Branta hutchinsii[1] a zo ur spesad evned palvezek eus ar c'herentiad Anatidae.
Anvet e voe Anser Hutchinsii (kentanv) da gentañ-penn (e 1832) gant an naturour skosat John Richardson (1787-1865) : dougen a ra anv an naturour breizhveuriat Thomas Hutchins (1730-1790).
Ploged Branta hutchinsii. Bevañ a ra diwar blant dreist-holl ; debriñ a ra amprevaned, blotviled ha kresteneged ivez avat.
Ar spesad a gaver ar pevar[2] isspesad anezhañ[3] :
Branta hutchinsii a zo ur spesad evned palvezek eus ar c'herentiad Anatidae.
Anvet e voe Anser Hutchinsii (kentanv) da gentañ-penn (e 1832) gant an naturour skosat John Richardson (1787-1865) : dougen a ra anv an naturour breizhveuriat Thomas Hutchins (1730-1790).
L'oca de Hutchins (Branta hutchinsii) és un ocell de la família dels anàtids (Anatidae) que cria en zones humides des de les illes Aleutianes i Alaska, pel nord de Canadà fins a Groenlàndia. Passa l'hivern a una zona que ocupa la majoria de les dues terceres parts occidentals dels Estats Units, a més de l'extrem nord de les zones costaneres atlàntiques i pacífiques de Mèxic. Les diferents races que formen aquesta espècie, eren incloses a Branta canadensis.
L'oca de Hutchins (Branta hutchinsii) és un ocell de la família dels anàtids (Anatidae) que cria en zones humides des de les illes Aleutianes i Alaska, pel nord de Canadà fins a Groenlàndia. Passa l'hivern a una zona que ocupa la majoria de les dues terceres parts occidentals dels Estats Units, a més de l'extrem nord de les zones costaneres atlàntiques i pacífiques de Mèxic. Les diferents races que formen aquesta espècie, eren incloses a Branta canadensis.
Aderyn a rhywogaeth o adar yw Gŵydd fach Canada (sy'n enw benywaidd; enw lluosog: gwyddau bach Canada) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Branta canadensis hutchinsii; yr enw Saesneg arno yw Lesser Canada goose. Mae'n perthyn i deulu'r Hwyaid (Lladin: Anatidae) sydd yn urdd y Anseriformes.[1]
Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn B. canadensis hutchinsii, sef enw'r rhywogaeth.[2]
Mae'r gŵydd fach Canada yn perthyn i deulu'r Hwyaid (Lladin: Anatidae). Dyma rai o aelodau eraill y teulu:
Rhestr Wicidata:
rhywogaeth enw tacson delwedd Alarch gyddfddu Cygnus melancoryphus Alarch utganol Cygnus buccinator
Aderyn a rhywogaeth o adar yw Gŵydd fach Canada (sy'n enw benywaidd; enw lluosog: gwyddau bach Canada) a adnabyddir hefyd gyda'i enw gwyddonol Branta canadensis hutchinsii; yr enw Saesneg arno yw Lesser Canada goose. Mae'n perthyn i deulu'r Hwyaid (Lladin: Anatidae) sydd yn urdd y Anseriformes.
Talfyrir yr enw Lladin yn aml yn B. canadensis hutchinsii, sef enw'r rhywogaeth.
Lys dværgcanadagås (latin: Branta hutchinsii) er en andefugl, der lever i nærheden af de nordlige kyster af Canada og Alaska.
Taksonomi fra Wikispecies Lys dværgcanadagås (latin: Branta hutchinsii) er en andefugl, der lever i nærheden af de nordlige kyster af Canada og Alaska.
Die Zwergkanadagans (Branta hutchinsii) ist eine Gänseart aus der Familie der Entenvögel; sie wird erst seit 2004 als eigenständige Art anerkannt. Die Unterarten, die heute als Zwergkanadagans bezeichnet werden, wurden zuvor der Kanadagans zugerechnet. Taxonomen hatten die Aufteilung der Unterarten der Kanadagans in mindestens zwei, wenn nicht sogar drei oder vier neue Arten seit den 1970er Jahren immer wieder verlangt. Die Trennung in zwei Arten wurde 2004 von der American Ornithologist Union verabschiedet; die British Ornithologists Union folgte dieser Verabschiedung im Juni 2005.
Die Zwergkanadagans kommt von Kanada bis Mexiko vor. Auch auf der Halbinsel Kamtschatka in Ostsibirien, in Ostchina und in ganz Japan kommen gelegentlich Zwergkanadagänse vor. Trotzdem hält die IUCN die Populationen in Japan für erloschen.
Die IUCN beziffert den Gesamtbestand der Art auf 100.000 bis eine Million Tiere und stuft sie als „nicht gefährdet“ (least concern) ein.
Wie die Kanadagans weist auch die Zwergkanadagans ein weißes Kehlband auf. Die Unterscheidung von den heute der Kanadagans zugerechneten Arten ist nicht einfach, da sich die Arten sehr ähneln. Grundsätzlich ist die Zwergkanadagans etwas kleiner als die Kanadagans und hat einen kurzen Hals sowie einen kurzen Schnabel. Ihr Gefieder ist entweder völlig dunkel gefärbt oder es ist dunkel mit einem hellen Halsring. Im Vergleich zur Kanadagans ist ihre Stimme höher und klärrender. Sie ruft „gek - gek“, „jilk-jilk a-lick“ oder „aik“.[1]
In der Literatur wird gelegentlich darauf hingewiesen, dass Kanadagänse eine umso größere Nistplatztreue aufweisen, je weiter nördlich sie brüten[2]. Man bezieht sich dabei auf die Zwergkanadagans. Dieser Art steht nur ein kurzes Zeitfenster für die erfolgreiche Aufzucht ihrer Jungen zur Verfügung. Sie muss daher direkt nach der Rückkehr mit ihrem Nestbau beginnen und entscheidet sich dabei häufig für Standorte, an denen sie im Jahr zuvor bereits erfolgreich ihre Jungen groß gezogen hat.
Die Zwergkanadagans (Branta hutchinsii) ist eine Gänseart aus der Familie der Entenvögel; sie wird erst seit 2004 als eigenständige Art anerkannt. Die Unterarten, die heute als Zwergkanadagans bezeichnet werden, wurden zuvor der Kanadagans zugerechnet. Taxonomen hatten die Aufteilung der Unterarten der Kanadagans in mindestens zwei, wenn nicht sogar drei oder vier neue Arten seit den 1970er Jahren immer wieder verlangt. Die Trennung in zwei Arten wurde 2004 von der American Ornithologist Union verabschiedet; die British Ornithologists Union folgte dieser Verabschiedung im Juni 2005.
Die Zwergkanadagans kommt von Kanada bis Mexiko vor. Auch auf der Halbinsel Kamtschatka in Ostsibirien, in Ostchina und in ganz Japan kommen gelegentlich Zwergkanadagänse vor. Trotzdem hält die IUCN die Populationen in Japan für erloschen.
Die IUCN beziffert den Gesamtbestand der Art auf 100.000 bis eine Million Tiere und stuft sie als „nicht gefährdet“ (least concern) ein.
