Stormvoëlagtiges, ook Buissnaweliges genoem, is 'n orde van voëls (klas Aves) wat sonder uitsondering op die ope oseaan voorkom. Die orde is geheel en al kosmopolities, en is dus oor alle wêreldseë versprei, maar bereik sy grootste diversiteit rondom Nieu-Seeland. Dit omvat 4 families, waarvan twee nie in die Noordelike Atlantiese Oseaan voorkom nie: die albatrosse (Diomedeidae) en die alkstormvoëltjies (Pelecanoididae).
Stormvoëls en hul verwante is egte seevoëls wat die meeste van die tyd bo of op die see deurbring en slegs land toe kom om te broei. Die meeste stormvoëls is sweefvlieërs en is daarom van die wind afhanklik.
Vir die ou seevaarders was die verskyning van stormvoëls 'n teken dat daar 'n storm aan die kom is, en dit is waar stormvoëls hul naam vandaan kry. Altesaam 4 families word onderskei. Die Stormvoëlagtiges (orde Procellariiformes) is volkome aan die see gebonde en kom slegs land toe om te broei of wanneer hulle deur storms van koers af gedryf word.
Hul bene is hol en oor die algemeen lig, die handskelet is relatief lank en ook die slagpenne is baie lank. Dit bring mee dat hulle goeie vlieërs is en dae lank in die lug kan deurbring. Die groot albatros het lang, smal vlerke en die vlerkwydte is ongeveer 3,3 m - die langste van enige voël ter wêreld. Sy liggaam is egter nie veel groter as die van 'n gans nie. 'n Besondere kenmerk van die stormvoëlagtiges is die buisvormige verlenging van die neusgate (neusbuis).
Die neusbuis verskil by die onderskeie groepe in vorm en lengte en die funksie daarvan is nie heeltemal duidelik nie. Die algemeen aanvaarde teorie is dat die neusbuis verhinder dat die versadigde soutoplossing wat, soos by alle seevoëls, deur die neuskliere afgeskei word, met die oë in aanraking kom. Nog 'n kenmerk van hierdie voëls is die olieagtige vloeistof wat deur die maag uitgeskei word en waarmee die kleintjies gevoer word.
Wanneer 'n mens of ʼn dier te naby die neste kom. Word hierdie vloeistof ook as 'n afskrikmiddel gebruik deur dit uit te spuug.
Die albatrosse of malmokke (familie Diomedeidae) is groot voëls met lang, smal, skerppuntige vlerke. Hulle vlieg hoofsaaklik deur te sweet en verkies daarom die stormagtige suidelike oseane waar hulle op die stormwinde kan staatmaak vir aandrywing, Wanneer die wind gaan lê, is hulle hulpeloos en moet hulle op die water neerstryk. Sodra die wind opsteek, begin die albatrosse weer vlieg, en dit is hieraan dat hulle hul reputasie as voorbodes van storms te danke het.
Die albatrosse kan betreklik moeilik van mekaar onderskei word, aangesien die meeste bolangs swart en onder wit is. Sommige soorte is bruin, maar die kleintjies van swart en wit albatrosse is dikwels ook bruin en hulle kan dus maklik verwar word. Die vernaamste voedsel van albatrosse is inkvisse (weekdiere), terwyl die groot spesies ook heelwat aas eet en soms selfs ander voëls vang.
Albatrosse het feitlik geen natuurlike vyande nie en word dikwels tot 40 jaar oud. Hulle lê net een eier op 'n keer en die kleintjies bly tot 8 of 9 maande (by die groot albatros) in die nes. Die groter spesies broei meestal slegs 1 keer elke 2 jaar. Albatrosse vrees die mens oor die algemeen nie en kom so naby aan skepe dat hulle soms deur die ou seevaarders geskiet is. Op plekke soos die eiland Midway hou albatrosse 'n ernstige probleem vir groot lugverkeer in omdat hulle nie padgee nie.
Die meeste albatrosse (9 van die 13 spesies) kom in die suidelike oseane voor en hulle broei meestal op oseaniese eilande soos Marioneiland. Die bekendste van die albatrosse is die groot albatros (Diomedea exulans), wat dikwels van skepe langs die Suid-Afrikaanse kus af waargeneem kan word, maar selde naby genoeg aan die kus kom om daarvandaan gesien te kan word.
Ses ander spesies albatrosse is reeds langs die Suid-Afrikaanse kus waargeneem, maar hulle word selde gesien. Ook die albatrosse van die Noordelike Halfrond verkies die poolgebiede. Die enigste tropiese albatros is die Galapagos-albatros (Diomedea irrorata).
Die kleur en vorm van die egte stormvoëls (familie Procellariidae) kom baie met die van die albatrosse ooreen, maar hulle is oor die algemeen heelwat kleiner. Die enigste uitsondering is die reusestormvoëls (genus Macronectes), wat 'n lengte van 30 tot 40 cm bereik. Hulle het sterk pote, wat egter nie vir beweging op land geskik is nie.
Alle spesies maak nes in kolonies in gate wat hulle self grawe of in natuurlike gate (meestal op oseaniese eilande). Stormsvoëls het 'n wêreldwye verspreiding. Hoewel 23 spesies reeds langs die Suid-Afrikaanse kus aangeteken is, word die meeste van hulle selde daar aangetref. 'n Paar uitsonderings is voëls soos die nellie (Macronectes giganteus), die seeduif (Daption capense) en die malbaartjie (Puffinus griseus).
Die ongeveer 22 spesies stormswaels (familie Hydrobatidae of Oceanitidae) is klein, donker gekleurde voëltjies wat byna net so groot soos die gewone swaels is en wat laag oor die see vlieg. Soos die albatrosse volg hulle dikwels skepe, op soek na seediere wat deur die skepe gesteur word. Die familie word in 2 subfamilies onderverdeel, naamlik die van die suidelike oseane (subfamilie Oceanitinae) en die van die noordelike oseane (subfamilie Hydrobatinae). Eersgenoemde laat dikwels hulle pote in die water hang sodat dit lyk asof hulle op die water loop. Die lede van hierdie subfamilie het 'n reghoekige stert, terwyl die stormswaels van die Noordelike Halfrond 'n ronde of gevurkte stert het.
Die duikstormvoëls (familie Pelecaniodidae) is relatief plomp voëltjies wat baie soos alke lyk en slegs in die Suidelike Halfrond voorkom. Hulle is egter nog nie langs die Suid-Afrikaanse kus waargeneem nie. Wanneer hierdie voëls kos soek, duik hulle deur die golftoppe.
Stormvoëlagtiges, ook Buissnaweliges genoem, is 'n orde van voëls (klas Aves) wat sonder uitsondering op die ope oseaan voorkom. Die orde is geheel en al kosmopolities, en is dus oor alle wêreldseë versprei, maar bereik sy grootste diversiteit rondom Nieu-Seeland. Dit omvat 4 families, waarvan twee nie in die Noordelike Atlantiese Oseaan voorkom nie: die albatrosse (Diomedeidae) en die alkstormvoëltjies (Pelecanoididae).
Stormvoëls en hul verwante is egte seevoëls wat die meeste van die tyd bo of op die see deurbring en slegs land toe kom om te broei. Die meeste stormvoëls is sweefvlieërs en is daarom van die wind afhanklik.
Vir die ou seevaarders was die verskyning van stormvoëls 'n teken dat daar 'n storm aan die kom is, en dit is waar stormvoëls hul naam vandaan kry. Altesaam 4 families word onderskei. Die Stormvoëlagtiges (orde Procellariiformes) is volkome aan die see gebonde en kom slegs land toe om te broei of wanneer hulle deur storms van koers af gedryf word.
Hul bene is hol en oor die algemeen lig, die handskelet is relatief lank en ook die slagpenne is baie lank. Dit bring mee dat hulle goeie vlieërs is en dae lank in die lug kan deurbring. Die groot albatros het lang, smal vlerke en die vlerkwydte is ongeveer 3,3 m - die langste van enige voël ter wêreld. Sy liggaam is egter nie veel groter as die van 'n gans nie. 'n Besondere kenmerk van die stormvoëlagtiges is die buisvormige verlenging van die neusgate (neusbuis).
Die neusbuis verskil by die onderskeie groepe in vorm en lengte en die funksie daarvan is nie heeltemal duidelik nie. Die algemeen aanvaarde teorie is dat die neusbuis verhinder dat die versadigde soutoplossing wat, soos by alle seevoëls, deur die neuskliere afgeskei word, met die oë in aanraking kom. Nog 'n kenmerk van hierdie voëls is die olieagtige vloeistof wat deur die maag uitgeskei word en waarmee die kleintjies gevoer word.
Wanneer 'n mens of ʼn dier te naby die neste kom. Word hierdie vloeistof ook as 'n afskrikmiddel gebruik deur dit uit te spuug.
Fırtınaquşukimilər və ya trubkaburunlar (lat. Procellariiformes) — yenidamaqlılar dəstəüstünə aid quşlar dəstəsi.
Fırtınaquşukimilər və ya trubkaburunlar (lat. Procellariiformes) — yenidamaqlılar dəstəüstünə aid quşlar dəstəsi.
Procellariiformes a zo un urzhiad e rummatadur an evned, ennañ ar sataniged, an torted pe an albatrozed.
Els procel·lariformes (Procellariiformes) són un ordre d'ocells palmípedes i pelàgics que comprèn 92 espècies, repartides en 24 gèneres i 4 famílies.
Ponen un sol ou blanc i els pollets triguen molt a desenvolupar-se, encara que al final arriben a sobrepujar el pes dels seus progenitors, ja que acumulen greixos. Tornen al mateix niu any rere any.
Tots els membres d'aquest ordre són únicament marins i sovint niuen als illots i penya-segats costaners d'arreu de la Terra (aquest és un dels pocs moments en què es poden observar tocant el terra, on caminen amb força dificultat).[1]
Són cosmopolites i es troben als oceans de tot el planeta, amb especial incidència, pel que fa a la seua diversitat, al voltant de Nova Zelanda.
Són monògams, nidícoles i formen colònies. També són característics els seus crits estridents.
La classificació de Sibley-Ahlquist inclou les diferents famílies de l'ordre caradriformes al gran ordre dels ciconiformes. Aquesta taxonomia ha sigut molt contestada. En general s'accepta la classificació clàssica amb 4 famílies i més de 130 espècies vives.[2]
Els procel·lariformes han estat una font d'aliment per a moltes cultures humanes i, encara avui, són caçats a algunes parts del món per a ésser menjats. Moltes espècies estan amenaçades d'extinció a causa de depredadors introduïts en les seues colònies de cria (com ara rates i gats), contaminació de les aigües marines i captures accidentals per part de la indústria pesquera. Per a evitar els perills que amenacen les seues poblacions l'any 2001 es va signar l'Agreement on the Conservation of Albatrosses and Petrels (Acord per a la Conservació d'Albatros i Petrells) ratificat per l'Estat espanyol l'any 2003, per França l'any 2005, Austràlia (2001), Equador (2003), Nova Zelanda (2001), Sud-àfrica (2003), Perú (2005), Regne Unit (2004), Xile (2005), Argentina (2006) i Noruega (2007). Va entrar en vigor l'1 de febrer del 2004.
Els procel·lariformes (Procellariiformes) són un ordre d'ocells palmípedes i pelàgics que comprèn 92 espècies, repartides en 24 gèneres i 4 famílies.
Urdd o adar morol yw'r Procellariiformes sy'n cynnwys pedwar teulu: yr Albatrosiaid, y Procellariidae, y Pedrynnod drycin, a'r Pedrynnod plymio.
Arferid eu galw'n Tubinariaid ac fel casgliad o adar gelwir hwy (yn Saesneg) yn petrels, term a ddefnyddir am pob un o rywogaethau o fewn yr urdd Procellariiformes, a'r pedwar teulu (ar wahân i'r albatros).[1][2]
Maent yn bwydo ar y cefnforoedd agored ac maent wedi'u gwasgaru'n fydeang, gyda phoblogaeth enfawr oddeutu Seland Newydd.[3]
Rhestr Wicidata:
teulu enw tacson delwedd
Trubkonosí (Procellariiformes) je řád letců, zahrnující albatrosy a jejich příbuzné. Jsou to mořští ptáci vyskytující se na celém světě. Velkou část života tráví daleko od pevniny. Vznášejí se nízko nad vlnami nebo se potápějí pod hladinu pro plankton, ryby nebo jiné mořské živočichy. Kromě všeobecně známých albatrosů patří do této skupiny menší ptáci jako buřňáci.
V současnosti existuje 108 druhů trubkonosých.
Všechny druhy tohoto řádu mají trubkovité nozdry, což je mezi ptáky jedinečný znak.
Mají krátký krk, chvost a nohy. Mezi třemi prsty, směřujícími dopředu, jsou plavací blány. Většina druhů má velmi dlouhá křídla (albatros stěhovavý s rozpětím křídel až 3,5 m dosahuje rekord dnes mezi žijícími ptáky-překoná i kondora). Jiným povšimnutímhodným znakem ptáků tohoto řádu je jejich mimořádně citlivý čich, pomocí kterého najdou potravu a vlastní hnízdní noru i potmě. Každý jedinec má pravděpodobně svůj charakteristický pach. Ptáci tohoto řádu mají hákovitě zakončený zobák s ostrými hranami, díky čemu uchopí a poradí si i se slizkou kořistí. Albatrosi se od ostatních příslušníků této skupiny liší tím, že nozdry mají po bocích zobáku, ne na jeho hřbetě. Trubkovití létají nízko nad hladinou, a tak si hledají potravu. Některé druhy se přitom nohama dotýkají hladiny, aby potenciální kořist přinutily k pohybu.
Všichni ptáci patřící do tohoto řádu hnízdí na souši zpravidla na nepřístupných ostrovech a skalních útesech. Na hnízdiště se vracejí každý rok a vytváří obrovské kolonie, ve kterých může hnízdit i milion párů. Mnohé druhy se tam vracejí z lovu na moři až po setmění, když je méně ohrožují predátoři. Samice snáší jedno vejce. Hnízdo je obvykle v noře vyhrabané v půdě nebo v puklinách skal. Inkubační doba je u trubkonosých poměrně dlouhá. Rodiče krmí mláďata mimořádně výživnou, ale velmi zapáchající olejovitou hmotou, kterou vylučují z žaludku.
Tito ptáci otevřených moří jsou výborně adaptovaní na vytrvalostní let. Dokážou přeletět obrovské vzdálenosti a přežít i silné bouřky. Způsob letu závisí od velikosti ptáka, a tedy i na rozpětí jeho křídel. Druhy s velkými rozměry, jako například albatrosi, častěji plachtí, než aktivně létají. Dlouhá křídla albatrosa jsou adaptací, která mu umožňuje plachtit. Bez jediného mávnutí křídly dokáže létat i celé hodiny. Využívají přitom turbulence větru nad vlnami. Vzestupné proudy větru, které se zvedají nad každou vlnou, jim dodávají dostatečný vztlak na to, aby se v povětří udrželi bez nejmenšího mávnutí křídlem. Je to energeticky velmi efektivní způsob letu, známy i jako dynamické plachtění.
V tomto článku byl použit překlad textu z článku Víchrovníkotvaré na slovenské Wikipedii.
Obrázky, zvuky či videa k tématu trubkonosí ve Wikimedia Commons
Trubkonosí (Procellariiformes) je řád letců, zahrnující albatrosy a jejich příbuzné. Jsou to mořští ptáci vyskytující se na celém světě. Velkou část života tráví daleko od pevniny. Vznášejí se nízko nad vlnami nebo se potápějí pod hladinu pro plankton, ryby nebo jiné mořské živočichy. Kromě všeobecně známých albatrosů patří do této skupiny menší ptáci jako buřňáci.
V současnosti existuje 108 druhů trubkonosých.
Stormfugle (latin: Procellariiformes) er en orden af fugle. Alle de omkring 138 arter er havlevende. Fire arter er uddøde siden 1500-tallet.
Fra Danmark kendes især stormfuglene mallemuk, almindelig skråpe, sodfarvet skråpe samt stor og lille stormsvale.
De fire familier i ordenen stormfugle:
Stormfugle (latin: Procellariiformes) er en orden af fugle. Alle de omkring 138 arter er havlevende. Fire arter er uddøde siden 1500-tallet.
Fra Danmark kendes især stormfuglene mallemuk, almindelig skråpe, sodfarvet skråpe samt stor og lille stormsvale.
Die Röhrennasen (Procellariiformes) sind eine Ordnung meist langflügliger, kurzschwänziger Meeresvögel. Sie sind ausgesprochene Hochseevögel, die meistens nur zum Brüten das Land aufsuchen. Ihre Verbreitung umfasst alle Meere und Ozeane aller Klimazonen. Bekannte Vertreter der Röhrennasen sind die Albatrosse und die Sturmvögel.
Benannt sind die Röhrennasen nach ihrem eigentümlichen Schnabel, der aus mehreren schmalen, längs verlaufenden Hornstücken zusammengesetzt ist. Auf dem Schnabel sitzen zwei Röhren auf, die dazu dienen, das Salz aus dem beim Trinken aufgenommenen Meerwasser auszuscheiden.
Typisch für Röhrennasen ist außerdem, dass bei ihnen sowohl der Hals als auch der Schwanz und die Beine kurz sind. Die vorderen drei Zehen sind durch Schwimmhäute miteinander verbunden. Viele der zu den Röhrennasen zählenden Arten haben außerdem lange, schmale Flügel. Zu den bekanntesten Arten zählt der Wanderalbatros, der mit einer Spannweite von über drei Metern die größte Flügelspannweite aller Seevögel aufweist.
Röhrennasen sind ausgezeichnet an langes, andauerndes Fliegen angepasst. Sie sind in der Lage, sehr weite Entfernungen zu überwinden und überstehen starke Stürme. Große Arten wie die Albatrosse segeln überwiegend und nutzen dabei auch die Aufwinde über den Wellen. Die ebenfalls zu den Röhrennasen zählenden Sturmschwalben dagegen fliegen abwechselnd in einem Flatter- und Gleitflug.
Im Proventriculus (Drüsenmagen) vieler Arten findet sich ein sezerniertes Öl, das der Energiespeicherung und zum Füttern der Jungvögel dient und als stark riechendes Sekret Angreifern meterweit entgegenspritzt werden kann.[1][2]
Alle Röhrennasen neigen mehr oder weniger zur Kolonienbildung. Bei einigen Arten wie dem Nördlichen Riesensturmvogel gibt es nur lockere Assoziationen weniger Brutpaare, die nahe beieinander brüten. Viele andere bilden aber große bis gewaltige Kolonien, die zum Beispiel beim Kappensturmtaucher jeweils über zwei Millionen Paare umfassen können. Die Kolonien befinden sich meist auf Felseninseln oder an Steilküsten, wo die Nester vor räuberischen Säugetieren sicher sind; dass solche Orte nicht im Überfluss zur Verfügung stehen, mag die evolutionäre Entwicklung des Koloniebrütens begünstigt haben.
Vor allem die großen Vertreter wie Albatrosse und Riesensturmvögel nisten auf einem freiliegenden Platz, während viele kleinere Arten Gänge in das Erdreich graben. Hierdurch werden Ei und Vogel gewärmt, das Ei läuft nicht Gefahr wegzurollen, und vor allem nimmt die Bedrohung eines Angriffs durch Raubmöwen oder andere Feinde ab. In Bauen nistende Röhrennasen sind fast immer nachtaktiv, offen nistende mit wenigen Ausnahmen tagaktiv.
Ein komplexes Balzritual kennt man von den Albatrossen, während die Balz in den anderen Familien meistens wenig spektakulär abläuft und sich bei den nachtaktiven Arten ganz auf Lautäußerungen beschränkt und keine sichtbaren Gesten beinhaltet. Für gewöhnlich kommt es zu einer Brut je Jahr, bei den wenigen tropischen Arten auch zu mehr Bruten; viele Albatrosse brüten nur alle zwei Jahre. Röhrennasen sind monogam, versuchen also, eine Paarung mit dem Partner der vorherigen Brut durchzuführen. Auch der Nistplatz ist bevorzugt derselbe wie im Vorjahr. Allerdings verlieren manche Paare ihre bevorzugten Nistplätze an Rivalen, was zu Kämpfen führen kann. In diesen kann es vorkommen, dass ein schwächerer Vogel an den Rand der Kolonie gedrängt wird oder dass ein Vogel einer eigentlich in Bauen nistenden Art mangels Platz gezwungen ist, sein Ei im Freien zu legen.
Alle Röhrennasen legen nur ein Ei. Der schlüpfende Jungvogel trägt bereits ein Daunenkleid und ist bis zu einem gewissen Grad beweglich, wächst aber extrem langsam. Bis eine junge Röhrennase das Nest verlässt, können zwei bis neun Monate vergehen. In der ersten Phase der Aufzucht bleibt einer der Elternvögel permanent bei dem Jungen und birgt es unter oder dicht bei seinem Körper. Erreicht es eine gewisse Größe, suchen auch beide Elternvögel gleichzeitig nach Nahrung für sich und ihr Junges. Das Füttern geht bei allen Arten vonstatten, indem der Altvogel den Schnabel des Jungen im rechten Winkel umfasst; dann würgt er Magenöl oder Nahrung hervor, die vom Jungvogel aufgenommen wird. Die Nahrung besteht vor allem aus Fischen, Kopffüßern und Krebstieren. Jungvögel werden häufig mit einem nährstoffreichen Magenöl gefüttert, das nach der Verdauung der Nahrung im Magen der Elterntiere zurückgehalten und über längere Zeit mitgeführt werden kann.
Das älteste fossile Lebewesen, das manchmal in die Nähe der Röhrennasen gestellt wird, ist Tytthostonyx glauconiticus aus der späten Kreide; dieser ist allerdings nur durch einen Humerus bekannt, der auch Ähnlichkeiten zu den Ruderfüßern aufweist. Dass dieser spärliche Fund einem frühen Vertreter der Röhrennasen gehört, wird durch die molekulare Uhr noch unwahrscheinlicher, die den vermutlichen Ursprung der Röhrennasen ins Eozän legt.
Aus dem Oligozän sind die frühesten sicher bestimmbaren Vertreter der Röhrennasen bekannt. Die Gattungen Rupelornis und Diomedeoides könnten frühe Albatrosse gewesen sein, eher aber ähnliche Tiere einer eigenen Familie Diomedeoididae.[3]
Vertreter der echten Albatrosse, der Sturmschwalben und der Sturmvögel sind seit dem Miozän belegt. Hierzu gehören die ausgestorbene Albatrosgattung Plotornis sowie Vertreter der rezenten Gattungen Diomedea, Oceanodroma und Fulmarus. Die Tauchsturmvögel tauchen fossil erstmals im Pliozän auf.
Die äußeren Ähnlichkeiten von Röhrennasen mit Seevögeln aus der Ordnung der Regenpfeiferartigen – wie Möwen und Alkenvögeln – sind durch konvergente Evolution, nicht durch engere Verwandtschaft begründet. Schon morphologische Analysen kamen zum Schluss, dass vielmehr die Pinguine und die Röhrennasen auf einen gemeinsamen Vorfahren zurückgehen; bei beiden gibt es Schwimmhäute, zwei aufeinanderfolgende Daunenkleider, zwei Halsschlagadern sowie einen ähnlichen Bau des Nasenbeins und des Gaumens. Diese vermutete Verwandtschaft wurde 1990 in DNA-Analysen bekräftigt.[4]
Man unterscheidet vier Familien:[5]
Die Röhrennasen (Procellariiformes) sind eine Ordnung meist langflügliger, kurzschwänziger Meeresvögel. Sie sind ausgesprochene Hochseevögel, die meistens nur zum Brüten das Land aufsuchen. Ihre Verbreitung umfasst alle Meere und Ozeane aller Klimazonen. Bekannte Vertreter der Röhrennasen sind die Albatrosse und die Sturmvögel.
De Mokeftigen (Procellariiformes) binne in skift yn de klasse fan de Fûgels (Aves).
Mokeftigen binne echte seefûgels, dy't meastentiids op de iepen oseaan omswalkje; se komme eins allinich oan wâl om te brieden. Alle soarten hawwe noasters dy't útrinne yn de foarm fan buiskes. By guon soarten lizze dy oan wjersiden fan de snaffel, by oaren komme se byinoar ta ien buis boppe op de snaffel. Fierder hawwe Mokeftigen meastentiids lange smelle wjukken. Harren poatten hawwe swimfluezen en de lytse eftertean is lyts of is hielendal net oanwêzich. De kleur fan de fearren is meast swart of griis.
De measte soarten fan de Mokeftigen kinne net op lân rinne en in protte soarten komme ek allinich by nacht op harren eilannen om te brieden. De Mokeftigen lizze mar ien aai en útsein de Albatrossen meitsje hja gjin nêst mar brûke se in kûle yn de grûn.
Fierder is opfallend oan dizze fûgels dat sy yn harren mage in soarte fan oalje hawwe, dy't se brûke om harren jongen iten te jaan. Dizze floeistof spuie se ek wol út foar harren ferdigening, at se harren bedrige fiele.
Der binne 93 soarten yn 4 famyljes.
De Mokeftigen (Procellariiformes) binne in skift yn de klasse fan de Fûgels (Aves).
