Fitzroya és un gènere monotípic dins la família Cupressaceae. L'única espècie actualment viva és Fitzroya cupressoides, que és una conífera lata nativa dels Andes al sud de Xile i Argentina, on és un membre important del bosc temperat de Valdívia. El nom científic és en honor de Robert FitzRoy; entre els noms comuns hi ha lawal (nom Mapuche) i alerce ("lárix") a més de xiprer de Patagònia.
És un arbre molt gros de fulla persistent, l'espècie de planta més grossa d'Amèrica del sud. Normalment arriba a 40–60 m d'alt. Charles Darwin informà d'haver trobat un de 12,6 m de diàmetre de tronc.
El 1993 un espècimen de Xile es va trobar que tenia 3.622 anys essent el segon més vell arbredel món després del Great Basin Bristlecone Pine.[1]
Se n'han trobat fulles fòssils de 35 milions d'anys a Tasmània anomenat Fitzroya tasmanensis.[2] part de la flora antàrtica.
L'aprofitament forestal de Fitzroya a la Capitania de Xile començà el 1599 i continuà fins al 1976 [3] quan per llei quedà prohibida.
Durant l'època colonial la fusta de Fitzroya de l'arxipèlag Chiloè era molt valuada i els trossos es feien servir com a moneda anomenada "real de alerce".
Fitzroya és un gènere monotípic dins la família Cupressaceae. L'única espècie actualment viva és Fitzroya cupressoides, que és una conífera lata nativa dels Andes al sud de Xile i Argentina, on és un membre important del bosc temperat de Valdívia. El nom científic és en honor de Robert FitzRoy; entre els noms comuns hi ha lawal (nom Mapuche) i alerce ("lárix") a més de xiprer de Patagònia.
És un arbre molt gros de fulla persistent, l'espècie de planta més grossa d'Amèrica del sud. Normalment arriba a 40–60 m d'alt. Charles Darwin informà d'haver trobat un de 12,6 m de diàmetre de tronc.
El 1993 un espècimen de Xile es va trobar que tenia 3.622 anys essent el segon més vell arbredel món després del Great Basin Bristlecone Pine.
Se n'han trobat fulles fòssils de 35 milions d'anys a Tasmània anomenat Fitzroya tasmanensis. part de la flora antàrtica.
Fitzroya cypřišovitá (Fitzroya cupressoides) je vysoký, dlouhověký, stálezelený strom, jediný druh monotypického rodu, který roste pouze na jihozápadě Jižní Ameriky. Vyrůstá v Argentině a Chile, nesouvisle v pásmu mezi 40° až 43° jižní zeměpisné šířky. Populace je rozdělena Andami, jedinci rostoucí na východních andských svazích se geneticky liší od západních.[2][3][4]
Fitzroya cypřišovitá není na stanoviště náročná, roste na různých typech půd vulkanického původu v pásmu od pobřeží až do nadmořské výšky 1500 m. Klima je tam mírné, zimní teplota klesá jen mírně pod bod mrazu. V nižších výškách se vyskytuje na půdách špatně odvodněných, bohatých na organickou hmotu, s nízkým pH a vysokým obsahem uhlíku a dusíku, roste i v mělkých bažinách. Ve výškách nad 800 m bývají půdy písčité, dobře odvodněné, s minimem živin a ročně tam spadnou 2 až 4 m dešťových srážek (v ČR asi 0,6 m). Vyjma období mladých let je netolerantní k zastíněnému stanovišti. Stromy začínají vytvářet prvá semena ve věku 20 až 40 let a později plodí nepravidelně v několikaletých intervalech. Vytváří úzké letokruhy, asi jen 0,1 mm široké a v mládí přirůstá do výšky ročně okolo 5 cm.[3][4][5][6][7]
Dvoudomé dřeviny (řidčeji jednodomé) které bývají průměrně vysoké 45 m s přímým kmenem, které mívají mají výčetní tloušťku přes 3 m. Kmen zakončený kuželovitou až sloupovitou korunou má načervenalou, svraštělou kůru odlupující se v pásech a horizontálně nebo převisle rostoucí větve nejsou v přeslenech. Šupinovité listy přetrvávají po několik let, jsou jehlicovité, odstálé, 4 mm dlouhé, obvejčité až podlouhle kopinaté a vyrůstají ve střídavých přeslenech po třech. Jsou nepatrně zakřivené a na horní, vyduté straně mají dva bílé stomatálními proužky a na spodní, vypuklé straně širokou střední žilku s dvěma bílými proužky po bocích.