De Lüttje Kanadagoos (Branta hutchinsii) is en Goos ut de Familie vun de Aantenvagels. Se warrt to de Echten Göse, un dor to de Seegöse rekent. Eerst vun 2004 af an warrt se as egene Aart gellen laten. De Unneraarden, de hüdigendags as „Lüttje Kanadagoos“ betekent weert, sünd vördem to de Grote Kanadagoos torekent wurrn. Wetenschoppslüde harrn al vun de 1970er Johre af an jummers wedder verlangt, de Kanadagoos ehre Unneraarden mössen up twee, wenn nich man up dree oder veer Aarden updeelt weern. De American Ornithologist Union hett dat 2004 so beslaten, de British Ornithologists Union is ehr in'n Juni 2005 na folgt.
De lüttje Kanadagoos is in Kanada bit Mexiko un in Japan tohuse. De IUCN taxeert den bestand vun düsse Göse up 100.000 bit 1 Mio. Vagels. Vundeswegen föhrt se de up ehre Rode List unner den Status „gor keen Sorgen“.
As de Grote Kanadagoos is ok bi de Lüttje Kanadagoos en witt Kehlband to sehn. De beiden Aarden sünd nich eenfach ut'neen to holen, man grundsätzlich is de Lüttje Kanadagoos en beten lüttjer un hett en korten Hals un en korten Snavel. Vergleken mit de Grote Kanadagoos is ehre Stimm wat höger.
In de Literatur warr hen un wenn seggt, je mehr de Göse na Norden to bröden döen, je mehr bleven se ok bi't neegste Mol bi ehren olen Nistplatz.[1]. De Lüttje Kanadagoos hett ja man bloß wenig Tied, wenn se ehre Jungen glücklich uptehn will, vundeswegen mutt se foorts, wenn se ankamen is, anfangen, dat Nest to boen. Dor wählt se denn faken Plätze, wo dat in't Johr vördem al goot klappt hett.
. Mehr Biller, Videos oder Audiodateien to’t Thema gifft dat bi Wikimedia Commons. De Lüttje Kanadagoos (Branta hutchinsii) is en Goos ut de Familie vun de Aantenvagels. Se warrt to de Echten Göse, un dor to de Seegöse rekent. Eerst vun 2004 af an warrt se as egene Aart gellen laten. De Unneraarden, de hüdigendags as „Lüttje Kanadagoos“ betekent weert, sünd vördem to de Grote Kanadagoos torekent wurrn. Wetenschoppslüde harrn al vun de 1970er Johre af an jummers wedder verlangt, de Kanadagoos ehre Unneraarden mössen up twee, wenn nich man up dree oder veer Aarden updeelt weern. De American Ornithologist Union hett dat 2004 so beslaten, de British Ornithologists Union is ehr in'n Juni 2005 na folgt.
Pikkukanuadanhanhi (Branta hutchinsii) on lindu.
The cackling goose (Branta hutchinsii) is a species of goose found in North America and East Asia.
The genus name Branta is a Latinised form of Old Norse Brandgás, "burnt (black) goose", and the specific epithet hutchinsii commemorates English surgeon Thomas Hutchins who was employed by the Hudson's Bay Company.[2]
The cackling goose was originally considered to be the same species or a subspecies of the Canada goose, but in July 2004 the American Ornithologists' Union's (AOU) Committee on Classification and Nomenclature split the two into two species, making cackling goose into a full species with the scientific name Branta hutchinsii. The British Ornithologists' Union (BOU) followed suit in June 2005.
The AOU has divided the many associated subspecies between both animals. To the present species were assigned:
The distinctions between the two geese have led to a great deal of confusion and debate among ornithologists. This has been aggravated by the overlap between the small types of Canada goose and larger types of cackling goose. The old "lesser Canada geese" were believed to be a partly hybrid population, with the birds named taverneri considered a mixture of minima with subspecies occidentalis and parvipes, which today remain with the Canada goose proper. Actually however, taverneri is one of the larger subspecies of cackling geese. In addition, it has been determined that the barnacle goose (B. leucopsis) is a derivative of the cackling goose lineage, whereas the Hawaiian goose (B. sandvicensis) is an insular representative of the Canada goose.
In the wake of the discussion generated by the official standalone species designation, introduced by the AOU and BOU in 2004 and 2005, Harold C. Hanson published a paper in 2007 suggesting that Canada and cackling geese should be split into six species and 200 subspecies. The radical nature of this proposal provoked surprise, with Richard Banks of the AOU urging caution before any of Hanson's proposals be accepted.[3] No further redesignation has been introduced by either of these Ornithologists' Unions.
The black head and neck with white "chinstrap" distinguish this goose from all other geese except the larger Canada goose (Branta canadensis) and the similarly sized barnacle goose (B. leucopsis). There are up to 5 subspecies of cackling goose of varying sizes and plumage details. The female looks virtually identical but is slightly lighter and has a different voice. Some are hard to distinguish from the Canada goose, with which the cackling goose was long assumed to form one species, the cackling goose and the smaller Canada goose subspecies being called the lesser Canada goose. The smallest 1.4 kg (3.1 lb) cackling geese (B. h. minima) are much smaller than any Canada goose, but the subspecies B. h. hutchinsii, at up to 3 kg (6.6 lb), grows to the same size as some Canada geese. The distinctness of the extinct population of the Komandorski and Kuril Islands B. h. asiatica is controversial. The barnacle goose differs in having a black breast and grey, rather than brownish, body plumage.
Measurements:[4]
This species is native to North America. It breeds in northern Canada and Alaska in a variety of tundra habitats. However, the nest is usually located in an elevated area near water. The eggs are laid in a shallow depression lined with plant material and down. Males can be very aggressive in defending territory. A pair may mate for life (up to around 20 years). Adult geese are often seen leading their goslings in a line with one parent at the front, and the other at the back of the "parade".
Like most geese, it is naturally migratory, the wintering range being most of the U.S., and locally in western Canada and northern Mexico. The calls overhead from large groups of cackling geese flying in V-shaped formation signal the transitions into spring and fall. In some areas, migration routes have changed due to changes in habitat and food sources.
Cackling geese have occasionally reached western Europe naturally, as has been proved by ringing recoveries. The birds are of at least the subspecies hutchinsii, and possibly others. Cackling geese are also found naturally on occasions in the Kamchatka Peninsula in eastern Siberia, eastern China, and throughout Japan. Despite this, the IUCN considered it extirpated from Japan, where it previously had an established non breeding (winter) population. Birds have recently been reintroduced to both Japan and Siberia.[1]
These birds feed mainly on plant material. When feeding in water, they submerge their heads and necks to reach aquatic plants, sometimes tipping forward like a dabbling duck. Flocks of these birds often feed on leftover cultivated grains in fields, especially during migration or in winter. They also eat some insects, molluscs and crustaceans.
By the early 20th century, over-hunting and loss of habitat in the late 19th and early 20th centuries had resulted in a serious decline in the numbers of this bird in its native range. With improved game laws and habitat restoration and preservation programs, their populations have recovered in most of their range, although some local populations may still be declining, especially of the subspecies minima and leucopareia. Though the taxonomic distinctness of the Komandorski and Kuril Islands populations, which used to winter in Japan, is controversial, it is without doubt that they disappeared around 1929.