Mokeftigen binne echte seefûgels, dy't meastentiids op de iepen oseaan omswalkje; se komme eins allinich oan wâl om te brieden. Alle soarten hawwe noasters dy't útrinne yn de foarm fan buiskes. By guon soarten lizze dy oan wjersiden fan de snaffel, by oaren komme se byinoar ta ien buis boppe op de snaffel. Fierder hawwe Mokeftigen meastentiids lange smelle wjukken. Harren poatten hawwe swimfluezen en de lytse eftertean is lyts of is hielendal net oanwêzich. De kleur fan de fearren is meast swart of griis.
De measte soarten fan de Mokeftigen kinne net op lân rinne en in protte soarten komme ek allinich by nacht op harren eilannen om te brieden. De Mokeftigen lizze mar ien aai en útsein de Albatrossen meitsje hja gjin nêst mar brûke se in kûle yn de grûn.
Fierder is opfallend oan dizze fûgels dat sy yn harren mage in soarte fan oalje hawwe, dy't se brûke om harren jongen iten te jaan. Dizze floeistof spuie se ek wol út foar harren ferdigening, at se harren bedrige fiele.
Procellariiformes is an order o seabirds that comprises fower faimilies: the albatrosses, petrels an shearwaters, storm petrels, an divin petrels. Umwhile cried Tubinares an still cried tubenoses in Inglis, thay are eften referred tae collectively as the petrels, a term that haes been applied tae aw Procellariiformes,[2] or mair commonly aw the faimilies except the albatrosses.[3] Thay are almaist exclusively pelagic (feedin in the open ocean), an hae a cosmopolitan distribution athort the warld's oceans, wi the heichest diversity bein aroond New Zealand.
|deadurl= (help) Procellariiformes is an order o seabirds that comprises fower faimilies: the albatrosses, petrels an shearwaters, storm petrels, an divin petrels. Umwhile cried Tubinares an still cried tubenoses in Inglis, thay are eften referred tae collectively as the petrels, a term that haes been applied tae aw Procellariiformes, or mair commonly aw the faimilies except the albatrosses. Thay are almaist exclusively pelagic (feedin in the open ocean), an hae a cosmopolitan distribution athort the warld's oceans, wi the heichest diversity bein aroond New Zealand.
Proselariformos ("de la tempestes") es avias de mar. El come sola en la mares abrida. On ave 93 spesies de proselariformos en 4 familias:
Stormvagels (Procellariiformes) sünd en Ornen mank de Vagels. All tosamen könnt se to de Seevagels torekent weern un leevt up de hoge See. Tohuse is de Ornen up de ganze Welt, up all Ozeane, man de meisten Aarden sünd rund um Neeseeland to tohuse. Mank de Stormvagels gifft dat fiev Familien. Twee vun jem kaamt nich in den nöördlichen Atlantik vor: De süüdlichen Pietermannen un de Albatrosse. De Albatrosse könnt bannig groot weern un mehr, as een m lang weern. Ehre Flunken spannt se bit hen to dree m wiet ut. Man de Alkstormvagels un de annern Familien sünd man bannig lüttjet. De lüttjeste Aart spannt ehre Flunken man just 32 cm wiet ut.
Bröden doot de Stormvagels in Kolonien up Eilannen buten in’e See, wo dat keen Roofdeerter gifft. De groten Aarden boot ehre Nester up open Land, de lüttjen boot se in Felsspleten, annere natüürliche Höhlen un in Löcker, de utbuddelt wurrn sünd. De Vagels kehrt jummers wedder torüch na den Platz, wo se boren wurrn sünd. Se blievt ok bi ehren Partner, den se nu mol afkregen hefft, towielen ok dat ganze Leven lang. Beide Olen bröödt un versorgt de Jungen. Dor bruukt se, vergleken mit annere Vagels, bannig lang for. Sojust de Jungen utflagen sind, scheert sik de Olen dor nich wieter um.
. Mehr Biller, Videos oder Audiodateien to’t Thema gifft dat bi Wikimedia Commons. Stormvagels (Procellariiformes) sünd en Ornen mank de Vagels. All tosamen könnt se to de Seevagels torekent weern un leevt up de hoge See. Tohuse is de Ornen up de ganze Welt, up all Ozeane, man de meisten Aarden sünd rund um Neeseeland to tohuse. Mank de Stormvagels gifft dat fiev Familien. Twee vun jem kaamt nich in den nöördlichen Atlantik vor: De süüdlichen Pietermannen un de Albatrosse. De Albatrosse könnt bannig groot weern un mehr, as een m lang weern. Ehre Flunken spannt se bit hen to dree m wiet ut. Man de Alkstormvagels un de annern Familien sünd man bannig lüttjet. De lüttjeste Aart spannt ehre Flunken man just 32 cm wiet ut.
Bröden doot de Stormvagels in Kolonien up Eilannen buten in’e See, wo dat keen Roofdeerter gifft. De groten Aarden boot ehre Nester up open Land, de lüttjen boot se in Felsspleten, annere natüürliche Höhlen un in Löcker, de utbuddelt wurrn sünd. De Vagels kehrt jummers wedder torüch na den Platz, wo se boren wurrn sünd. Se blievt ok bi ehren Partner, den se nu mol afkregen hefft, towielen ok dat ganze Leven lang. Beide Olen bröödt un versorgt de Jungen. Dor bruukt se, vergleken mit annere Vagels, bannig lang for. Sojust de Jungen utflagen sind, scheert sik de Olen dor nich wieter um.
Tekst üüb Öömrang Sturemfögler (Procellariiformes) san en kategorii faan fögler mä lung jügen an kurt störter. Jo lewe miast üüb a huuchsia an kem bluas tu brääten uun ääg.
Sturemfögler (Procellariiformes) san en kategorii faan fögler mä lung jügen an kurt störter. Jo lewe miast üüb a huuchsia an kem bluas tu brääten uun ääg.
Бороончулар (лат. Procellariiformes) — деңиз канаттууларынын тукуму. Дене узундугу 15-105 см, акчардакка окшош, үстүңкү тумшугунун учу төмөн карай ийилген, буту жаргакчалуу, жүнү жыш, тыгыз, канаттары субагай, узун. Бороончулар топтошуп аска-жарга уялашат. Алар океандын, деңиздин үстүндө талыкпай жакшы учуучу, сууда жакшы сүзүүчү, катуу бороон болорун алдынала сезүүчү канаттуулар. Бороончулар бирден жумуртка тууйт, 60 күнчө эркек-ургаачысы кезектешип басып, балапан чыгарат. Алар 4 айынан өзүнчө жем таап жегенге жарайт. Бороончулардын 24 уруусу жана 94 түрү белгилүү. Көбүнчө түштүк жарым шарда кеңири таралган. КМШ өлкөлөрүндө 13 түрү жашайт. Майда балыктар, моллюскалар, рак сыяктуулар жана башка суу жаныбарлары менен азыктанат
Бороончулар (лат. Procellariiformes) — деңиз канаттууларынын тукуму. Дене узундугу 15-105 см, акчардакка окшош, үстүңкү тумшугунун учу төмөн карай ийилген, буту жаргакчалуу, жүнү жыш, тыгыз, канаттары субагай, узун. Бороончулар топтошуп аска-жарга уялашат. Алар океандын, деңиздин үстүндө талыкпай жакшы учуучу, сууда жакшы сүзүүчү, катуу бороон болорун алдынала сезүүчү канаттуулар. Бороончулар бирден жумуртка тууйт, 60 күнчө эркек-ургаачысы кезектешип басып, балапан чыгарат. Алар 4 айынан өзүнчө жем таап жегенге жарайт. Бороончулардын 24 уруусу жана 94 түрү белгилүү. Көбүнчө түштүк жарым шарда кеңири таралган. КМШ өлкөлөрүндө 13 түрү жашайт. Майда балыктар, моллюскалар, рак сыяктуулар жана башка суу жаныбарлары менен азыктанат
ПэнцӀывгъэша хэкӀыгъуэр (лат-бз. Procellariiformes) — къызэщӀеубыдэ зи теплъэкӀи, инагъкӀи ину зэщхьэщыкӀ хы къуалэбзу гупышхуэ.
Быдэу зэхэщӀыхьахэщ, цы Ӏув ятетщ; пӀащэхэм ч. 12-м нэс къашэч, нэхъ цӀыкӀухэм я хьэлъагъыр г. 42-м нос. ПхузэхэмыгъэкӀыу анэхэри хъухэри зэщхьщ, я гъуэлъхьэгъуэр зы джэдыкӀэщ. Я пэхэр инагъкӀэ курытщ, пэнцӀывыр къегъэшыхащ, пэзджынэхэм бжьэмий теплъэ яӀэщ.
ХэкӀыгъуэм и гъунэгъу дыдэу мэхъу вымпӀу хэкӀыгъуэри.
Цевконосните или бурницовидни птици го образуваат редот Procellariiformes, чии претставници се морски видови како што се албатросите, процелариидите, бурниците и нуркачките бурници. Сите тие се речиси исклучиво пелагијални форми (се исхрануваат на отворениот океан). Имаат космополитско распространување долж светските океани, најмногу околу Нов Зеланд. Треба да се напомене дека името ,,цевконосни‘‘ потекнува од поранешното име на овој ред — Tubinares, но тоа сè уште се користи во македонската и светска научна литература.
Цевконосните птици се колонијални, најчесто гнездат на напуштени острови на кои нема грабежливци. Поголемите видови гнездат на површината, додека повеќето помали видови гнездат во природни празнини и дупки. Се одликуваат со силна филопатрија, при што се враќаат во нивната родна колонија за да се размножуваат и се враќаат на истото место на гнездење по многу години. Цевконосните се моногамни и образуваат долготрајни врски кои се формираат во текот на неколку години и можат да траат доживотно. Положуваат само едно јајце и обично има само еден обид за гнездење во текот на годината, иако поголемите албатроси можат да гнездат еднаш на секои две години. И двата родитела учествуваат во инкубацијата и одгледувањето на младите. Инкубациското време е долго во споредба со другите птици, како и периодите кога птиците се учат да летаат. Откако младата птица за прв пат ќе полета, за неа понатаму не се грижат родителите.
Цевконосните биле важна храна за многу луѓе, а денес продолжуваат да се ловат како такви во некои делови од светот. Тие се среќаваат и како културни обележја, особено албатросите. Цевконосните се едни од најзагрозените птичји таксони , при што многу видови се под закана од истребување како резултат на наметнати грабежливци во нивните гнездови колонии, загадувањето на морињата и опасноста од незаконски риболов. Луѓето од целиот свет работат за намалување на заканите на кои се изложени овие птици, а овие напори доведоа до потпишувањето на Договорот за зачувување на албатросите и процелариидите, легално-обврзувачки договор потпишан во 2001 година.
Името Procellariiformes доаѓа од латинскиот збор procella што значи силен ветер или бура и iformes што се додава за да симболизира ред. Така, на членовите на овој ред им годи бура и ветровито време.[2]
Сите имаат необично обликуван клун составен од повеќе тесни надолжни рожнати делови. Завршетокот на носот кој се наоѓа на клунот е во вид на две цевчиња кои служат за излачување на сол од морската вода што ја земаат заедно со храната. Освен тоа, некои видови можат низ тие цевчиња да излачат маслена течност со непријатен мирис и да го испрскаат непријателот, што го збунува и го одвлекува од нападот доволно долго за птицата да се скрие. Со оваа тактика често се служат младите додека се сè уште беспомошни во гнездото.
Карактеристичен е краток врат, кратка опашка и кратки нозе. Предните три прсти се меѓусебно споени со пливачки кожички. Многу видови од овој ред поседуваат, освен тоа, долги и тесни крила. Меѓу најпознатите припаѓа секако албатросот скитник кој со својот распон на крилата од преку три метри има најголем распон на крила од сите морски птици.
Цевконосните птици се извонредно прилагодени на долготраен лет. Тие можат да прелетаат многу големи растојанија, а можат и да поднесат многу силни бури. Големите видови (албатросите, на пример) претежно едрат и притоа ги користат нагорните воздушни струи над брановите. Нуркачките бурници при летот користат наизменично треперење и едрење.
Цевконосните или бурницовидни птици го образуваат редот Procellariiformes, чии претставници се морски видови како што се албатросите, процелариидите, бурниците и нуркачките бурници. Сите тие се речиси исклучиво пелагијални форми (се исхрануваат на отворениот океан). Имаат космополитско распространување долж светските океани, најмногу околу Нов Зеланд. Треба да се напомене дека името ,,цевконосни‘‘ потекнува од поранешното име на овој ред — Tubinares, но тоа сè уште се користи во македонската и светска научна литература.
Цевконосните птици се колонијални, најчесто гнездат на напуштени острови на кои нема грабежливци. Поголемите видови гнездат на површината, додека повеќето помали видови гнездат во природни празнини и дупки. Се одликуваат со силна филопатрија, при што се враќаат во нивната родна колонија за да се размножуваат и се враќаат на истото место на гнездење по многу години. Цевконосните се моногамни и образуваат долготрајни врски кои се формираат во текот на неколку години и можат да траат доживотно. Положуваат само едно јајце и обично има само еден обид за гнездење во текот на годината, иако поголемите албатроси можат да гнездат еднаш на секои две години. И двата родитела учествуваат во инкубацијата и одгледувањето на младите. Инкубациското време е долго во споредба со другите птици, како и периодите кога птиците се учат да летаат. Откако младата птица за прв пат ќе полета, за неа понатаму не се грижат родителите.
Цевконосните биле важна храна за многу луѓе, а денес продолжуваат да се ловат како такви во некои делови од светот. Тие се среќаваат и како културни обележја, особено албатросите. Цевконосните се едни од најзагрозените птичји таксони , при што многу видови се под закана од истребување како резултат на наметнати грабежливци во нивните гнездови колонии, загадувањето на морињата и опасноста од незаконски риболов. Луѓето од целиот свет работат за намалување на заканите на кои се изложени овие птици, а овие напори доведоа до потпишувањето на Договорот за зачувување на албатросите и процелариидите, легално-обврзувачки договор потпишан во 2001 година.
De Sturmveugelachtegen of Buussnaevelegen (Latien Procellariiformes) bin'n 'n orde van mista breêdhevleuhelde, kort'esnaevelde veugels. Veruut de meêste soôrten brienge 't hroste deêl van ulder tied deur op volle zeê en komme alleêneg ni 't land om te broeien. 'n paer soôrten bin ok an de Noordzeêkuste te vinden.
D'r worn de volhende vier femieljes erkend, daer-an 93 soôrten toe be'ore:
De Sturmveugelachtegen of Buussnaevelegen (Latien Procellariiformes) bin'n 'n orde van mista breêdhevleuhelde, kort'esnaevelde veugels. Veruut de meêste soôrten brienge 't hroste deêl van ulder tied deur op volle zeê en komme alleêneg ni 't land om te broeien. 'n paer soôrten bin ok an de Noordzeêkuste te vinden.
Procellariiformes /prɒsɛˈlɛəri.ɪfɔːrmiːz/ is an order of seabirds that comprises four families: the albatrosses, the petrels and shearwaters, and two families of storm petrels. Formerly called Tubinares and still called tubenoses in English, procellariiforms are often referred to collectively as the petrels, a term that has been applied to all members of the order,[1] or more commonly all the families except the albatrosses.[2] They are almost exclusively pelagic (feeding in the open ocean), and have a cosmopolitan distribution across the world's oceans, with the highest diversity being around New Zealand.[3]
Procellariiforms are colonial, mostly nesting on remote, predator-free islands. The larger species nest on the surface, while most smaller species nest in natural cavities and burrows. They exhibit strong philopatry, returning to their natal colony to breed and returning to the same nesting site over many years. Procellariiforms are monogamous and form long-term pair bonds that are formed over several years and may last for the life of the pair. A single egg is laid per nesting attempt, and usually a single nesting attempt is made per year, although the larger albatrosses may only nest once every two years. Both parents participate in incubation and chick rearing. Incubation times are long compared to other birds, as are fledging periods. Once a chick has fledged there is no further parental care.
Procellariiforms have had a long relationship with humans. They have been important food sources for many people, and continue to be hunted as such in some parts of the world. The albatrosses in particular have been the subject of numerous cultural depictions. Procellariiforms include some of the most endangered bird taxa, with many species threatened with extinction due to introduced predators in their breeding colonies, marine pollution and the danger of fisheries by-catch. Scientists, conservationists, fishermen, and governments around the world are working to reduce the threats posed to them, and these efforts have led to the signing of the Agreement on the Conservation of Albatrosses and Petrels, a legally binding international treaty signed in 2001.
Diomedeidae – albatrosses (21 species)
Oceanitidae – austral storm petrels (9 species)
Hydrobatidae – northern storm petrels (18 species)
Procellariidae – petrels and shearwaters (99 species)
Phylogeny of the extant procellariforms based on a study by Richard Prum and colleagues published in 2015.[4] The number of species is taken from the list maintained by Frank Gill, Pamela Rasmussen and David Donsker on behalf of the International Ornithological Committee (IOC).[5]The order was named Procellariiformes by German anatomist Max Fürbringer in 1888.[6] The word comes from the Latin word procella, which means a violent wind or a storm, and -iformes for order.[7] Until the beginning of the 20th century, the family Hydrobatidae was named Procellariidae, and the family now called Procellariidae was rendered "Puffinidae."[8] The order itself was called Tubinares.[9][8] A major early work on this group is Frederick DuCane Godman's Monograph of the Petrels, five fascicles, 1907–1910, with figures by John Gerrard Keulemans.[9]
In the Sibley-Ahlquist taxonomy, the tubenoses were included in a greatly enlarged order "Ciconiiformes". This taxonomic treatment was almost certainly erroneous, but its assumption of a close evolutionary relationship with other "higher waterbirds" – such as loons (Gaviiformes) and penguins (Sphenisciformes) – appears to be correct.[10] The procellariiforms are most closely related to penguins,[11] having diverged from them about 60 million years ago.[12]
The diving petrels in the genus Pelecanoides were formerly placed in their own family Pelecanoididae.[13] When genetic studies found that they were embedded within the family Procellariidae, the two families were merged.[4][5]
All the storm petrels were once placed in the family Hydrobatidae but genetic data indicated that Hydrobatidae consisted of two deeply divergent clades that were not sister taxa.[14][15][4][16] In 2018 the austral storm petrels were moved to the new family Oceanitidae.[5][17] The northern storm petrels in the family Hydrobatidae are more closely related to the family Procellariidae than they are to the austral storm petrels in the family Oceanitidae.[4]
Earlier molecular phylogenetic studies found the family Oceantidae containing the austral storm petrels as the most basal with differing branching topologies for other three families.[14][18][15] More recent large-scale studies have found a consistent pattern with the albatross family Diomedeidae as the most basal and Hydrobatidae sister to Procellariidae.[4][16][19]
There are 147 living species of procellariiform worldwide,[5] and the order is divided into four extant families, with a fifth prehistorically extinct:
Fossils of a bird similar to a petrel from the Eocene have been found in the London Clay and in Louisiana.[24][25] Diving petrels occurred in the Miocene, with a species from that family (Pelecanoides miokuaka) being described in 2007.[26] The most numerous fossils from the Paleogene are those from the extinct family Diomedeoididae, fossils of which have been found in Central Europe and Iran.[23]
The procellariiforms have a cosmopolitan distribution across the world's oceans and seas, although at the levels of family and genus there are some clear patterns. Antarctic petrels, Thalassoica antarctica, have to fly over 100 mi (160 km) to get to the ocean from their breeding colonies in Antarctica, and northern fulmars breed on the northeastern tip of Greenland, the furthest north piece of land.[27] The most cosmopolitan family is the Procellariidae, which are found in tropical, temperate and polar zones of both the Northern and the Southern Hemispheres, though the majority do not breed in the tropics, and half the species are restricted to southern temperate and polar regions.[28] The gadfly petrels, Pterodroma, have a generally tropical and temperate distribution, whereas the fulmarine petrels are mostly polar with some temperate species. The majority of the fulmarine petrels, along with the prions, are confined to the Southern Hemisphere.[29]
The storm petrels are almost as widespread as the procellariids, and fall into two distinct families; the Oceanitidae have a mostly Southern Hemisphere distribution and the Hydrobatidae are found mostly in the Northern Hemisphere. Amongst the albatrosses the majority of the family is restricted to the Southern Hemisphere, feeding and nesting in cool temperate areas, although one genus, Phoebastria, ranges across the north Pacific. The family is absent from the north Atlantic, although fossil records indicate they bred there once.[30] Finally the diving petrels are restricted to the Southern Hemisphere.[31]
The various species within the order have a variety of migration strategies. Some species undertake regular trans-equatorial migrations, such as the sooty shearwater which annually migrates from its breeding grounds in New Zealand and Chile to the North Pacific off Japan, Alaska and California, an annual round trip of 64,000 km (40,000 mi), the longest measured annual migration of any bird.[32] A number of other petrel species undertake trans-equatorial migrations, including the Wilson's storm petrel and the Providence petrel, but no albatrosses cross the equator, as they rely on wind assisted flight. There are other long-distance migrants within the order; Swinhoe's storm petrels breed in the western Pacific and migrates to the western Indian Ocean,[33] and Bonin petrels nesting in Hawaii migrate to the coast of Japan during the non-breeding season.[34]
Many species in the order travel long distances over open water but return to the same nest site each year, raising the question of how they navigate so accurately.[35] The Welsh naturalist Ronald Lockley carried out early research into animal navigation with the Manx shearwaters that nested on the island of Skokholm. In release experiments, a Manx shearwater flew from Boston to Skokholm, a distance of 3,000 miles (4,800 kilometres) in 121⁄2 days.[35][36] Lockley showed that when released "under a clear sky" with sun or stars visible, the shearwaters oriented themselves and then "flew off in a direct line for Skokholm", making the journey so rapidly that they must have flown almost in a straight line. But if the sky was overcast at the time of release, the shearwaters flew around in circles "as if lost" and returned slowly or not at all, implying that they navigated using astronomical cues.[35]
Researchers have also begun investigating olfaction's role in procellariiform navigation. In a study where Cory's shearwaters were rendered anosmic with zinc sulphate, a compound which kills the surface layer of the olfactory epithelium, and released hundreds of kilometers away from their home colony at night, control birds found their way to their home nests before night was over, whereas anosmic birds did not home until the next day.[37] A similar study that released Cory's shearwaters 800 km from their home nests, testing both magnetic and olfactory disturbances’ effects on navigation, found that anosmic birds took longer to home than magnetically disturbed or control birds.[38]
Procellariiforms range in size from the very large wandering albatross, at 11 kg (24 lb) and a 3.6-metre (12-foot) wingspan, to tiny birds like the least storm petrel, at 20 g (0.71 oz) with a 32-centimetre (13-inch) wingspan,[27] and the smallest of the prions, the fairy prion, with a wingspan of 23 to 28 cm (9.1 to 11.0 in).[22] Their nostrils are enclosed in one or two tubes on their straight deeply-grooved bills with hooked tips. The beaks are made up of several plates. Their wings are long and narrow; the feet are webbed, and the hind toe is undeveloped or non-existent; their adult plumage is predominantly black, white, and grey.[39]
The order has a few unifying characteristics, starting with their tubular nasal passage which is used for olfaction.[40] Procellariiformes that nest in burrows have a strong sense of smell, being able to detect dimethyl sulfide released from plankton in the ocean.[41] This ability to smell helps to locate patchily distributed prey at sea and may also help locate their nests within nesting colonies.[42] In contrast, surface nesting Procellariiformes have increased vision, having six times better spatial resolution than those that nest in burrows.[43] The structure of the bill, which contains seven to nine distinct horny plates, is another unifying feature, although there are differences within the order. Petrels have a plate called the maxillary unguis that forms a hook on the maxilla. The smaller members of the order have a comb-like mandible, made by the tomial plate, for plankton feeding. Most members of the order are unable to walk well on land, and many species visit their remote breeding islands only at night. The exceptions are the huge albatrosses, several of the gadfly petrels and shearwaters and the fulmar-petrels. The latter can disable even large predatory birds with their obnoxious stomach oil, which they can project some distance. This stomach oil, stored in the proventriculus, is a digestive residue created in the foregut of all tubenoses except the diving petrels, and is used mainly for storage of energy-rich food during their long flights.[44] The oil is also fed to their young, as well as being used for defense.[27][45]
Procellariiforms drink seawater, so they have to excrete excess salt. All birds have an enlarged nasal gland at the base of the bill, above the eyes, and in the Procellariiformes the gland is active. In general terms, the salt gland removes salt from the system and forms a 5 percent saline solution that drips out of the nostrils, or is forcibly ejected in some petrels.[46] The processes behind this involve high levels of sodium ion reabsorption into the blood plasma within the kidneys, and secretion of sodium chloride via the salt glands using less water than was absorbed, which essentially generates salt-free water for other physiological uses. This high efficiency of sodium ion absorption is attributed to mammalian-type nephrons.[47]