Samčí šištice jsou válcovité, nejvýše 8 mm dlouhé a 3 mm široké, rostou jednotlivě v úžlabí listů při koncích visících větviček a obsahují 15 až 24 tyčinek umístěných po třech ve spirále. Samičí šištice jsou kulovité, hnědé, mají jen 6 mm v průměru, vyrůstají jednotlivě a na vrcholu jim ústí žláza vyměšující pryskyřici. Mají devět plodných šupin ve třech přeslenech, nejspodnější jsou nejmenší a sterilní, střední jsou o něco větší a obvykle také sterilní a horní jsou největší a každá šupina nese dvě až šest vejčitých semen se dvěma až třemi křidélky. Šištice dozrávají prvým rokem, semena jsou drobná, mají jen 2,5 mm v průměru. Některé stromy mají šištice pouze samčí, jiné samičí a některé oboje. Mezi téměř všemi diploidními jehličnany je fitzroya tetraploidní, n = 11.[3][7][8][9]
Přirozeně se rozmnožuje semeny, nebo ojediněle odnoženi z povrchových kořenů. V pěstitelské praxi se semenáče vypěstují po několikaměsíční studené stratifikaci ze semen, která však mají rozdílnou klíčivost v jednotlivých létech. Zkouší se i pěstování nových stromků z řízků za pomoci růstového hormonu, obvykle za dva až tři měsíce zakoření. Semenáč vyroste za rok do výšky asi 15 cm a za deset let je vysoký okolo 2,5 m.[8][9][10]
Dřevo stromu je odedávna velmi žádané, má tmavohnědou až červenohnědou barvu a měrnou hmotnost 0,5 kg/dm³. Je lehké, odolné proti napadení hmyzem nebo houbami a pro svá přímá vlákna se dobře řeže, soustruží i štípe. V minulosti se z něho vyráběly stožáry, skříně, nábytek i šindele na střechu.
V současnosti je, vzhledem k vzácnosti druhu, jeho průmyslové využívání jak v Argentině, tak i v Chile zakázáno a slouží jen jako okrasný strom. Jsou také vysazené do parků v jiných zemích, nejvyšší je pravděpodobně v Killertonu ve Velké Británii, vysoký asi 18 m.[8][9][10]
U nejstaršího žijícího a téměř nepřístupného exempláře rostoucího v chilských Andách bylo v roce 1993 naměřeno stáři 3622 let, je druhou nejstarší rostlinou na světe. (První je borovice osinatá (zhruba 5060 roků) rostoucí v horském pásmu White Mountains v Kalifornii). Na neschůdných místech ve stejné oblasti And se vyskytují i fitzroye vysoké 60 až 70 metrů. V argentinském národním parku "Los Alerces" je běžně k vidění exemplář vysoký 57 m s průměrem kmene 2,2 m, který je starý je okolo 2600 roků. Fitzroye jsou nejvyšší stromy Jižní Ameriky.[7][8][9]
Fitzroya cypřišovitá byla po mnoho let intenzivně těžena a místy byly její porosty vypalovány při přeměně lesů na pastviny. Navzdory zákazu těžby její populace v současnosti nejeví známky obnovy a nadále se snižuje. V Argentině je asi 80 % lesů ve kterých roste v chráněných národních parcích, kdežto v Chile je téměř stejné množství soukromým majetkem. Druh je podle IUCN hodnocen jako ohrožený (EN) a byl zařazen do přílohy č. I v CITES.[3][8][9]
Kmen
Větvička s listy
Zralé samičí šišky
Obrázky, zvuky či videa k tématu fitzroya cypřišovitá ve Wikimedia Commons
Fitzroya cypřišovitá (Fitzroya cupressoides) je vysoký, dlouhověký, stálezelený strom, jediný druh monotypického rodu, který roste pouze na jihozápadě Jižní Ameriky. Vyrůstá v Argentině a Chile, nesouvisle v pásmu mezi 40° až 43° jižní zeměpisné šířky. Populace je rozdělena Andami, jedinci rostoucí na východních andských svazích se geneticky liší od západních.
