leaves; fruit
Primary Diet: herbivore (Folivore , Frugivore )
Humans use the Black Duiker for its meat and its skin.
Positive Impacts: food ; body parts are source of valuable material
C. niger is one of the most common duikers in Africa. Still, it suffers from overhunting. It is considered to be rare and endangered in Sierra Leone, Togo, and Nigeria (Kingdon, 1997). However, the IUCN has it ranked as a lower risk species, that is, near threatened. Many are killed each year for meat and skins. Stricter rules on the bushmeat trade would help the status of this mammal.
US Federal List: no special status
CITES: no special status
IUCN Red List of Threatened Species: least concern
Perception Channels: tactile ; chemical
There does not seem to be a restricted breeding season in C. niger. Females reach sexual maturity between ages 9 and 12 months. Males reach sexual maturity between ages 12 and 18 months. Gestation lasts about 7 months. Only 1 offspring is born per birth; and the offspring weighs about 1 kg. Weaning lasts no longer than 5 months.
Range number of offspring: 1 (low) .
Average number of offspring: 1.
Range gestation period: 4.2 to 7 months.
Range weaning age: 5 (high) months.
Average weaning age: 5 months.
Range age at sexual or reproductive maturity (female): 9 to 18 months.
Range age at sexual or reproductive maturity (male): 9 to 18 months.
Key Reproductive Features: year-round breeding ; gonochoric/gonochoristic/dioecious (sexes separate); sexual ; fertilization (Internal )
Parental Investment: altricial
The Niger Delta is an enormous classic distributary system located in West Africa, which stretches more than 300 kilometres wide and serves to capture most of the heavy silt load carried by the Niger River. The peak discharge at the mouth is around 21,800 cubic metres per second in mid-October. The Niger Delta coastal region is arguably the wettest place in Africa with an annual rainfall of over 4000 millimetres. Vertebrate species richness is relatively high in the Niger Delta, although vertebrate endemism is quite low. The Niger Delta swamp forests occupy the entire upper coastal delta. Historically the most important timber species of the inner delta was the Abura (Fleroya ledermannii), a Vulnerable swamp-loving West African tree, which has been reduced below populations viable for timber harvesting in the Niger Delta due to recent over-harvesting of this species as well as general habitat destruction of the delta due to the expanding human population here. Other plants prominent in the inner delta flood forest are: the Azobe tree (Lophira alata), the Okhuen tree (Ricinodendron heudelotii ), the Bitter Bark Tree (Sacoglottis gabonensis), the Rough-barked Flat-top Tree (Albizia adianthifolia), and Pycnanthus angolensis. Also present in its native range is the African Oil Palm (Elaeis guineensis)
There are a number of notable mammals present in the inner coastal delta, including the limited range Black Duiker (Cephalophus niger), a near-endemic to the Niger River Basin. In addition, the Endangered Chimpanzee (Pan troglodytes) is found in the Niger Delta. The near-endemic White-cheeked Guenon (Cercopithecus erythrogaster, VU) is found in the inner delta. The Critically Endangered Niger Delta Red Colubus (Procolobus pennantii ssp. epieni), which primate is endemic to the Niger Delta is also found in the inner delta.The restricted distribution Mona Monkey (Cercopithecus mona), a primate often associated with rivers, is found here in the Niger Delta. The Near Threatened Olive Colobus (Procolobus verus) is restricted to coastal forests of West Africa and is found here in the upper delta.
Some of the reptiles found in the upper coastal Niger Delta are the African Banded Snake (Chamaelycus fasciatus); the West African Dwarf Crocodile (Osteolaemus tetraspis, VU); the African Slender-snouted Crocodile (Mecistops cataphractus); the Benin Agama (Agama gracilimembris); the Owen's Chameleon (Chamaeleo oweni); the limited range Marsh Snake (Natriciteres fuliginoides); the rather widely distributed Black-line Green Snake (Hapsidophrys lineatus); Cross's Beaked Snake (Rhinotyphlops crossii), an endemic to the Niger Basin as a whole; Morquard's File Snake (Mehelya guirali); the Dull Purple-glossed Snake (Amblyodipsas unicolor); the Rhinoceros Viper (Bitis nasicornis). In addition several of the reptiles found in the outer delta are found within this inner delta area.
Five threatened marine turtle species are found in the mangroves of the lower coastal delta: Leatherback Sea Turtle (Dermochelys coricea, EN), Loggerhead Sea Turtle (Caretta caretta, EN), Olive Ridley Turtle (Lepidochelys olivacea, EN), Hawksbill Sea Turtle (Eretomychelys imbricata, CR), and Green Turtle (Chelonia mydas, EN).
Other reptiles found in the outer NIger Delta are the Nile Crocodile (Crocodylus niloticus), African Softshell Turtle (Trionyx triunguis), African Rock Python (Python sebae), Boomslang Snake (Dispholidus typus), Cabinda Lidless Skink (Panaspis cabindae), Neon Blue Tailed Tree Lizard (Holaspis guentheri), Fischer's Dwarf Gecko (Lygodactylus fischeri), Richardson's Leaf-Toed Gecko (Hemidactylus richardsonii), Spotted Night Adder (Causus maculatus), Tholloni's African Water Snake (Grayia tholloni), Smith's African Water Snake (Grayia smythii), Small-eyed File Snake (Mehelya stenophthalmus), Western Forest File Snake (Mehelya poensis), Western Crowned Snake (Meizodon coronatus), Western Green Snake (Philothamnus irregularis), Variable Green Snake (Philothamnus heterodermus), Slender Burrowing Asp (Atractaspis aterrima), Forest Cobra (Naja melanoleuca), Rough-scaled Bush Viper (Atheris squamigera), and Nile Monitor (Varanus niloticus).
There are a limited number of amphibians in the inner coastal delta including the Marble-legged Frog (Hylarana galamensis). At the extreme eastern edge of the upper delta is a part of the lower Niger and Cross River watersheds that drains the Cross-Sanaka Bioko coastal forests, where the near endemic anuran Cameroon Slippery Frog (Conraua robusta) occurs.
El duiquer negre (Cephalophus niger) és un duiquer que viu als boscos. Se'l troba a les parts meridionals de Sierra Leone, Libèria, Costa d'Ivori, Ghana, Benín i Nigèria. Els duiquers negres mesuren uns 50 cm d'alçada a l'espatlla i pesen 15-20 kg. Malgrat el seu nom, no tenn un pelatge negre. El cap és d'un color oxidat i tenen una gran cresta vermella entre les orelles. Els duiquers negres tenen unes llargues i primes banyes de 80-170 mm, però les banyes de les femelles només assoleixen uns 30 cm.