Most albatrosses and procellariids use two techniques to minimise exertion while flying, namely, dynamic soaring and slope soaring. The albatrosses and giant petrels share a morphological adaptation to aid in flight, a sheet of tendon which locks the wing when fully extended, allowing the wing to be kept up and out without any muscle effort.[48] Amongst the Oceanitinae storm-petrels there are two unique flight patterns, one being surface pattering. In this they move across the water surface holding and moving their feet on the water's surface while holding steady above the water, and remaining stationary by hovering with rapid fluttering or by using the wind to anchor themselves in place.[49] A similar flight method is thought to have been used by the extinct petrel family Diomedeoididae.[23] The white-faced storm petrel possesses a unique variation on pattering: holding its wings motionless and at an angle into the wind, it pushes itself off the water's surface in a succession of bounding jumps.[50]
The procellariiforms are for the most part exclusively marine foragers; the only exception to this rule are the two species of giant petrel, which regularly feed on carrion or other seabirds while on land. While some other species of fulmarine and Procellaria petrels also take carrion, the diet of most species of albatrosses and petrels is dominated by fish, squid, krill and other marine zooplankton. The importance of these food sources varies from species to species and family to family. For example, of the two albatross species found in Hawaii, the black-footed albatross takes mostly fish, while the Laysan feeds mainly on squid.[51] The albatrosses in general feed on fish, squid and krill. Among the procellariids, the prions concentrate on small crustacea, the fulmarine petrels take fish and krill but little squid, while the Procellaria petrels consume mainly squid. The storm petrels take small droplets of oil from the surface of the water,[52] as well as small crustaceans and fish.[53]
Petrels obtain food by snatching prey while swimming on the surface, snatching prey from the wing or diving down under the water to pursue prey. Dipping down from flight is most commonly used by the gadfly petrels and the storm petrels. There have been records of wedge-tailed shearwaters snatching flying fish from the air, but as a rule this technique is rare. Some diving birds may aid diving by beginning with a plunge from the air, but for the most part petrels are active divers and use their wings to move around under the water. The depths achieved by various species were determined in the 1990s and came as a surprise to scientists; short-tailed shearwaters have been recorded diving to 70 m (230 ft) and the Light-mantled sooty albatross to 12 m (39 ft).[54]
All procellariiforms are colonial, predominantly breeding on offshore or oceanic islands. The few species that nest on continents do so in inhospitable environments such as dry deserts or on Antarctica. These colonies can vary from the widely spaced colonies of the giant petrels to the dense 3.6 million-strong colonies of Leach's storm petrels.[55] For almost all species the need to breed is the only reason that procellariiforms return to land at all. Some of the larger petrels have to nest on windswept locations as they require wind to take off and forage for food.[27] Within the colonies, pairs defend usually small territories (the giant petrels and some albatrosses can have very large territories) which is the small area around either the nest or a burrow. Competition between pairs can be intense, as is competition between species, particularly for burrows. Larger species of petrels will even kill the chicks and even adults of smaller species in disputes over burrows.[56] Burrows and natural crevices are most commonly used by the smaller species; all the storm petrels and diving petrels are cavity nesters, as are many of the procellariids. The fulmarine petrels and some tropical gadfly petrels and shearwaters are surface nesters, as are all the albatrosses.[57]
Procellariiforms show high levels of philopatry, both site fidelity and natal philopatry. Natal philopatry is the tendency of an individual bird to return to its natal colony to breed, often many years after leaving the colony as a chick. This tendency has been shown through ringing studies and mitochondrial DNA studies. Birds ringed as chicks have been recaptured close to their original nests, sometimes extremely close; in the Laysan albatross the average distance between hatching site and the site where a bird established its own territory was 22 m (72 ft),[58] and a study of Cory's shearwaters nesting near Corsica found that nine out of 61 male chicks that returned to breed at their natal colony actually bred in the burrow they were raised in.[59] Mitochondrial DNA provides evidence of restricted gene flow between different colonies, strongly suggesting philopatry.[60]
The other type of philopatry exhibited is site fidelity, where pairs of birds return to the same nesting site for a number of years. Among the most extreme examples known of this tendency was the fidelity of a ringed northern fulmar that returned to the same nest site for 25 years. The average number of birds returning to the same nest sites is high in all species studied, with around 91 percent for Bulwer's petrels,[61] and 85 percent of males and 76 percent of females for Cory's shearwaters (after a successful breeding attempt).[62]
Procellariiforms are monogamous breeders and form long-term pair bonds. These pair bonds take several years to develop in some species, particularly with the albatrosses. Once formed, they last for many breeding seasons, in some cases for the life of the pair. Petrel courtship can be elaborate. It reaches its extreme with the albatrosses, where pairs spend many years perfecting and elaborating mating dances.[63] These dances are composed of synchronised performances of various actions such as preening, pointing, calling, bill clacking, staring, and combinations of such behaviours (like the sky-call).[64] Each particular pair will develop their own individual version of the dance. The breeding behaviour of other procellariiforms is less elaborate, although similar bonding behaviours are involved, particularly for surface-nesting species. These can involve synchronised flights, mutual preening and calling. Calls are important for helping birds locate potential mates and distinguishing between species, and may also help individuals assess the quality of potential mates.[65] After pairs have been formed, calls serve to help them reunite; the ability of individuals to recognise their own mate has been demonstrated in several species.[66]
Procellariiforms are K-selected, being long-lived and caring extensively for their few offspring. Breeding is delayed for several years after fledging, sometimes for as long as ten years in the largest species. Once they begin breeding, they make only a single breeding attempt per nesting season; even if the egg is lost early in the season, they seldom re-lay. Much effort is placed into laying a single (proportionally) large egg and raising a single chick. Procellariiforms are long-lived: the longest living albatross known survived for 51 years, but was probably older,[67] and even the tiny storm-petrels are known to have survived for 30 years.[68]
The majority of procellariiforms nest once a year and do so seasonally.[69] Some tropical shearwaters, like the Christmas shearwater, are able to nest on cycles slightly shorter than a year, and the large great albatrosses (genus Diomedea) nest in alternate years (if successful). Most temperate and polar species nest over the spring-summer, although some albatrosses and procellariids nest over the winter. In the tropics, some species can be found breeding throughout the year, but most nest in discreet periods. Procellariiforms return to nesting colonies as much as several months before laying, and attend their nest sites regularly before copulation. Prior to laying, females embark on a lengthy pre-laying exodus to build up energy reserves in order to lay the exceptionally large egg. In the stormy petrel, a very small procellariiform, the egg can be 29 percent of the body weight of the female, while in the grey-faced petrel, the female may spend as much as 80 days feeding out at sea after courtship before laying the egg.[70]
When the female returns and lays, incubation is shared between the sexes, with the male taking the first incubation stint and the female returning to sea. The duration of individual stints varies from just a few days to as much as several weeks, during which the incubating bird can lose a considerable amount of weight.[71] The incubation period varies from species to species, around 40 days for the smallest storm-petrels but longer for the largest species; for albatrosses it can span 70 to 80 days, which is the longest incubation period of any bird.[72]
Upon hatching, the chicks are semi-precocial, having open eyes, a dense covering of white or grey down feathers, and the ability to move around the nesting site. After hatching, the incubating adult remains with the chick for a number of days, a period known as the guard phase. In the case of most burrow-nesting species, this is only until the chick is able to thermoregulate, usually two or three days. Diving-petrel chicks take longer to thermoregulate and have a longer guard phase than other burrow nesters. However, surface-nesting species, which have to deal with a greater range of weather and to contend with predators like skuas and frigatebirds, consequently have a longer guard phase (as long as two weeks in procellariids and three weeks in albatrosses).[73]
The chick is fed by both parents. Chicks are fed on fish, squid, krill, and stomach oil. Stomach oil is oil composed of neutral dietary lipids that are the residue created by digestion of the prey items. As an energy source for chicks it has several advantages over undigested prey, its calorific value is around 9.6 kcal per gram, which is only slightly lower than the value for diesel oil.[74] This can be a real advantage for species that range over huge distances to provide food for hungry chicks.[75] The oil is also used in defence. All procellariiforms create stomach oil except the diving-petrels.[74]
The chick fledges between two and nine months after hatching, almost twice as long as a gull of the same body mass. The reasons behind the length of time are associated with the distance from the breeding site to food. First, there are few predators at the nesting colonies, therefore there is no pressure to fledge quickly. Second, the time between feedings is long due to the distance from the nest site that adults forage, thus a chick that had a higher growth rate would stand a better chance of starving to death.[27] The duration between feedings vary among species and during the stages of development. Small feeds are frequent during the guard phase, but afterward become less frequent. However, each feed can deliver a large amount of energy; both sooty shearwater and mottled petrel chicks have been recorded to double their weight in a single night, probably when fed by both parents.[70]
The most important family culturally is the albatrosses, which have been described by one author as "the most legendary of birds".[76] Albatrosses have featured in poetry in the form of Samuel Taylor Coleridge's famous 1798 poem The Rime of the Ancient Mariner, which in turn gave rise to the usage of albatross as metaphor for a burden.[77] More generally, albatrosses were believed to be good omens, and to kill one would bring bad luck.[27] There are few instances of petrels in culture, although there are sailors' legends regarding the storm petrels, which are considered to warn of oncoming storms. In general, petrels were considered to be "soul birds", representing the souls of drowned sailors, and it was considered unlucky to touch them.[78]
In the Russian language, many petrel species from the Hydrobatidae and Procellariidae families of the order Procellariiformes are known as burevestnik, which literally means 'the announcer of the storm'. When in 1901, the Russian writer Maxim Gorky turned to the imagery of subantarctic avifauna to describe Russian society's attitudes to the coming revolution, he used a storm-announcing petrel as the lead character of a poem that soon became popular in the revolutionary circles as "the battle anthem of the revolution".[79] Although the species called "stormy petrel" in English is not one of those to which the burevestnik name is applied in Russian (it, in fact, is known in Russian as an entirely un-romantic kachurka), the English translators uniformly used the "stormy petrel" image in their translations of the poem, usually known in English as The Song of the Stormy Petrel.[80]
Various tubenose birds are relevant to the mythologies and oral traditions of Polynesia. The Māori used the wing bones of the albatross to carve flutes.[81] In Hawaiian mythology, Laysan albatrosses are considered aumakua, being a sacred manifestation of the ancestors, and quite possibly also the sacred bird of Kāne.[82] The storm petrel features promeniently in the "Origin of Birds" myth.[83]
Albatrosses and petrels have been important food sources for humans for as long as people have been able to reach their remote breeding colonies. Amongst the earliest-known examples of this is the remains of shearwaters and albatrosses along with those of other seabirds in 5,000-year-old middens in Chile,[84] although it is likely that they were exploited prior to this. Since then, many other marine cultures, both subsistence and industrial, have exploited procellariiforms, in some cases almost to extinction. Some cultures continue to harvest shearwaters (a practice known as muttonbirding); for example, the Māori of New Zealand use a sustainable traditional method known as kaitiakitanga. In Alaska, residents of Kodiak Island harpoon short-tailed albatrosses, Diomedea albatrus, and until the late 1980s residents of Tristan Island in the Indian Ocean harvested the eggs of the Yellow-nosed Mollymawks, Diomedea chlororhynchos, and sooty albatrosses, Phoebetria fusca.[27] Albatrosses and petrels are also now tourist draws in some locations, such as Taiaroa Head. While such exploitation is non-consumptive, it can have deleterious effects that need careful management to protect both the birds and the tourism.[85]
The English naturalist William Yarrell wrote in 1843 that "ten or twelve years ago, Mr. Gould exhibited twenty-four [storm petrels], in a large dish, at one of the evening meetings of the Zoological Society".[86]
The engraver Thomas Bewick wrote in 1804 that "Pennant, speaking of those [birds] which breed on, or inhabit, the Isle of St Kilda, says—'No bird is of so much use to the islanders as this: the Fulmar supplies them with oil for their lamps, down for their beds, a delicacy for their tables, a balm for their wounds, and a medicine for their distempers.'"[87] A photograph by George Washington Wilson taken about 1886 shows a "view of the men and women of St Kilda on the beach dividing up the catch of Fulmar".[88] James Fisher, author of The Fulmar (1952)[89] calculated that every person on St Kilda consumed over 100 fulmars each year; the meat was their staple food, and they caught around 12,000 birds annually. However, when the human population left St Kilda in 1930, the population did not suddenly grow.[90]
The albatrosses and petrels are "amongst the most severely threatened taxa worldwide".[56] They face a variety of threats, the severity of which varies greatly from species to species. Several species are among the most common of seabirds, including Wilson's storm petrel (an estimated 12 to 30 million individuals)[91] and the short-tailed shearwater (23 million individuals);[92] while the total population of some other species is a few hundred. There are less than 200 Magenta petrels breeding on the Chatham Islands,[93] only 130 to 160 Zino's petrels[94] and only 170 Amsterdam albatrosses.[95] Only one species is thought to have become extinct since 1600, the Guadalupe storm petrel of Mexico,[96] although a number of species had died out before this. Numerous species are very poorly known; for example, the Fiji petrel has rarely been seen since its discovery.[97] The breeding colony of the New Zealand storm petrel was not located until February 2013;[98] it had been thought extinct for 150 years until its rediscovery in 2003,[99] while the Bermuda petrel had been considered extinct for nearly 300 years.[100]
The principal threat to the albatrosses and larger species of procellariids is long-line fishing. Bait set on hooks is attractive to foraging birds and many are hooked by the lines as they are set. As many as 100,000 albatrosses are hooked and drown each year on tuna lines set out by long-line fisheries.[101][102] Before 1991 and the ban on drift-net fisheries, it was estimated that 500,000 seabirds a year died as a result.[27] This has caused steep declines in some species, as procellariiforms are extremely slow breeders[103] and cannot replace their numbers fast enough. Losses of albatrosses and petrels in the Southern Ocean were estimated at between 1 percent and 16 percent per year, which these species cannot sustain for long.[104]
Exotic species introduced to the remote breeding colonies threaten all types of procellariiform. These principally take the form of predators; most albatross and petrel species are clumsy on land and unable to defend themselves from mammals such as rats, feral cats and pigs. This phenomenon, ecological naivete, has resulted in declines in many species and was implicated in the extinction of the Guadalupe storm petrel.[105] Already in 1910 Godman wrote:
Owing to the introduction of the mongoose and other small carnivorous mammals into their breeding haunts, some species, such as Oestrelata jamaicensis and newelli, have already been completely exterminated, and others appear to be in danger of extinction.
— Frederick Du Cane Godman, 1910, vol 1, p. 14.[9]
Introduced herbivores may unbalance the ecology of islands; introduced rabbits destroyed the forest understory on Cabbage Tree Island off New South Wales, which increased the vulnerability of the Gould's petrels nesting on the island to natural predators, and left them vulnerable to the sticky fruits of the native birdlime tree (Pisonia umbellifera). In the natural state these fruits lodge in the understory of the forest, but with the understory removed the fruits fall to the ground where the petrels move about, sticking to their feathers and making flight impossible.[106]
Exploitation has decreased in importance as a threat. Other threats include the ingestion of plastic flotsam. Once swallowed, plastic can cause a general decline in the fitness of the bird, or in some cases lodge in the gut and cause a blockage, leading to death by starvation.[107] It can also be picked up by foraging adults and fed to chicks, stunting their development and reducing the chances of successfully fledging.[108] Procellariids are also vulnerable to marine pollution, as well as oil spills. Some species, such as Barau's petrel, Newell's shearwater and Cory's shearwater, which nest high up on large developed islands, are victims of light pollution.[109] Fledging chicks are attracted to streetlights and may then be unable to reach the sea. An estimated 20 to 40 percent of fledging Barau's petrels and 45 to 60 percent of fledging Cory's shearwater are attracted to the streetlights on Réunion and Tenerife, respectively.[110][111]
Procellariiformes /prɒsɛˈlɛəri.ɪfɔːrmiːz/ is an order of seabirds that comprises four families: the albatrosses, the petrels and shearwaters, and two families of storm petrels. Formerly called Tubinares and still called tubenoses in English, procellariiforms are often referred to collectively as the petrels, a term that has been applied to all members of the order, or more commonly all the families except the albatrosses. They are almost exclusively pelagic (feeding in the open ocean), and have a cosmopolitan distribution across the world's oceans, with the highest diversity being around New Zealand.
Procellariiforms are colonial, mostly nesting on remote, predator-free islands. The larger species nest on the surface, while most smaller species nest in natural cavities and burrows. They exhibit strong philopatry, returning to their natal colony to breed and returning to the same nesting site over many years. Procellariiforms are monogamous and form long-term pair bonds that are formed over several years and may last for the life of the pair. A single egg is laid per nesting attempt, and usually a single nesting attempt is made per year, although the larger albatrosses may only nest once every two years. Both parents participate in incubation and chick rearing. Incubation times are long compared to other birds, as are fledging periods. Once a chick has fledged there is no further parental care.
Procellariiforms have had a long relationship with humans. They have been important food sources for many people, and continue to be hunted as such in some parts of the world. The albatrosses in particular have been the subject of numerous cultural depictions. Procellariiforms include some of the most endangered bird taxa, with many species threatened with extinction due to introduced predators in their breeding colonies, marine pollution and the danger of fisheries by-catch. Scientists, conservationists, fishermen, and governments around the world are working to reduce the threats posed to them, and these efforts have led to the signing of the Agreement on the Conservation of Albatrosses and Petrels, a legally binding international treaty signed in 2001.
Procelarioformaj birdoj estas ordo de marbirdoj kiu enhavas kvar familiojn: nome albatrosoj, petreloj kaj pufinoj, ŝtormopetreloj, kaj plonĝopetreloj. Iam nomitaj Tubinares kaj ankoraŭ nomataj tubenozoj, ili estas ofte menciitaj kolektive kiel petreloj, nome termino kiu estas aplikita al ĉiuj Procelarioformaj,[1] aŭ pli komune al ĉiuj familioj escepte la albatrosoj.[2] Ĉiuj estas tre pelagaj birdoj (ili manĝas en alta maro), kaj havas tutmondan distribuon tra tutmondaj oceanoj, kun plej alta diverseco ĉe Novzelando.
Procelarioformaj estas koloniaj, ĉefe nestumantaj sur malproksimegaj, senpredantaj insuloj. La plej grandaj specioj nestumas surgrunde, dum plej malgrandaj specioj nestumas en naturaj kavaĵoj kaj nestotruoj. Ili montras foran filopatrion, kaj revenas al siaj naskokolonioj por reproduktiĝi kaj eĉ revenas al la sama nestoloko dum multaj jaroj. Procelarioformaj estas monogamaj kaj formas longdaŭrajn parligojn kiuj estas formataj dum kelkaj jaroj kaj povas daŭri dum la tuta vivo de la paro. La ino demetas unusolan ovon por ĉiu nestoklopodo, kaj kutime oni faras unusolan nestoklopodon jare, kvankam la plej grandaj albatrosoj povas nestumi nur unufoje ĉiun duan jaron. Ambaŭ gepatroj partoprenas en la kovado kaj idozorgado. La kovada periodo estas longa kompare kun aliaj birdoj, same kiel la periodo antaŭ elnestiĝo. Post tio ne estas plua patra zorgo.
Procelarioformaj birdoj devenas el la latina vorto procella, kio signifas ŝtormon, pro tio, ke oni supozis, ke apero de albatroso estis anonco de venonta ŝtormo.
Ĉiuj havas siajn naztruojn en unu aŭ du tuboj sur siaj rektaj, striaj bekoj kun hokaj pintoj. La bekoj konsistas je platoj. Ties flugiloj estas longaj kaj mallarĝaj; la piedoj estas retaj kaj la malantaŭa fingro estas ĉu maldisvolviĝinta ĉu neekzistanta. La plumaro estas ĉefe nigra aŭ griza. La surbekaj tuboj utilas por flari aŭ por ekskrecii salon kiam la birdoj trinkas salan akvon.
La specioj kiuj havas plej longajn flugilojn uzas toboganan metodon por malpliigi la flugilbatantan energion. Ĉiuj manĝas fiŝojn, kalmarojn aŭ similajn marpredojn. La plej granda parto ne scipovas piediri surtere kaj multaj specioj vizitas siajn reproduktejajn insulojn nur nokte. La eksceptoj estas la grandaj albatrosoj, kelkaj petreloj, pufinoj kaj la fulmopetrelo.
Estas entute 93 tutmondaj specioj de procelarioformaj en 4 familioj:
Procelarioformaj proksime rilatas al Sfeniskoformaj birdoj (pingvenoj).
Procelarioformaj havis longan rilato kun homoj. Ili estis grava manĝofonto por multj popoloj, kaj pluestas ĉasataj en kelkaj mondopartoj. La albatrosoj partikulare estis celo de nombraj kulturaj konsideroj. Procelarioformaj estas unu el plej endanĝerita birdotaksonoj, kaj multaj specioj estis minacataj al formorto pro enmetitaj predantoj en siaj reproduktaj kolonioj, marpoluado kaj la danĝero de fiŝkaptada aldona kaptado. Sciencistoj, konservadistoj, fiŝkaptistoj kaj registaroj tutmonde kunlaboras por malpliigi la minacojn kiuj agadas kontraŭ ili, kaj tiuj penoj kondukis al la subskribo de la Traktato pri Konservado de Albatrosoj kaj Petreloj en 2001.