Fitzroya-slægten (Fitzroya) er en monotypisk med én art, som vokser langs Andesbjergene (både Cordillera de los Andes og Cordillera de la Costa) mellem den 40. og den 43. breddegrad. Det er store, stedsegrønne nåletræer med forholdsvis brede, tilspidsede nåle. På grund af det værdifulde ved har Chile erklæret træerne for nationalt monument og forbudt fældning af levende træer samt anvendelsen af ved fra døde træer.
Arter
Die Patagonische Zypresse oder Alerce (Fitzroya cupressoides) ist die einzige Pflanzenart der Gattung Fitzroya aus der Familie der Zypressengewächse (Cupressaceae). Sie ist in Südamerika heimisch. Sie ist als eine von nur sieben Baumarten im Anhang I des Washingtoner Artenschutzübereinkommens gelistet.[1] Der internationale Handel mit der Alerce ist deshalb kategorisch verboten.
Die Patagonische Zypresse ist ein immergrüner Baum. An ihren Heimatstandorten wächst die Patagonische Zypresse als mächtiger Baum und kann Wuchshöhen von 45 bis über 55 m sowie Stammdurchmesser von über 3,5 m erreichen. Sie kann ein sehr hohes Lebensalter erreichen. Die älteste Patagonische Zypresse konnte auf ein Lebensalter von 3600 Jahren datiert werden.[2] Die Patagonische Zypresse wächst sehr langsam. Die Borke ist rötlich- bis dunkelbraun und tief rissig sowie in Streifen abblätternd. Junge Bäume haben eine in etwa kegelförmige Krone; im Alter wird die Krone lockerer. Die großen Äste sind straff aufwärts gerichtet, während die Zweige hängen. Die schuppenförmigen Blätter sind dunkel blaugrün und 2 bis 4 mm lang. Sie stehen zu dritt in Quirlen und weisen beidseitig ein bis zwei weiße Streifen auf.
Fitzroya cupressoides ist zweihäusig (diözisch), männliche und weibliche Zapfen befinden sich also an verschiedenen Bäumen. Die einzeln achselständig nahe der Zweigspitzen stehenden, männlichen Zapfen sind zylindrisch. Die einzeln stehenden, weiblichen Zapfen besitzen neun Zapfenschuppen in drei Wirteln: die Zapfenschuppen des unteren Wirtels sind steril und am kleinsten, die Zapfenschuppen des mittleren Wirtels sind größer und ebenfalls steril oder sie tragen je eine Samenanlage in den Achseln. Die drei oberen Zapfenschuppen tragen zwei bis sechs Samenanlagen. Am Zapfenende stehe drei kugelige Strukturen, die zur Reifezeit einen duftenden Harz absondern.[3] Die im ersten Jahr reifen Zapfen sind kugelig mit einem Durchmesser von 5 bis 8 mm. Die eiförmigen Samen besitzen zwei, selten drei Flügel. Die Sämlinge besitzen zwei Keimblätter (Kotyledone).
Der chilenische Botaniker Juan Ignacio Molina beschrieb diese Pflanzenart 1782 unter dem Namen Pinus cupressoides. Der US-amerikanische Botaniker Ivan Murray Johnston bezog sich auf dieses Basionym, stellte diese Art jedoch unter der Bezeichnung Fitzroya cupressoides in eine eigene Gattung; seine Erstbeschreibung wurde 1924 veröffentlicht.[4] Der Gattungsname ehrt den britischen Marineoffizier und Meteorologen Robert FitzRoy (1805–1865).[5]
Weitere Synonyme sind: Abies cupressoides (Molina) Poir., Cupresstellata patagonica (Hook.f.) J.Nelson., Fitzroya patagonica Hook.f. ex Lindl., Libocedrus tetragona (Hook.) Endl., Thuja tetragona Hooker.
Diese Art ist in den südlichen Anden Südamerikas heimisch; sie kommt nur im südlichen Chile (in der Región de los Lagos) und in Argentinien (Provinzen Chubut, Neuquén und Río Negro) vor. Dort wächst sie in der Regel in höheren Lagen in Nadel-Laubmischwäldern als Übersteher. Reine Alerce-Nadelwälder kommen nur selten auf azonalen Sonderstandorten vor.[6]
In Mitteleuropa ist sie nicht genügend winterhart. Auf den Britischen Inseln gedeiht sie durchaus zufriedenstellend und erreicht dort immerhin Wuchshöhen von etwa 20 m.