La Eta kanada ansero (Branta hutchinsii) estas ansero el la familio de la Anasedoj kaj genro de nigraj anseroj aŭ Branta, karakteraj pro partoj de nigra plumaro diference de la grizaj anseroj de la genro Anser. Ĝi vivas en Nordameriko. Ĝia plumaro ĉefe estas malhelkolora. Ĝi fakte tre similas al la Kanada ansero (Branta canadensis), sed tamen estas videble pli eta, kio estas la kaŭzo de ĝia komuna nomo. Ĝi estas konsiderata specio aparta nur ekde 2004, ĝis kiam ĝi estis nur subspecio de la Kanada ansero.
La nigraj kapo kaj kolo kun blanka "mentontenilo" distingas tiun anseron el ĉiuj aliaj escepte pro la pli granda Kanada ansero (Branta canadensis) kaj la similgranda Blankvanga ansero (B. leucopsis), kiu havas pli da blanko en vizaĝo. Estas ĝis 5 subspecioj de Eta kanada ansero, de variaj grandoj kaj plumardetaloj. Kelkaj estas malfacile distingeblaj el la Kanada ansero, kun kiu la Eta kanada ansero estis delonge konsiderata kiel formanta unusolan specion, kiam la nune Eta kanada ansero kaj la pli malgrandaj subspecioj de Kanada ansero estis nomataj Malgrandaj kanadaj anseroj. La plej malgrandaj 1.4 kg etaj kanadaj anseroj (B. h. minima) estas multe pli malgrandaj ol iu ajn Kanada ansero, sed la subspecioj B. h. hutchinsii, ĝis 3 kg, kreskas ĝis sama grando kiel kelkaj Kanadaj anseroj. La distingeco de la formortinta populacio de la Komandorski-insularo kaj de la Kuriloj B. h. asiatica estas polemika. La Blankvanga ansero diferencas ĉar havas nigran bruston kaj grizan, pli ol brunecan korpoplumaron.
La Eta kanada ansero havas nigrajn kapon kaj kolon kun blanka vizaĝa "mentontenila" makulo kaj helgrizan bruston, dum la dorso estas pli malhelgriza. Ĝi diferencas el la Kanada ansero pro ĝenerala malgrando (ĝis 60 cm dum la Kanada ansero estas ĝis 110 cm), pli klare pli malgranda beko kaj pli kruta frunto, dum tiu de la Kanada ansero estas pli dekliva.
Tiu specio estas indiĝena de Nordameriko. Ili reproduktiĝas en norda Kanado kaj Alasko en vario de habitatoj de tundro. Tamen la nesto estas kutime situanta en alta areo ĉe akvo. La ovojn oni demetas en neprofunda depresio kovrita el planta materialo kaj lanugo. Maskloj povas esti tre agresemaj defendante la teritorion. Paro povas partneri porvive (ĝis ĉirkaŭ 20 jaroj). La ino aspektas preskaŭ identa sed estas iome pli malpeza kaj havas diferencan voĉon. Plenkreskuloj estas ofte vidataj kondukante siajn idojn laŭ linio kun unu el la gepatroj antaŭe, kaj la alia malantaŭe de la parado.
Tiuj anseroj nutras sin ĉefe per planta materialo. Per helpo de ilia longa kolo ili povas forpluki subakve akvovegetaĵon de la fundo. Ili ankaŭ volonte manĝas grenon en terkultivejoj, ĉefe dum ilia migrado en la vintro (kiam multaj birdoj migras suden, ĝis en la nordo de Meksiko). Kelkfoje ili manĝas bestan nutraĵon, kia krustuloj, moluskoj kaj insektoj.
Kiel la plej multaj anseroj, ankaŭ tiu estas nature migranta, ĝiaj vintraj teritorioj estas plejparte en Usono sed ĉefe en Kalifornio, kaj surloke en okcidenta Kanado kaj norda Meksiko. La alvokoj, kiuj sonas supre el grandaj grupoj de Eta kanada ansero flugantaj en V-formoj, markas la transiron al printempo kaj aŭtuno. En kelkaj areoj, migrovojoj ŝanĝiĝis pro ŝanĝoj en habitato kaj manĝofontoj.
La Eta kanada ansero foje atingis okcidentan Eŭropon nature, kiel pruvis trovoj de ringoj. Tiuj birdoj estis almenaŭ de la subspecio hutchinsii, kaj eble aliaj, en grupoj de 1 aŭ 2, kiuj venas al la plej okcidentaj punktoj de Eŭropo kune kun ekzempleroj de Blankvanga ansero el Gronlando. La Eta kanada ansero troviĝas nature ankaŭ foje en Kamĉatko en orienta Siberio, orienta Ĉinio, kaj en Japanio.
Komence de la 20a jarcento, troa ĉasado kaj habitatoperdo fine de la 19a kaj komence de la 20a jarcentoj rezultis en akra malpliiĝo de nombroj de tiu birdo nature en ties indiĝena teritorio. Per plibonigita ĉasleĝaro kaj habitata rekreado kaj konservoprogramoj, ties populacioj rekuperiĝis en la pliparto el ties teritorioj, kvankam kelkaj lokaj populacioj povas ankoraŭ estis malpliiĝantaj, ĉefe de la subspecioj minima kaj leucopareia. Kvankam la taksonomia distingeco de la populacioj de Komandorski kaj Kuriloj, kiuj kutimis vintri en Japanio, estas disputata, sendube ili malaperis ĉirkaŭ 1929. La tutmonda populacio estas ĉirkaŭkalkulata je 160.000 individuoj.
La Eta kanada ansero estis origine konsiderata la sama specio aŭ subspecio de la Kanada ansero, sed en julio 2004 la Klasada kaj Nomenklatura Komitato de la American Ornithologists' Union disigis ambaŭ en du speciojn, kio faris la Etan kanadan anseron specion kun la scienca nomo Branta hutchinsii. La British Ornithologists Union akceptis tion en junio 2005.
La AOU dividis la multajn asociajn subspeciojn inter la du animaloj. Tiel la Eta kanada ansero havas almenaŭ kvin subspeciojn, de kiuj unu iĝis formortinta.
La distingo inter la du anseroj kondukis al akraj konfuzo kaj polemiko inter ornitologoj. Tion pliakrigis la koincido inter la malgrandaj tipoj de Kanada ansero kaj la plej grandaj tipoj de Eta kanada ansero. Plej interese la malnova "Malgranda kanada ansero" estis konsiderata parte hibrida populacio, kun la birdoj nome taverneri konsiderataj mikso de minima, occidentalis kaj parvipes. Aldone oni determinis, ke la Blankvanga ansero estas devena el la stirpo de la Eta kanada ansero, dum la Havaja ansero estus insula reprezentanto de la Kanada ansero.
Proponita revizio fare de Harold Hanson sugestis disigon de la Kanada kaj de la Eta kanada ansero en ses speciojn kaj 200 subspeciojn. La radikala naturo de tiu propono provokis surprizon ĉe kelkaj; Richard Banks de la AOU petis prudenton antaŭ akcepti iun ajn el la proponoj de Hanson.[1]
Por plia informo pri la temo, vidu la jenon:
La Eta kanada ansero (Branta hutchinsii) estas ansero el la familio de la Anasedoj kaj genro de nigraj anseroj aŭ Branta, karakteraj pro partoj de nigra plumaro diference de la grizaj anseroj de la genro Anser. Ĝi vivas en Nordameriko. Ĝia plumaro ĉefe estas malhelkolora. Ĝi fakte tre similas al la Kanada ansero (Branta canadensis), sed tamen estas videble pli eta, kio estas la kaŭzo de ĝia komuna nomo. Ĝi estas konsiderata specio aparta nur ekde 2004, ĝis kiam ĝi estis nur subspecio de la Kanada ansero.