Vidu ankaŭ: Listo de Procelarioformaj laŭ populacio
La Procelarioformaj havas tutmondan distribuon tra la mondaj oceanoj kaj maroj, kvankam je niveloj de familioj kaj genroj estas iome da klaraj modeloj. La Antarkta petrelo, Thalassoica antarctica, devas flugi ĉirkaŭ 160 km por atingi la oceanon el siaj reproduktejaj kolonioj en Antarkto, kaj la Norda fulmaro reproduktiĝas en la plej norda pinto de Gronlando, nome la plej norda terpeco.[3] Plej kosmopolita familio estas la Procelariedoj, kiuj troviĝas en tropikaj, moderklimataj kaj polusaj zonoj de kaj Norda kaj Suda Hemisferoj, kvankam majoritato ne reproduktiĝas en tropikoj, kaj duono de la specioj estas limigitaj al sudaj moderklimataj kaj polusaj regionoj.[4] La burdopetreloj, Pterodroma, havas ĝenerale tropikan kaj moderklimatan distribuadon, dum la fulmaroj estas ĉefe polusaj kun kelkaj moderklimataj specioj. La majoritato de la fulmaraj petreloj, kun la prionoj, estas limigitaj al la Suda Hemisfero.[5]
La ŝtormopetreloj estas preskaŭ tiom disvastigita kiel la procelariedoj, kaj dividiĝas en du distingaj subfamilioj; nome Oceanitenoj havas ĉefe sudhemisferan distribuon kaj la Hidrobatenoj troviĝas ĉefe en la Norda Hemisfero. Inter albatrosoj la majoritato de la familio limiĝas ene de la Suda Hemisfero, kaj manĝas kaj nestumas en malvarmaj moderklimataj areoj, kvankam unu genro, nome Phoebastria, havas teritoriojn tra la norda Pacifiko. La familio forestas el la norda Atlantiko, kvankam fosiliaj trovitaj restaĵoj indikas, ke ili reproduktiĝis tie iam.[6] Fine la plonĝopetreloj estas limigitaj al la Suda Hemisfero.[7]
La variaj specioj ene de la ordo havas varion de migradaj strategioj. Kelkaj specioj entreprenas regulajn trans-ekvatorajn migradojn, kiaj la Griza pufino kiu ĉiujare migras el sia reproduktejoj en Novzelando kaj Ĉilio al la Norda Pacifiko ĉe Japanio, Alasko kaj Kalifornio, nome ĉiujara veturado de 64,000 km, la plej longa mezurita ĉiujara migrado inter iuj ajn birdoj.[8] Nombraj aliaj petrelaj specioj entreprenas trans-ekvatorajn migradojn, inklude la Vilsona ŝtormopetrelo kaj la Solandra petrelo, sed neniu albatroso trapasas la ekvatoron, ĉar ili dependas el la ventohelpa flugo. Estas aliaj long-distance migrantoj ene de la ordo; Svinhoa petrelo reproduktiĝas en okcidenta Pacifiko kaj migras al okcidenta Hinda Oceano,[9] kaj la Bonina petrelo nestumintaj en Havajo migras al la marbordoj de Japanio for de la reprodukta sezono.[10]
Multaj specioj en la ordo veturas longdistance super malferma akvo sed revenas al la sama nestoloko ĉiujare, starigante la demandon pri kiel ili navigas tiom akurate.[11] La kimra naturalisto Ronald Lockley realigis fruajn studojn pri animala navigado ĉe la Nordmara pufino kiuj nestumis en la insulo Skokholm. Dum liberigaj eksperimentoj, Nordmara pufino flugis el Bostono al Skokholm, nome distanco de 4,800 kilometroj en 12½ tagoj.[11][12] Lockley montris, ke se liberigitaj "dum klara ĉielo" kun suno aŭ steloj videblaj, la pufinoj orientiĝis kaj poste "ekflugis rekte al Skokholm", farante la veturon tiom rapide ke ili devis flugi preskaŭ per rekta linio. Sed se la ĉielo estis nubokovrita ĉe la momento de la liberigo, la pufinoj ĉirkaŭflugis laŭ cirkloj "kvazaŭ perditaj" kaj revenis malrapide aŭ tute ne revenis, montrante ke ili navigas uzante astronomiajn ŝlosilojn.[11]
Procelarioformaj gamas laŭgrande el la tre granda Vagalbatroso, de 11 kg de pezo kaj 3.6 de enverguro, al etaj birdoj kiaj la Eta petrelo, de 20 g kaj 32 cm de enverguro,[3] kaj la plej malgranda de la prionoj, nome la Feturta priono, kun enverguro de 23 al 28 cm.[13] Ili havas siajn naztruojn ene de unu aŭ du tuboj en siaj rektaj, sulkecaj bekoj kun hokoformaj pintoj. La bekoj estas formataj de kelkaj platoj. Ties flugiloj estas longaj kaj mallarĝaj; la piedoj estas retecaj (membranecaj), kaj la malantaŭ fingro estas nedisvolviĝinta aŭ foresta; ties plumaro de plenkreskulo estas ĉefe blanka, nigra kaj griza.[14]
Tiu ordo havas kelkajn unuigantajn karakterojn, starte per ties tubecaj nazaj trapasejoj kiuj estas uzataj por flarado.[15] Tiu kapablo flari helpas lokigi dise distribuatan predon mare kaj povas helpi ankaŭ lokigi ties nestojn ene de nestokolonioj.[16] La strukturo de la beko, kiu enhavas sep al naŭ distingajn kornecajn platojn, estas alia unuiginta karaktero, kvankam estas diferencoj ene de la ordo. Petreloj havas platon nome makzela ungvo kiu formas hokon en la makzelo. La plej malgrandaj membroj de la ordo havas kombilecan makzelon, danke al la tranĉila bekoborda plato, taŭga por manĝi planktonon. Plej membroj de la ordo estas malkapablaj bone piediri surtere, kaj multaj specioj vizitas siajn malproksimegajn reproduktejajn insulojn nur nokte por eviti predadon fare de grandaj mevoj aŭ rabmevoj. La esceptoj estas la grandaj albatrosoj, kelkaj el la burdopetreloj kaj el la pufinoj kaj la fulmaroj. Tiuj lastaj povas forigi eĉ grandajn predantaj birdojn per sia haladza stomakoleo, kion ili povas lanĉi al ioma distanco. Tiu stomakoleo, stokita en la proventrikulo, estas digesta produkto kreita en la antaŭintesto de ĉiuj tubenozoj escepte la plonĝopetreloj, kaj estas uzata ĉefe kiel stokilo de energi-riĉa manĝo dum ties longaj flugoj.[17] Tiu oleo estas ankaŭ nutro por la junuloj, same kiel povas esti uzata por defendo.[3][18]
Procelarioformaj trinkas marakvon, kaj tiele ili devas forpeli malmankan salon. Ĉiuj birdoj havas grandan nazan glandon ĉe la bekobazo, super la okuloj, kaj ĉe la Procelarioformaj tiu glando estas aktiva. Ĝenerale la salglando forigas la salon el la sistemo kaj formas 5porcentan salan solvaĵon kiu eliras el la naztruoj, aŭ eĉ estas forte forpelita ĉe kelkaj petreloj.[19] La procezo malantaŭ tio implicas altajn nivelojn de reakiro de natrio al la sangoplasmo ene de la renoj, kaj elirigon de natria klorido tra la salglandoj uzante malpli da akvo ol oni akiras, kio esence generas sensalan akvon por aliaj fiziologiaj uzoj. Tiu alta efiko de natriakiro estas atribuata al la mamultipaj nefronoj.[20]
Plej albatrosoj kaj procelariedoj uzas du teknikojn por minimumi la barakton dumfluge, nome, kaj dinamika kaj dekliva ŝvebado. La albatrosoj kaj la gigantaj petreloj kunhavas morfologian adapton por helpi dumfluge, nome ero de tendeno kiu fermas la flugilon kiam tute etenda, premesante ĝin ties restadon supre kaj for sen iu ajn muskolpeno.[21] Inter la Oceanitenoj la ŝtormopetreloj estas du unikaj flugomodeloj, el kiu unu estas sursurfaca plaŭdado (preskaŭ piedirado). Laŭ tio ili moviĝas super la akva surfaco tenante kaj movante siajn piedojn sur la akva surfaco dum regule iras super ĝi, kaj restas senmove per rapida flugilfrapado uzante la venton por restigi sin surloke.[22] Simila flugometodo ŝajne estis uzita de la formortinta petrelfamilio Diomedeoidedoj.[23] The Blankavizaĝa petrelo posedas unikan variaĵon en la modelo: tenante siajn flugilojn senmove kaj je ia angulo en la vento, ke ĝi elpelas sin ĉe la akva surfaco per serio de saltetoj.[24]
La Procelarioformaj estas ĉefe nur mare manĝantaj; la nura escepto al tio estas la du specioj de gigantaj petreloj, kiuj regule manĝas kadavraĵojn aŭ aliajn marbirdojn surtere. Dum ankaŭ kelkaj aliaj specioj de fulmaroj kaj de petreloj de la genro Procellaria manĝas kadavraĵon, la dieto de plej specioj de albatrosoj kaj petreloj estas hegemoniata de fiŝoj, kalmaroj, krilo kaj alia mara zooplanktono. La gravo de tiuj manĝofontoj varias el specio al specio kaj el familio al familio. Ekzemple, el la du albatrosaj specioj troviĝantaj en Havajo, la Nigrapieda albatroso manĝas ĉefe fiŝojn, dum la Lajsana manĝas ĉefe kalmarojn.[25] La albatrosoj ĝenerale manĝas fiŝojn, kalmarojn kaj krilon. Inter la procelariedoj, la prionoj koncentriĝas al malgrandaj krustuloj, la fulmaraj petreloj manĝas fiŝojn kaj krilon sed malmulte kalmarojn, dum la petreloj Procellaria konsumas ĉefe kalmarojn. La ŝtormopetreloj manĝas malgrandajn gutoflakojn el oleo el la surfaco de la akvo,[26] same kiel malgrandajn krustulojn kaj fiŝojn.[27]
Petreloj akiras manĝon per kaptado de predo dumnaĝe sur la surfaco, kaptante predon dumlfuge aŭ per plonĝo subakve por persekuti la predon. Plonĝo el flugo estas plej komune uzata de la burdopetreloj kaj de la ŝtormopetreloj. Estis registroj de Pacifikaj pufinoj kaptantaj flugofiŝojn el la aero, sed kiel regula tiu tekniko estas rara. Kelkaj plonĝantaj birdoj povas helpi sin per plonĝo dekomence el la aero, sed por plej parto petreloj estas aktivaj subnaĝantoj kaj uzas siajn flugilojn por moviĝi subakve. La atingitaj profundoj de variaj specioj estis determinitaj en la 1990-aj jaroj kaj iĝis surprizo por sciencistoj; la Fajnbeka pufino estis registrita dumplonĝe ĝis 70 m kaj la Heldorsa albatroso ĝis 12.[28]
Ĉiuj Procellarioformaj estas koloniaj, kaj reproduktiĝas ĉefe ĉe marbordoj aŭ en oceanaj insuloj. La malmultaj specioj kiuj nestumas sur kontinentoj faras tion en neloĝataj medioj kiaj sekaj dezertoj aŭ en Antarkto. Tiuj kolonioj povas varii el amplekse disaj kolonioj de gigantaj petreloj al la densaj kolonioj kun ĝis 3.6 milionoj de Forkvosta petrelo.[29] Por preskaŭ ĉiuj specioj la neceso reproduktiĝi estas la ununura tialo por ke la Procelarioformaj revenu surteren. Kelkaj el la plej grandaj petreloj devas nestumi sur ventrofrapataj lokoj ĉar ili bezonas venton por ekflugi al manĝo.[3] Ene de la kolonioj, la paroj defendas kutime malgrandajn teritoriojn (la gigantaj petreloj kaj kelkaj albatrosoj povas havi tre grandajn teritoriojn) kiuj estas la malgranda areo ĉirkaŭ ĉu la nesto aŭ la nestotruo. La konkurenco inter paroj povas esti intensa, same kiel konkurenco inter specioj, partikulare por nestotruoj. Pli grandaj specioj de petreloj eĉ mortigas la idojn kaj eĉ plenkreskulojn de la pli malgrandaj specioj dum kvereloj por la nestotruoj.[30] Nestotruoj kaj naturaj fendoj estas plej komune uzataj de la plej malgrandaj specioj; ĉiuj ŝtormopetreloj kaj plonĝopetreloj estas kavonestumantoj, kiel multaj el la procelariedoj. La fulmaraj petreloj kaj kelkaj tropikaj burdopetreloj kaj pufinoj estas surface nestumantoj, kiel ĉiuj la albatrosoj.[31]
Procelarioformaj montras altajn nivelojn de filopatrio, kaj lokan fidelecon kaj naskiĝlokan filopatrion. Naskiĝloka filopatrio estas la tendenco de individua birdo reveni al sia naska kolonio por reproduktiĝi, ofte multajn jarojn post esti abandoninta la kolonion kiel ĵus elnestiĝinta ido. Tiu tendenco estis pruvata pere de ringadaj studoj kaj pri mitokondria DNA. Birdoj ringitaj kiel idoj estis rekaptitaj ĉe siaj originaj nestoj, foje eĉ tre proksime; ĉe la Lajsana albatroso la averaĝa distanco inter eloviĝinta loko kaj la loko kie la birdo setlis sian propran teritorion estis nur 22 m,[32] kaj studo pri Flavbeka pufino nestumante ĉe Korsiko trovis, ke 9 el 61 masklaj idoj kiuj estis revenintaj reproduktiĝi ĉe siaj naska kolonio fakte reproduktiĝas en la sama nestotruo kie ili estis eloviĝintaj.[33] Mitokondria DNA havigas pruveron de limigita genfluo inter diversaj kolonioj, ege sugestante filopatrion.[34]
La alia tipo de filopatrio montras lokofidelecon, laŭ kio birdoparoj revenas al la sama nestoloko dum nombraj jaroj. Inter plej ekstremaj ekzemploj konataj de tiu tendenco estis la fideleco de ringita Norda fulmaro kiu revenis al la sama nesto dum 25 jaroj. La averaĝa nombro da birdoj revenante al la samaj nestolokoj estas alta ĉe ĉiuj specioj studitaj, nome ĉirkaŭ 91 procente ĉe la Bulvera petrelo,[35] kaj 85 % ĉe maskloj kaj 76 % ĉe inoj de la Flavbeka pufino (post sukcesa reprodukta klopodo).[36]
Procelarioformaj estas monogamaj reproduktuloj kaj formas longdaŭrajn parligojn. Tiuj parligoj postulas kelkajn jarojn por disvolviĝi ĉe kelkaj specioj, partikulare ĉe la albatrosoj. Post tiu formado, ili pluas dum multaj reproduktaj sezonoj, ĉe kelkaj kazoj dum la vivo de la paro. Petrela pariĝado povas esti prilaborita. Ĝi atingas sian ekstremon ĉe la albatrosoj, kie paroj pasas multajn jarojn perfektigante kaj prilaborante pariĝantajn dancojn.[37] Tiuj dancoj estas komponitaj de sinkronigitaj ludadoj de variaj agadoj kiaj plumaranĝado, indikado, alvokado, bekoklakado, stariĝado, kaj diversaj kombinoj de tia kutimoj (kiaj ĉielindikado aŭ ĉielalvokado).[38] Ĉiu partikulara paro disvolvigas sian propran unuopan version de la danco. La reprodukta kutimaro de aliaj Procelarioformaj estas malpli prilaborita, kvankam oni uzas similajn parligigajn kutimojn, partikulare ĉe la surface nestumantaj specioj. Tiuj povas uzi sinkronigitajn flugojn, reciprokan plumaranĝadon kaj alvokadon. Alvokoj gravas por helpin birdojn lokigi eblajn partnerojn kaj distingi inter specioj, kaj povas helpi ankaŭ individuojn pritaksi la kvaliton de eblaj partneroj.[39] Post kiam jam oni formis la parojn, la alvokoj utilas por helpi la parmembrojn resti kune; la kapablo de individuoj rekoni sian proprajn partneron estis demonstrita en kelkaj specioj.[40]
Procelarioformaj estas K-selektitaj, longvivaj kaj daŭre idozorgantaj. Ties ekreproduktado estas prokrastita dum kelkaj jaroj post elnestiĝo, foje tiom longdaŭre kiom ĝis dek jaroj ĉe la plej grandaj specioj. Post kiam ili komencis reproduktiĝi, ili faras nur unu reproduktan klopodon por reprodukta sezono; eĉ se la ovo perdiĝas frue en la sezono, ili rare reklopodas la ovodemeton. Oni uzas grandan penon por la demeto de ununura (proporcie) grandan ovon kaj la zorgado de ununura ido. Procelarioformaj estas longvivaj: la plej londaŭre vivanta albatroso konata survivis dum 51 jaroj, sed ĝi estis probable pli aĝa,[41] kaj eĉ la etaj ŝtormopetreloj survivis dum 30 jaroj.[42]
La majoritato de Procelarioformaj nestumas unufoje jare kaj faras tion sezone.[43] Kelkaj tropikaj pufinoj, kiaj la Kristnaska pufino, kapablas nestumi laŭ cikloj iomete pli mallongaj ol unu jaro, kaj la egaj grandaj albatrosoj (genro Diomedea) nestumas ĉiun duan jaron (se sukcesas). Plej moderklimataj kaj polusareaj specioj nestumas ĉe printempo kaj somero, kvankam kelkaj albatrosoj kaj procelariedoj nestumas vintre. En la tropikoj, kelkaj specioj povas esti trovitaj reproduktantaj tra la tuta jaro, sed plej nestumas en apartaj periodoj. Procelarioformajs revenas al la nestokolonioj eĉ kekajn monatojn antaŭ la ovodemeto, kaj atendas ĉe siaj nestolokoj regule antaŭ kopulacioj. Antaŭ la ovodemetado, la inoj engaĝiĝas al antaŭdemeta veturado por havigi energirezervojn por demeti la escepte grandan ovon. Ĉe la Hidrobatedoj, nome tre malgrandaj procelarioformaj, la ovo povas esti 29 procento el la korpopezo de la ino, dum ĉe la Grandaflugila petrelo, la ino povas dediĉi tiom multe kiom ĝis 80 tagojn manĝante mare post la pariĝado antaŭ la ovodemeto.[44]
Post kiam la ino revenas kaj ovodemetas, la kovado estas farata de ambaŭ gepatroj, kaj la masklo faras la unuan kovovicon dum la ino revenas maren. La daŭro de individuaj kovovicoj varias el ĝuste kelkaj tagoj al tiom multe kiom ĝis kelkaj semajnoj, dum kiuj la kovanta birdo povas perdi konsiderindan kvanton de pezo.[45] La kovoperiodo varias el specio al specio, ĉirkaŭ 40 tagojn por la plej malgrandaj ŝtormopetreloj sed pli longdaŭra por la plej grandaj specioj; por albatrosoj ĝi povas daŭri 70 al 80 tagojn, kio estas la plej longa kovoperiodo inter ĉiuj ajn birdoj.[46]
Post eloviĝo, la idoj estas duonfrumaturaj, havante malfermajn okulojn, densan kovron de blanka aŭ griza lanugo, kaj kapablon moviĝi ĉe la nestoloko. Post eloviĝo, la kovanta plenkreskulo restas kun la ido dum nombro de tagoj, periodo konata kiel la gvarda fazo. Kaze de plej trunestumantaj specioj, tio okazas nur ĝis la ido kapablas termoreguliĝi, kutime du aŭ tri tagojn. La idoj de plonĝopetreloj postulas pli longan tempon por termoreguliĝi kaj havas pli longan gvardan fazon ol la aliaj trunestumantaj specioj. Tamen, surface nestumantaj specioj, kiuj devas fronti pli grandan gamon de vetero kaj predantojn kiaj la rabmevoj kaj la fregatedoj, sekve havas pli longan gvardofazon (tiom longe ĝis du semajnoj ĉe procelariedoj kaj tri semajnoj ĉe albatrosoj).[47]
La ido estas nutrata de ambaŭ gepatroj. La idoj ricevas fiŝojn, kalmarojn, krilon kaj stomakoleon. Stomakoleo estas oleo komponita de neutralaj lipidoj kiuj estas la restaĵo kreita de la digesto de la predoj. Kiel energia fonto por idoj ĝi havas kelkajn avantaĝojn super nedigestitaj predoj, nome ties kaloria valoro estas ĉirkaŭ 9.6 kkal por g, kiu estas nur iome pli malalta ol la valoro por dizeloleo.[48] Tio povas esti reala avantaĝo por specioj kiuj havas teritoriojn tra grandaj distancoj por havigi manĝon por malsataj idoj.[49] Tiu oleo estas uzata nkaŭ por defendo. Ĉiuj Procelarioformaj kreas stomakoleon escepte la plonĝopetreloj.[48]
La elnestiĝo okazas inter du kaj naŭ monatojn post eloviĝo, preskaŭ duoble longe de la tempo por mevo de la sama korpomaso. La tialoj por tiu daŭro estas asociaj kun la distanco el la reprodukteja loko al manĝo. Unue estas malmultaj predantoj ĉe la nestokolonioj, tiele ne estas premo al rapida elnestiĝo. Due la tempo inter manĝoj estas longa pro la distanco el la nestoloko al la loko kie la plenkreskulo manĝas, tiele ido kiu estis havanta pli altan kreskindicon havus pli bonan ŝancon rezisti kontraŭ malsato ĝis morto.[3] La daŭro inter manĝoj varias inter specioj kaj laŭ la momento de la disvolviĝo. Malgrandaj manĝoj oftas dum la gvardofazo, sed poste ixgas malpli oftaj. Tamen, ĉiu manĝo povas okazigi grandan kvanton de energio; la idoj de kaj la griza pufino kaj de la makulpetrelo estis registrita post duobligi sian pezon en ununura nokto, probable post esti nutrataj de ambaŭ gepatroj.[44]
Plej grava familio ekde kultura vidpunkto estas la albatrosoj, kiuj estis priskribitaj kiel "the most legendary of birds" (plej legendaj el birdoj).[50] Albatrosoj aperis en poezio en la formo de la fama poemo de Samuel Taylor Coleridge de 1798 nome The Rime of the Ancient Mariner, kiu siavice starigis la uzadon de albatroso kiel metaforo por ŝarĝo.[51] Pli ĝenerale, albatrosoj estis konsiderataj kiel bonaj aŭguroj kaj mortigi albatroson alportus malbonan sorton.[3] Estas malmultaj ekzemploj de petreloj en kulturo, kvankam estas maristaj legendoj pri la ŝtormopetreloj, kiuj estas konsiderataj kiel averto pri tujaj ŝtormoj. Ĝenerale, petreloj estis konsiderataj "animaj birdoj", reprezentantaj la animojn de dronitaj maristoj, kaj estis konsiderata malbonsorta tuŝi ilin.[52]
En rusa lingvo, multaj petrelaj specioj el la familioj de Hidrobatedoj kaj Pelekanoidedoj de la ordo Procelarioformaj estas konataj kiel burevecnik, kio laŭvorte signifas 'la anoncanto de la ŝtormo'. Kiam en 1901, la rusa verkisto Maksim Gorki turnis sin al la bildaro de la ĉeantarkta birdaro por priskribi la sintenojn de la rusa societo rilate al la venonta revolucio, uzis la ŝtorm-anoncan petrelon kiel ĉefa rolulo de poemo kiu tuj iĝis populara en la revoluciaj etoso kiel la "batala himno de la revolucio".[53] Kvankam la specioj nome "ŝtormopetreloj" ne estas el tiuj al kiu oni aplikas la nomon burevecnik en rusa (ĝi, fakte, estas konata en rusa kiel tute neromantisma kaĉurka), la tradukistoj uniforme uzas bildon de "ŝtormopetrelo" en siaj tradukoj de la poemo, kutime konata kiel La kanto de la ŝtormopetrelo.[54]
Albatrosoj kaj petreloj estis grava manĝofonto por homoj dumlonge ekde kiam ili kapablis atingi ties malproksimegaj reproduktaj kolonioj. Inter la plej fruaj konataj ekzemploj de tiu estas la restoj de pufinoj kaj albatrosoj kun tiuj de aliaj marbirdoj en 5,000-jaraĝaj sambakioj en Ĉilio,[55] kvankam ŝajne ili estis ekspluatataj antaŭ tio. Ekde tiam, multaj aliaj maraj kulturoj, kaj de vivtenado kaj industriaj, ekspluatis Procelarioformajn, en kelkaj kazoj preskaŭ gis formorto. Kelkaj kulturoj plukolektas pufinojn (praktiko konata kiel petrelidumo); ekzemple, la maorioj de Novzelando uzas elteneblan tradician metodon konatan kiel kaitiakitanga. En Alasko, loĝantoj de Insulo Kodiak harpunas Mallongvostajn albatrosojn, Diomedea albatrus, kaj ĝis la finaj 1980-aj jaroj loĝantoj de Tristaninsulo en la suda Hinda Oceano kolektis la ovojn de Flavbeka albatroso, Diomedea chlororhynchos, kaj de Malhelbruna albatroso, Phoebetria fusca.[3] Albatrosoj kaj petreloj estas ankaŭ nune turismaj allogaĵoj en kelkaj lokoj, kiaj la Kabo Taiaroa. Kvankam tia ekspluatado ne estas forkonsuma, ĝi povas havi damaĝajn efikojn kiuj postulas zorgan administradon por protekti kaj la birdojn kaj la turismon.[56]
La angla naturalisto William Yarrell verkis en 1843 ke "antaŭ dej aŭ dudej jaroj, Sro. Gould montris 24 [ŝtormopetrelojn], sur granda telero, ĉe unu el la vesperaj kunsidoj de la Zoological Society".[57]
La gravuristo Thomas Bewick skribis en 1804 ke "Pennant, parolante pri tiuj [birdoj] kiu reproduktas aŭ loĝas ĉe la Insulo Sankta Kildo, diras—'Neniu birdo estas de pli multe uzado por la insulanoj kiel tiu: la Fulmaro havigas al ili oleon por ties lampoj, lanugon por ties litoj, delikataĵon por ties tabloj, balzamo por ties vundoj, kaj medicino por ties fevroj.'"[58] Foto de George Washington Wilson farita ĉirkaŭ 1886 montras "vidon de viroj kaj virinoj de Sankta Kildo surstrande dividante la kaptaĵojn de fulmaro".[59] James Fisher, aŭtoro de The Fulmar (1952)[60] kalkulis, ke ĉiu persono en Sankta Kildo konsumis ĉirkaŭ 100 fulmarojn ĉiujare; ties viando estis ĉefa nutra manĝo, kaj ili kaptis ĉirkaŭ 12,000 birdojn ĉiujare. Tamen, kiam la homa populacio lasis Sanktan Kildon en 1930, la populacio ne subite kreskis.[61]
La albatrosoj kaj petreloj estas "inter la plej draste minacataj taksonoj tutmonde".[30] Ili frontas varion de minacoj, kies drasteco ege varias el specio al specio. Kelkaj specioj estas inter la plej komunaj marbirdoj, kiaj la Vilsona ŝtormopetrelo (ĉirkaŭkalkule 12 al 30 milionoj da individuoj)[62] kaj la Mallongvosta pufino (23 milionoj da individuoj);[63] dum la totala populacio de kelkaj aliaj specioj estas nur dekelkaj centoj. Estas malpli ol 200 individuoj de Magenta petrelo reproduktantaj sur la Ĉathamoj,[64] nur 130 al 160 de Zinoa petrelo[65] kaj nur 170 de Amsterdama albatroso.[66] Oni supozas, ke nur unu specio iĝis formortinta ekde 1600, nome la Guadalupa ŝtormopetrelo de Meksiko,[67] kvankam nombraj specioj formortiĝis antaŭ tiu. Nombraj specioj estas malbone konataj; ekzemple, la Fiĝia petrelo kiu estis rare vidata ekde sia malkovro.[68] La reprodukta kolonio de la Novzelanda petrelo ne estis trovita ĝis februaro 2013;[69] fakte ĝi estis konsiderata formortinta dum 150 jaroj ĝis sia malkovro en 2003,[70] dum la Bermuda petrelo estis konsiderata formortinta dum preskaŭ 300 jaroj.[71]
La ĉefa minaco al albatrosoj kaj al pli grandaj specioj de procelariedoj estas multhokada fiŝkaptado. Allogaĵo de hokoj estas alloga al manĝantaj birdoj kaj multaj estas hokitaj de la ilaro kie ĝi estas. Tiom multe kiom ĝis 100,000 albatrosoj estas hokitaj kaj dronigitaj ĉiujare ĉe la ilaro por kapti tinusojn ĉe multhokadaj fiŝkaptejoj.[72][73] Antaŭ 1991 kaj la malpermeso de drivretaj fiŝkaptejoj, oni ĉirkaŭkalkulis ke 500,000 marbirdoj jare mortiĝis kiel ties rezulto.[3] Tio kaŭzis akrajn malpliiĝon de kelkaj specioj, ĉar Procelarioformaj estas tre malrapidaj reproduktuloj[74] kaj ne povas anstataŭi siajn nombrojn sufiĉe rapide. La perdoj de albatrosoj kaj petreloj en la Suda Oceano estis ĉirkaŭkalkulitaj je inter 1 % kaj 16 % jare, kion tiuj specioj ne povas elteni dumlonge.[75]
Ekzotaj enmetitaj specioj en la malproksimaj reproduktejaj kolonioj minacas ĉiujn tipojn de Procelarioformaj. Tiuj ĉefe estas predantoj; ĉefe albatrosoj kaj petreloj estas mallertaj surtere kaj malkapablaj defendiĝi el mamuloj kiaj ratoj, sovaĝiĝintaj katoj kaj porkoj. Tiu fenomenono, nome ekologia naivo, rezultis en malpliiĝoj de multaj specioj kaj okazigis la formorton de la Guadalupa petrelo.[76] Jam en 1910 Godman verkis:
„ Pro enmeto de mungotoj kaj de aliaj malgrandaj karnovoraj mamuloj en ties reproduktaj areoj, kelkaj specioj, kiaj la Strelata jamaicensis kaj newelli, estis jam tute formortigitaj, kaj aliaj ŝajne estas en danĝero de formorto. ”— Frederick Du Cane Godman, 1910, vol 1, p. 14.[77] Enmetitaj herbovoruloj povas senekvilibri la ekologion de la insuloj; enmetitaj kunikloj detruis la subarbaraĵo de la Insulo Cabbage Tree ĉe Novsudkimrio, kio pliigis la vundeblecon de la Blankaflugila petrelo kiu nestumas en la insulo antaŭ naturaj predantoj, kaj lasis ilin vundeblaj al la gluecaj fruktoj de la indiĝena arbo Pisonia umbellifera. En natura stato tiuj fruktoj restas en la subkreskaĵaro de la arbaro, sed ĉar ĝi estis forigita la fruktoj falas surgrunde kie la petreloj moviĝas, kaj algluiĝas al ties plumoj malpermesante ties flugon.[78]
Ekspluatado malpliiĝis laŭ gravo kiel minaco. Aliaj minacoj estas la englutado de plasta marrubo. Post englutado, plasto povas okazigi ĝeneralan malpliiĝon en la bonfarton de la birdo, aŭ en kelkaj kazoj restas en la intesto kaj kaŭzas ŝtopadon, konduke al morto pro malsatego.[79] Ĝi povas ankaŭ esti plukita de la manĝantaj plenkreskuloj kaj nutropasata al la idoj, bremsante ties disvolviĝon kaj malpliigante la ŝancojn de sukcesa elnestiĝo.[80] Procelariedoj estas ankaŭ vundeblaj al marpoluado, same kiel al la naftoverŝo. Kelkaj specioj, kiaj la Baraŭa petrelo, la Nevela pufino kaj la Flavbeka pufino, kiuj nestumas alte sur pli grandaj disvolviĝintaj insuloj, estas viktimoj de lumpoluado. Elnestiĝintaj idoj estas allogitaj de la stratolampoj kaj povas malsukcesi atingi la maron. Ĉirkaŭkalkule 20 al 40 % de elnestiĝintaj idoj de Baraŭa petrelo kaj 45 al 60 % de elnestiĝintaj idoj de Flavbeka pufino estas allogitaj de la stratolampoj de Reunio kaj Tenerife, respektive.[81][82]
Procellariiformes devenas el la latina vorto procella, kio signifas violenta vento aŭ ŝtormo, kaj -iformes (formaj) por ordo.[83] La ordo estis nomita Procellariiformes (Procelarioformaj) fare de la germana anatomisto Max Fürbringer en 1888.[84]
Ĝis la komenco de la 20a jarcento, la familio Hidrobatedoj estis nomata Procelariedoj, kaj la familio nune nomata Procelariedoj estis "Pufinedoj."[85] La propra ordo estis nomata Tubinares.[77][85] Ĉefa frua verko por tiu grupo estas tiu de Frederick DuCane Godman nome Monograph of the Petrels, 1907–1910., kun bildoj de John Gerrard Keulemans.[77]
Ĉe la taksonomio de Sibley-Ahlquist, la tubenozoj estas inkludataj en tre pligrandigita ordo "Cikonioformaj". Tiu taksonomia traktado estas preskaŭ certe erara, sed la supozo pri proksima evolua rilataro kun aliaj "higher waterbirds" (pli altaj akvobirdoj) – kiaj la kolimboj (Gavioformaj) kaj pingvenoj (Sfeniskoformaj) – ŝajne ĝustas.[86]
Estas ĉirkaŭ 125 vivantaj specioj de Procelarioformaj tutmonde,[2] kaj la ordo estis tradicie dividata en kvar nunaj familioj kaj unu prahistorie formortinta:
La du subfamilioj de Hidrobatedoj, nome Oceanitenoj kaj Hidrobatenoj, estas probable plej bone traktataj kiel distingaj familioj.[91] Tamen, la tradicia vidpunkto povus ne ĝuste reprezenti la filogenetikon de la procelarioformaj.[92] La ŝtormopetreloj estas du separataj kladoj. Ĉiu aliaj tubenozoj estas parto de la albatrosa klado. La plonĝopetreloj estas klado, sed ene de pli granda klado de veraj petreloj kiu enhavas ankaŭ la burdopetrelojn.[93] Plej fosiliaj specioj ege similas al vivantaj tubenozoj, inklude la plej aĝan konfirmitan registron, nome Tydea septentrionalis el Oligoceno en Belgio.[92]
Pruvaro per DNA konfirmis la komunan praulon el ĉiuj Procelarioformaj, kvankam la taksonomio ene de la ordo estas komplika kaj fluktua.[3] Fosilioj de birdo simila al petrelo el Eoceno estis trovita en la kuŝejo London Clay kaj en Luiziano.[94][95] Plonĝopetreloj vivis en la Mioceno, kaj unu specio el tiu familio (nome Pelecanoides miokuaka) estis priskribita en 2007.[96] La plej nombraj fosilioj el la Paleogeno estas tiuj el la formortinta familio Diomedeoidedoj, kies fosilioj estis trovitaj en Centra Eŭropo kaj Irano.[23]
Procelarioformaj birdoj estas ordo de marbirdoj kiu enhavas kvar familiojn: nome albatrosoj, petreloj kaj pufinoj, ŝtormopetreloj, kaj plonĝopetreloj. Iam nomitaj Tubinares kaj ankoraŭ nomataj tubenozoj, ili estas ofte menciitaj kolektive kiel petreloj, nome termino kiu estas aplikita al ĉiuj Procelarioformaj, aŭ pli komune al ĉiuj familioj escepte la albatrosoj. Ĉiuj estas tre pelagaj birdoj (ili manĝas en alta maro), kaj havas tutmondan distribuon tra tutmondaj oceanoj, kun plej alta diverseco ĉe Novzelando.