El duiquer negre (Cephalophus niger) és un duiquer que viu als boscos. Se'l troba a les parts meridionals de Sierra Leone, Libèria, Costa d'Ivori, Ghana, Benín i Nigèria. Els duiquers negres mesuren uns 50 cm d'alçada a l'espatlla i pesen 15-20 kg. Malgrat el seu nom, no tenn un pelatge negre. El cap és d'un color oxidat i tenen una gran cresta vermella entre les orelles. Els duiquers negres tenen unes llargues i primes banyes de 80-170 mm, però les banyes de les femelles només assoleixen uns 30 cm.
Der Schwarzducker (Cephalophus niger) ist eine kleine Antilope, die in Westafrika von Sierra Leone bis zum Südwesten Nigerias vorkommt.
Der Schwarzducker erreicht eine Kopf-Rumpf-Länge von 80 bis 100 cm, eine Widerristhöhe von 45 bis 55 cm und ein Gewicht von 15 bis 20 kg. Sein Schwanz wird 7 bis 14 cm lang, die Hörner der Männchen 7,5 bis 17,5 cm, die der Weibchen 2,5 bis 3 cm. Allgemein ist er ein kräftigerer gebauter Ducker mit langem Körper und kurzen, kräftigen Beinen. Weibchen sind meist größer als Männchen.
Das Fell ist braunschwarz bis schwarz, wobei der Rücken der Tiere dunkler ist. Kopf, Kehle und Brust sind heller, die Kopfoberseite und der Stirnschopf rotbraun, die Außenseite der Ohren schwarzbraun, deren Innenseite rötlich braun. Die Mitte der Stirn kann schwarz sein. Die Innenseite der Beine sind gelbbraun. Der schwarze Schwanz hat einzelne helle Haare, seine Endquaste ist schwarz-weiß. Leistendrüsen fehlen, die Afterklauen sind klein. Die Hörner haben einen runden Querschnitt und verlaufen gerade, bei männlichen Tieren sind sie zwischen 7,2 und 9,4 cm lang, bei weiblichen mit maximal 3,1 cm Länge deutlich kürzer. Ihre Basis ist schwach geriffelt.
Der Schwarzducker lebt an Waldrändern und in Dickichten und verbuschtem offenerem Gelände, teils auch in Galeriewäldern. Meist ist er tagaktiv und einzelgängerisch, nur selten trifft man auf kleiner Gruppen, die maximal drei Individuen umfassen. Diese bestehen dann aus Männchen, Weibchen und dem Nachkommen, über die Stabilität solcher Verbände ist nichts bekannt. Die Nahrung besteht aus Früchten, die 88 % aller verzehrten Pflanzen ausmachen. Dazu zählen solche der Wolfsmilchgewächse, Feigen, Ölpalmen und Lorbeergewächse. Andere weiche Pflanzenteile wie Blätter spielen eine eher untergeordnete Rolle und werden nur im saftigen Zustand gefressen. Die Früchte können bis zu 6 cm Durchmesser haben, größere oder zähe werden gemieden.
Die Paarungszeit des Schwarzduckers ist ganzjährig, eine größere Anzahl an Nachkommen kommt jedoch zwischen November und Januar zur Welt. Die Tragzeit dauert 126 Tagen und ist damit vergleichbar kurz, in der Regel kommt danach nur ein Jungtier zur Welt. Dieses wiegt durchschnittlich 1,94 kg und wird rund 90 Tage gestillt. Das Geburtsintervall liegt bei siebeneinhalb Monaten. In Gefangenschaft kann der Schwarzducker bis zu 14 Jahre alt werden.
Die Gesamtpopulation des Schwarzduckers wird auf rund 100.000 Tiere geschätzt. In seinem Verbreitungsgebiet ist er jedoch ein häufig gejagtes Tier und dient als Fleischlieferant. Die IUCN gibt an, dass die Bestände zurückgehen, momentan gilt der Schwarzducker aber als least concern („nicht gefährdet“).
Der Schwarzducker (Cephalophus niger) ist eine kleine Antilope, die in Westafrika von Sierra Leone bis zum Südwesten Nigerias vorkommt.
The black duiker (Cephalophus niger), also known as tuba in Dyula, is a forest-dwelling duiker found in the southern parts of Sierra Leone, Liberia, Côte d'Ivoire, Ghana, Benin, and Nigeria.
Black duikers stand around 500 mm (20 in) tall at the shoulder and weigh 15 to 20 kg (33 to 44 lb). They have, not surprisingly, black coats. The head is a rust colour with a large red crest between the ears. Black duikers have long, thin horns of 80 to 170 mm (3.1 to 6.7 in), but the horns of females reach only 30 mm (1.2 in).
Black duikers live mainly in lowland rainforest, where they eat fruit, flowers, and leaves which have fallen from the canopy. They are probably diurnal, though this is surmised only from captive specimens. Black duiker are reported to be solitary, territorial animals.
The mating season of the black duikers is year round, but more offspring are born from November to January. The gestation period lasts 126 days, and is thus comparably short, usually only one young is born. Its average weight is 1.94 kg; it is weaned around 90 days of age. The birth interval is seven and a half months. In captivity, the black duiker lives up to 14 years.[2]
An estimated 100,000 black duikers are left in the world;[1] they are threatened by hunting and are considered to be in decline across their range.
C. P. Groves & D. M. Leslie, Jr.: Family Bovidae (Hollow-horned Ruminants). In: D. E. Wilson und R. A. Mittermeier (Hrsg.): Handbook of the Mammals of the World. Volume 2: Hooved Mammals. Lynx Edicions, 2011 (S. 764–765) ISBN 978-849-655-377-4 Cephalophus niger in der Roten Liste gefährdeter Arten der IUCN 2012.2. Eingestellt von: IUCN SSC Antelope Specialist Group, 2008. Retrieved 23 October 2012
The black duiker (Cephalophus niger), also known as tuba in Dyula, is a forest-dwelling duiker found in the southern parts of Sierra Leone, Liberia, Côte d'Ivoire, Ghana, Benin, and Nigeria.