Das größte offiziell registrierte Exemplar Argentiniens, der Alerce milenario steht im Nationalpark Los Alerces am nördlichen Ausläufer des Lake Menendez, in der Nähe von Puerto Sagrario. Dieser Baum ist 57 m hoch und weist einen Stammdurchmesser vom 2,2 m auf. Sein Alter wird auf 2.600 Jahre geschätzt. Noch höhere Exemplare sollen Gerüchten von Park-Rangern zufolge am südlichen Ausläufer des Lake Menendez stehen, der jedoch nicht öffentlich zugänglich ist. In Chiles "Monumento Natural Alerce Costero", in der Region X, südlich von Valdivia, steht ein mächtiger Alercebaum mit einem Durchmesser von 4,26 m.
Das Alter eines Exemplars wurde mit 3.622 Jahren bestimmt.[7] Dies ist das zweithöchste Alter eines einzelnen Baumes, das bislang jemals exakt bestimmt werden konnte. Auf diesem Exemplar zusammen mit noch älteren Holzfunden von Patagonischen Zypressen konnte eine Dendrochronologie aufgebaut werden, die 5.666 Jahre abdeckt und somit die längste durch Baumringanalysen abgesicherte Chronologie in der südlichen Hemisphäre darstellt. Es gibt mit großer Wahrscheinlichkeit noch ältere Exemplare als den 3.622 Jahre alten Baum. Diese Exemplare sind allerdings hohl, sodass eine genaue Altersbestimmung nicht möglich ist.[8]
Das relativ leichte und recht beständige Holz wird für verschiedene Anwendungen genutzt. Es ist bekannt als Alerce und wird gerne für Schindeln genutzt.
Die Patagonische Zypresse oder Alerce (Fitzroya cupressoides) ist die einzige Pflanzenart der Gattung Fitzroya aus der Familie der Zypressengewächse (Cupressaceae). Sie ist in Südamerika heimisch. Sie ist als eine von nur sieben Baumarten im Anhang I des Washingtoner Artenschutzübereinkommens gelistet. Der internationale Handel mit der Alerce ist deshalb kategorisch verboten.
D'Patagonesch Zypress Fitzroya cupressoides (Molina) I.M.Johnst. ass déi eenzeg Aart an der Gattung Fitzroya. Si kënnt an der fräier Natur nëmmen am Chile fir. An Europa fënnt e se a Parken an an Arboretummen, a Géigende wou d'Wänter mëll sinn, z. B. a Südengland wou se awer och nëmme bis 18 Meter héich gëtt.
Hir Schuel ass donkelbrong, mat déiwe Rëss, a se bliedert of.
D'Kroun ass bei de jonke Beem kegelfërmeg, déi deck Äscht stinn zimmlech riicht d'Luucht aus, an déi jonk Schëtz hänken no ënnen.
D'Blieder sinn 2–4 mm laang. Si sinn donkel blo-gréng a sëtzen all Kéier zu 3 beieneneen. Se hunn op all Säit 1-2 kleng wäiss Sträifen.
Den Numm Fitzroya krut se fir de Vizeadmirol Robert FitzRoy ze éieren.
D'Patagonesch Zypress Fitzroya cupressoides (Molina) I.M.Johnst. ass déi eenzeg Aart an der Gattung Fitzroya. Si kënnt an der fräier Natur nëmmen am Chile fir. An Europa fënnt e se a Parken an an Arboretummen, a Géigende wou d'Wänter mëll sinn, z. B. a Südengland wou se awer och nëmme bis 18 Meter héich gëtt.
Hir Schuel ass donkelbrong, mat déiwe Rëss, a se bliedert of.
D'Kroun ass bei de jonke Beem kegelfërmeg, déi deck Äscht stinn zimmlech riicht d'Luucht aus, an déi jonk Schëtz hänken no ënnen.
D'Blieder sinn 2–4 mm laang. Si sinn donkel blo-gréng a sëtzen all Kéier zu 3 beieneneen. Se hunn op all Säit 1-2 kleng wäiss Sträifen.
Den Numm Fitzroya krut se fir de Vizeadmirol Robert FitzRoy ze éieren.