La barnacla de Hutchins, ganso canadiense menoro barnacla canadiense chica (Branta hutchinsii)[2] es una especie de ave anseriforme de la familia de las anátidas (Anatidae), endémica de América del Norte.
Esta especie es nativa de América del Norte. Se reproduce en el norte de Canadá y Alaska, su hábitat es una variedad de tundra. Sin embargo, los nidos suelen estar situados en una zonas elevadas, cerca del agua.
Como la mayoría de los gansos es naturalmente migratorio, el rango de invernada abarca la mayor parte de los Estados Unidos, el oeste de Canadá y el norte de México, llegado en ocasiones hasta el oeste de Europa. También se encuentra en ocasiones en la península de Kamchatka, en el este de Siberia, el este de China y en todo Japón.
La barnacla de Hutchins, ganso canadiense menoro barnacla canadiense chica (Branta hutchinsii) es una especie de ave anseriforme de la familia de las anátidas (Anatidae), endémica de América del Norte.
Eskimo lagle (Branta hutchinsii) on lagle perekonda kuuluv liik linde.
Eskimo lagle on levinud Põhja-Ameerikas.
Eestis on teda nähtud rändel üliharuldasena hanede seas (esmakordselt 2008. aastal).
Eskimo lagle (Branta hutchinsii) on lagle perekonda kuuluv liik linde.
Eskimo lagle on levinud Põhja-Ameerikas.
Eestis on teda nähtud rändel üliharuldasena hanede seas (esmakordselt 2008. aastal).
Branta hutchinsii Branta generoko animalia da. Hegaztien barruko Anatidae familian sailkatua dago.
Pikkukanadanhanhi (Branta hutchinsii) on pohjoisamerikkalainen hanhilaji. Se on erotettu omaksi lajikseen kanadanhanhesta vuonna 2004.[1]
Pikkukanadanhanhi on 60–70 cm pitkä ja sen siipien kärkiväli on 125–140 cm, ja se on suunniilleen samankokoinen kuin valkoposkihanhi. Se muistuttaa kanadanhanhea, mutta on pienikokoisempi ja typäkämpi ja sillä on selvästi lyhyemmät jalat ja kaula. Pikkukanadanhanhella on melko nelikulmainen pää, jyrkkä otsa sekä lyhyt nokka. Usein mustan kaulan ja vaaleanruskean rinnan välissä on vaalea vyön aihe. Yläpuolelta pikkukanadanhanhi on melko vaalean ruskeanharmaa.[2]
Pikkukanadanhanhen äänet muistuttavat kanadanhanhen ääniä, mutta ovat kimeämpiä.[2]
Pikkukanadanhanhi pesii Alaskassa, Kanadan pohjoisosissa sekä Grönlannin lounaisosissa. Talvehtivana sitä tavataan Yhdysvalloissa Washingtonissa, Oregonissa ja Texasissa sekä Meksikossa. Aikaisemmin sitä esiintyi talvehtivana myös Japanissa. Lajin populaatioksi arvioidaan 920 000–1 400 000 yksilöä. Pikkukanadanhanhi on luokiteltu elinvoimaiseksi.[1]
Länsi-Euroopassa pikkukanadanhanhi on harvinainen vierailija, joka esiintyy usein valkoposki- ja lyhytnokkahanhien kanssa.[2] Suomessa pikukanadanhanhi on BirdLife Suomen rariteettikomitean mukaan tavattu kaksi kertaa[3], mutta havainnot on asetettu E-kategoriaan eli havainnot koskevat varmasti tai lähes varmasti tarhakarkulaisia.[4]
Pikkukanadanhanhi (Branta hutchinsii) on pohjoisamerikkalainen hanhilaji. Se on erotettu omaksi lajikseen kanadanhanhesta vuonna 2004.
Branta hutchinsii
La bernache de Hutchins (Branta hutchinsii) n'est considérée comme une espèce à part entière que depuis 2004, elle était autrefois classée comme sous-espèce de la Bernache du Canada.
La séparation de la Bernache du Canada et de la Bernache de Hutchins conduit à l'arrangement suivant des sous-espèces (d'après Alan P. Peterson) :
Des travaux plus récents augmentent encore ce nombre d'espèces (et plus encore celui des sous-espèces) : 6[1] et même 15[2].
Le plumage est semblable à celui de la Bernache du Canada bien que légèrement plus sombre, la principale différence vient de la taille qui ne dépasse pas les 70 cm de longueur et les 140 cm d'envergure alors que la Bernache du Canada mesure jusqu'à 105 cm. Cette espèce se distingue aussi par ses cancanements très différents des cris des autres oies, ce qui lui a valu son nom anglais de cackling goose : oie caqueteuse.
Cette espèce niche dans le Canada arctique, l'Alaska et les îles Aléoutiennes. Elle a été ré-introduite aux Îles Kouriles. Elle hiverne dans l'ouest et le sud des USA (principalement en Californie) et au Mexique.
Cet oiseau se reproduit dans la toundra.
Le comportement est identique à celui de la bernache du Canada.
La bernache de Hutchins a une population estimée à 160 000 individus.
Cette espèce est figurée sur un timbre du Japon paru le 25/11/1983 (60 y.). Il s'agit de la sous-espèce Branta hutchinsii leucopareia.
Branta hutchinsii
La bernache de Hutchins (Branta hutchinsii) n'est considérée comme une espèce à part entière que depuis 2004, elle était autrefois classée comme sous-espèce de la Bernache du Canada.
L'oca della tundra, anche oca canadese minore o oca canadese di Hutchins (Branta hutchinsii (Richardson, 1832)) è un uccello della famiglia Anatidae.[2]
La specie è diffusa in Nord America. Nidifica nella tundra del Canada settentrionale e dell'Alaska e sverna nella parte meridionale degli Stati Uniti e in Messico.[1]
Sono note le seguenti sottospecie:[2]
L'oca della tundra, anche oca canadese minore o oca canadese di Hutchins (Branta hutchinsii (Richardson, 1832)) è un uccello della famiglia Anatidae.
Bafina zoss (Branta hutchinsii) ir vidēja auguma pīļu dzimtas (Anatidae) ūdensputnu suga, kas pieder pie melno zosu ģints (Branta). Tā ligzdo Ziemeļamerikas pašos ziemeļos, Klusā un Ziemeļu Ledus okeāna krastos, ziemo teritorijās uz dienvidiem no ligzdošanas areāla, kā arī ieklejo Āzijā un Eiropā, Latviju ieskaitot.