Black duikers stand around 500 mm (20 in) tall at the shoulder and weigh 15 to 20 kg (33 to 44 lb). They have, not surprisingly, black coats. The head is a rust colour with a large red crest between the ears. Black duikers have long, thin horns of 80 to 170 mm (3.1 to 6.7 in), but the horns of females reach only 30 mm (1.2 in).
Black duikers live mainly in lowland rainforest, where they eat fruit, flowers, and leaves which have fallen from the canopy. They are probably diurnal, though this is surmised only from captive specimens. Black duiker are reported to be solitary, territorial animals.
The mating season of the black duikers is year round, but more offspring are born from November to January. The gestation period lasts 126 days, and is thus comparably short, usually only one young is born. Its average weight is 1.94 kg; it is weaned around 90 days of age. The birth interval is seven and a half months. In captivity, the black duiker lives up to 14 years.
An estimated 100,000 black duikers are left in the world; they are threatened by hunting and are considered to be in decline across their range.
El duiker negro (Cephalophus niger) es una es una especie de mamífero artiodáctilo de la familia Bovidae que habita el sur de Sierra Leona, Liberia, Costa de Marfil, Ghana, Benín y Nigeria.[2]
Mide alrededor de 50 cm de alto y pesa de 15 a 20 kg. Tiene un pelaje de color negro, la cabeza tiene un color rojizo y tiene una gran cresta entre las orejas. La especie tiene cuernos largos y delgados de 8 a 17 cm en los machos y en las hembras solo tiene 3 cm.
El duiker negro vive principalmente en la selva de baja altitud donde se alimenta de frutas, flores y hojas que cae de la copa de los árboles. Son probablemente diurnos, aunque solo es una conclusión realizada a partir de especímenes cautivos. Se ha observado que son animales solitarios y territoriales.
Se estima una población mundial de 100 000 duikers negros.[1] Se encuentran amenazados por la caza y se considera que su población tiende a disminuir.
El duiker negro (Cephalophus niger) es una es una especie de mamífero artiodáctilo de la familia Bovidae que habita el sur de Sierra Leona, Liberia, Costa de Marfil, Ghana, Benín y Nigeria.
Mide alrededor de 50 cm de alto y pesa de 15 a 20 kg. Tiene un pelaje de color negro, la cabeza tiene un color rojizo y tiene una gran cresta entre las orejas. La especie tiene cuernos largos y delgados de 8 a 17 cm en los machos y en las hembras solo tiene 3 cm.
El duiker negro vive principalmente en la selva de baja altitud donde se alimenta de frutas, flores y hojas que cae de la copa de los árboles. Son probablemente diurnos, aunque solo es una conclusión realizada a partir de especímenes cautivos. Se ha observado que son animales solitarios y territoriales.
Se estima una población mundial de 100 000 duikers negros. Se encuentran amenazados por la caza y se considera que su población tiende a disminuir.
Cephalophus niger Cephalophus generoko animalia da. Artiodaktiloen barruko Cephalophinae azpifamilia eta Bovidae familian sailkatuta dago
Cephalophus niger Cephalophus generoko animalia da. Artiodaktiloen barruko Cephalophinae azpifamilia eta Bovidae familian sailkatuta dago
Mustasukeltaja-antilooppi (Cephalophus niger) on Länsi-Afrikan sademetsävyöhykkeellä elävä sorkkaeläin. Tämä 80–100 sentin pituinen ja 9–24 kilon painoinen keskikokoinen sukeltaja-antilooppi on väritykseltään pääosin musta, mihin myös sen latinankielinen lajinimi niger viittaa.[2] Nisäkäsnimistötoimikunnan ehdotus lajin uudeksi suomenkieliseksi nimeksi on mustapuikkija.[3]
Mustasukeltaja-antilooppi on sukeltaja-antiloopiksi keskikokoinen. Koiraat ja naaraat ovat sarvien kokoa lukuun ottamatta samannäköisiä.[4] Ruumiinpituus on 80–100 senttiä ja säkäkorkeus 45–51 senttiä. Paino vaihtelee yhdeksästä kilosta 24 kiloon. Keskimääräinen paino on 15–20 kiloa. Häntä on lyhyt ja pituudeltaan 7–14 senttiä, keskimäärin 12 senttiä.[2] Mustasukeltaja-antilooppi on vankkarakenteinen eläin, jolla on lyhyet, tukevat jalat sekä pitkä ruumis ja pitkä kaula.[5] Myös pää on suhteellisen pitkä. Sekä koiraalla että naaralla on suipot, pitkät sarvet, mutta ne ovat usein otsakiharoiden peitossa.[2] Naaraiden sarvet ovat 2,5–3 sentin pituiset, koiraan 7,5–17,5-senttiset. Sorkat ovat teräväkärkiset.[5]
Mustasukeltaja-antiloopin turkki on pidempi kuin useimmilla muilla sukeltaja-antiloopeilla, mutta tätä seikkaa on vaikea havaita, koska karvat ovat sileästi kiinni ruumiissa. Mustasukeltaja-antiloopin turkin väri on nimensä mukaisesti musta tai ruskeanmusta ja hieman kiiltävä. Vatsapuoli on hieman selkäpuolta vaaleampi. Eturaajojen välissä saattaa olla ruosteenoransseja laikkuja. Hännän yläpinta on musta, ja alapinta valkoinen.[2] Hännässä on vaaleanharmaa siveltimenmuotoinen leveä tupsu.[6] Kurkun ja leuan alue on vaaleanharmaa. Korvat ovat ulkopinnoilta mustat, sisältä vaaleanharmaat. Pää on musta, lukuun ottamatta kastanjanruskeaa otsaa ja kruunumaista töyhtöä.[2] Töyhdön keskellä on myös mustaa.[6]
Nuoret mustasukeltaja-antiloopit ovat muutoin samanvärisiä kuin aikuiset, mutta niiden vatsapuoli on vaaleampi, eikä naama ole yhtä punertava kuin aikuisilla yksilöillä.[6]