Fitzroya is a monotypic genus in the cypress family. The single living species, Fitzroya cupressoides, is a tall, long-lived conifer native to the Andes mountains and coastal regions of southern Chile, and only to the Andes mountains Argentina, where it is an important member of the Valdivian temperate forests. Common names include alerce ("larch" in Spanish), lahuán (Spanish, from the Mapuche name lawal), and Patagonian cypress. The genus was named in honour of Robert FitzRoy.
Fitzroya cupressoides is the largest tree species in South America, normally growing to 40–60 m, but occasionally more than 70 m, and up to 5 m in trunk diameter. Its rough pyramidal canopy provides cover for the southern beech, laurel and myrtle. The largest known living specimen is Alerce Milenario in Alerce Costero National Park, Chile. It is more than 60 m tall, with a trunk diameter of 4.26 m. Much larger specimens existed before the species was heavily logged in the 19th and 20th centuries; Charles Darwin reported finding a specimen 12.6 m in diameter.
The leaves are in decussate whorls of three, 3–6 mm long (to 8 mm long on seedlings) and 2 mm broad, marked with two white stomatal lines. This is a dioecious species, with male and female cones on separate trees.[3] The cones are globose, 6–8 mm in diameter, opening flat to 12 mm across, with nine scales in three whorls of three. Only the central whorl of scales is fertile, bearing 2–3 seeds on each scale; the lower and upper whorls are small and sterile. The seeds are 2–3 mm long and flat, with a wing along each side. The seeds mature 6–8 months after pollination.
The thick bark of F. cupressoides may be an adaptation to wildfire.[4]
In 1993 a specimen from Chile, "Gran Abuelo" or "Alerce Milenario", was found to be 3622 years old, making it the second oldest fully verified (by counting growth rings) age for any living tree species, after the bristlecone pine.[5]
A team of researchers from the University of Tasmania found fossilized foliage of a Fitzroya species on the Lea River of northwest Tasmania.[6] The 35-million-year-old (Oligocene) fossil was named F. tasmanensis. The finding demonstrates the ancient floristic affinities between Australasia and southern South America, which botanists identify as the Antarctic flora.
About 40 to 50 thousand years ago, during the interstadials of the Llanquihue glaciation, Fitzroya and other conifers had a much larger and continuous geographical extent than at present including the eastern lowlands of Chiloé Island and the area west of Llanquihue Lake. At present Fitzroya grow mainly at some altitude above sea level. Fitzroya stands near sea level are most likely relicts.[7]
A large tree showing the bark peeling in longitudinal strips.
A branchlet with adult leaves.
A first-year seedling with juvenile leaves.
Mature seed cones with open scales.
Fitzroya cupressoides wood has been found in the site of Monte Verde, implying that it has been used since at least 13,000 years before present. The Huilliche people are known to have used the wood for making tools and weapons.[8]
By the time of the Spanish conquest of Chiloé Archipelago in 1567 most of the islands were covered by dense forest where F. cupressoides grew.[9] The wood was economically important in colonial Chiloé and Valdivia, which exported planks to Peru.[10] A single tree could yield 600 planks with a width of at least 0.5 m and a length of 5 m.[9] The wood was highly valued in Chile and Peru for its elasticity and lightness.[8] With the destruction of Valdivia in 1599 Chiloé gained increased importance as the only locale that could supply the Viceroyalty of Peru with F. cupressoides wood, the first large shipment of which left Chiloé in 1641.[9]
Fitzroya cupressoides wood was the principal means of exchange in the trade with Peru, and even came to be used as a local currency, the real de alerce, in Chiloé Archipelago.[8] It has been argued that the Spanish exclave of Chiloé prevailed over other Spanish settlements in Southern Chile due to the importance of alerce trade.[8][11]
From about 1750 to 1943, when the land between Maullín River and Valdivia was colonized by Spain and then Chile, numerous fires of Fitzroya woods occurred in Cordillera Pelada. These fires were initiated by Spaniards, Chileans and Europeans. Earlier, from 1397 to 1750 the Fitzroya woods of Cordillera Pelada also suffered from fires that originated from lightning strikes and indigenous inhabitants.[12]
In the 1850s and 1860s Vicente Pérez Rosales burned down huge tracts of forested lands to provide cleared lands for German settlers in Southern Chile.[13] The area affected by the fires of Pérez Rosales spanned a strip in the Andean foothills from Bueno River to Reloncaví Sound.[13] One of the most famous intentional fires was the one of the Fitzroya forests between Puerto Varas and Puerto Montt in 1863.[14] This burning was done taking advantage of a drought in 1863.[14] Burnings of forest were in many cases necessary for the survival of the settlers who had no means of subsistence other than agriculture.[14]
Logging of Fitzroya continued until 1976[15] when it became forbidden by law, (with the exception of already dead trees and with the authorization of CONAF, a National Corporation) although illegal logging still occasionally occurs.
