Valgomasis manijokas (Manihot esculenta) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos kultūrinė rūšis, sukultūrinta Brazilijoje, kurios naudojamos požeminiai šakniagumbiai. Dar vadinamas kasava, juka.
Tai daugiametis krūmokšnis, per metus galintis užaugti iki 3 m aukščio. Lapai 3-5 skiaučių, kartais – vientisi. Augalai vienanamiai, žiedai auga kekėmis, kekėje būna iki 200 vyriškų žiedų ir iki 20 moteriškų žiedų. Būna ir abilyčių žiedų. Vaisius – trilizdė dėžutė, sėklos – smulkios. Ankstyvųjų veislių augalai ima žydėti per 3, vėlyvųjų – per 7 mėnesius po pasodinimo.
Šoninės šaknys sustorėja ir sudaro šakniagumbius, kurie būna pailgai cilindriški, iki 1 m ilgio (kai kurių veislių – net iki 5 m) ir iki 15 kg masės. Minkštimas gelsvas, turi pieniškų sulčių. Odelė ir kamštinis sluoksnis lengvai nusiima. Minkštimas turi 25-40 % krakmolo, 0,1-5 % cukrų, 0,9-2,3 % baltymų (baltymai praktiškai neturi nepakeičiamų aminorūgščių), 0,1-0,7 % aliejų.
Kaip krakmolinė kultūra manijokai svarbūs etanolio, dekstrino, gliukozės gamyboje.
Maniokus dažnai pažeidžia mozaikiniai virusai. Kenkėjų praktiškai neturi, jų neėda net skėrių pulkai.
Dauginami auginiais, kurie gali būti ilgai išlaikomi ir nesunkiai pervežami.
Augalas
Žiedai
Šakniagumbiai
Perpjautas šakniagumbis
Manihot esculenta - Museum specimen
Laukiniai valgomieji manijokai buvo domestikuoti Brazilijoje daugiau nei prieš 10 tūkst. metų. Vėliau jie paplito po Centrinę Ameriką ir Mezoameriką, Karibus, pietinę Braziliją, Paragvajų, Peru. Dėl gero derėjimo ir maistingumo manijokai netrukus tapo vienu svarbiausių maisto produktų Amerikoje. Po Amerikos užkariavimo manijokus pradėjo auginti ir atvykėliai iš Europos, palaipsniui šie augalai pradėti auginti ir Afrikoje, Indijoje, Pietryčių Azijoje.
Augalo pavadinimas kilo iš gvaranių kalbos žodžio mandi’o. Lotynų Amerikoje augalas dažniausiai vadinamas yuca; manoma, kad šis žodis kilo iš tainų kalbos. Kitas dažnas pavadinimas, taip pat kildinamas iš tainų kalbos, yra casava (caçabi, casabe).
Šis augalas savaime yra nuodingas dėl cianogeninių glikozidų, todėl privalo būti apdorojamas prieš valgant. Dažniausiai jis verdamas, mirkomas, spaudžiamas, keletą kartų džiovinamas, kad pasišalintų nuodingieji gliukozidai. Nepaisant to, jis yra svarbiausias maisto produktas kai kurių šalių virtuvėse. Manijoko šakniagumbiai savo skoniu ir savybėmis primena bulves, todėl gali būti ruošiami labai įvairiai. Paprasčiausias manijoko vartojimo būdas yra toks: šakniagumbis švariai nulupamas, stambiai supjaustomas, 10-15 min. paverdamas, vėliau supjaustomas smulkiau, išimama šerdis ir pakepamas aliejuje.
Virti manijokai
Perujietiškas patiekalas iš manijoko Majado de yuca
Paragvajietiški manijoko blynai
Manijoko miltai farofa
Manijokas, gvaranių kalba vadinamas mandi’o, buvo nuo seno vartojamas tropiniuose miškuose gyvenusių indėnų, kurie išmoko pašalinti nuodingąsias medžiagas ir iš miltų gaminti blynelius (isp. casabe). Dar iš jų gaminami alkoholiniai gėrimai caxiri, cauim, pajuaru.
Šios tradicijos perduotos ir į vietines Pietų Amerikos virtuves. Iš spraginto manijoko miltų gaminama farofa, manijokas gali būti verdamas, grūdamas į košę.
Gvinėjos įlankos virtuvėje ir Centrinės Afrikos virtuvėje manijokas dažniausiai verdamas ir grūdamas į košę, vadinamą fufu. Tai – svarbiausias šių regionų maisto produktas, prie kurio pateikiami visi kiti patiekalai.
Manijokas gana populiarus Indijoje ir Pietryčių Azijoje, kur dažnai yra antras svarbus maistas po ryžių. Čia buvo išrastas ir manijoko produktas tapioka, kuri labai mėgiama. Šiek tiek manijoko tradicijos pasiekė ir Vietnamą bei Pietų Kiniją.
Nigerija 44582 
Brazilija 26703 
Tailandas 25155 
Indonezija 21593 
Kongo Demokratinė Respublika 15013 
Gana 11351 
Angola 10057 
Vietnamas 9395 
Indija 9056 
Tanzanija 6600
Valgomasis manijokas (Manihot esculenta) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos kultūrinė rūšis, sukultūrinta Brazilijoje, kurios naudojamos požeminiai šakniagumbiai. Dar vadinamas kasava, juka.
.jpg)