Mustasukeltaja-antilooppia tavataan Afrikan länsiosissa. Se elää ainakin Guineassa, Sierra Leonessa, Liberiassa, Norsunluurannikolla, Ghanassa, Togossa ja Nigeriassa Niger-joelle saakka. Lajia ei ole tavattu varmuudella Beninissä eikä Burkina Fasossa. Sen ei myöskään tiedetä koskaan eläneen Niger-joen itäpuolella.[1]
Mustasukeltaja-antilooppi elää sademetsävyöhykkeellä, mutta se elää myös muun tyyppisissä metsissä. Sitä tavataan varsinaisen alankosademetsän ohella myös sademetsien reunamilla, galleriametsissä, tiheiköissä, pensaikoissa sekä savannien jokivarsimetsissä ja kesävihannissa metsissä. Se on sopeutunut elämään myös ihmisen muokkaamassa ympäristössä, ja sitä tavataan myös uudismetsissä, maatilojen pensaikoissa ja joskus jopa viljelyksillä.[5]
Mustasukeltaja-antiloopit ovat yleisimpiä levinneisyysalueen keskiosissa Liberiasta Ghanaan ulottuvalla alueella. Tämän alueen itä- ja länsipuolella populaatiot ovat pienempiä tai taantumassa. Kannan kooksi arvioidaan nykyisin noin 100 000 yksilöä, mutta lukumäärä on ilmeisesti laskemassa vähitellen. Mustasukeltaja-antiloopit tulevat toimeen ihmisen muokkaamassa ympäristössä, joten ne ovat kestäneet ihmisasutuksen leviämistä paremmin kuin muut Länsi-Afrikan keskikokoiset sukeltaja-antiloopit. Lajia metsästetään lihan ja nahan takia. Vaikka se on tavallinen bushmeat-kapan kohde, se näyttää kestävän metsästystä suhteellisen hyvin. Kaikkein tiheimmin asutuilta alueilta mustasukeltaja-antiloopit ovat silti hävinneet. Mustasukeltaja-antilooppi ei kuitenkaan ole lajina uhanalainen, vaan Kansainvälinen luonnonsuojeluliitto luokittelee sen elinvoimaiseksi lajiksi. Vielä vuoden 1996 arviossa sitä pidettiin silmälläpidettävänä. Laji elää usealla suojelualueella.[5][1]
Mustasukeltaja-antiloopin elintapoja on tutkittu vain vähän.[2] Se näyttää liikkuvan yksikseen tai pareittain.[5] Joidenkin lähteiden mukaan se on enimmäkseen yöaktiivinen, toisten mukaan päiväaktiivinen.[2] Sitä näkee usein ylittämässä metsäteitä, etenkin myöhäisillalla.[4] Monrovian eläintarhassa tehdyssä tutkimuksessa havaittiin, että tarhan viisi mustasukeltaja-antilooppia olivat aktiivisia 64 % päivästä, mutta vain 24 % yöstä. Lajia pidetään reviiritietoisena. Mustasukeltaja-antiloopin uskotaan olevan ekologialtaan samanlainen kuin kääpiöfilatomba. Sillä uskotaan myös olevan Länsi-Afrikassa sama ekologinen lokero kuin Keski-Afrikassa elävällä peterinsukeltaja-antiloopilla.[2]
Mustasukeltaja-antilooppi syö monipuolista ravintoa.[5] Se syö pudonneita hedelmiä, kukkia, lehtiä ja ruohoja. Monien isojen sukeltaja-antilooppien tavoin sen uskotaan olevan riippuvainen hedelmiä vuoden ympäri pudottavista puista.[2] Se syö myös eläinravintoa kuten hyönteisiä, etanoita ja munia. Mahdollisesti se syö satunnaisesti lintujakin.[5] Mustasukeltaja-antiloopin ruokavaliota rajoittaa se, että se ei pysty rikkomaan suussaan halkaisijaltaan yli kuuden sentin läpimittaisia ravintopaloja.[2]
Valtaosa mustasukelta-antiloopin lisääntymisestä saaduista tiedoista on peräisin vankeudessa.[5] Luonnossa sillä ei näytä olevan mitään tiettyä lisääntymisaikaa. Eräs vasa löydettiin luonnosta toukokuussa, mikä viittaisi siihen, että ainakin osa vasoista syntyy kuivankauden lopulla tai sadekauden alussa.[2] Kantoaika vaihtelee reilusta neljästä kuukaudesta seitsemään kuukauteen. Naaras synnyttää kerralla yhden vasan.[5] Vasa painaa syntyessään 1,42–2,18 kiloa ja on väriltään musta. Ensimmäisten 8–10 päivänsä aikana vasan paino nousee 1,65–3,20 kiloon ja kuukauden ikäisenä se on 2,75–4 kilon painoinen. Kuukauden ikäisenä koiraat ovat kasvaneet jo naaraita suuremmiksi, vaikka ne syntyivät käytännössä samankokoisina.[2] Emo imettää vasaa noin viisi kuukautta. Koiraat tulevat sukukypsiksi 12–18 kuukauden ikäisinä, naaraat 9–18 kuukauden ikäisinä.[5] Mustasukeltaja-antiloopit voivat elää vankeudessa yli 11 vuoden ikäisiksi.[2]
Mustasukeltaja-antilooppi (Cephalophus niger) on Länsi-Afrikan sademetsävyöhykkeellä elävä sorkkaeläin. Tämä 80–100 sentin pituinen ja 9–24 kilon painoinen keskikokoinen sukeltaja-antilooppi on väritykseltään pääosin musta, mihin myös sen latinankielinen lajinimi niger viittaa. Nisäkäsnimistötoimikunnan ehdotus lajin uudeksi suomenkieliseksi nimeksi on mustapuikkija.
Le Céphalophe noir (Cephalophus niger également connu sous le nom de tuba en dioula) est une espèce de Céphalophe vivant dans les forêts du sud de la Sierra Leone, du Libéria, de la Côte d'Ivoire, du Ghana, du Bénin et du Nigéria.
Le Céphalophe noir mesure environ 500 mm de hauteur au garrot et pèse de 15 à 20 kg. Il a un pelage noir avec le chef de couleur rouille et il a une large bande rouge entre les deux oreilles. Il a de longues cornes minces de 80 à 170 mm de long pour les mâles, mais les cornes de femelles atteignent seulement 30 mm.
Il vit principalement en plaine dans la forêt tropicale où il mange des fruits, des fleurs et des feuilles tombées de la canopée. Il est probablement diurne, supposition faite à partir de spécimens en captivité. Il est considéré comme un animal solitaire, vivant sur son territoire.
On estime à environ 100 000 le nombre de céphalophes noirs dans le monde. Ils sont menacés par la chasse et sont considérés comme étant en déclin dans toute leur aire de répartition.
Il cefalofo nero (Cephalophus niger Gray, 1846), noto anche come Tuba in dioula, è un cefalofo originario delle foreste dell'Africa occidentale.