Saskaņā ar jaunākajiem DNS rezultātiem 2004. gadā no Kanādas zoss sugas tika atdalīta jauna suga — Bafina zoss. Kādreizējās vairāk kā 10 Kanādas zoss pasugas tika sadalītas starp abām sugām.[1] Mūsdienu klasifikācijā Kanādas zosij ir 7 pasugas, bet Bafina zosij 5 pasugas.[1]
Bafina zoss ir Ziemeļamerikas zosu suga. Tā ligzdo tundrā, Aļaskas un Kanādas ziemeļos līdz Bafina salai, kā arī nelielā skaitā Grenlandē.[2] Visbiežāk zoss apmetas kalnainos apvidos, ūdenstilpju tuvumā. Bafina zoss ir gājputns un ziemot dodas uz dienvidiem no ligzdošanas areāla. Ziemošanas sezonā tā sastopama lielākajā daļā ASV teritorijas, arī Kanādas rietumos un Meksikas ziemeļos.[3] Bafina zosis samērā bieži ieklejo Eiropas rietumos un Āzijas austrumos (Kamčatkā, Sibīrijā, Japānā un Ķīnā). Salīdzinoši ar Kanādas zosi, Bafina zoss dzīvo tālāk uz ziemeļiem.[4]
Bafina zoss ir neliela vai vidēji liela auguma zoss, kurai ir piecas pasugas. Tās viena no otras atšķiras pēc lieluma un apspalvojuma detaļām. Mazākā ir B. h. minima, kura sver 1095—1890 g, bet lielākā ir nominālpasuga B. h. hutchinsii, kuras svars ir 1650—2380 g.[5] Bafina zoss ķermeņa garums ir 55—110 cm,[5] spārnu izplētums apmēram 110 cm.[4] Abi dzimumi izskatās vienādi, tikai mātītes ir nedaudz mazākas nekā tēviņi, kā arī to balsis ir atšķirīgas.[4]
Bafina zoss izskatās ļoti līdzīga Kanādas zosij, par kuras pasugu tā ilgstoši tika uzskatīta.[2] Arī pasugas savstarpēji ir ļoti līdzīgas. Lai atšķirtu vienu pasugu no otras, kā arī lai atšķirtu Bafina zosi no Kanādas zoss, ir jābūt lielai pieredzei putnu vērošanā, jo atšķirības ir minimālas, turklāt ne visas pazīmes piemīt visiem īpatņiem.[2]
Kopumā Bafina zoss apspalvojums ir pelēkbrūns ar melnu kaklu un galvu, baltu, platu pazodes joslu, savienojot abus baltos vaigus. Ap kakla pamatni ir balta josliņa, kas atšķirīgām pasugām ir dažādos platumos. Krūtis ir gaišāk vai tumšāk brūnas, zemaste, kā visām zosīm, ir balta. Knābis un kājas tumši pelēkas. Knābis samērā īss, trīsstūrains. Mazākajām pasugām tas ir īsāks, lielākajām slaidāks un garāks.[2][4] Jaunie putni ir pelēcīgāki, arī melnais kakls un galva ir pelēki.[4]
Bafina zoss ir labi piemērojusies cilvēka tuvumam, un to bieži var novērot pilsētvidē, kur tā līdzīgi kā savvaļā apmetas ezeru, dīķu un upju krastos.[4] Bafina zosis ir ļoti sabiedriskas un ārpus vairošanās sezonas veido lielus barus. Toties vairošanās sezonas laikā tēviņi kļūst izteikti agresīvi, aizsargājot ligzdošanas teritoriju. Tie var uzbrukt ne tikai citām zosīm, bet arī cilvēkam. Ligzdu sargā arī mātīte.[4] Perēšanas laikā Bafina zosis maina apspalvojumu un kļūst lidot nespējīgas.[4]
Tā ir veikla peldētāja un spēcīga lidotāja, veicot garus ikgadējos migrācijas pārlidojumus. Bafina zosis lidojot veido "V" veida kāsi, pirmajai zosij kāša smailē ik pa laikam nomainoties.[4]
Bafina zoss, līdzīgi kā citas zosis, galvenokārt barojas ar augiem. Barojoties ūdenstilpē, tā pabāž galvu un kaklu līdz pat pleciem zem ūdens, reizēm tā filtrē ar knābi ūdeni no virsmas, līdzīgi kā to dara pīles. Izdevības gadījumā Bafina zoss neatsakās arī no moluskiem, kukaiņiem un vēžveidīgajiem. Ziemas periodā Bafina zosu bari barojas nokultos labības laukos, uzlasot izbirušos graudus.
Bafina zosis dzimumbriedumu sasniedz 2 gadu vecumā, bet pirmo reizi ligzdo trešajā vasarā.[4] Tās otrajā vasarā veido monogāmus pārus uz mūžu. Jauns partneris tiek meklēts tikai tad, ja kāds no pāra iet bojā. Bafina zosīm ir raksturīgi izvēlēties pāri līdzīgu augumā. Ligzdošanai vietu izvēlas mātīte, parasti zem kāda krūma vai neliela koka, nelielā uzkalniņā vai uz lielāka augu cera, tādējādi pasargājot ligzdas vietu no purva un strautu ūdeņiem. No ligzdas vietas var labi pārskatīt apkārtni, un tā parasti atrodas ne tālāk kā 45 m no krasta līnijas.[4] Ligzda ir sekla iedobe zemē, izklāta ar zāli un dūnām. Parasti Bafina zosis ligzdo retinātās kolonijās vai pa vienam pārim. Izņēmums ir kolonijas uz klintīm, šādās vietās var būt vairāki simti pāru, un pat visagresīvākais pāris pieļauj kaimiņu jau 3 m attālumā.[4] Katru gadu Bafina zosis atgriežas vienā un tajā pašā ligzdošanas vietā.[4]
Dējumā ir 2—8 krēmīgi baltas olas, visbiežāk 4—6 olas. Inkubācijas periods ilgst 25—30 dienas. Perē tikai mātīte, bet tēviņš apsargā ligzdošanas vietu. Lai pārsistu olu no iekšpuses, zosulēns izmanto speciālu zobu — sacietējumu zoba formā, kas aug uz knābja augšējās virsmas. Čaumalas laušanas zobs drīz pēc izšķilšanās izzūd. Šķilšanās process mazajam zosulēnam ir samērā ilgs un grūts. Tas aizņem 8—36 stundas.[4] Pēc izšķilšanās zosulēnu sedz dūnas, un tā acis ir uzreiz atvērtas. Tas pēc 1—2 dienām spēj staigāt, peldēt, nirt un pats baroties. Līdzko visi zosulēni spēj staigāt un peldēt, vecāki tos ved uz barošanās vietām. Parasti tas notiek vienā līnijā — viens no vecākiem iet pa priekšu, tam seko mazuļi, bet līniju beigās noslēdz otrs no vecākiem.[4]
Vecāki bezbailīgi aizsargā savus mazuļus no ikviena iespējamā ienaidnieka. Kad zosulēni sasniedz 7—10 nedēļu vecumu, tie sāk lidot, tomēr paliek kopā ar vecākiem visu pirmo ziemu līdz pavasara migrācijai. Jaunās zosis mēdz pulcēties lielos baros, kuros var būt līdz 100 īpatņiem.[4]
Bafina zosij ir 5 pasugas:[5][1]
Bafina zoss (Branta hutchinsii) ir vidēja auguma pīļu dzimtas (Anatidae) ūdensputnu suga, kas pieder pie melno zosu ģints (Branta). Tā ligzdo Ziemeļamerikas pašos ziemeļos, Klusā un Ziemeļu Ledus okeāna krastos, ziemo teritorijās uz dienvidiem no ligzdošanas areāla, kā arī ieklejo Āzijā un Eiropā, Latviju ieskaitot.