Procelarioformaj estas koloniaj, ĉefe nestumantaj sur malproksimegaj, senpredantaj insuloj. La plej grandaj specioj nestumas surgrunde, dum plej malgrandaj specioj nestumas en naturaj kavaĵoj kaj nestotruoj. Ili montras foran filopatrion, kaj revenas al siaj naskokolonioj por reproduktiĝi kaj eĉ revenas al la sama nestoloko dum multaj jaroj. Procelarioformaj estas monogamaj kaj formas longdaŭrajn parligojn kiuj estas formataj dum kelkaj jaroj kaj povas daŭri dum la tuta vivo de la paro. La ino demetas unusolan ovon por ĉiu nestoklopodo, kaj kutime oni faras unusolan nestoklopodon jare, kvankam la plej grandaj albatrosoj povas nestumi nur unufoje ĉiun duan jaron. Ambaŭ gepatroj partoprenas en la kovado kaj idozorgado. La kovada periodo estas longa kompare kun aliaj birdoj, same kiel la periodo antaŭ elnestiĝo. Post tio ne estas plua patra zorgo.
Procelarioformaj birdoj devenas el la latina vorto procella, kio signifas ŝtormon, pro tio, ke oni supozis, ke apero de albatroso estis anonco de venonta ŝtormo.
Ĉiuj havas siajn naztruojn en unu aŭ du tuboj sur siaj rektaj, striaj bekoj kun hokaj pintoj. La bekoj konsistas je platoj. Ties flugiloj estas longaj kaj mallarĝaj; la piedoj estas retaj kaj la malantaŭa fingro estas ĉu maldisvolviĝinta ĉu neekzistanta. La plumaro estas ĉefe nigra aŭ griza. La surbekaj tuboj utilas por flari aŭ por ekskrecii salon kiam la birdoj trinkas salan akvon.
La specioj kiuj havas plej longajn flugilojn uzas toboganan metodon por malpliigi la flugilbatantan energion. Ĉiuj manĝas fiŝojn, kalmarojn aŭ similajn marpredojn. La plej granda parto ne scipovas piediri surtere kaj multaj specioj vizitas siajn reproduktejajn insulojn nur nokte. La eksceptoj estas la grandaj albatrosoj, kelkaj petreloj, pufinoj kaj la fulmopetrelo.
Estas entute 93 tutmondaj specioj de procelarioformaj en 4 familioj:
Ordo Procelarioformaj Famiio Procelariedoj (pufinoj, fulmaro, petreloj,...) Familio Diomedeedoj (albatrosoj) Familio Hidrobatedoj (hidropetreloj) Familio Pelekanoidedoj (merĝopetreloj)Procelarioformaj proksime rilatas al Sfeniskoformaj birdoj (pingvenoj).
Procelarioformaj havis longan rilato kun homoj. Ili estis grava manĝofonto por multj popoloj, kaj pluestas ĉasataj en kelkaj mondopartoj. La albatrosoj partikulare estis celo de nombraj kulturaj konsideroj. Procelarioformaj estas unu el plej endanĝerita birdotaksonoj, kaj multaj specioj estis minacataj al formorto pro enmetitaj predantoj en siaj reproduktaj kolonioj, marpoluado kaj la danĝero de fiŝkaptada aldona kaptado. Sciencistoj, konservadistoj, fiŝkaptistoj kaj registaroj tutmonde kunlaboras por malpliigi la minacojn kiuj agadas kontraŭ ili, kaj tiuj penoj kondukis al la subskribo de la Traktato pri Konservado de Albatrosoj kaj Petreloj en 2001.
Procellariiformes (del latín procella, "tormenta") es un orden de aves pelágicas (que se alimentan al aire libre en el océano). Anteriormente se llamaba Tubinares y todavía en inglés se los llama tubenoses, debido a incluir conductos en el pico como las narinas olfativas y un tubo para secretar el exceso de sal ingerido al comer, que se secreta por las glándulas supraorbitales y se expulsa por una especie de "estornudos" forzados o sacudidas del pico.
Todos ellos tienen los orificios nasales unidos en uno o dos tubos rectos y las mandíbulas profundamente acanaladas con las puntas encorvadas. Los tubos nasales sirven para oler y para excretar el exceso de sal (estas aves beben agua de mar). Poseen glándulas desalinizadoras especiales para llevar a cabo este proceso.
Los pies son palmeados, y el dedo posterior del pie está atrofiado o es inexistente. El plumaje es predominantemente negro o gris. Las alas son largas y estrechas.
Se alimentan de peces, calamares y otras presas marinas.
Las especies de alas más largas vuelan usando una técnica de zigzag para minimizar el batido activo del ala. La mayoría es incapaz de caminar en tierra, y muchas especies solo visitan por la noche sus islas de cría, siempre remotas. Las excepciones son los grandes albatros y algunos petreles y pardelas.
Son aves migratorias, algunas especies recorren enormes distancias. Usan navegación para orientarse en sus vuelos.[1]
Algunas especies son capaces de proyectar a corta distancia un aceite repulsivo que producen en el estómago, y pueden así ahuyentar incluso a grandes rapaces. Este aceite es un residuo digestivo que se genera en el proventrículo (excepto en los petreles buceadores); se usa principalmente para el almacenamiento de energía y para la defensa.
Hay alrededor de 125 especies vivas de Procellariiformes en el mundo, repartidas en cuatro familias:
Los Procellariiformes están estrechamente emparentados con los Sphenisciformes o pingüinos.
En la taxonomía de Charles Sibley-Ahlquist, los Procellariiformes están incluidos dentro del orden Ciconiiformes.
Procellariiformes (del latín procella, "tormenta") es un orden de aves pelágicas (que se alimentan al aire libre en el océano). Anteriormente se llamaba Tubinares y todavía en inglés se los llama tubenoses, debido a incluir conductos en el pico como las narinas olfativas y un tubo para secretar el exceso de sal ingerido al comer, que se secreta por las glándulas supraorbitales y se expulsa por una especie de "estornudos" forzados o sacudidas del pico.
Tormilinnulised (Procellariiformes) on lindude selts.
Sugukonnad:
Procellariiformes Aves klaseko ordena da. Itsaso aldeko hegazti ordena honek lehen Tubinares zuen izena. Ordena honetako kiderik ezagunena albatros da.
Guztira munduan 125 Procellariiformes ordenako espezie daude[1], lau familietan banatzen direnak. Bazegoen orain galduta dagoen beste familia. Hona hemen familiak:
Batzuen ustez, Hydrobatidaek barnean dituen bi azpifamiliek, Oceanitinae eta Hydrobatinae izenekoak, bi familia ezberdinak osatzen dituzte[2].
Artikulu hau biologiari buruzko zirriborroa da. Wikipedia lagun dezakezu edukia osatuz. Procellariiformes Aves klaseko ordena da. Itsaso aldeko hegazti ordena honek lehen Tubinares zuen izena. Ordena honetako kiderik ezagunena albatros da.
Ulappakeijulinnut (Procellariiformes) ovat merilintuja. Ne jaetaan albatrosseihin, keijuihin, ulappaliitäjiin ja ulappakeijuihin.
Ulappakeijulinnuilla on suora, koukkupäinen nokka ja putkimaiset sieraimet, ja niiden sierainrauhaset poistavat kehosta meriveden sisältämän suolan. Suurien lajien siivet ovat pitkät ja kapeat, ja ne voivat liitää merellä pitkiä aikoja lyömättä siivillään juuri ollenkaan. Pienimillä lajeilla siivet ovat lyhyemmät ja siiveniskut lentäessä nopeita ja lepattavia. Ulappakeijulinnut käyttävät ravinnokseen kalaa, äyriäisiä, planktonia ja nilviäisiä.[1]
Neoaves jakautui kahteen kehityslinjaan noin 79,6 miljoonaa vuotta sitten. Yhdestä kehittyivät varpuslinnut (Passeriformes), toisesta jalohaukkalinnut (Falconiformes), rantalinnut (Charadriiformes), ulappakeijulinnut (Procellariiformes), kuikkalinnut (Gaviiformes), haikaralinnut (Ciconiiformes) ja pingviinilinnut (Sphenisciformes).[2][3]
Pingviinilinnuilla ja ulappakeijulinnuilla on luultavasti yhteinen esi-isä, joka tutkijoiden mukaan eli Gondwanalla noin 71 miljoonaa vuotta sitten, kun Australia, Etelämanner ja Etelä-Amerikka olivat kiinni toisissaan ja suuri maa-alue sijaitsi etelämpänä.[2][3]
Suomessa ulappakeijulinnut ovat harvinaisuuksia. Alueella on tavattu seuraavat lajit:
Ulappakeijulinnut (Procellariiformes) ovat merilintuja. Ne jaetaan albatrosseihin, keijuihin, ulappaliitäjiin ja ulappakeijuihin.
Ulappakeijulinnuilla on suora, koukkupäinen nokka ja putkimaiset sieraimet, ja niiden sierainrauhaset poistavat kehosta meriveden sisältämän suolan. Suurien lajien siivet ovat pitkät ja kapeat, ja ne voivat liitää merellä pitkiä aikoja lyömättä siivillään juuri ollenkaan. Pienimillä lajeilla siivet ovat lyhyemmät ja siiveniskut lentäessä nopeita ja lepattavia. Ulappakeijulinnut käyttävät ravinnokseen kalaa, äyriäisiä, planktonia ja nilviäisiä.
Les Procellariiformes sont un ordre d'oiseaux de mer constitué de quatre familles et de près de 150 espèces vivantes, d'après la classification de référence (version 12.1, 2022) du Congrès ornithologique international. Ils présentent des narines tubulaires dotées de glandes à sel.
Selon la classification de référence du Congrès ornithologique international (version 12.1, 2022)[2], liste alphabétique :
Les Procellariiformes sont un ordre d'oiseaux de mer constitué de quatre familles et de près de 150 espèces vivantes, d'après la classification de référence (version 12.1, 2022) du Congrès ornithologique international. Ils présentent des narines tubulaires dotées de glandes à sel.
Os procelariformes (Procellariiformes) son unha orde de aves que se chamou anteriormente Tubinares e aínda en inglés se lles chama tubenoses.
Son aves peláxicas (que se alimentan ao aire libre no océano); todos eles teñen os orificios nasais unidos nun ou dous tubos rectos e as mandíbulas profundamente acanaladas coas puntas encurvadas. As alas son longas e estreitas; os pés son palmados, e o dedo posterior do pé está atrofiado ou é inexistente. A plumaxe é predominantemente negra ou cinza.
Os tubos nasais serven para ulir e para excretar o exceso de sal (estas aves beben auga de mar). Posúen glándulas desalgadoras especiais para levar a cabo este proceso.
As especies de alas máis longas voan usando unha técnica de zigzag para minimizar o batido activo da ala. Aliméntanse de peixes e outras presas mariñas.
A maioría é incapaz de andar en terra, e moitas especies só visitan as súas illas de cría, sempre remotas, pola noite. As excepcións son os grandes albatros e algúns petreis e pardelas. Algunhas especies son capaces de proxectar a curta distancia un aceite repulsivo que producen no estómago, e poden así espantar incluso grandes rapaces. Este aceite é un residuo dixestivo xerado no proventrículo (excepto nos petreis mergulladores).
Hai un total de 93 especies de Procellariiformes no mundo, repartidas en catro familias:
Os Procelariformes están estreitamente emparentados cos Sphenisciformes ou pingüíns.
Na taxonomía de Charles Sibley-Ahlquist, os Procellariiformes están incluídos dentro da orde Ciconiiformes.
Os procelariformes (Procellariiformes) son unha orde de aves que se chamou anteriormente Tubinares e aínda en inglés se lles chama tubenoses.
Son aves peláxicas (que se alimentan ao aire libre no océano); todos eles teñen os orificios nasais unidos nun ou dous tubos rectos e as mandíbulas profundamente acanaladas coas puntas encurvadas. As alas son longas e estreitas; os pés son palmados, e o dedo posterior do pé está atrofiado ou é inexistente. A plumaxe é predominantemente negra ou cinza.
Os tubos nasais serven para ulir e para excretar o exceso de sal (estas aves beben auga de mar). Posúen glándulas desalgadoras especiais para levar a cabo este proceso.
As especies de alas máis longas voan usando unha técnica de zigzag para minimizar o batido activo da ala. Aliméntanse de peixes e outras presas mariñas.
A maioría é incapaz de andar en terra, e moitas especies só visitan as súas illas de cría, sempre remotas, pola noite. As excepcións son os grandes albatros e algúns petreis e pardelas. Algunhas especies son capaces de proxectar a curta distancia un aceite repulsivo que producen no estómago, e poden así espantar incluso grandes rapaces. Este aceite é un residuo dixestivo xerado no proventrículo (excepto nos petreis mergulladores).
Cjevonosnice (Bubnjavke; lat. Procellariiformes) su red iz razreda ptica. One su morske ptice koje su letači na velike udaljenosti. Imaju kratak rep i izražene su ptice pučine. Većina dolazi na kopno isključivo radi gniježđenja. Žive na svim morima i oceanima svih klimatskih područja.
Sve imaju neobično oblikovan kljun sastavljen od više uskih uzdužnih rožnatih dijelova. Na kljunu imaju završetak nosa u obliku dvije cjevčice (što im je i donijelo ime "cjevonoske", odnosno "cjevonosice") koje služe za izlučivanje soli iz morske vode koju uzmu zajedno s hranom. Osim toga, neke vrste mogu kroz te cijevčice poprskati potencijalnog napadača jednom uljnatom tekućinom vrlo ružnog mirisa što ga zbuni i odvrati od napada dovoljno dugo, da se ptica skloni. Time se često služe mladunci dok su još bespomoćni u gnijezdu.
Za cjevonosnice su osim toga tipični kratak vrat, kratak rep i kratke noge. Prednja tri prsta su međusobno spojena plivaćim kožicama. Mnoge vrste iz skupine cjevonosnica imaju, osim toga, duga i uska krila. Među najpoznatije spada svakako albatros lutalica koji sa svojim rasponom krila od preko tri metra ima najveći raspon krila od svih morskih ptica.
Cjevonosnice su izvrsno prilagođene dugotrajnom, ustrajnom letenju. One mogu prijeći vrlo velike udaljenosti kao i podnijeti vrlo jake oluje. Velike vrste, kao albatrosi pretežno jedre i pri tome koriste uzlazne zračne struje nad valovima. Zdepaste burnice, koje isto spadaju u red cjevonosnica, koriste pri letenju i lepršanje i jedrenje. Najveći raspon krila izmjeren je u jednog albatrosa koji je bio 3,63 metra.
Cjevonosnice se najčešće gnijezde u velikim kolonijama. Pojedine kolonije mogu imati i do milijun parova. Većina vrsta se svake godine vraća na gniježđenje na isto mjesto, gdje se pari s istim partnerom (monogamne su). Ženka polaže uvijek samo jedno jaje. Neke vrste grade prava gnijezda, dok druge koriste jednostavno udubljenje u zemlji ili pukotinu u stijeni.
Hrane se ribama, glavonošcima i meduzama. Mladunčad hrane vrlo hranjivim želučanim uljem koje se nakon probavljanja hrane zadržava u želucu roditelja. Oni to mogu i duže vrijeme zadržavati u želucu.
Unutar ovog reda razlikuju se četiri porodice:
U Wikimedijinu spremniku nalazi se još gradiva na temu: Cjevonosnice
Wikivrste imaju podatke o: Cjevonosnicama Cjevonosnice (Bubnjavke; lat. Procellariiformes) su red iz razreda ptica. One su morske ptice koje su letači na velike udaljenosti. Imaju kratak rep i izražene su ptice pučine. Većina dolazi na kopno isključivo radi gniježđenja. Žive na svim morima i oceanima svih klimatskih područja.
Procellariiformes merupakan ordo dari burung laut yang terdiri dari empat keluarga. Pada awalanya ordo ini disebut "hidung tabung" (bahasa Inggris: tubenoses).[2]
Procellariiformes merupakan burung yang tinggal dalam koloni dan membuat sarang di pulau terpencil yang jauh dari predator. Burung ini termasuk burung yang monogami, dan sepasang burung Procellariiformes dapat mempertahankan hubungan tersebut seumur hidupnya.
Procellariiformes merupakan ordo dari burung laut yang terdiri dari empat keluarga. Pada awalanya ordo ini disebut "hidung tabung" (bahasa Inggris: tubenoses).
Procellariiformes merupakan burung yang tinggal dalam koloni dan membuat sarang di pulau terpencil yang jauh dari predator. Burung ini termasuk burung yang monogami, dan sepasang burung Procellariiformes dapat mempertahankan hubungan tersebut seumur hidupnya.
Pípunefir (fræðiheiti: Procellariiformes) eru ættbálkur sjófugla sem eiga það sameiginlegt að nasir þeirra eru geymdar inni í einni eða tveimur pípum á goggnum sem er samsettur úr mörgum plötum. Flestir fuglar af þessum ættbálki eru hvítir og gráir eða svartir að lit með sundfit á fótum og nær enga afturkló og granna og langa vængi. Flestir halda sig mestan tíma á opnu hafi.
Pípunefir telja 93 tegundir sem skiptast í fjórar ættir:
Pípunefir (fræðiheiti: Procellariiformes) eru ættbálkur sjófugla sem eiga það sameiginlegt að nasir þeirra eru geymdar inni í einni eða tveimur pípum á goggnum sem er samsettur úr mörgum plötum. Flestir fuglar af þessum ættbálki eru hvítir og gráir eða svartir að lit með sundfit á fótum og nær enga afturkló og granna og langa vængi. Flestir halda sig mestan tíma á opnu hafi.
I Procellariformi (Procellariiformes Fürbringer, 1888) sono un ordine di uccelli marini.[1]
L'ordine comprende 147 specie in 4 famiglie:[1]
Albatros codacorta
Phoebastria albatrus
Fulmaro boreale
Fulmarus glacialis
Berta maggiore
Calonectris diomedea
Petrello della Magenta
Pterodroma magentae
Petrello del Capo
Daption capense
Petrello azzurro
Halobaena caerulea
Procellaria di Parkinson
Procellaria parkinsoni
Uccello delle tempeste di Tristram
Oceanodroma tristrami
Uccello delle tempeste di Wilson
Oceanites oceanicus
I Procellariformi (Procellariiformes Fürbringer, 1888) sono un ordine di uccelli marini.
Audrašaukliniai arba vamzdžianosiniai (lot. Tubinares, sin. lot. Procellariiformes) – paukščių (Aves) būrys. Tai visame pasaulyje paplitę jūriniai paukščiai. Snapas pailgas, jo galas nulinkęs žemyn, lyg kablys. Ramfoteką sudaro raginės plokštelės, šnervės yra raginių vamzdelių galuose. Sparnai siauri ir ilgi. Kojų tris priekinius pirštus jungia odos plėvė, užpakalinis pirštas sunykęs. Gerai skraido, didžiąją laiko dalį praleidžia virš vandenynų, sausumoje nevikrūs, čia būna tik veisimosi periodu. Minta vandens gyvūnais, kuriuos stveria nuo vandens paviršiaus. Stambesnės rūšys lesa ir stambių jūrinių gyvūnų dvėseną ir kartais puola pingvinų jauniklius.