C. niger è un cefalofo dalla costituzione robusta, con corpo allungato e brevi zampe tozze[3]. Pesa 9-24 kg, ma la maggior parte degli esemplari si aggira sui 15-20 kg[4]. Misura 80-100 cm di lunghezza e raggiunge un'altezza al garrese di circa 50 cm[3].
Come indica il nome, il cefalofo nero è ricoperto da un morbido e lucido mantello nero o nero-brunastro[3][5]. I peli che lo costituiscono sono più lunghi di quelli della maggior parte degli altri cefalofi, sebbene questa caratteristica sia difficile da osservare negli esemplari in vita, dal momento che i peli vengono sempre tenuti piegati contro il corpo[5]. Il mantello della regione ventrale è leggermente più chiaro di quello del dorso, e talvolta è presente una chiazza arancio-ruggine tra le zampe anteriori[5][6]. La coda è breve - circa 12 cm di lunghezza -, con il pelame nero della superficie superiore che contrasta nettamente con il bianco di quella inferiore[3][5].
La testa, relativamente lunga, è di colore nero, con la fronte e un ciuffo di peli sulla sommità arancio-rossicci[3][5]. Dal nero del corpo, il pelame si schiarisce fino a divenire grigio chiaro attorno alla gola e al mento, dove forma una specie di «bavaglio»[3]. Lo stesso colore grigio chiaro è presente anche all'interno delle orecchie, il dorso delle quali è nero[3]. Kingdon descrive le narici some «rigonfie»[3].
Le corna, diritte e appuntite, sono presenti solitamente in entrambi i sessi, sebbene talvolta vengano nascoste dal ciuffo frontale[3][5]. La loro lunghezza è indicata da Happold sugli 8 cm[6], ma Walther riporta che nei maschi possono raggiungere i 7,5-17,5 cm[4]. Come nella maggior parte dei Bovidi, le femmine hanno corna molto più piccole, di soli 2,5-3 cm[4].
Il cefalofo nero è presente dalla regione di Kindia, presso il confine tra Guinea e Sierra Leone, fino al corso inferiore del fiume Niger[7], attraverso Liberia, Costa d'Avorio, Ghana, Togo e Nigeria.
C. niger è molto comune nelle foreste secondarie[8]. In tutto l'areale, è diffuso prevalentemente nelle foreste pluviali di pianura, sebbene alcuni esemplari siano stati osservati anche in foreste a galleria, chiazze forestali isolate e foreste semi-decidue ai margini degli habitat prediletti[5][7][8]. La relativa abbondanza della specie si deve in parte all'abilità di colonizzare i resti di foresta intervallati da aree agricole[8].
Il cefalofo nero viene avvistato molto di rado, e finora sono stati condotti solo pochi studi riguardo alla sua ecologia e al suo comportamento[5]. Happold riporta che C. niger sia prevalentemente notturno[5][6], mentre Kingdon e Newing sostengono entrambi che sia una specie diurna[3][8]. Dopo aver osservato per 260 giorni cinque esemplari in cattività allo Zoo di Monrovia (Liberia), Newing riscontrò un tasso di attività pari al 64% delle ore diurne (dalle 06:30 alle 18:00) e solo al 24% di quelle notturne (dalle 18:30 alle 06:00)[8]. Kingdon (1997) riporta che allo stato selvatico questa specie sia territoriale[3], nonché quasi sempre solitaria[5]. Secondo Happold[5], il cefalofo nero è ecologicamente simile al cefalofo di Maxwell (Philantomba maxwellii), mentre Kingdon ipotizza che occupi nelle foreste pluviali dell'Alta Guinea una nicchia ecologica simile a quella occupata dal cefalofo di Peters (C. callipygus) nell'Africa centrale[3].
C. niger si nutre di frutti caduti e di fiori, foglie ed erbe, e si presume che come molti altri grossi cefalofi dipenda dagli alberi che producono frutti tutto l'anno[3][5]. Le fonti di cibo disponibili sono limitate anche dalle dimensioni: in cattività, infatti, è stato dimostrato che non può masticare oggetti con un diametro superiore ai 6 cm[8].
Gran parte dei dati inerenti alla riproduzione di questa specie deriva da studi effettuati su esemplari in cattività. In natura, un giovane esemplare è stato avvistato in maggio, il che lascia ipotizzare che almeno alcune nascite avvengano verso la fine della stagione secca o agli inizi della stagione delle piogge[5]. Al Gladys Porter Zoo di Brownsville (Texas) è stato registrato un periodo di gestazione di 126 giorni[9]. L'intervallo tra una nascita e l'altra allo Zoo di Los Angeles è, in media, di 7 mesi e mezzo[10].
Alla nascita, gli esemplari in cattività di cefalofo nero pesano 1,42-2,18 kg, indifferentemente dal sesso[10]. Entro i primi 8-10 giorni, il peso corporeo si mantiene sugli 1,65-3,20 kg, ma all'età di un mese le dimensioni del piccolo raddoppiano (2,75-4,00 kg) e i maschi divengono generalmente più grandi delle femmine[10]. A 46 giorni, un cefalofo maschio che alla nascita pesava 1,85 kg aveva raggiunto i 5,9 kg[10]. A 5 mesi e mezzo una giovane femmina (con un peso alla nascita di 1,70 kg) pesava 15,40 kg, mentre un altro esemplare dello stesso sesso (con un peso alla nascita di 1,80 kg) ne pesava 17,25 a 6 mesi[10].
Gli esemplari allevati a mano allo Zoo di Los Angeles vengono solitamente svezzati a circa 95 giorni di età[10]. Alcuni esemplari in cattività sono vissuti più di 11 anni[10].
La IUCN inserisce il cefalofo nero tra le specie a basso rischio[2], mentre la CITES non lo pone in nessuna delle sue Appendici. La principale minaccia per la sopravvivenza della specie è la continua caccia incontrollata per il commercio del bushmeat[10]. La popolazione attuale viene stimata sui 100.000 esemplari, ma la specie è in diminuzione un po' ovunque[11].
Il cefalofo nero (Cephalophus niger Gray, 1846), noto anche come Tuba in dioula, è un cefalofo originario delle foreste dell'Africa occidentale.
Juodasis dukeris (lot. Cephalophus niger) – dykaraginių šeimos žinduolis.