Fitzroya is a monotypic genus in the cypress family. The single living species, Fitzroya cupressoides, is a tall, long-lived conifer native to the Andes mountains and coastal regions of southern Chile, and only to the Andes mountains Argentina, where it is an important member of the Valdivian temperate forests. Common names include alerce ("larch" in Spanish), lahuán (Spanish, from the Mapuche name lawal), and Patagonian cypress. The genus was named in honour of Robert FitzRoy.
Fitzroya cupressoides estas monotipa genro, do kun nur unu specio. Tiu ĉi apartenas al familio de cipresacoj. La specio estas konsiderata endanĝerigate.
Fitzroya cupressoides estas monotipa genro, do kun nur unu specio. Tiu ĉi apartenas al familio de cipresacoj. La specio estas konsiderata endanĝerigate.
Fitzroya es un género de plantas perteneciente a la familia de las Cupresáceas. Se trata de un género monotípico, cuya única especie es Fitzroya cupressoides, un enorme árbol conocido como alerce, lahuán o alerce patagónico en sus países de origen: Argentina y Chile. No está emparentado con los «alerces» que originaron su nombre común, por lo que fuera de estos países es llamado «falso ciprés de Patagonia». La comunidad aborigen de su área de dispersión, los mapuches, lo denomina lawal. Es el árbol nativo más alto de la región del Cono Sur de América.[3][4]
Es un árbol originario del sur de Argentina y Chile, en el bosque húmedo templado valdiviano, entre los 40º y los 43º de latitud Sur, tanto en la cordillera de los Andes de ambos países como en la cordillera de la Costa de Chile. Habita entre los 700 y 1400 msnm en Argentina y desde el nivel a los 1500 msnm en Chile.[4] Prefiere zonas muy húmedas, con suelos húmedos y empantanados, con abundantes lluvias (mayores a 2000 mm al año).[4]
Forma bosques casi puros llamados alerzales. Suele convivir con otras especies arbóreas, como el ciprés de las Guiatecas (Pilgerodendron uviferum), mañiú hembra (Saxegothaea conspicua) y el coihue (Nothofagus dombeyi).[4] Es una especie de crecimiento lento, y también muy longeva. Un ejemplar bimilenario, del Parque Nacional Los Alerces, se utilizó para calibrar la escala de fechados por radiocarbono.
En 1993 Antonio Lara y Ricardo Villalba publicaron en la revista Science que un ejemplar conocido como el «Gran Abuelo» en el Parque Nacional Alerce Costero en Chile tenía más de 3622 años de edad, lo que lo convierte en el tercer árbol vivo más antiguo del mundo. Ellos declararon que esta especie sería la segunda más longeva después de Pinus longaeva.[5]
Es una especie arbórea, perennifolia, con hojas en forma de escama o de espátula, dispuestas en grupos de tres. Alcanza los 45 metros, pero puede llegar a alturas superiores a los 50 metros, constatándose especímenes de hasta 57 metros de alto.[6]
Su madera es liviana, de un color rojizo intenso y muy resistente a la pudrición y el ataque de insectos y se parte muy bien siguiendo la veta, lo que permite partir la madera con hacha obteniendo tablas delgadas y largas. Por estas razones esta madera es muy apreciada para la fabricación de tejuelas que se usan para revestir construcciones en el sur de Chile. Estas tejuelas son trozos rectangulares de aproximadamente 80 cm de largo por 20 de ancho y 0,5 de espesor que se elaboran en forma manual. Usualmente el extremo visible es recortado y pintado con propósitos ornamentales.
Se ha empleado la madera de alerce como dinero, hasta época tan reciente como la década de 1990 en sectores aislados de la costa de Osorno, y en la época colonial se le llegó a dar el nombre de real de alerce a una cantidad de madera empleada como unidad de pago.