Monogamai. Patinai nesiskiria nuo patelių. Dauginasi sausumoje, dažniausiai neprieinamose salose ar ant skardžių. Kasmet jie grįžta į įprastines dauginimosi vietas, kuriose sudaro iki milijono porų dydžio kolonijas. Patelė deda tik po vieną kiaušinį – dažnai minkštoje dirvoje išraustame urve ar uolų plyšiuose ir peri abu porelės nariai. Naktimis jaunikliai maitinami aliejine medžiaga, kuri gaminasi suaugėlių skrandyje. Jaunikliai lizdatupiai, vystosi labai lėtai. Užaugusius riebius jauniklius suaugę staiga palieka. Savaitę pabadavę jauni paukščiai palieka lizdus ir nusileidžia į jūrą.
Būryje 4 šeimos, 23 gentys ir 108 rūšys.
Lietuvoje stebima tik viena retkarčiais užklystanti rūšis – šiaurinis audrašauklis.
Audrašaukliniai arba vamzdžianosiniai (lot. Tubinares, sin. lot. Procellariiformes) – paukščių (Aves) būrys. Tai visame pasaulyje paplitę jūriniai paukščiai. Snapas pailgas, jo galas nulinkęs žemyn, lyg kablys. Ramfoteką sudaro raginės plokštelės, šnervės yra raginių vamzdelių galuose. Sparnai siauri ir ilgi. Kojų tris priekinius pirštus jungia odos plėvė, užpakalinis pirštas sunykęs. Gerai skraido, didžiąją laiko dalį praleidžia virš vandenynų, sausumoje nevikrūs, čia būna tik veisimosi periodu. Minta vandens gyvūnais, kuriuos stveria nuo vandens paviršiaus. Stambesnės rūšys lesa ir stambių jūrinių gyvūnų dvėseną ir kartais puola pingvinų jauniklius.
Monogamai. Patinai nesiskiria nuo patelių. Dauginasi sausumoje, dažniausiai neprieinamose salose ar ant skardžių. Kasmet jie grįžta į įprastines dauginimosi vietas, kuriose sudaro iki milijono porų dydžio kolonijas. Patelė deda tik po vieną kiaušinį – dažnai minkštoje dirvoje išraustame urve ar uolų plyšiuose ir peri abu porelės nariai. Naktimis jaunikliai maitinami aliejine medžiaga, kuri gaminasi suaugėlių skrandyje. Jaunikliai lizdatupiai, vystosi labai lėtai. Užaugusius riebius jauniklius suaugę staiga palieka. Savaitę pabadavę jauni paukščiai palieka lizdus ir nusileidžia į jūrą.
Būryje 4 šeimos, 23 gentys ir 108 rūšys.
Šeima Albatrosiniai (Diomedeidae) [2 gentys, 14 rūšių] Šeima Audrašaukliniai (Procellariidae) [12genčių, 70 rūšių] Šeima Kregždiniai audrašaukliai (Hydrobatidae) [8 gentys, 20 rūšių] Pošeimis Pietiniai kregždiniai audrašaukliai (Oceanitinae) [5 gentys, 7 rūšys] Pošeimis Šiauriniai kregždiniai audrašaukliai (Hydrobatinae) [3gentys, 13 rūšių] Šeima Nardantieji audrašaukliai (Pelecanoidae) [1 gentis, 4 rūšys]Lietuvoje stebima tik viena retkarčiais užklystanti rūšis – šiaurinis audrašauklis.
Vētrasputni, vētrasputnu kārta (Procellariiformes), ir viena no putnu klases (Aves) kārtām, kas pieder neognatu infraklasei (Neognathae). Vētrasputni tiek iedalīti 4 dzimtās, kurās ir apmēram 108 sugas.
Vētrasputnu sugas kopumā ir sastopamas visos pasaules okeānos un jūrās, turklāt vislielākā sugu dažādība mājo uz ziemeļiem no Jaunzēlandes. Tie ligzdo pamatā uz salām, veidojot kolonijas. Lielākie vētrasputni ligzdas veido uz zemes, bet mazākās sugas piemeklē dabīgas alas un padziļinājumus, kas daļēji piesegti un pasargāti. Visiem vētrasputniem piemīt spēcīga ligzdošanas filopatrija: putni vienmēr atgriežas vienā un tajā pašā vietā, lai ligzdotu. Vētrasputni ir monogāmi, un to pāriem ir ilgstošas attiecības, bieži uz mūžu. Latvijā kā retas ieceļotājas līdz šim ir novērotas divas vētrasputnu sugas: vētras burātājs (Oceanodroma leucorhoa) un tumšais vētrasputns (Puffinus griseus)
Vētrasputniem ir gara, kopīga vēsture attiecībās ar cilvēkiem. Daudzām tautām tie ir bijuši svarīgs barības avots, un dažās pasaules daļās tos joprojām turpina medīt. Tā ir viena no apdraudētākajām putnu kārtām, jo daudzu sugu izdzīvošana ir kritiska, jo salās, kurās ligzdo vētrasputni cilvēki ir ieveduši sauszemes plēsējus. Jūras ūdens kļūst arvien piesārņotāks un daudzi putni sapinas zvejnieku tīklos. Šobrīd tiek veikts liels darbs, lai novērstu apdraudējumus ligzdošanas kolonijām.
Zinātniskais nosaukums Procellariiformes ir cēlies no latīņu vārda procella, kas nozīmē spēcīgs vējš vai vētra.[1]
Fosilie atradumi liecina, ka vētrasputnu kārtas sugas ir dzīvojušas jau pirms 60 miljoniem gadu. Vētrasputnu kārtas priekšteči bija kopīgi arī pingvīnveidīgo (Sphenisciformes) un gārgaļveidīgo kārtai (Gaviiformes). Fosilo atradumu nav daudz, bet 16 miljonus gadu vecie albatrosu un ūdensgriezējvētrasputnu fosilijas liecina, ka šo putnu uzbūve nav daudz mainījusies pa šiem gadiem. Pastāv viedoklis, ka vētrasputni vispirms radās dienvidu puslodes reģionos, lai arī lielākā daļa fosiliju ir atrastas tieši ziemeļu puslodē. DNS liecina, ka visām vētrasputnu sugām ir bijis viens priekštecis.[2]
Vētrasputni ir ļoti dažādi. Tie var būt ļoti lieli putni un pavisam mazi. Lielākais vētrasputnu kārtā ir klejotājalbatross (Diomedea exulans), kas sver 11 kg, un tā spārnu plētums ir 3,6 metri. Kārtas mazākā suga ir mazais burātājs (Halocyptena microsoma), kas sver tikai 20 gramus, un tā spārnu plētums ir 32 cm.[2]
Vētrasputnu taisnais knābis sastāv no 7—9 ragainām plāksnītēm. Plāksnīšu forma starp dažādām dzimtām ir atšķirīga. Nāsis veido viena vai divas garas cauruļveida ejas. Turklāt nāsis tiek lietotas kā ožas orgāns.[3] Spēja saost palīdz noteikt barības un ligzdas atrašanās vietu.[4] Pie knābja pamatnes vētrasputniem ir novietots īpašs sāls dziedzeris, kas palīdz atbrīvoties ķermenim no sāls, tā kā putni dzer okeāna ūdeni. Kuņģī visiem vētrasputniem izstrādājas īpaša eļļa, kas tiek izmantota kā barība garos pārlidojumos, kā arī, lai aizstāvētos pret ienaidniekiem.[2] Spārni visām sugām ir proporcionāli gari un slaidi. Pirksti savienoti ar peldpleznām, un aizmugurējais pirksts vāji attīstīts, vai tā nav vispār. Apspalvojums visbiežāk ir melns, balts un pelēks.
Lielākā daļa vētrasputnu lieto divas lidošanas tehnikas, kas ļauj taupīt enerģiju lidojuma laikā. Tās ir dinamiskā planēšana un slīpā planēšana. Dinamiskā planēšana nozīmē vētrasputna slīdēšanu gar viļņu galotnēm, uzķerot vertikālo gaisa plūsmu gar viļņa sienu. Tādējādi putni samazina nepieciešamo enerģiju, lai noturētos gaisā. Slīpā planēšana tiek izmantota, kad putns lido taisni uz priekšu. Vētrasputns pagriežas pret vēju, uzņemot augstumu, tad planē lejup līdz jūras virsmai. Planēšana ik pa brīdim mijas ar spārnu sasišanu. Spārnu sasišanas biežums ir atkarīgs no vēja stipruma un viļņu augstuma.[5] Lielo okeāna vētrasputnu ģints (Macronectes) sugām un albatrosiem lidošanu atvieglo pleca kaulu uzbūve — spārns plecā saslēdzas un bez grūtībām turas izstiepts gaisā. Šo spārna uzbūves īpatnību sauc par pleca atslēgu. Spārns bez mazākās muskuļu piepūles tiek noturēts izstieptā veidā paralēli zemei.[6] Burātāju dzimtai ir raksturīgi divi unikāli lidošanas veidi. Šīs dzimtas putni spēj skriet pa ūdens virsmu, turot spārnus paceltus gaisā kā buras. Spārni tiek vai nu ātri sasisti vai vējainā laikā putni lieto vēju, lai sevi noturētu virs ūdens.[7]
Lielākā daļa uz sauszemes ir neveikli un staigā slikti, bieži atbalstoties pret zemi ar krūtīm. Izņēmums ir albatrosi un lielie vētrasputni, kas barojas uz sauszemes, un ir veikli staigātāji.
Visas vētrasputnu sugas ligzdo ligzdošanas kolonijas. Vētrasputni veido monogāmus pārus, kuru attiecības bieži ir uz mūžu. Dažām sugām, īpaši tas ir raksturīgs albatrosiem, pāris noformējas vairāku gadu garumā. Pāris dejo riesta deju, kas tiek pilnveidota un papildināta ar detaļām gadu no gada. Katram pārim deja ir atšķirīga.[8] Citām sugām riesta izpausmes ir klusinātākas, bet arī tās ietver sinhronās lidošanas, sasaukšanās un citas aktivitātes. Saucieniem ir liela nozīme pāriem atrodot vienam otru, izdalot savu sugu no citām, kā arī novērtējot iespējamā partnera kvalitātes.[9] Arī pēc tam, kad pāris jau izveidojis attiecības, tie viens otru atrod ar saucienu palīdzību. Katru gadu tiek izdēta tikai viena ola, kā arī vētrasputni ligzdo tikai vienu reizi gadā. Toties albatrosi reizēm ligzdo vienu reizi divos gados.
Vētrasputni, vētrasputnu kārta (Procellariiformes), ir viena no putnu klases (Aves) kārtām, kas pieder neognatu infraklasei (Neognathae). Vētrasputni tiek iedalīti 4 dzimtās, kurās ir apmēram 108 sugas.
Vētrasputnu sugas kopumā ir sastopamas visos pasaules okeānos un jūrās, turklāt vislielākā sugu dažādība mājo uz ziemeļiem no Jaunzēlandes. Tie ligzdo pamatā uz salām, veidojot kolonijas. Lielākie vētrasputni ligzdas veido uz zemes, bet mazākās sugas piemeklē dabīgas alas un padziļinājumus, kas daļēji piesegti un pasargāti. Visiem vētrasputniem piemīt spēcīga ligzdošanas filopatrija: putni vienmēr atgriežas vienā un tajā pašā vietā, lai ligzdotu. Vētrasputni ir monogāmi, un to pāriem ir ilgstošas attiecības, bieži uz mūžu. Latvijā kā retas ieceļotājas līdz šim ir novērotas divas vētrasputnu sugas: vētras burātājs (Oceanodroma leucorhoa) un tumšais vētrasputns (Puffinus griseus)
Vētrasputniem ir gara, kopīga vēsture attiecībās ar cilvēkiem. Daudzām tautām tie ir bijuši svarīgs barības avots, un dažās pasaules daļās tos joprojām turpina medīt. Tā ir viena no apdraudētākajām putnu kārtām, jo daudzu sugu izdzīvošana ir kritiska, jo salās, kurās ligzdo vētrasputni cilvēki ir ieveduši sauszemes plēsējus. Jūras ūdens kļūst arvien piesārņotāks un daudzi putni sapinas zvejnieku tīklos. Šobrīd tiek veikts liels darbs, lai novērstu apdraudējumus ligzdošanas kolonijām.
Zinātniskais nosaukums Procellariiformes ir cēlies no latīņu vārda procella, kas nozīmē spēcīgs vējš vai vētra.
Buissnaveligen ( Procellariiformes) (ook wel stormvogelachtigen genoemd) zijn een orde van vogels Aves, die vrijwel zonder uitzondering bewoners van de open oceaan zijn. De orde als geheel is kosmopolitisch, dus verspreid over alle wereldzeeën, maar bereikt zijn grootste diversiteit rond Nieuw-Zeeland en bevat vijf families. Twee families komen niet voor in de Noordelijke Atlantische Oceaan: de Zuidelijke stormvogeltjes en de albatrossen.
De albatrossen zijn het grootst, ze bereiken een lengte van meer dan een meter met een vleugelspanwijdte van ruim drie meter. Stormvogeltjes en alkstormvogeltjes zijn echter heel klein, de kleinste soort heeft een spanwijdte van 32cm.
De Procellariiformes broeden in kolonies op afgelegen eilanden waar geen roofdieren voorkomen. De grote soorten nestelen in open terrein, de kleine soorten nestelen in rotsspleten, andere natuurlijke holtes en gegraven holen. De vogels zijn plaatstrouw, zij keren altijd weer terug naar de plek waar ze geboren zijn. De vogels zijn monogaam, zij blijven jarenlang bij elkaar, soms hun hele leven lang. Beide ouders broeden en verzorgen de jongen. De broedtijd en de tijd dat de jongen nog niet kunnen vliegen en verzorging nodig hebben, duurt heel lang (in vergelijking met andere vogelsoorten). Zodra de jongen zijn uitgevlogen, houdt de ouderzorg op.
Buissnaveligen ( Procellariiformes) (ook wel stormvogelachtigen genoemd) zijn een orde van vogels Aves, die vrijwel zonder uitzondering bewoners van de open oceaan zijn. De orde als geheel is kosmopolitisch, dus verspreid over alle wereldzeeën, maar bereikt zijn grootste diversiteit rond Nieuw-Zeeland en bevat vijf families. Twee families komen niet voor in de Noordelijke Atlantische Oceaan: de Zuidelijke stormvogeltjes en de albatrossen.
De albatrossen zijn het grootst, ze bereiken een lengte van meer dan een meter met een vleugelspanwijdte van ruim drie meter. Stormvogeltjes en alkstormvogeltjes zijn echter heel klein, de kleinste soort heeft een spanwijdte van 32cm.
De Procellariiformes broeden in kolonies op afgelegen eilanden waar geen roofdieren voorkomen. De grote soorten nestelen in open terrein, de kleine soorten nestelen in rotsspleten, andere natuurlijke holtes en gegraven holen. De vogels zijn plaatstrouw, zij keren altijd weer terug naar de plek waar ze geboren zijn. De vogels zijn monogaam, zij blijven jarenlang bij elkaar, soms hun hele leven lang. Beide ouders broeden en verzorgen de jongen. De broedtijd en de tijd dat de jongen nog niet kunnen vliegen en verzorging nodig hebben, duurt heel lang (in vergelijking met andere vogelsoorten). Zodra de jongen zijn uitgevlogen, houdt de ouderzorg op.
Stormfuglar, Procellariiformes, er ein biologisk orden av sjøfugl. Dei fire familiane som utgjer denne ordenen er albatrossar, eigentlege stormfuglar, oseansvaler og stormsvaler.
Det karakteristiske for alle stormfuglar er at dei lever det meste av livet på opent hav, pelagiske. Dei har ein kosmopolitisk distribusjon over alle verdshava, med det høgaste mangfaldet rundt New Zealand.
Stormfuglane er kolonirugarar, mange hekkar på øyar. Dei største artane byggjer reir på bakken, medan dei fleste mindre artar hekkar i naturlege hòler og sprekkar. Dei viser sterk revirtruskap, vil attende til kolonien dei vart fødd for å hekke sjølve over mange år. Stormfuglar er monogame og har langvarige parband som kan bli livslange.
Artane legg berre eitt egg for kvar freistnad på hekking, vanlegvis er det ei hekking pr. år jamvel om dei større albatrossane har hekking berre ein gong kvart anna år. Begge foreldra tar del i ruging og skaffar mat til ungane. Rugeperioden og tida fram til ungane er flygeføre er lang samanlikna med andre fuglar, men når ein unge er ute av reiret er han ikkje lenger avhengig av stønad og omsut frå foreldra.
Dei store stormfuglane er særs gode seglarar, dei flyg over store avstandar med få vengeslag. Dei små artane derimot, flyg med raske vengeslag.
Stormfuglar har lenge vore ei vektig matkjelde for mange menneske, og framleis vert det jakta på somme artar i nokre delar av verda. Dei har også vore gjenstand for ei rekkje kulturelle skildringar, spesielt av albatrossane sine ritual. Blant stormfuglane finn ein somme av dei mest trua fugleartane i verda, somme er utryddingstrua på grunn av introduserte rovdyr i hekkekoloniane, andre av marin ureining og av fiskeflåten. Vitskapsfolk, naturvernarar, fiskarar og styresmakter i verda arbeider for å motverke truslane, og desse tiltaka har ført til underteikning av Avtala om vern av albatrossar og petrellar, ein juridisk bindande internasjonal traktat frå 2001.
Stormfuglar har ein kosmopolitisk distribusjon over alle verdshava, men på familienivå og slektnivå er det nokre klåre mønstre. Antarktispetrell, Thalassoica antarktis, flyg over 160 kilometer for å kome til havet frå sine mest fjerntliggande hekkekoloniar på Sørpolfastlandet, og arten havhest hekkar på nordaustspissen av Grønland, det mest nordlege landstykket på jorda.[1] Stormfuglfamilien, Procellariidae, har den mest kosmopolitiske utbreiinga, men sjølv innanfor denne familien det er nokre hol i distribusjonen. «Eigentlege petrellar» Pterodroma, har generelt tropisk og temperert distribusjon, medan havhestar er for det meste polare med nokre tempererte artar. Fleirtalet av havhestar, saman med kvalfuglar, er avgrensa til den sørlege halvkula. Lirer har mest omfattande distribusjon innanfor stormfuglfamilien, sjølv om dei er fråverande som hekkefuglar frå Stillehavet nord for Japan.
Stormsvaler er nesten like utbreidde som fuglane i stormfuglfamilien, og fell inn i to ulike familiar, oseansvalefamilien, hovudsakleg på den sørlege halvkula, medan stormsvalefamilien finst særleg på den nordlege halvkula. I albatrossfamilien er fleirtalet av medlemmene avgrensa til den sørlege halvkula, og både beitar og hekkar i kjølige, tempererte område, sjølv om ei slekt, Phoebastria, lever over det nordlege Stillehavet. Familien er fråverande frå Nord-Atlanteren, sjølv om fossile rapportar viser at dei hekka der ein gong.[2] Til slutt er dukkpetrellar avgrensa til den sørlege halvkula.
Dei ulike artane i denne ordenen har ei rekkje ulike migrasjonsstrategiar. Nokre artar gjer regelfaste transekvatoriale migrasjonar, som grålire som årleg trekkjer frå sine hekkeområder på New Zealand og i Chile til det nordlege Stillehavet utanfor Japan, Alaska og California, ein årleg rundtur på 64 000 kilometer, ein av dei lengste målte årlege migrasjonen av alle fuglar.[3] Ei rekkje andre petrell-artar gjere transekvatoriale vandringer, medrekna oseanstormsvale og lordhowepetrell, men ingen albatrossar har trekkruter som kryssar ekvatorialbeltet fordi dei er avhengige av vind under flyging. Andre langdistanseflyttfuglar i ordenen inkluderer japanstormsvale som hekkar i det vestlege Stillehavet, og trekkjer til vestlege Indiahavet,[4] og boninpetrellar som hekkar på Hawaii og migrerer til kysten av Japan utanom hekkesesongen.[5]
Stormfuglar varierer i storleik frå dvergstormsvale på 20 gram og 32 centimeter i vengespenn, til vandrealbatross på opptil 11 kg og 3,6 meter i vengespenn.[1] Alle stormfuglar har nasebora lagt inn i eit eller to røyr på det rette, djupt rifla nebbet som òg har nedbøygd spiss. Nebba er bygd opp av fleire hornplater. Vengene er lange og smale, føter har symjehud, og baktåa er underutvikla eller er ikkje-eksisterande. Fjørdrakta er farga området svart, kvitt og grått.
Ordenen har nokre samlande eigenskapar, og startar med den tubulær nasalpassasjen som blir brukt for luktesans.[6] Denne evna til å lukte bidreg til å lokalisere ujamt distribuert byttedyr på havet og kan òg hjelpe til å lokalisere reiret innanfor hekkekolonien.[7] Nebbstrukturen, med sju til ni ulike hornplater, er ein annan samlande funksjon, sjølv om det òg er skilnader på oppbygginga av nebbet innanfor ordenen. Petrellar har ei plate kalla Maxillaris unguis som dannar ein krok på nebbspissen. Dei mindre medlemmene av ordenen har ein kamliknande kjevekant, tilpassa for å beite på planktonisk føde. Til slutt produserer stormfuglar ei mageolje som dei lagrar i proventriculus. Denne olja kan brukast som ei kjelde for lagra energirik mat under lange flygeturar og nokre kan nytte olja som ein forsvarsmekanisme.[1] Mageolja er produsert av er restar av fordøydd føde. Alle stormfuglar produserer olja, unntatt dukkpetrellar.
Stormfuglar har trong for å avsalte kroppen, salt som fuglane får i seg på grunn av den høge mengda havvatn dei absorberer i livet til havs. Alle fuglar har ein forstørra nasekjertel ved nebbrota, over auga. Denne kjertelen er inaktiv hos artar som ikkje krev avsalting, men alle stormfuglar gjer bruk av kjertelen. Forskarar er usikre på dei nøyaktige prosessane i kjertelen, men veit at i generelle termar så fjernar kjertelen salt og dannar ein 5 % saltoppløysing som dryp ut av nasen, eller som hos nokre artar, dei slyngjer ut væska.[8]
Dei fleste fuglane i albatrossfamilien og stormfuglfamilien brukar to teknikkar som minimerer energibruken under flyging, nemleg dynamisk glideflyging og utnytting av hang. Dynamisk glideflyging inneber gjentatte stigingar inn i vind og senking i vindretninga slik at dei vinn energi frå den vertikale vindgradienten. Hang er den stigande lufta på lesida av store bølgjer. I glideflukta får albatrossar og kjempepetrellar stønad frå skulderlåsen, eit senelag som låser vengen når han er fullt utstrekt, slik at vengen blir halden utstrekt utan bruk av muskelkraft.[9] Blant sørlege stormsvaler, Oceanitinae, er det to unike flygemønstre, den eine er overflatetripping. Her flyttar dei over havflata medan føtene har kontakt med vassoverflata, dei kan halde seg stasjonære med raske flagrande vengeslag eller ved å bruke vinden til å forankre seg på plass.[10] Fregattstormsvala gjer bruk av ein unik variant av rørsle på havoverflata, ho held vengene urørleg og i ein vinkel mot vinden og skyv seg framover i ei rekkje byksande hopp.[11]
Dei fleste stormfuglar er ute av stand til å gå godt på land, og mange artar flyg inn og ut frå hekkekolonien berre om natta. Unntaka er dei store albatrossane, fleire «eigentleg petrellar», lirer og havhestar. Sistnemnde kan ufarleggjere sjølv store rovfuglar med sin fråstøytande mageolje, som dei kan kaste fram eit stykke mot åtakarar.
Alle stormfuglar er kolonihekkarar, hovudsakleg hekkar dei på øyar langt til havs. Dei få artane som hekkar på fastlandet gjer det i ugjestmilde miljø som i tørre ørkenar, på Sørpolfastlandet og i fjellsider på New Zealand. Storleiken av hekkekoloniane kan variere frå dei som krev store revir, som kjempepetrellar, til tette koloniar på opp til 3,36 millionar par (1995) av arten stormsvale.[12] For nesten alle artar er forplantingstrongen for å hekke einaste årsaka til at stormfuglen landar på fast grunn i det heile. Nokre av dei større petrellane må hekke på vindutsette stader fordi dei krev vind for å ta av for å flyge ut å hente mat.[1] Innanfor koloniane vil para vanlegvis forsvare private, små territorium, som anten er det vesle området rundt reiret eller ei reirhòle. Kjempepetrellane og nokre albatrossar kan ha svært store revir. Konkurransen mellom para kan vere intens, likeins konkurranse mellom artar, spesielt for hòler. Større artar petrellar kan drepe ungane til andre artar, og jamvel drepe dei vaksne av mindre artar i tvistar rugeplass i hòler.[13] Hòler og naturlege sprekkar er mest brukt av dei mindre artane. Alle stormsvaler og dukkpetrellar er holerugarar, likeins mange andre artar i stormfuglfamilien. Havhestar og nokre av dei tropiske «eigentleg petrellar» og lirer er overflaterugarar, nett som alle albatrossar. Koloniar er ofte sett saman av fleire ulike artar av både petrellar og andre sjøfuglar.