Kaip ir visiems dukeriams būdinga, juodųjų dukerių kojos palyginti trumpos ir nugara šiek tiek lenkta. Patelės dažniausiai yra truputį stambesnės negu patinai, skirtumas ryškiausiai matomas lyginant kūno mases. Suaugusių dukerių kūno masė įprastai būna 15–20 kg, nors tyrimų rezultatuose atsiranda žymių svyravimų. Kūno ilgis (su galva) 80–100 cm, o aukštis per pečius – 50 cm.
Suaugusių juodųjų dukerių kūno matmenys Šaltinis Masė Kūno ilgis Aukštis per pečius Uodegos ilgis Ragų ilgis Happold, 1987[2] 9–16 kg 80 cm 51 cm 12 cm - Kingdon, 2015[3] 16–24 kg 80–100 cm 45–55 cm 7–14 cm - Walther, 1990[4] 15–20 kg 80–90 cm 45–50 cm 12–14 cm 7,5–17,5 cm ♂ Wilson, 1987[5] 15–20 kg 80–90 cm - 12–14 cm - Wilson, 2001[6]Juodųjų dukerių kailis blizgiai juodas arba rudai juodas. Plaukai ant odos yra ilgesni nei daugumos kitų dukerių, švelniai prigludę prie kūno. Papilvė šviesesnė už nugarą, taip pat gali būti rūdžių spalvos lopas tarp priekinių kojų. Uodega trumpa (iki 14 cm ilgio), jos apačia balta.
Galva sąlyginai šviesi su rusvu atspalviu, viršugalvyje aplink ragus yra rausvas plaukų kuokštas. Ausų nugarinė dalis tamsi, tuo tarpu priekinė dengta šviesiai pilkais plaukeliais. J. Kingdonas šnerves apibūdina esant „lyg ištinusias“.[3] Abiem lytims būdingi ragai, tačiau jie, ypač patelių, gali būti užslėpti kuodo.
Veisimasis vyksta visus metus, tačiau V. Vilsonas Ganoje pastebėjo, kad daugiausia gimimų įvyksta lapkričio–sausio mėnesiais. Patelės susilaukia visada tik vieno palikuonio per vieną nėštumą. V. Vilsono Ganoje užfiksuotos naujagimių masės svyravo nuo 1,65 iki 2,31 kg, tuo tarpu Los Andželo zoologijos sode – nuo 1,42 iki 2,18 kg. Abiem atvejais jokių skirtumų tarp lyčių nebuvo.
Daugiausia duomenų apie juodųjų dukerių reprodukciją surinkta tiriant nelaisvėje gyvenančius šios rūšies atstovus. 126 dienų nėštumo laikotarpis buvo užfiksuotas Gladys Porter zoologijos sode Braunsvilyje, Teksaso valstijoje, tačiau tai yra gana trumpas laikotarpis, palyginus su kitomis rūšimis (pavyzdžiui, rudašonio dukerio – apie 240 d.[7], geltonnugario – apie 210 d.[8]), todėl manoma,[9] kad juodųjų dukerių patelių nėštumas trunka apie 7 mėnesius. Vidutinis intervalas tarp gimimų Los Andželo (LA) zoologijos sode buvo 7,5 mėnesio – dauguma dukerių turi savybę gana greitai vėl pastoti.
Pasak LA zoologijos sode gautų duomenų, per pirmas 8–10 dienų juodųjų dukerių kūno masė padidėja iki 1,65–3,20 kg, o po mėnesio nuo gimimo masė padvigubėja (2,75–4,00 kg). Patinai šiuo metu paprastai yra stambesni nei patelės: 46 dieną vieno patino masė nuo gimimo (1,85 kg) padidėjo iki 5,9 kg. Tačiau vėliau patelės aplenkia patinus: 5,5 mėn. amžiaus vienos patelės kūno masė išaugo iki 15,40 kg (gim. 1,70 kg), o kitos (6 mėn.) – 17,25 kg (gim. 1,80 kg).
LA zoologijos sode juodieji dukeriai atjunkomi per maždaug 95 dienas; zoologijos sodai Ganoje teikia panašius duomenis: 81–108 dienos. Patelės lytinę brandą pasiekia būdamos ne jaunesnės kaip 12 mėnesių amžiaus, o patinai – 12–18 mėnesių amžiaus.[10] Nelaisvėje šie dukeriai gyvena iki 14 metų.
Juodųjų dukerių paplitimo arealas driekiasi Vakarų Afrikos pietine pakrante nuo Gvinėjos pietvakarinės dalies į rytus iki Nigerio upės. Užimamas plotas apytiksliai lygus 206 000 km². Patvirtintų žinių apie šių dukerių buvimą Benine ir Burkina Fase bei pasirodymo ženklų kairiajame Nigerio krante nėra.[1]
Juodieji dukeriai dažniausiai sutinkami atogrąžų miškų žemumose, taip pat teritorijose, kur vyksta antrinė bendrijų kaita, pavyzdžiui, ataugančiuose miškuose, apleistuose dirbamuosiuose laukuose, brūzgynuose. Pavieniai individai pastebėti upių pakrantėse, izoliuotuose miškų lopinėliuose ir pusiau lapuočiuose miškuose (paplitimo arealo pakraščiuose).
Juodųjų dukerių populiacijos santykinė gausa ir dydžio kaita[11] Valstybė Saugomose teritorijose Kitose teritorijose Viso: Gausa Kaita Gausa Kaita Gausa Kaita Gvinėja Y ? N M N M Siera Leonė Y M Y S/M Y M Liberija P ? P ? P ? Dramblio kaulo krantas P/N S/M Y M P/N M Gana P S P/N S/M P/N S/M Togas X ? R M R M Nigerija X ? R M R M P – paplitę (angl. common) > N – nepaplitę (angl. uncommon) > R – reti > Y – tikrai yra, bet gausa nežinoma > X – nėraJuodųjų dukerių tankis ties centrine paplitimo arealo dalimi sieka 2 individus km², o kitur – maždaug 0,2 individo km². Atsižvelgiant į užimamą plotą ir tankį, spėjama, kad šios rūšies dukerių laisvėje yra apie 100 000. Populiacijos dydis šiuo metu mažėja.[11]
Juodieji dukeriai dažniausiai sutinkami vieni, poros pastebimos retai (~14 % stebėjimų). Jos gali susidėti iš suaugusių patino ir patelės arba iš patelės ir jos palikuonio. Itin retais atvejais galima sutikti ir visus tris vienoje vietoje. Stebėjimai ir tankis paplitimo plote rodo, kad šie dukeriai yra teritoriniai gyvūnai.