De kleine Canadese Gans (Branta hutchinsii) is een gans uit de familie van de Anatidae. Hij leeft in Noord-Amerika.
Hun verenkleed is overwegend donkergekleurd. Ze lijken in feite sterk op de grote Canadese gans (Branta canadensis), maar dan wel zichtbaar kleiner.
De dieren voeden zich hoofdzakelijk met plantaardig materiaal. Met hun lange nek zijn ze in staat om watervegetatie van de bodem te plukken. Ze eten ook graag van graangewassen, vooral tijdens hun migratie in de winter (wanneer veel vogels zuidelijker trekken, tot in het noorden van Mexico). Soms nemen ze dierlijk voedsel op, zoals schaaldieren, weekdieren en insecten.
De kleine Canadese gans heeft minstens vijf ondersoorten, waarvan een is uitgestorven.
De kleine Canadese Gans (Branta hutchinsii) is een gans uit de familie van de Anatidae. Hij leeft in Noord-Amerika.
Polargås (Branta hutchinsii) er ein fugl i andefamilien.
Polargås (Branta hutchinsii) er ein fugl i andefamilien.
Denne biologiartikkelen er ei spire. Du kan hjelpe Nynorsk Wikipedia gjennom å utvide han.
Polargås (Branta hutchinsii) er en fugl i andefamilien som tilhører gruppen med gjess. Arten hekker i ulike habitat på tundraen i Canada og Alaska. Den overvintrer i det meste av USA og det nordlige Mexico, samt lokalt i det vestre Canada. Fem underarter er beskrevet. De ulike underartene varierer i størrelse, fram den minst på cirka 1,5 kg og til den største på omkring 3 kg.
Denne ornitologirelaterte artikkelen er foreløpig kort eller mangelfull, og du kan hjelpe Wikipedia ved å utvide den. Polargås (Branta hutchinsii) er en fugl i andefamilien som tilhører gruppen med gjess. Arten hekker i ulike habitat på tundraen i Canada og Alaska. Den overvintrer i det meste av USA og det nordlige Mexico, samt lokalt i det vestre Canada. Fem underarter er beskrevet. De ulike underartene varierer i størrelse, fram den minst på cirka 1,5 kg og til den største på omkring 3 kg.
Multimedia w Wikimedia Commons Bernikla północna (Branta hutchinsii) – gatunek bernikli, dawniej uznawany za podgatunek bernikli kanadyjskiej[2]. Gniazduje w amerykańskiej tundrze, zimuje na południu kontynentu, dawniej również w Japonii[3].
Wyróżnia się następujące podgatunki[4]:
Nieco mniejsza od bernikli kanadyjskiej, podobnie do niej ubarwiona: szarobrązowe skrzydła, czarna szyja i głowa, biała plama na policzku. Dziób, szyja i nogi krótsze niż u bernikli kanadyjskiej[2].
Bernikla północna (Branta hutchinsii) – gatunek bernikli, dawniej uznawany za podgatunek bernikli kanadyjskiej. Gniazduje w amerykańskiej tundrze, zimuje na południu kontynentu, dawniej również w Japonii.
Dvärgkanadagåsen[2] (Branta hutchinsii) är en fågel inom släktgruppen gäss. I Sverige fick den artstatus i januari 2007, efter att tidigare kategoriserats som en underart till kanadagås.
Dvärgkanadagåsen häckar på tundra längs med kusterna av norra och nordvästra Kanada, Alaska, på Aleuterna och på västra Grönland.
På grund av skillnader i morfologi, mitokondrie-DNA och ekologiska faktorer beslutade Sveriges ornitologiska förenings taxonomikommitté i januari 2007 att kanadagåsen skulle delas upp i de två arterna kanadagås (Branta canadensis) och dvärgkanadagås (Branta hutchinsii). Det har visat sig att arten dvärgkanadagås snarare har närmare släktskap med vitkindad gås, och att den större arten kanadagås genetiskt sett istället står närmare hawaiigås (Branta sandvicensis).
Dagens population av dvärgkanadagås delas i sin tur upp i fyra underarter:
Tidigare urskildes den utdöda populationen som häckade på Berings ö och i norra Kurilerna som en egen underart asiatica. Denna inkluderas numera i leucopareia.
Dvärgkanadagåsen och kanadagås har vissa överlappande häckningsområden, men de hybridiserar sällan och man har påvisat skillnader i ankomstdatum, häckningsbiotop och bostruktur mellan de båda arterna. Biotopmässigt kan man generellt säga att dvärgkanadagåsen lever i kustnära områden, medan kanadagåsen återfinns längre in i landet.
Den är en flyttfågel och dess vinterkvarter är stora delar av USA, norra Mexiko och lokalt i västra Kanada.
Genom ringmärkning har man konstaterat att dvärgkanadagäss, i varje fall av nominatformen B. h. hutchinsii, spontant kan ta sig till Västeuropa. De återfinns också tillfälligt på Kamtjatkahalvön i östra Sibirien, i östra Kina samt i Japan.
Den har observerats vid ett flertal tillfällen i Sverige; dock anses inte dessa fåglar vara spontant förekommande. Flest rapporter gäller underarten B. h. minima, medan övriga gäller nominatformen B. h. hutchinsii.
Till utseendet påminner den om en mindre kanadagås, med proportionerligt kortare hals och mindre näbb. Flertalet av underarterna som exempelvis B. h. leucopareia och B. h. minima är också mörkare än kanadagåsens underarter (förutom B. c. occidentalis som har ett mycket mörkt bröst). B. h. minima är den allra minsta av dvärgkanadagässens underarter, med en längd på cirka 60 cm, ett vingspann på 110 cm och en vikt på bara 1600 gram, vilket i genomsnitt är 100 gram lättare än den vitkindade gåsen. Både leucopareia och hutchinsii väger omkring dubbelt så mycket som minima och är båda lika långa som vitkindad gås, det vill säga cirka 69 cm, men med ett något mindre vingspann.
Underarten hutchinsii är den som till fjäderdräkten är mest lik kanadagåsen, då den har ett ljust bröst, vilket emellertid har en gråare nyans än de ljusbröstade underarterna av kanadagås. Dess huvudform är fyrkantigt med en brant sluttande panna, till skillnad från den mer rundade huvudformen hos minima. Underarten B. h. leucopareia har en vit halsring mellan den svarta halsen och det mörkbruna bröstet. Denna vita halsring förekommer hos individer inom alla populationer av både dvärgkanadagås och kanadagås, men inte lika ofta.
Dvärgkanadagåsen är vida spridd med en uppskattad världspopulation på mellan 920.000 och 1,4 miljoner individer, varav färre än 100 par häckar i Ryssland. Internationella naturvårdsunionen IUCN kategoriserar den som livkraftig (LC).[1]
Wikimedia Commons har media som rör Dvärgkanadagås.
Dvärgkanadagåsen (Branta hutchinsii) är en fågel inom släktgruppen gäss. I Sverige fick den artstatus i januari 2007, efter att tidigare kategoriserats som en underart till kanadagås.
Branta canadensis hutchinsii
Dış bağlantılar
Wikimedia Commons'ta Branta hutchinsii ile ilgili çoklu ortam belgeleri bulunur. 