Stormfuglane er mykje stadbundne, filopatriske, og syner «natal filopatri» ved at kvart individ har ein tendens til å kome tilbake for å hekke i same kolonien som fuglen vart fødd, ofte mange år etter at han forlét kolonien som ein nyleg flygedyktig ungfugl. Denne tendensen har blitt demonstrert med hjelp av ringmerking og ved mitokondrielle DNA studiar. I ringmerkingsforsøk vart ringmerka fuglar fanga nær reira der die vart fødd, ein tendens som kan vere ekstrem hos nokre artar, til dømes var den gjennomsnittlege avstanden mellom klekkestaden og området der ein fugl etablert sitt eiget territorium 22 meter for laysanalbatross,[14] og ein studie av gulnebblire som hekka nær Korsika, fann at ni av 61 ungfuglar av hannkjønn som returnerte for å hekke i fødekolonien sin faktisk hekka i same hòla dei voks opp i.[15] Studiar av mitokondrie DNA gjev prov for avgrensa genflyt mellom ulike koloniar, noko som sterkt antyder filopatri.[16]
Den andre typen filopatri, tendensen til å vere stadbunden, eller revirbunden, inneber at eit etablert fuglepar vender tilbake til den same hekkeplassen i ei rekkje etterfølgjande år. Blant dei mest ekstreme døma på denne tendensen var ein ringmerkt havhest som vende tilbake til det same reirområdet i 25 år. Gjennomsnittleg mengd fuglar tilbake til same reirplassen er høg for alle artar som har blitt studerte, med tal på rundt 91 % for spisshalepetrell,[17] og 85 % av hannar og 76 % av hoer av gulnebblire, etter eit vellykka hekkeforsøk.[18]
Stormfuglar er monogame og dannar langsiktige parband. Hos nokre artar, spesielt blant albatrossar, kan det ta fleire år å utvikle eit parforhold. Etter å ha danna paret, vil parbandet bli halde ved lag gjennom mange hekkesesongar, i nokre tilfelle til ein i paret døyr. Kurtiseringsritual blant petrellar kan vere ein forseggjord affære og når sitt ekstreme blant albatrossar, der para av albatrossar praktiserer i mange år å perfeksjonere og forseggjorte samanhøyrande dansar.[19] Desse dansane er sette saman av synkroniserte førestillingar av ulike handlingar som til dømes fjørstell, peiking og roping, klikking med nebba, å gjere stirrande blikk, og kombinasjonar av slike handlingar.[20] Kvart einskild par vil utvikle sin eigen heilt individuelle versjon av dansen. Rituala hos andre stormfuglar er mindre forseggjorte, men tilsvarande åtferd for å danne par er registrert spesielt blant medlemmer av stormfuglfamilien som hekkar på bakken. Desse kan innebere synkroniserte flygingar, gjensidige fjørpuss og rop. Læte er viktig for å hjelpe fuglane til å finne potensielle partnarar og skilje mellom artar, og kan òg tene ein funksjon i å hjelpe individa i å vurdere kvaliteten på potensielle partnarar.[21] Etter at pardanninga har skjedd vil lætet òg tene til å hjelpe til å sameine att, evna det einskilde individet har til å gjenkjenne sin eigen partnar er òg påvist hos fleire artar.
Stormfuglar gjer første freistnad på hekking fleire år etter at dei er flygedyktige, for dei største artane så lenge som ti år. Når dei byrjar med hekking, gjer dei berre ein hekkeforsøk per sesong. Jamvel om egget går tapt tidleg i sesongen, vil dei sjeldan legge nytt egg denne sesongen. Eit stormfuglpar legg ned store mengder innsats i å leggje eitt einskild og forholdsmessig stort egg og oppdra ein einskild unge. Stormfuglar er har lang levetid, albatrossar er dei lengstlevande og i eit døme veit ein at ein fugl levde i 51 år, men var truleg eldre,[22] sjølv dei minste stormsvalene er kjente for å ha levd i 30 år.[23]
Fleirtalet av stormfuglartane hekkar ein gong i året og gjer det sesongmessig.[24] Nokre tropiske lirer, som brunlire, Puffinus nativitatis, er i stand til å hekke på litt kortare syklusar enn eit år, og dei store albatrossane i slekta Diomedea hekkar anna kvart år ved hekkesukksess. Dei fleste tempererte og polare artar hekkar i løpet av våren og sommaren, sjølv om nokre albatrossar og petrellar som westlandpetrell hekkar om vinteren. I tropane kan einskilde artar fordele hekkesesongen over heile året, men mest vanleg i avgrensa periodar. Stormfuglar kjem tilbake til hekkekolonien så mykje som fleire månader før egglegging, og viser seg regelmessig fram på reirplassen før paringa. Innan egglegginga tar til, vil hoene flyge ut på ei vandring for å byggje opp naudsynte energireservar for å leggje det relativt store egget.
Ruging av egget blir delt i turnus mellom kjønna, og hannen tar den første rugeøkta medan hoa trekkjer ut på havet. Lengda på individuelle rugeøkter varierer frå nokre få dagar til så mykje som fleire veker, der fuglen på reiret kan miste ei monaleg kroppsvekt.[25] Den totale rugetida varierer frå art til art, rundt 40 dagar for dei minste stormsvalene, men lenger for dei største artane, og for albatrossar opp til 70 og 80 dagar, som òg er den lengste rugetida som nokon fugl har.[26]
Ved klekking har ungane har opne auge, er tett dekt av kvite eller grå dunfjører, og har evner til å flytte seg rundt på hekkeplassen. Men ein forelder vil vere nær ungen i ei rekkje dagar, i ein «vaktfase». For dei fleste holerugarar, er dette berre til ungen er i stand til termoregulere, vanlegvis etter to eller tre dagar. Ungar av dukkpetrellar treng lengre før dei er i stand til å termoregulere, har òg ein lengre vaktfase samanlikna med andre holerugarar. Men overflatehekkande artar som må forhalde seg til eit større spekter av vêrtilhøve og å stri med predatorar som joar og fregattfuglar har følgjeleg enda lengre vaktfase, opptil to veker blant medlemmer av stormfuglfamilien og opptil tre veker for albatrossar.[27]
Begge foreldra bidreg til å mate ungen. Ungen blir fôra på fisk, blekksprut, kril, og mageolje. Mageolja består av nøytralt lipid, som er restar skapt av fordøying av byttedyr. Olja har føremonar framføre enn ufordøydd byttedyr som energikjelde for ungar, brennverdien er rundt 9,6 kilokaloriar per gram, noko som er berre lity lågare enn verdet for dieselolja.[28] Dette kan vere ein reell fordel for artar som flyg over store avstandar for å gje mat til svoltne ungar.[29] Olja blir òg brukt i forsvar. Alle stormfuglar produserer mageolje unntatt dukkpetrellar.[28]
Jamført med ein måse med same kroppsvekt, treng stormfuglungar nær dobbelt så lang tid til dei blir flygedyktige, mellom to og ni månader etter klekking. Årsakene bak tida er mest forbunde med avstanden til føda. Først er det få naturlege predatorar i hekkekoloniane, difor er det ikkje press for å bli tidleg flygedyktig. For det andre går det lang tid mellom kvart måltid ungen får på grunn av avstanden frå reirplassen til matkjelda, og dermed ville stormfugleungar med høgare vekstrate hatt mindre overlevingsrate.[1] Perioden mellom kvar mating varierer mellom artar og i høve til utviklingsstadium. I den første fasen får ungen små hyppige måltid, men seinare kjem måltida med lågare frekvens.
Albatrossar og petrellar har vore viktige matkjelder for menneske så lenge folk har nådd ut til hekkekoloniane. Blant dei tidlegaste kjende døma på dette er restar av lirer og albatrossar saman med andre sjøfuglar i 5000 år gamle avfallsdungar i Chile.[30] Etter det har mange andre marine kulturar utnytta stormfuglar, i nokre tilfelle nesten til utrydding, både til livsopphald og i industriell verksemd. Nokre kulturar held fram med å hauste på stormfuglar på New Zealand og i Australia for produksjon og sal av kjøt og olje, kalla fangst på 'mutton birds',[31] til dømes brukar maoriar ein berekraftig, tradisjonell metode på sin 'muttonbirding'. I Alaska har folk på øya Kodiak fangsta gulhovudalbatrossar med harpun, og før utgangen av 1980-talet innbyggjarar i Tristan Island i Indiahavet har vorte hauste egga til gulnasealbatrossar, Thalassarche chlororhynchos og sotalbatrossar, Phoebetria fusca.[1] Albatrossar og petrellar trekkjer no òg til seg turistar einskilde stader, til dømes på Taiaroa Head ytst på Otago-halvøya. Om slik utnytting ikkje konsumerer, kan ho like fullt ha skadelege effektar og må forvaltast med omhug for å verne fuglane.[32]
Somme artar av albatrossar og petrellar er «blant dei mest alvorleg truga taksa verda».[13] Dei står ovanfor ei rekkje truslar, kor levedyktig dei er varierer mykje frå art til art. Fleire artar er blant dei vanlegaste av alle sjøfuglar, inkludert oseanstormsvale, med anslagsvis 20 millionar individ, og smalnebblire, med anslagsvis 23 millionar individ. På den andre sida er populasjonen av einskilde andre artar knapt to hundre einskilde individ. Det er mindre enn 200 magentapetrellar som hekkar på Chatham-øyane, berre 400 madeirapetrellar og berre 80 Diomedea exulans amsterdamensis (underart av vandrealbatross eller sjølvstendig art). Berre éin art er kjent som utrydda etter 1600, det er guadalupestormsvale som ein gong hekka utanfor Mexico, sjølv om ei rekkje artar hadde døydd ut før dette. Mange artar er veldig dårleg kjente, fijipetrell har berre vorte sett ein handfull gongar sidan han vart oppdaga, og hekkekoloniar av maoristormsvala, ringstormsvale og melanesialire aldri blitt lokaliserte. Maoristormsvala var så lite kjent at ho var trudd å vere utdøydd i 150 år, heilt til gjenoppdaginga i 2003, men rekorden har bermudapetrell som var rekna som utdøydd i 330 år til gjenoppdaginga i 1951.
Linefiske er hovudtrugsmålet mot dei største stormfuglane. Agn på lineonglar verkar attraktive for stormfuglar på beite, og mange går etter agna og blir hekta fast når fiskebåtar set ut linene. Så mange som 100 000 albatrossar blir kroka og druknar kvart år på tunfiskliner.[33][34] Om dette talet er alvorleg, var det verre før 1991 då drivgarnfisket blei forbode, det var rekna at dette fisket tok 500 000 sjøfugl i året.[1] Fisket har ført til iaugefallande fall i populasjonen for nokre artar, og ettersom stormfuglar har lang tid for reproduksjon, kan dei ikkje erstatte tap av bestandar fort nok.
Introduksjon av framande artar i miljøet ved hekkekoloniane er òg eit trugsmål mot alle typar stormfuglar. Dette gjelder i hovudsak predatorar, dei fleste artar av albatrossar og petrellar er klossete på land og er ute av stand til å forsvare seg mot pattedyr som rotter, villkattar og griser. Dette fenomenet, der artar som lever på isolerte øyar viser svak åtferdsmessig respons når dei blir konfronterte med ukjente predatorar, har resultert i ei rekkje reduksjonar blant mange artar, og har medverka til utrydding av guadalupestormsvale.[35] Introduserte planteetarar kan òg forårsake problem for fuglar viss dei fører med seg uorden i økologien av øya. Eit døme er at innførte kaninar øydela underskogen på Cabbage Tree Island utanfor New South Wales, Australia. Dette gjorde hekkinga blant sotkragepetrell meir sårbare for naturlege predatorar og for skadar frå ein innfødd plante.[36]
Andre truslar er inntak av avfall som flyt i havoverflata. Når sjøfuglar svelgjer gjenstandar av plast, kan det føre til ein generell reduksjon i tilstanden for fuglen, og i nokre tilfelle føre til blokkering i tarmen, som fører til døden.[37] Søppel blir òg plukka opp som fôr til ungar, det bremser utviklinga deira og reduserer sjansane for vellykka oppvekst.[38] Petrellar og lirer er òg utsette for generell marin forureining, og dessutan oljesøl. Nokre artar, til dømes rodriguespetrell og gulnebblire, hekkar høgt oppe på øyar med folkesetnad, og er offer for lysforureining. Ungar som flyg frå reirkolonien er tiltrekt av gatelys og klarar ikkje å nå havet. Anslagsvis 45-60 % av nyleg flygedyktige gulnebblirer blir trekt til gatelysa på Tenerife.[39]
Funn av fossil syner at stormfuglar har eksistert i minst 60 millionar år, ein DNA-basert studie frå 1997 stadfestar at dei levde i krittida og overlevde krit-tertiær-utryddinga. Denne biologiske ordenen vart åtskilt frå pingvinar, Sphenisciformes, og frå dukkarar, Gaviiformes, før krit-tertiær-utryddinga. Fossile funn er sjeldne, men 16 millionar år gamle fossil viser at albatrossar og lirer ikkje har forandra seg mykje sidan den tid. Ein trur dei utvikla seg først på den sørlege halvkula, sjølv om fleirtalet av fossil har vorte funne på den nordlege halvkula. Dette kan sannsynlegvis setjast i samband med at det er meir land å finne fossil på i nord. DNA-prov har stadfesta felles opphav for alle stormfuglar, jamvel om taksonomi innan ordenen er kompleks og varierande.[1] Fossila av dukkpetrellar går tilbake til miocen, med ein art frå familien skildra i 2007.[40] Talrike fossil frå paleogen er frå den utdøydde familien Diomedeoididae, med fossil som er funne i Sentral-Europa og Iran.[41]
Slekter av stormfuglar i rekkjefølgje etter EBird/Clements Checklist v2016[42] med norske namn etter Norske navn på verdens fugler:[43]
Diomedeidae - Albatrossar
Oceanitidae - Oseanstormsvaler
Hydrobatidae - Stormsvaler
Procellariidae - Stormfuglfamilien, 82 artar
Wikimedia Commons har multimedia som gjeld: Stormfuglar Stormfuglar, Procellariiformes, er ein biologisk orden av sjøfugl. Dei fire familiane som utgjer denne ordenen er albatrossar, eigentlege stormfuglar, oseansvaler og stormsvaler.
Det karakteristiske for alle stormfuglar er at dei lever det meste av livet på opent hav, pelagiske. Dei har ein kosmopolitisk distribusjon over alle verdshava, med det høgaste mangfaldet rundt New Zealand.
Stormfuglane er kolonirugarar, mange hekkar på øyar. Dei største artane byggjer reir på bakken, medan dei fleste mindre artar hekkar i naturlege hòler og sprekkar. Dei viser sterk revirtruskap, vil attende til kolonien dei vart fødd for å hekke sjølve over mange år. Stormfuglar er monogame og har langvarige parband som kan bli livslange.
Artane legg berre eitt egg for kvar freistnad på hekking, vanlegvis er det ei hekking pr. år jamvel om dei større albatrossane har hekking berre ein gong kvart anna år. Begge foreldra tar del i ruging og skaffar mat til ungane. Rugeperioden og tida fram til ungane er flygeføre er lang samanlikna med andre fuglar, men når ein unge er ute av reiret er han ikkje lenger avhengig av stønad og omsut frå foreldra.
Dei store stormfuglane er særs gode seglarar, dei flyg over store avstandar med få vengeslag. Dei små artane derimot, flyg med raske vengeslag.
Stormfuglar har lenge vore ei vektig matkjelde for mange menneske, og framleis vert det jakta på somme artar i nokre delar av verda. Dei har også vore gjenstand for ei rekkje kulturelle skildringar, spesielt av albatrossane sine ritual. Blant stormfuglane finn ein somme av dei mest trua fugleartane i verda, somme er utryddingstrua på grunn av introduserte rovdyr i hekkekoloniane, andre av marin ureining og av fiskeflåten. Vitskapsfolk, naturvernarar, fiskarar og styresmakter i verda arbeider for å motverke truslane, og desse tiltaka har ført til underteikning av Avtala om vern av albatrossar og petrellar, ein juridisk bindande internasjonal traktat frå 2001.
Stormfugler (Procellariiformes) er orden av sjøfugler som tilbringer mesteparten av året svevende over åpent hav, der de fanger fisk, krepsdyr og andre virvelløse dyr fra vannoverflaten.
Neoaves separerte i to linjer for cirka 79,6 millioner år siden. Den ene ledet fram til Passeriformes, den andre til Falconiformes, Charadriiformes, Procellariiformes (stormfuglene), Gaviiformes, Ciconiiformes og Sphenisciformes.[2].[3]
Sphenisciformes (pingviner) og Procellariiformes (stormfugler) har trolig en felles progenitor, som forskerne mener levde på Gondwana for omkring 71 millioner år siden, den gang Australia, Antarktika og Sør-Amerika hang sammen og den store landmassen lå lenger mot sør.[2].[3]
Stormfuglene er glimrende flygere, men nokså ubehjelpelige på land. Samtlige arter legger kun ett eneste egg hvert år – eller annethvert år. Til gjengjeld har de voksne fuglene noen av de høyeste overlevelsesratene blant fugl (opp mot 98 % per år).
Et karakteristisk trekk er den rørlignende forstørrelsen av neseborene. Funksjonen er fremdeles uviss. De brukes muligens for å avsondre overflødig salt. De kan derimot også stå i sammenheng med stormfuglenes usedvanlig godt utviklete luktesans.
Stormfuglene mangler krås, man har en unik lomme i spiserøret, der de lagrer maten, som delvis blir omgjort til energirik olje. Dette gjør det mulig for de voksne å fly både langt og lenge mens de samler mat til ungene. Ungene er på sin side avhengig av å overleve foreldrenes lange fravær, og er derfor også henvist til å kunne lagre maten.
Stormfugler brukes også som betegnelse for en delgruppe (Procellariidae) av Procellariiformes, se egentlige stormfugler.
De andre delgruppene er albatrosser, som har fugleverdens største vingespenn (over 3 m); stormsvaler, som bare blir 32 cm store; sørstormsvaler, som tradisjonelt ble regnet til stormsvalene; og dykkpetreller, som også går under navnet alkestormfugler.
Hovedvekten av stormfuglartene treffes på sørhalvkula. I Norge hekker havhest, havsvale og stormsvale.
Stormfugler (Procellariiformes) er orden av sjøfugler som tilbringer mesteparten av året svevende over åpent hav, der de fanger fisk, krepsdyr og andre virvelløse dyr fra vannoverflaten.
Multimedia w Wikimedia Commons Rurkonose[2] (Procellariiformes) – rząd ptaków z infragromady ptaków neognatycznych (Neognathae). Prawdopodobnie wyodrębniły się na wczesnym etapie ewolucji.
Rząd obejmuje ptaki oceaniczne[3].
Cechami charakterystycznymi są:
Większą część życia spełniają nad oceanami i otwartymi morzami (z tego powodu w Polsce pojawiają się sporadycznie). W lęgu składają jedno jajo, lecz same ptaki są z reguły długowieczne.
Do rzędu należą następujące rodziny[2]:
Rurkonose (Procellariiformes) – rząd ptaków z infragromady ptaków neognatycznych (Neognathae). Prawdopodobnie wyodrębniły się na wczesnym etapie ewolucji.
Procellariiformes é uma ordem de aves marinhas, compreendendo animais como os albatrozes, os petréis, os painhos-de-cauda-quadrada, os fulmares e os bobos-de-cauda-curta[1]. Atualmente possui 135 espécies aceitas[2]
São aves oceânicas ou pelágicas, na sua maioria encontradas no Hemisfério Sul. Apresentam ranfotecas da maxila e mandíbula composta por várias placas distintas, ponta da maxila em forma de gancho (para capturar presas lisas e rápidas), narinas em forma de tubo para auxiliar na excreção de sal, e patas usadas para natação, auxiliando na decolagem e pouso na água. Apresentam adaptações para utilizar alguns dos tipos de alimentos disponíveis no mar, possuindo hábito alimentar muito diverso, alimentando-se desde zooplânctons (espécies menores), até lulas e peixes maiores (espécies maiores)[3].
Todos possuem narinas tubulares. Enquanto as narinas dos albatrozes são separadas pela crista superior do bico, nos petréis as narinas esquerda e direita são fundidas no topo do bico em um único tubo dividido por um septo vertical, com função que se acredita ser auxiliar no olfato, bem desenvolvido em relação às demais aves. Também é possível que os tubos desempenhem algum papel na distribuição das secreções da glândula uropigial, o que pode ser responsável pelo odor almiscarado característico da maioria dos Procelariiformes. O intestino não tem um papo. Em vez disso, a parte inferior do esôfago é uma grande bolsa, o proventrículo. Na maioria das aves, as paredes do proventrículo são lisas, ao contrário deste grupo, que apresenta paredes espessas, glandulares, e muito dobradas[1].
A ordem Procellariiformes apresenta 4 famílias:
Os albatrozes (Fig.1) são facilmente reconhecidos pelo seu grande tamanho e separação dos tubos nasais esquerdo e direito. O úmero estendido pode ser "travado" no lugar por tendões, impedindo que a asa seja elevada para cima da horizontal. Uma vez que o úmero está ligeiramente retraído da posição para frente, a trava não mais funciona e a asa pode ser levantada. Por conseguinte, esse bloqueio facilita o deslizamento dessas aves[1].
Família mais diversa dentro da ordem, com 84 espécies[4] (Fig.2). Possuem tamanho médio, com o peso variando de 90 a 4500g. Esse grupo se mostra bem definido por uma ausência de características das outras três famílias[1]. Os fulmarinos são geralmente de médio a grande porte, frequentemente espécies necrófagas. As chamadas cagarras incluem espécies mais aéreas, que obtêm seu alimento na superfície ou próximo a ela, e outras que são mergulhadoras experientes e profundas[1].
Aves mergulhadoras, todas do único gênero Pelecanoides[5] (Fig.3). São caracterizadas por flanges - ou processos parasseptais - ligados ao septo central dividindo as duas narinas. A função desses processos é incerta, mas podem servir para reduzir a entrada de água nas narinas voltadas para cima. Os que mergulham são pequenos (100 a 130g) e muito semelhantes em plumagem, preto brilhante acima e branco abaixo. Apresentam voo rápido, em asas curtas e atarracadas. Este estilo de voo está associado a meios de progressão subaquática, usando as asas semicerradas como remos. Os petréis de mergulho perdem as penas da asa principal e da cauda simultaneamente e tornam-se incapazes de voar[1].
São pequenas aves marinhas, normalmente com menos de 100g, com narinas conspícuas, frequentemente inclinadas para cima nas extremidades[1]. A subfamília Oceanitinae (Fig.4) apresenta asas relativamente curtas com apenas dez caudas secundárias quadradas e pernas longas que se estendem além da cauda. Isso pode estar associado aos ventos mais fortes do hemisfério sul e ao fato de que essas aves se alimentam deslizando-se lentamente. À medida que deslizam, eles quase parecem estar caminhando sobre a água, pois seus pés oscilantes frequentemente tocam a superfície[1].
São distribuídos mundialmente, sendo que a maioria de suas ocorrências acontece nos Estados Unidos da América, seguido de Austrália e Antártica. São principalmente observados na Zona Temperada Sul e Glacial Sul, no Oceano Glacial Antártico[6].
Supõe-se que a espécie mais antiga de Procelariiformes seja Tytthostonyx glauconiticus, do final do Cretáceo de Nova Jersey. Seguindo esta espécie, vários táxons foram descritos, do Paleoceno e do Eoceno. Existem razões morfológicas que contribuem para a suspeita de um ancestral comum para Procelariiformes e pinguins; isso sugeriria uma origem do hemisfério Sul para esta ordem. Certamente os Procelariiformes hoje são mais diversos no hemisfério Sul[1].
Estudos recentes de uma topologia baseada na análise de máxima verossimilhança de dados moleculares propõem a seguinte filogenia para Procellariiformes[7]:
ProcellariiformesProcellariiformes é uma ordem de aves marinhas, compreendendo animais como os albatrozes, os petréis, os painhos-de-cauda-quadrada, os fulmares e os bobos-de-cauda-curta. Atualmente possui 135 espécies aceitas
Procellariiformes este un ordin taxonomic care cuprinde păsările marine, furtunari (procellaridae), albatroși (diomdeidae), petreli (pelicanoide) și rândunelele de furtună (hidrobatidae). Caracteristic păsărilor din acest ordin sunt aripile lungi și înguste, coada relativ scurtă fiind păsări care trăiesc în diferite zone climatice în largul mărilor și oceanelor.
Păsările din acest ordin au ciocul lung și îngust, care are un organ tubular prin care pasărea poate elimina când bea, sarea din apa marină, și prin aceste orificii când sunt atacate, pot proiecta la câțiva metri distanță un lichid uleios. Gâtul și coada sunt scurte, degetele sunt unite printr-o membrană interdigitală care le servește la înot. Au aripile lungi și înguste ce le permite să rămână mult timp în aer chiar și pe timp de furtună.