D. Hapoldas[2] juoduosius dukerius apibūdina kaip naktinius (angl. nocturnal) gyvūnus, o J. Kingdonas[3], R. East[11] ir H. Newing[12] – kaip dieninius (aktyviai praleidžiančius du kartus ilgesnį laiko tarpą dieną, nei naktį, angl. diurnal). Stebėdama Monrovijos zoologijos parke esančius penkis dukerius, H. Newing aptiko, kad jie aktyviai praleido 64 % šviesaus paros meto (6:30–18:00) ir 24 % tamsaus (18:30–6:00). Tuo tarpu V. Vilsonas, Ganoje stebėjęs laisvėje gyvenančius juoduosius dukerius, teigia, kad jie yra aktyviausi esant prieblandai ryte ir vakare (angl. crepuscular), tuo metu ieško maisto, o vidudienį, kai oro temperatūra pakyla, ir naktį guli tankiuose krūmynuose.
Nukritę vaisiai ir gėlės, lapai, ūgliai, šaknys, grybai ir žoliniai augalai sudaro juodųjų dukerių racioną. Ši rūšis laikoma priklausoma nuo visus metus užderančių įvairių vaisių taip pat kaip ir kiti didieji dukeriai.[3] Daugiau lapų suvartojama drėgnuoju sezonu nei sausuoju. Tiriant juodųjų dukerių skrandžio turinį, buvo užfiksuotos 33 skirtingos vaisių rūšys; vidutiniškai 2,5–3 rūšių vaisiai būna suvartoti per vieną maisto paieškos laikotarpį (angl. foraging bout). Tarp dažniausiai pasitaikančių vaisių rūšių yra Alchornea cordifolia, Ficus capensis, alyvpalmių sėklos, avokadai, tikrojo kakavmedžio sėklos. Valgomojo manijoko lapai ir šakniagumbiai taip pat yra dažnai ėdami šių dukerių: jie buvo pastebėti bekasantys šakniagumbius kanopomis. Kultivarų gausa mityboje (aptikta 62 % V. Vilsono iširtuose skrandžiuose, o trečdalyje jų kultivarai sudaro didžiąją dalį turinio) rodo, kad juodieji dukeriai reguliariai ieško maisto kultivuotose vietovėse. Tai rodo, kad šie dukeriai gali išgyventi, kai yra naikinamos jų natūralios buveinės – miškai.
Vietiniai gyventojai juoduosius dukerius medžioja maistui bei dėl odos. Šie dukeriai taip pat yra leopardų, vanagų, Afrikos auksinių kačių, vilpišių, servalų, viverinių, pelėdinių paukščių, krokodilų, varanų, smauglinių grobis.[13]
Cephalophus niger svetainėje ultimateungulate.com
Juodasis dukeris (lot. Cephalophus niger) – dykaraginių šeimos žinduolis.
De zwarte duiker (Cephalophus niger) is een zoogdier uit de familie van de holhoornigen (Bovidae). De wetenschappelijke naam van de soort werd voor het eerst geldig gepubliceerd door Gray in 1846.
Bronnen, noten en/of referenties
Dujker czarny[3] (Cephalophus niger) – gatunek ssaka parzystokopytnego z rodziny wołowatych, zaliczany do grupy dujkerów.
Obecny zasięg występowania gatunku obejmuje południowe obszary Sierra Leone, Liberii, Wybrzeża Kości Słoniowej, Ghany, Beninu i Nigerii. Jego siedliskiem są tereny zalesione.
Większość informacji o gatunku pochodzi z badań osobników trzymanych w niewoli.
Podstawowe dane Długość ciała 80–100 cm Długość ogona 12–14 cm Wysokość w kłębie ok. 50 cm Masa ciała 9–24 kg Dojrzałość płciowa brak danych Ciąża 126 dni Liczba młodychCiało masywne, długie, osiągające przeciętnie 15–20 kg masy. Ubarwienie czarne lub brązowo-czarne, jaśniejsze na spodniej części ciała i wewnętrznej stronie nóg. Owłosienie dłuższe niż u większości dujkerów. Nogi krótkie, masywne. Ogon również krótki, z wierzchu czarny, spodem biały. Rogi występują u przedstawicieli obydwu płci.
Badacze nie są zgodni, czy dujker czarny prowadzi dzienny, czy też nocny tryb życia. Obserwowano jego aktywność w różnych porach doby. W naturze jest prawdopodobnie gatunkiem terytorialnym i prowadzi samotniczy tryb życia. Żywi się owocami, kwiatami i zielonymi pędami roślin.
Ciąża u tego gatunku trwa ok. 126 dni, na świat przychodzi zwykle jedno młode.
Nie wyodrębniono podgatunków dujkera czarnego.
Dujkery czarnopręgie są obiektem polowań.
Populacja tego gatunku jest szacowana na 100 tys. osobników. Gatunek nie jest objęty konwencją waszyngtońską CITES. W Czerwonej księdze gatunków zagrożonych Międzynarodowej Unii Ochrony Przyrody i Jej Zasobów został zaliczony do kategorii LC (niższego ryzyka)[2].
Dujker czarny (Cephalophus niger) – gatunek ssaka parzystokopytnego z rodziny wołowatych, zaliczany do grupy dujkerów.
O Cephalophus niger, informalmente chamado em inglês de duiker e, em português, cabrito-negro, é um pequeno antílope africano, encontrado da Serra Leoa e da Guiné até a Nigéria.
O Cephalophus niger, informalmente chamado em inglês de duiker e, em português, cabrito-negro, é um pequeno antílope africano, encontrado da Serra Leoa e da Guiné até a Nigéria.
Svart dykare (Cephalophus niger) är en skogslevande dykarantilop som man hittar i Liberia, Sierra Leone, Ghana och Nigeria. De lever för det mesta i låglandets regnskogar där de lever på frukt och blad som har ramlat ner ifrån trädtopparna. Den är ett dagdjur som lever ensamt och har ett litet revir.