Wikispecies'te Branta hutchinsii ile ilgili detaylı taksonomi bilgileri bulunur. Branta hutchinsii ördekgiller familyasından üreme mevsimini Alaska'da ve Kanada'nın kuzeyinde geçiren ve kışları ABD, Kanada'nın batısı ve Meksika'nın kuzeyinde geçiren göçmen kaz türü.[1]
Kafası ve boynu siyah renklidir. Çenesinde, daha büyük olan Kanada kazı ile ak yanaklı kazda da bulunan beyaz leke diğer kaz türlerinden ayırtedilmesini sağlar. Ağırlığı 1,4–3 kg arasında değişir.Gövde tüyleri kahverengimsidir.
Kazsılar ile ilgili bu madde bir taslaktır. Madde içeriğini geliştirerek Vikipedi'ye katkıda bulunabilirsiniz. Branta hutchinsii ördekgiller familyasından üreme mevsimini Alaska'da ve Kanada'nın kuzeyinde geçiren ve kışları ABD, Kanada'nın batısı ve Meksika'nın kuzeyinde geçiren göçmen kaz türü.
Branta hutchinsii (інколи називають Казарка канадська мала) — вид казарок, що поширені на крайній півночі Північної Америки.
Це дрібні гуси, як правило, селяться поряд з гніздами пернатих хижаків в тундрі, для них це практично єдиний спосіб успішно вивести потомство на материку. На відміну від великих гусей, птахи, що летять, рідко дотримуються ладу, збиваючись у безладну зграю. Довгий час мала канадська казарка вважалася групою дрібних підвидів широко поширеної в Північній Америці канадської казарки (B. canadensis), але за результатами молекулярних досліджень нині виділена в самостійний вид. Дрібний гусак, північно-західні підвиди (minima, leucopareia) - розмірами не більше крижня, мають коротку шию і маленький дзьоб. Довжина 55-80 см, маса 2-4 кг, розмах крил 122-140 см. Забарвлення буре від дуже світлого до темного, іноді з охристим або сіруватим відтінком, низ дещо світліший за верх, шия і голова чорні з відливом, білі плями на щоках з'єднуються на підборідді. У алеутської форми leucopareia бурий і чорний кольори в нижній частині шиї розділяє білий нашийник.
Гніздиться ця казарка в тундровій і частково тайговій зонах, зимує на півдні США і півночі Мексики. Природний ареал малої алеутської казарки (B.h.leucopareia) колись охоплював Командорські острови, зараз зроблені заходи до відновлення популяції, що гніздиться на Командорах, птахи вирощуються в розпліднику на Камчатці. Цей підвид включений в Червону книгу Росії. У ряді місць мала канадська казарка охороняється законом, полювання на неї заборонене. Багато вузькоареальних популяцій дійсно потребують охорони.
Це незавершена стаття з орнітології.Branta hutchinsii (інколи називають Казарка канадська мала) — вид казарок, що поширені на крайній півночі Північної Америки.
Branta hutchinsii là một loài chim trong họ Vịt.[2], trong đó có loài với bộ lông lớn màu đen, phân biệt chúng với các loài màu xám Anser.
Đầu và cổ màu đen với "mũ" màu trắng phân biệt ngỗng này với tất cả ngỗng khác ngoại trừ ngỗng Canada lớn hơn (Branta canadensis) và kích thước tương tự ngỗng Branta leucopsis. Có tới 5 phân loài của việc ngỗng ngỗng, với các kích thước và chi tiết bộ lông khác nhau. Những con ngỗng cái trông hầu như giống hệt nhau nhưng hơi nhẹ hơn và có tiếng kêu khác. Một số khó phân biệt với loài ngỗng Canada, mà con ngỗng được cho là dài để hình thành một loài, con ngỗng và các phân loài ngỗng Canada nhỏ hơn được gọi là ngỗng Canada ít hơn. Nhỏ nhất 1,4 kg (3,1 lb)[Chuyển đổi: Số không hợp lệ] Phân loài ngỗng (B. h. minima nhỏ hơn nhiều so với bất kỳ con ngỗng Canada nào, nhưng phân loài B. h. hutchinsii, tối đa 3 kg (6,6 lb), phát triển với cùng kích thước như một số ngỗng Canada. Sự khác biệt của quần thể tuyệt chủng của Komandorski và Quần đảo Kuril B. h. asiatica gây tranh cãi. Các con ngỗng chuồng khác nhau trong việc có một bộ ngực màu đen và màu xám, chứ không phải là bộ lông cơ thể màu nâu.
Loài này có nguồn gốc từ Bắc Mỹ. Chúng sinh sản ở miền Bắc Canada và Alaska trong nhiều môi trường sống lãnh nguyên. Tuy nhiên, tổ thường nằm trong một khu vực cao gần nước. Những quả trứng được đặt trong một trầm cảm nông lót bằng vật liệu thực vật và xuống. Con đực có thể rất hung hăng trong lãnh thổ bảo vệ. Một cặp có thể giao phối cho cuộc sống (lên đến khoảng 20 năm). Một con ngỗng bố hoặc mẹ thường thấy dẫn đầu đàn ngỗng con và mẹ hoặc bố cuối hàng trông như một "cuộc diễu hành".
Giống như hầu hết ngỗng, chúng là chim di cư tự nhiên, phạm vi phân bố mùa đông là hầu hết của Hoa Kỳ, và địa phương ở miền tây Canada và phía bắc Mexico. Các tiếng kêu trên không từ các nhóm lớn loài ngỗng này khi bay trong hình chữ V hình thành tín hiệu chuyển tiếp vào mùa xuân và mùa thu. Ở một số khu vực, các tuyến di cư đã thay đổi do những thay đổi về môi trường sống và nguồn thực phẩm.
Loài ngỗng này thỉnh thoảng đạt đến phương Tây Châu Âu một cách tự nhiên, như đã được chứng minh bằng cách thu được vòng đeo chân. Những con chim có ít nhất các phân loài hutchinsii, và có thể những người khác. Loài này cũng được tìm thấy tự nhiên vào những dịp trong Bán đảo Kamchatka ở phía đông Siberia, phía đông Trung Quốc, và khắp Nhật Bản.
Những con chim này chủ yếu ăn nguyên liệu thực vật. Khi cho ăn trong nước, chúng nhấn chìm đầu và cổ để đến cây thủy sinh, đôi khi nghiêng về phía trước giống như vịt mò. Đàn chim này thường ăn các loại ngũ cốc còn sót lại trong các cánh đồng, đặc biệt là trong quá trình di cư hoặc vào mùa đông. Họ cũng ăn một số côn trùng, nhuyễn thể và giáp xác.
Branta hutchinsii là một loài chim trong họ Vịt., trong đó có loài với bộ lông lớn màu đen, phân biệt chúng với các loài màu xám Anser.
Branta hutchinsii (Richardson, 1832)
Охранный статус
Малая канадская казарка[1] (лат. Branta hutchinsii) — водоплавающая птица семейства утиных. Выделена в самостоятельный вид в 2004 году. От канадской казарки отличается меньшей длиной тела, шеи и клюва. Оперение либо полностью тёмное, либо имеет светлый ошейник на шее. В отличие от канадской казарки голос выше и чище, крик птиц звучит как «гек-гек», «йилк-йилк а-лик» или «аик»[2].