Procellariiformes | |-- Oceanitinae (rândunelele de furtună sudice) `-- N.N. |-- Hydrobatinae (rândunelele de furtună nordice) `—N.N. |-- Diomedeidae (albatroși) `-- N.N. |-- Procellariidae (furtunari) `—Pelecanoididae (furtunari scufundători)
Acest articol referitor la subiecte din zoologie este un ciot. Puteți ajuta Wikipedia prin completarea sa.
Evoluție și dispariție Comportament Liste ClasificareProcellariiformes este un ordin taxonomic care cuprinde păsările marine, furtunari (procellaridae), albatroși (diomdeidae), petreli (pelicanoide) și rândunelele de furtună (hidrobatidae). Caracteristic păsărilor din acest ordin sunt aripile lungi și înguste, coada relativ scurtă fiind păsări care trăiesc în diferite zone climatice în largul mărilor și oceanelor.
Víchrovníkotvaré alebo rúrkonosce (Procellariiformes) sú rad letcov.
Sú to albatrosy a ich príbuzenstvo. Sú to morské vtáky, vyskytujúce sa na celom svete. Veľkú časť života trávia ďaleko od pevniny. Vznášajú sa nízko nad vlnami alebo sa potápajú pod hladinu za planktónom, rybami alebo inými morskými živočíchmi. Okrem všeobecne známych veľkých albatrosov patri do tejto skupiny vtákov menšie fulmary, tajfúnniky, víchrovníky, ako aj útle búrkozvesty a pelikánovce.
Existuje 108 recentných druhov víchrovníkotvarých.
Všetky druhy tohto radu majú rúrkovité nozdry, čo je medzi vtákmi jedinečný znak.
Majú krátky krk, chvost a nohy. Medzi troma prstami, smerujúcimi dopredu, sú plávacie blany. Väčšina druhov má veľmi dlhé krídla (albatros sťahovavý s rozpätím krídel až 3,5 m dosahuje rekord dnes medzi žijúcimi vtákmi-prekoná aj kondora). Iným povšimnutiahodným znakom vtákov tohto radu je ich mimoriadne citlivý čuch, pomocou ktorého nájdu potravu a vlastnú hniezdnu noru aj potme.Každý jedinec má pravdepodobne svoj charakteristický pach. Vtáky tohto radu majú hákovito zakončený zobák s ostrými hranami,vďaka čomu uchopia a poradia si aj so slizkou korisťou. Albatrosy sa od ostatných príslušníkov tejto skupiny líšia tým, že nozdry majú po bokoch zobáka,nie na jeho chrbte.Víchrovníky letia nízko nad hladinou, a tak si hľadajú potravu.Niektoré druhy sa pritom nohami dotýkajú hladiny, aby potencionálnu korisť prinútili k pohybu.
Všetky vtáky patriace do tohto radu hniezdia na súši,spravidla na neprístupných ostrovoch a skalných útesoch.Na hniezdiská sa vracajú každý rok a mnohé vytvárajú obrovské kolónie,v ktorých môže hniezdiť aj milión párov.Mnohé druhy sa tam vracajú z lovu na mori až po zotmení,keď ich menej ohrozujú predátory.Samica znáša jedno vajce.Hniezdo zvykne byť v nore vyhrabanej v pôde alebo v puklinách skál.Inkubačná doba je u rúrkonoscov pomerne dlhá.Rodičia kŕmia mláďatá mimoriadne výživnou,ale veľmi zapáchajúcou olejovitou hmotou,ktorú vylučujú zo žalúdka.
Tieto vtáky otvorených morí sú výborne adaptované na vytrvalostný let.Dokážu preletieť obrovské vzdialenosti a prežiť aj silné búrky.Spôsob letu závisí od veľkosti vtáka,a teda aj od rozpätia jeho krídel.Druhy s veľkými rozmermi,ako napríklad albatrosy, častejšie plachtia,ako aktívne lietajú.Dlhé krídla albatrosa sú adaptáciou,ktorá mu umožňuje plachtiť.Bez jediného mávnutia krídlami dokáže lietať aj celé hodiny.Využívajú pritom turbulencie vetra nad vlnami.Vzostupné prúdy vetra,ktoré sa dvíhajú nad každou vlnou,im dodávajú dostatočný vztlak na to,aby sa v povetrí udržali bez najmenšieho mávnutia krídlom.Je to energeticky veľmi efektívny spôsob letu,známy aj ako dynamické plachtenie.Ľahké búrkozvesty sa pohybujú plachtením aj aktívnym letom.
Rad víchrovníkotvaré/rúrkonosce (Procellariiformes):
Víchrovníkotvaré alebo rúrkonosce (Procellariiformes) sú rad letcov.
Sú to albatrosy a ich príbuzenstvo. Sú to morské vtáky, vyskytujúce sa na celom svete. Veľkú časť života trávia ďaleko od pevniny. Vznášajú sa nízko nad vlnami alebo sa potápajú pod hladinu za planktónom, rybami alebo inými morskými živočíchmi. Okrem všeobecne známych veľkých albatrosov patri do tejto skupiny vtákov menšie fulmary, tajfúnniky, víchrovníky, ako aj útle búrkozvesty a pelikánovce.
Existuje 108 recentných druhov víchrovníkotvarých.
Procellariidae - viharniki
Diomedeidae - albatrosi
Hydrobatidae - strakoši
Pelecanoididae - strmoglavni strakoši
Cevonósci (znanstveno ime Procellariiformes) (iz latinsko procella, vihar) so red ptic, v katerega običajno spadajo štiri družine:
V novejši Sibley-Ahlquistovi taksonomiji so cevonosci del razširjenega reda močvirnikov Ciconiiformes.
Red cevonoscev vsebuje 93 vrst, razvrščenih v 4 družine z 11 rodovi in več podružinami (še posebej strakošov). V Evropi in v Sloveniji živita le družini viharnikov in strakošov.
Cevonosci so v tesnem sorodstvu z redom pingvinov Sphenisciformes.
Cevonósci (znanstveno ime Procellariiformes) (iz latinsko procella, vihar) so red ptic, v katerega običajno spadajo štiri družine:
viharniki Procellariidae albatrosi Diomedeidae strakoši Hydrobatidae strmoglavni strakoši PelecanoididaeV novejši Sibley-Ahlquistovi taksonomiji so cevonosci del razširjenega reda močvirnikov Ciconiiformes.
Red cevonoscev vsebuje 93 vrst, razvrščenih v 4 družine z 11 rodovi in več podružinami (še posebej strakošov). V Evropi in v Sloveniji živita le družini viharnikov in strakošov.
Cevonosci so v tesnem sorodstvu z redom pingvinov Sphenisciformes.
Stormfåglar[2] (Procellariiformes) är en ordning i klassen fåglar som omfattar de fyra familjerna sydstormsvalor, albatrosser, nordstormsvalor och liror.[3]
Stormfåglarna söker sin föda nästan uteslutande i det öppna havet och har en kosmopolitisk fördelning över världens hav, med den högsta mångfalden runt Nya Zeeland.
Stormfåglarna lever i kolonier och häckar mestadels på avlägset belägna, rovdjursfria öar. De mer storvuxna arterna placerar sina bon direkt på marken, medan de flesta mindre arter placerar bona i naturliga håligheter eller grävda hål. De återvänder med stor konsekvens och exakthet (filopatri) till den koloni och det bo där de föddes. Stormfåglarna bildar par som består i flera år och som kan vara under parets hela livstid. Ett enda ägg läggs per häckningsförsök, och vanligen görs ett enda häckningsförsök per år. Flera större albatrosser häckar bara en gång vartannat år. Båda föräldrarna deltar i ruvningen och matandet av ungen. Inkubationstiden är lång jämfört med andra fåglars, liksom tidsperioden från kläckning till flygfärdighet. När en unge har blivit flygfärdig lämnar den boet och får därefter ingen ytterligare föräldravård.
Stormfåglarna har haft en lång relation till människorna. De har varit en viktig näringskälla för många människor, och fortsätter att jagas som sådan i vissa delar av världen. Albatrosserna har varit föremål för många kulturella skildringar. Stormfåglarna är bland de mest hotade fågel-grupperna, med många arter hotade av utrotning på grund av införda rovdjur i deras häckningskolonier, marina föroreningar och för att de blir bifångster i fiske. Forskare, naturvårdare, fiskare, och regeringar runt om i världen arbetar för att minska hotet mot dem, och dessa ansträngningar har bland annat lett till undertecknandet av Avtalet om skydd av Albatrosser och Petreller, ett rättsligt bindande internationellt fördrag som undertecknades år 2001.
Gruppen är utpräglat pelagisk och förekommer över hela klotet men flest arter lever söder om ekvatorn och störst biodiversitet finns kring Nya Zeeland. Många av arterna inom ordningen besöker endast land under häckningstid och flera arter då ofta nattetid. De häckar ofta i kolonier på klippiga ensliga öar och kuster, där det finns få predatorer. De större arterna har sina bon direkt på marken medan mindre arter ofta placerar dem i naturliga fördjupningar i marken eller egna utgrävda jordhålor. Dom uppvisar stark filopatri, det vill säga återvänder till kolonin där de föddes för att häcka och häckar på samma plats i kolonin under många år. Stormfåglarna är monogama och bildar par under många år, ibland livet ut. De lägger ett ägg per häckningsförsök och ofta häckar de bara en gång om året. De större albatrosserna häckar ibland bara vartannat år. Båda föräldrarna ruvar och tar hand om ungen, och ruvperioden, och perioden innan ungen är flygg är i förhållande till andra fåglar mycket lång. Så fort fågeln är flygg upphör föräldrarnas omvårdnad.
Procellariiformes är i storlek en mycket varierande grupp från den minsta stormsvalan på 15 cm till den gigantiska vandringsalbatrossen med ett vingspann på över tre meter. De större fåglarna har långa smala vingar och seglar långa sträckor på stela vingar ibland i imponerande höga hastigheter. När det stormar flyger de i en sorts berg- och dalbaneflykt, så kallad dynamisk glidflykt som i fågelskådarkretsar kallas för "lirflykt" eller att de "bågar". Under dynamisk glidflykt utnyttjar fågeln uppåtvindar som bildas på vågornas lovartsidor. Ju mer det blåser desto kraftigare uppåtvindar. Sedan kan fågeln glidflyga på läsidan av vågen. De mindre arterna, som exempelvis stormsvalorna tar sig istället fram i vågdalarna med korta fladdriga vingslag.
Färgskalan på stormfåglarna är svart, vit och grå med vissa inslag av brunare fjädrar. De har rak näbb med nedåtböjd spets. Det mest särskiljande draget hos denna grupp fåglar är dock att de har en eller två rörformiga näsöppningar på näbben. Bakom pannan sitter en körtel som koncentrerar saltet ur de havsvatten som fågeln dricker och detta saltkoncentrat rinner ut ur de rörformiga näsöppningarna som en tår från näbben. Den del i hjärnan som är förknippad med lukt är också förstorad hos ordningen men man vet idag inte exakt hur detta används.
Människan och stormfåglarna har en lång gemensam historia. De har utgjort en viktig födotillgång och fortsätter att jagas på grund av detta, och ägg plockas i vissa delar av världen. Deras fett och magolja har även använts till olika ändamål, bland annat för att göra ljus. Speciellt albatrosserna har en viktig symbolisk position i många kulturer och folkliga föreställningar.
Stormfåglarna är en av de mest hotade fågelgrupperna, där många arter är utrotningshotade på grund av introducerade predatorer på häckningsplatserna, miljöförstöring i haven och att de fastnar eller skadar sig på fisknäringens fångstredskap.
Ordningen har tidigare ibland kallats "tubinares"[4] och även kallats "petrellfåglar".
Tidigare urskildes även familjen dykpetreller men de inkluderades numera bland lirorna. Vissa behandlar nord- och sydstormsvalor som en familj.
Stormfåglar (Procellariiformes) är en ordning i klassen fåglar som omfattar de fyra familjerna sydstormsvalor, albatrosser, nordstormsvalor och liror.
Stormfåglarna söker sin föda nästan uteslutande i det öppna havet och har en kosmopolitisk fördelning över världens hav, med den högsta mångfalden runt Nya Zeeland.
Stormfåglarna lever i kolonier och häckar mestadels på avlägset belägna, rovdjursfria öar. De mer storvuxna arterna placerar sina bon direkt på marken, medan de flesta mindre arter placerar bona i naturliga håligheter eller grävda hål. De återvänder med stor konsekvens och exakthet (filopatri) till den koloni och det bo där de föddes. Stormfåglarna bildar par som består i flera år och som kan vara under parets hela livstid. Ett enda ägg läggs per häckningsförsök, och vanligen görs ett enda häckningsförsök per år. Flera större albatrosser häckar bara en gång vartannat år. Båda föräldrarna deltar i ruvningen och matandet av ungen. Inkubationstiden är lång jämfört med andra fåglars, liksom tidsperioden från kläckning till flygfärdighet. När en unge har blivit flygfärdig lämnar den boet och får därefter ingen ytterligare föräldravård.
Stormfåglarna har haft en lång relation till människorna. De har varit en viktig näringskälla för många människor, och fortsätter att jagas som sådan i vissa delar av världen. Albatrosserna har varit föremål för många kulturella skildringar. Stormfåglarna är bland de mest hotade fågel-grupperna, med många arter hotade av utrotning på grund av införda rovdjur i deras häckningskolonier, marina föroreningar och för att de blir bifångster i fiske. Forskare, naturvårdare, fiskare, och regeringar runt om i världen arbetar för att minska hotet mot dem, och dessa ansträngningar har bland annat lett till undertecknandet av Avtalet om skydd av Albatrosser och Petreller, ett rättsligt bindande internationellt fördrag som undertecknades år 2001.
Tüpburunlu kuşlar ya da Fırtına kuşları (Latince: Tubinares, Latince: Procellariiformes), kuşlar (Aves) sınıfının karinalılar (Carinatae) bölümüne ait bit takım.[1][2]
Tamamen denizel kuşlardır. Her familyası farklı bir habitata uyum sağlamıştır. Takım üyelerinin hepsinde burun açıklıkları bir tüpe açılır. Bu kuşlar sadece deniz suyu içerler ve bu sudaki fazla tuz NaCl, tuz bezleri aracılığyla dışarıya salgılanır. Besinleri sadece deniz hayvanlarıdır. Türlerin hepsi sadece bir yumurta bırakır. En yakın akrabaları penguenlerdir. Çok benzedikleri martılarla bir akrabalıkları yoktur.
Tüpburunlu kuşlar ya da Fırtına kuşları (Latince: Tubinares, Latince: Procellariiformes), kuşlar (Aves) sınıfının karinalılar (Carinatae) bölümüne ait bit takım.
Tamamen denizel kuşlardır. Her familyası farklı bir habitata uyum sağlamıştır. Takım üyelerinin hepsinde burun açıklıkları bir tüpe açılır. Bu kuşlar sadece deniz suyu içerler ve bu sudaki fazla tuz NaCl, tuz bezleri aracılığyla dışarıya salgılanır. Besinleri sadece deniz hayvanlarıdır. Türlerin hepsi sadece bir yumurta bırakır. En yakın akrabaları penguenlerdir. Çok benzedikleri martılarla bir akrabalıkları yoktur.
Це незавершена стаття з орнітології.Procellariiformes là một bộ chim biển,[2] gồm 4 họ còn sinh tồn và 1 họ tuyệt chủng.
Có khoảng 125 loài còn sinh tồn trong bộ Procellariiformes phân bố trên toàn cầu,[3] và bộ này được chia thành 4 họ còn sinh tồn và 01 họ tuyệt chủng:
hai phân họ của họ Hydrobatidae là Oceanitinae và Hydrobatinae, có thể được xếp thành các họ riêng biệt.[4]
.jpg)
Procellariiformes là một bộ chim biển, gồm 4 họ còn sinh tồn và 1 họ tuyệt chủng.
Procellariiformes (Fürbringer, 1888)
Буревестникообра́зные[1], или трубконо́сые[2] (лат. Procellariiformes) — отряд длиннокрылых и короткохвостых морских птиц[3]. Название «трубконосые» птицы получили за особое строение клюва. Ноздри их вытянуты двумя роговыми трубочками, лежащими сверху на клюве отверстиями вперёд (у некоторых буревестников отверстия направлены вверх).
Размеры трубконосых сильно колеблются. Сюда входят самые мелкие морские птицы — качурки (вес около 20—50 г) и самые крупные морские птицы — альбатросы (вес около 8—12 кг). Три передних пальца на ноге соединены перепонкой, четвёртый, задний палец недоразвит. Из-за особенностей образа жизни большинство трубконосых имеют длинные, узкие крылья, позволяющие им без посадки летать над океаном. Крупные виды обычно парят, используя подъёмную силу ветра, мелкие часто взмахивают крыльями.
Большинство трубконосых много времени проводят над открытым морем и возвращаются на сушу лишь для того, чтобы гнездиться. Распространены по всем морям и океанам во всех климатических зонах. Наиболее известными представителями буревестникообразных являются альбатросы и буревестники.
Питаются трубконосые рыбой, головоногими, зоопланктоном, падалью, а некоторые крупные виды могут нападать на живых птиц и разорять гнёзда морских птиц.
Несмотря на то, что большую часть жизни трубконосые проводят в полётах над океаном, размножаются они на суше. Это моногамные птицы, откладывающие как правило, одно, реже два яйца. Яйцо составляет от 6 до 26 % веса самки. насиживают яйцо оба родителя от 38—45 дней (качурки) до 80 дней (альбатросы), что вдвое продолжительнее, чем у других птиц сходных по размеру и образу жизни. Вылупившиеся птенцы развиваются также медленно. У качурок птенцы сидят в гнёздах до двух месяцев. У альбатросов от четырёх до девяти месяцев. У большинства трубконосых взрослые птицы кормят своих птенцов не более раза в сутки, обычно по ночам. Некоторые буревестники кормят птенцов один раз в 3—4 ночи. Незадолго до того, как птенцы научатся летать, взрослые птицы перестают их кормить. Так как птенцы трубконосых остаются одни на длительный промежуток времени, они вынуждены защищаться от возможных врагов. Для этой цели в их желудке (и в желудке взрослых птиц) особыми железами вырабатывается сильно пахнущая мускусом маслянистая жидкость красного, бурого или жёлтого цвета. В случае опасности птенец плюёт этой жидкостью на 1—1,5 м. Этой же жидкостью взрослые птицы смазывают своё оперение и кормят ею недавно вылупившихся птенцов. Запах жидкости настолько стоек, что сохраняется на протяжении долгого времени даже на чучелах трубконосых.
Отряд трубконосые состоит из 2 подотрядов с 4 современными и 2 вымершими семействами[4]:
Буревестникообра́зные, или трубконо́сые (лат. Procellariiformes) — отряд длиннокрылых и короткохвостых морских птиц. Название «трубконосые» птицы получили за особое строение клюва. Ноздри их вытянуты двумя роговыми трубочками, лежащими сверху на клюве отверстиями вперёд (у некоторых буревестников отверстия направлены вверх).
鹱（hù）形目（学名：Procellariiformes）在动物分类学上是鸟纲中的一个目，包括4科93种。这个目中的鸟大多数是有很长狭窄的翅膀、较短尾羽的海鸟。它们一般在深海上飞行和捕猎，许多只有在哺育时才上陆。世界上所有气候地区的海洋都有鹱形目的鸟。
鹱形目鸟的嘴直长，在端部形成一个相下的钩。它们的嘴是由多块平行狭窄的角质物构成的。在嘴上有两个管，鹱形目的鸟用它们来排除它们喝海水时喝入的盐。有些鹱形目的鸟可以从这两根管子中喷出一种油质，用这种方法它们可以向数米外的进攻者反击。
鹱形目的鸟的脚上都有蹼，后脚趾退化或完全消失。许多鹱形目的鸟几乎已经不能在陆地上行走，有些只在晚上上陆。
鹱形目的鸟在很大的群中孵卵，一般它们在地面上做巢。
这是一篇與鳥類相關的小作品。你可以通过编辑或修订扩充其内容。
鸟类现代分类（DNA分类系统，传统分类系统） 小纲 目 平胸亚纲（Paleognathae） 无翼鸟目（Apterygiformes） 鹤鸵目（Casuariiformes） 美洲鸵鸟目（Rheiformes） 鸵鸟目（Struthioniformes） 䳍形目（Tinamiformes） 雞雁小綱（Galloanserae） 雁形目（Anseriformes） 鸡形目（Galliformes） 新鸟小纲（Neoaves） 鸊鷉目（Podicipediformes） 鹱形目（Procellariiformes） 鹈形目（Pelecaniformes） 鹳形目（Ciconiiformes） 隼形目（Falconiformes） 鹤形目（Gruiformes） 鸻形目（Charadriiformes） 鸽形目（Columbiformes） 雀形目（Passeriformes） 鹦形目（Psittaciformes） 鹃形目（Cuculiformes） 鸮形目（Strigiformes） 夜鹰目（Caprimulgiformes） 雨燕目（Apodiformes） 鼠鸟目（Coliiformes） 咬鹃目（Trogoniformes） 佛法僧目（Coraciiformes） 鴷形目（Piciformes） 犀鸟目（Bucerotiformes） 鵑鴗目（Leptosomatiformes） 麝雉目（Opisthocomiformes） 企鹅目（Sphenisciformes） 潜鸟目（Gaviiformes） 叫鶴目（Cariamiformes） 
地質時代 新生代古第三紀始新世中期ルテシアン –ミズナギドリ目（ミズナギドリもく、水薙鳥目、学名 Procellariiformes）は、現生鳥類の一目である。
巧みに飛翔する海鳥グループである。始新世中期ルテシアンに登場し、現在も繁栄している。
世界中の海域（南極海を含む）に生息する。
上嘴に沿って筒状に伸びる鼻孔を持つ。この特長により古くから他の目と区別されてきた。
高い飛翔能力をもち、外洋域で生活する。
繁殖期には離島などにコロニーを作ってヒナを育てるが、それ以外の多くの時を洋上で過ごす。
そのため、人の観察が及ばず、生態がよく分かっていない種も多い。
いずれの種も少産長寿であり、1度に1つの卵しか産まず、平均寿命は15～25年と非常に長い。
水分は海水から摂り、眼の上にある鼻腺という器官を用いて余分な塩分を排出する。
系統樹は Hackett et al. (2008)[1]より。
water birdsペリカン目 Pelecaniformes・カツオドリ目 Suliformes
ミズナギドリ目は、別の形で高度に適応した海鳥であるペンギン目と姉妹群である。これらは、海鳥や一部の渉禽類からなる系統である water birds に含まれる。
ミズナギドリ目は伝統的に4科に分けられてきた。しかしウミツバメ科のウミツバメ亜科とアシナガウミツバメ亜科はおそらく別系統で、これらを別科に分離する説もある。また、モグリウミツバメ科は側系統のミズナギドリ科に内包される可能性があり、ミズナギドリ科に含める説もある[2][3]。
古くは Coues (1864, 1866); Huxley (1867) などにより、現在のミズナギドリ目全体がミズナギドリ科とされた。その後、Forbes (1882) がウミツバメ科 Oceanitidae を分離したのに始まり、さまざまな2–4科に分けられたが、Loomis (1923) で現在とほぼ同じ科分類となった。
Haxley はミズナギドリ科（現在のミズナギドリ目）をカモメ科 Laridae・カイツブリ科 Colymbidae・ウミスズメ科 Alcidae と共に Cecomorphae に分類した。しかし Sclatter (1880) は独立した Tubinares とし、Furbringer (1888) がミズナギドリ目 Procellariiformes と命名した。
Verheyen (1961) はモグリウミツバメ科をウミスズメ目 Alciformes（他にウミスズメ科・アビ科）に移し、ミズナギドリ目・ペンギン目・ウミスズメ目を Hygrornithes 上目にまとめた[4]。
Sibley & Ahlquist (1990) はミズナギドリ目を廃し、現在の water birds 全体を拡大したコウノトリ目に含めた。現在のミズナギドリ目はミズナギドリ科1科とされ、グンカンドリ科（現在はカツオドリ目）・ペンギン科・アビ科と共にミズナギドリ上科に分類された。彼らのミズナギドリ科（現在のミズナギドリ目）はアホウドリ亜科 Diomedeinae（アホウドリ科）・ミズナギドリ亜科 Procellariinae（ミズナギドリ科+モグリウミツバメ科）・ウミツバメ亜科 Hydrobatinae（ウミツバメ科）の3亜科に分けられた。
슴새목(Procellariiformes) 또는 바다제비목은 끝이 갈고리처럼 굽어진 부리 위에 독특한 관상의 콧구멍이 나 있는 무리인데, 특히 후각이 발달되어 있다. 잠수바다제비류를 제외하고는 대부분 폭이 좁은 긴 날개를 가지며, 일생의 대부분을 대양에서 지낸다. 앞발에는 물갈퀴가 있다. 슴새·바다제비 등 91종이 있다.
다음은 수조류 계통 분류이다.[2]
수조류 사다새목.jpg)
.jpg)
.jpg)