Den har en mankhöjd av 44 till 50 centimeter och kan väga mellan 17 och 26 kilogram. Den svarta dykaren har som namnet antyder en svart päls. Deras huvud är rödbrunfärgat och de har ett långt rött område mellan öronen. De har tunna horn som kan bli mellan 7 och 9 centimeter långa (hannar) respektive 2 till 3 centimeter långa (honor). Hornen är vid spetsen lite bakåt böjda. Kroppen (huvud och bål) blir 80 till 100 cm lång och därtill kommer en 9 till 14 cm lång svans.[2]
Arten är i ursprungliga landskap dagaktiv men i områden där många människor lever kan den vara nattaktiv. Svart dykare äter olika växtdelar som blad, frukter, rötter, svampar och unga växtskott som kompletteras med några smådjur. I områden med jordbruksmark ingår ofta odlade grönsaker i födan. Antagligen har varje exemplar ett cirka 0,1 hektar stort revir. Svart dykare jagas huvudsakligen av medelstora till stora rovdjur samt av större rovlevande fåglar som örnar och ugglor. Den kan även falla offer för afrikansk klippyton.[2]
Honor kan bli brunstiga under alla årstider. Efter parningen är honan cirka 210 dagar dräktig och sedan föds en enda unge. Nyfödda ungar är ganska bra utvecklade men de håller i sig i början gömda i den täta växtligheten. Könsmognaden infaller för honor efter 9 till 12 månader och för hannar efter 12 till 18 månader.[2]
Man uppskattar att det finns ungefär 100 000 svarta dykare i världen, men det är en sjunkande siffra på grund av jakt och skogsavverkning.
Fritt översatt i från den engelska Wikipedian.
Svart dykare (Cephalophus niger) är en skogslevande dykarantilop som man hittar i Liberia, Sierra Leone, Ghana och Nigeria. De lever för det mesta i låglandets regnskogar där de lever på frukt och blad som har ramlat ner ifrån trädtopparna. Den är ett dagdjur som lever ensamt och har ett litet revir.
Den har en mankhöjd av 44 till 50 centimeter och kan väga mellan 17 och 26 kilogram. Den svarta dykaren har som namnet antyder en svart päls. Deras huvud är rödbrunfärgat och de har ett långt rött område mellan öronen. De har tunna horn som kan bli mellan 7 och 9 centimeter långa (hannar) respektive 2 till 3 centimeter långa (honor). Hornen är vid spetsen lite bakåt böjda. Kroppen (huvud och bål) blir 80 till 100 cm lång och därtill kommer en 9 till 14 cm lång svans.
Arten är i ursprungliga landskap dagaktiv men i områden där många människor lever kan den vara nattaktiv. Svart dykare äter olika växtdelar som blad, frukter, rötter, svampar och unga växtskott som kompletteras med några smådjur. I områden med jordbruksmark ingår ofta odlade grönsaker i födan. Antagligen har varje exemplar ett cirka 0,1 hektar stort revir. Svart dykare jagas huvudsakligen av medelstora till stora rovdjur samt av större rovlevande fåglar som örnar och ugglor. Den kan även falla offer för afrikansk klippyton.
Honor kan bli brunstiga under alla årstider. Efter parningen är honan cirka 210 dagar dräktig och sedan föds en enda unge. Nyfödda ungar är ganska bra utvecklade men de håller i sig i början gömda i den täta växtligheten. Könsmognaden infaller för honor efter 9 till 12 månader och för hannar efter 12 till 18 månader.
Man uppskattar att det finns ungefär 100 000 svarta dykare i världen, men det är en sjunkande siffra på grund av jakt och skogsavverkning.
Дуїкер чорний або дукер чорний (Cephalophus niger) — вид парнокопитних ссавців родини Бикові (Bovidae).
Ареал дуїкера чорного включає в себе країни Західної Африки, поширені у Беніні, Буркіна-Фасо, Гвінеї, Сьєрра-Леоне, Нігерії, Кот-д'Івуарі, Гані, Ліберії та Того. Мешкає у рідколіссях та саванах поблизу річок.
Чорний дукер досягає довжини голови і тіла від 80 до 100 см, висоти в холці від 45 до 55 см і ваги від 15 до 20 кг. Самиці більші за самців. Хутро коричнево-чорного або чорного забарвлення, спина тварини темніша. Голова, горло і груди світліші, червонувато-коричневе забарвлення верху голови і лоба, із зовнішнього боку вуха чорно-бурі, внутрішнього — червонувато-коричневі. Середина чола може бути чорною. Пахові залози відсутні. Роги мають круглий поперечний переріз і прямі, у самців завдовжки від 7,2 до 9,4 см, у самиць максимум 3,1 см.
Дуїкер чорний або дукер чорний (Cephalophus niger) — вид парнокопитних ссавців родини Бикові (Bovidae).
Cephalophus niger là một loài động vật có vú trong họ Bovidae, bộ Artiodactyla. Loài này được Gray mô tả năm 1846.[2]
Phương tiện liên quan tới Cephalophus tại Wikimedia Commons
.png){kind=small}
Bài viết về chủ đề Bộ Guốc chẵn này vẫn còn sơ khai. Bạn có thể giúp Wikipedia bằng cách mở rộng nội dung để bài được hoàn chỉnh hơn. Cephalophus niger là một loài động vật có vú trong họ Bovidae, bộ Artiodactyla. Loài này được Gray mô tả năm 1846.
Cephalophus niger Gray, 1846
Ареал
Чёрный дукер[1] (Cephalophus niger) — небольшая антилопа семейства полорогих.
Ареал чёрного дукера включает в себя страны Западной Африки: Бенин, Буркина-Фасо, Гвинея, Сьерра-Леоне, Нигерия, Кот-д’Ивуар, Гана, Либерия и Того. Живёт в редколесьях и саваннах вблизи рек.
Чёрный дукер достигает длины тела от 80 до 100 см, высоты в холке от 45 до 55 см и веса от 15 до 20 кг. Самки крупнее самцов. Мех коричнево-чёрного или чёрного окраса, спина животных темнее. Голова, горло и грудь светлые, окраска верха головы и лба красновато-коричневая, с внешней стороны уши чёрно-бурые, с внутренней — красновато-коричневые. Середина лба может быть чёрной. Паховые железы отсутствуют. Рога прямые и имеют круглое поперечное сечение: у самцов длиной от 7,2 до 9,4 см, у самок — максимум 3,1 см.
Чёрный дукер (Cephalophus niger) — небольшая антилопа семейства полорогих.
검은다이커(Cephalophus niger)는 숲에서 사는 다이커의 일종으로 시에라리온 남부의 일부 지역과 라이베리아, 코트디부아르, 가나, 베넹 그리고 나이지리아 등에서 발견된다. 어깨 높이는 약 50cm, 몸무게는 15~20kg 정도이다.