Обитает в Северной Америке[3], Якутии, Чукотке, на острове Врангеля и Командорских островах[1]. Она гнездится в тундре в Канаде и на Аляске, зимует на юге Северной Америки, в том числе в Мексике[3]. Обычно гнездо расположено на возвышенных местах возле воды. Яйца откладываются в неглубоком углублении, устланном растительными материалами. Самцы могут очень агрессивно защищать свою территорию. Пара может сохраняться всю жизнь, до 20 лет. Самка похожа на самца, но немного светлее и имеет другой голос. Взрослые птицы часто гуляют со своими птенцами гуськом, в котором один из родителей идёт в начале «парада», а второй его замыкает.
Малая канадская казарка образует 5 подвидов, один из которых уже вымер[4]:
Малая канадская казарка (лат. Branta hutchinsii) — водоплавающая птица семейства утиных. Выделена в самостоятельный вид в 2004 году. От канадской казарки отличается меньшей длиной тела, шеи и клюва. Оперение либо полностью тёмное, либо имеет светлый ошейник на шее. В отличие от канадской казарки голос выше и чище, крик птиц звучит как «гек-гек», «йилк-йилк а-лик» или «аик».
Обитает в Северной Америке, Якутии, Чукотке, на острове Врангеля и Командорских островах. Она гнездится в тундре в Канаде и на Аляске, зимует на юге Северной Америки, в том числе в Мексике. Обычно гнездо расположено на возвышенных местах возле воды. Яйца откладываются в неглубоком углублении, устланном растительными материалами. Самцы могут очень агрессивно защищать свою территорию. Пара может сохраняться всю жизнь, до 20 лет. Самка похожа на самца, но немного светлее и имеет другой голос. Взрослые птицы часто гуляют со своими птенцами гуськом, в котором один из родителей идёт в начале «парада», а второй его замыкает.
保全状況評価[1] LEAST CONCERN
分類 界 : 動物界 Animalia 門 : 脊索動物門 Chordata 亜門 : 脊椎動物亜門 Vertebrata 綱 : 鳥綱 Aves 目 : カモ目 Anseriformes 科 : カモ科 Anatidae 属 : コクガン属 Branta 種 : シジュウカラガン B. hutchinsii 学名 Branta hutchinsii (Richardson, 1832)[2] 和名 シジュウカラガン[2] 英名 Cackling goose[2] シジュウカラガン （四十雀雁、Branta hutchinsii ）は、カモ目カモ科コクガン属に分類される鳥類。全身がマガンより黒味を帯び、両頬が白く首の付け根に白い輪がある。海洋の急峻な島嶼で繁殖する。
従来、カナダガン（学名:Branta canadensis）の亜種とされていたが、現在は別種となった。 2004 年、米国鳥学会（American Ornithologists' Union）は、カナダガンを二つの種に分類した。すなわち大型の亜種を Canada Goose（学名:Branta canadensis）に、亜種シジュウカラガンや亜種ヒメシジュウカラガンを含む小型亜種を Cackling Goose（学名:Branta hutchinsii）としてそれぞれ別種に分類した。日本でも日本鳥学会（Japanese Journal of Ornithology[要検証 – ノート]）が2012年の日本鳥類目録改訂第7版でこれを採用した。[3]
なお、従来はカナダガン（学名:Branta canadensis）の亜種とされていたため、旧版の日本鳥類目録日本鳥学会では従来のBranta canadensisの種全体の種名と亜種Branta hutchinsii leucopareiaの両方に「シジュウカラガン」を使用していた。したがって、和名の使用には新旧の混乱があるので注意を要する。
体長は約67cm。大きさはオオカナダガンの半分程度である。亜種シジュウカラガンの成鳥は首の付け根に白い輪があるが、亜種ヒメシジュウカラガンは明瞭でないことが多い。亜種シジュウカラガンの左右の頬の白斑は、ほとんどの場合顎の下で黒い羽毛で分断されている。[4]
20世紀初頭までは千島列島中部のウシシル島からアリューシャン列島に至るまでの広い範囲で繁殖し、大部分は北米大陸の西海岸へ、一部が東アジアに渡っていたと考えられている。
20世紀初頭、毛皮目的でアカギツネやホッキョクギツネが繁殖地の島々に持ち込まれ激減した。更に渡りの途中や越冬地での狩猟圧も加わって、個体数は急激に減った。1938年〜62年まで観察記録が途絶え、絶滅したと考えられた。1963年に再発見され、保護活動が開始された。[5]
日本へは越冬地として飛来していたが、集団での飛来は1930年代頃に見られなくなった。日本では昭和初期までは、宮城県仙台市付近にシジュウカラガンの一大越冬地があったが、1940年代に集団飛来は途絶えた。その後も、宮城県の伊豆沼ではマガンの群れに混じってごく少数が定期的に渡来している。[要出典]
近年の国際的な保護の実施により、個体数が増加し、日本にも1000羽単位での飛来が復活した。 1983年に八木山動物公園が米国から9羽を譲り受けて繁殖事業を始め、1995年にロシア科学アカデミーと共同で千島列島のエカルマ島で放鳥を開始。2010年までに551羽を自然界に戻した。2014年12月下旬から日本への飛来が1000羽を超えた。[6][7]その後、人工繁殖等やキツネ駆逐等の継続的な種の保存努力により、今日の羽数が回復した。絶滅危惧種の人為的回復の事例のひとつとされる。
日本に飛来するのは、主に亜種シジュウカラガン（学名:Branta hutchinsii leucopareia）であり、亜種ヒメシジュウカラガン（学名:Branta hutchinsii minima）も少数飛来する模様。
以下の和名は日本鳥類目録 改訂第7版、分布は黒田・森岡(1980）に従うものとする[2][8]。
日本では次の2亜種の記録がある。
シジュウカラガン：アリューシャン列島で繁殖し、カリフォルニアと日本で越冬する。
ヒメシジュウカラガン：アラスカ西部で繁殖し、カリフォルニアからメキシコで越冬する。
この項目は、鳥類に関連した書きかけの項目です。この項目を加筆・訂正などしてくださる協力者を求めています（ポータル鳥類 - PJ鳥類）。 シジュウカラガン （四十雀雁、Branta hutchinsii ）は、カモ目カモ科コクガン属に分類される鳥類。全身がマガンより黒味を帯び、両頬が白く首の付け根に白い輪がある。海洋の急峻な島嶼で繁殖する。
従来、カナダガン（学名:Branta canadensis）の亜種とされていたが、現在は別種となった。 2004 年、米国鳥学会（American Ornithologists' Union）は、カナダガンを二つの種に分類した。すなわち大型の亜種を Canada Goose（学名:Branta canadensis）に、亜種シジュウカラガンや亜種ヒメシジュウカラガンを含む小型亜種を Cackling Goose（学名:Branta hutchinsii）としてそれぞれ別種に分類した。日本でも日本鳥学会（Japanese Journal of Ornithology[要検証 – ノート]）が2012年の日本鳥類目録改訂第7版でこれを採用した。
なお、従来はカナダガン（学名:Branta canadensis）の亜種とされていたため、旧版の日本鳥類目録日本鳥学会では従来のBranta canadensisの種全体の種名と亜種Branta hutchinsii leucopareiaの両方に「シジュウカラガン」を使用していた。したがって、和名の使用には新旧の混乱があるので注意を要する。