En Chiloé su resina se usaba como sustituto del incienso en ceremonias religiosas católicas y el interior de la corteza o cochay servía para hacer la «estopa de alerce», con la que se calafateaban embarcaciones.
Con la llegada de los españoles al archipiélago de Chiloé en la segunda mitad del siglo XVI, se inició desde el Virreinato del Perú una demanda por la madera, altamente valorada por su resistencia a la humedad. Dicho interés generó una economía en torno a las tablas de alerce, la cual empezó a crecer a tal punto que hacia fines de siglo XVII ya era el principal producto de exportación y la «madera símbolo» de Chiloé. De acuerdo a Segismundo Guell, en 1767 el comercio desde Chiloé al Perú ya registraba una carga anual de 40 000 tablas, frente a las 6000 que se enviaban a finales del siglo XVII, y según los relatos del alférez Lázaro de Ribera y del explorador José de Moraleda, hacia la década de 1780 la exportación de tablas —las cuales eran embarcadas en Chacao con destino al Callao— alcanzaba las 200 000 unidades.[7][8]
Aunque la guerra de la Independencia pausó la actividad de explotación, esta fue retomada tras la anexión del archipiélago a la República de Chile en 1826. Hacia 1835 había seis mil «hacheros», según las observaciones de Claudio Gay en su viaje a Chiloé, y en 1851 se llegaba a un récord de producción de 2,5 millones de tablas.[9]
Pese al agotamiento de los alerzales en los sectores costeros del seno y estuario de Reloncaví y a la declinación posterior de la actividad en torno al alerce, en el siglo XX su explotación continuó en zonas cordilleranas, llegando en la década de 1960 a niveles industriales en la localidad de Contao.[10]
El peligro de extinción llevó al gobierno chileno a declarar a la especie como monumento natural en 1977, por lo que desde ese año está prohibido talar árboles vivos, aunque se puede emplear la madera de árboles muertos si se cuenta con autorización de la Corporación Nacional Forestal. En la provincia del Chubut en Argentina fue declarado monumento natural provincial mediante la Ley 5015 sancionada el 20 de mayo de 2003.[8][11]
Así, en estos países se hacen esfuerzos para preservar esta especie de coníferas junto al Pilgerodendron uviferum (Ciprés de las Guaitecas) y Austrocedrus chilensis (ciprés de la cordillera).
En la Argentina y Chile, los países de origen de esta especie, se emplean los nombre vulgares «alerce» o «alerce patagónico»; en tanto los indígenas de la zona, los mapuches, en su idioma lo llaman lawan, lawen, o lawal.[4][12][13][14]
Su nombre común en español (Alerce) se originó por su apariencia general, que los europeos encontraron similar a los árboles del género Larix del Viejo Mundo, conocidas como «alerces», por ejemplo el «alerce europeo» (Larix decidua) que se usa en jardinería y en plantaciones madereras, de las cuales no está emparentado, por lo que fuera de estos países, para evitar confusiones, es llamado «falso ciprés de Patagonia».[13]
En la época en que su extracción era una actividad frecuente, en el español de Chiloé se empleaban diversos nombres para referirse a árboles con características particulares. Por ejemplo un «concañ» era un árbol viejo y deteriorado, un «changuay» era un árbol de tronco bifurcado y un «peñeng» era una par de alerces unidos en que un miembro era más pequeño que el otro.[14]
Fitzroya cupressoides fue descrita por (Molina) I.M.Johnst. y publicado en Contributions from the Gray Herbarium of Harvard University 70: 91. 1924.[15]
Fitzroya: nombre genérico que está dedicado al Capitán Robert Fitz Roy.
cupressoides: epíteto latíno compuesto que significa "similar al género Cupressus".
Árbol adulto
Detalle del tronco
Árbol joven
Detalle de rama
Detalle de conos femeninos
Detalle de conos femeninos maduros
_(30486361533).jpg)
|fechaacceso= requiere |url= (ayuda) |fechaacceso= requiere |url= (ayuda) 
Datos: Q847304
Multimedia:
Especies: Fitzroya cupressoides
Fitzroya es un género de plantas perteneciente a la familia de las Cupresáceas. Se trata de un género monotípico, cuya única especie es Fitzroya cupressoides, un enorme árbol conocido como alerce, lahuán o alerce patagónico en sus países de origen: Argentina y Chile. No está emparentado con los «alerces» que originaron su nombre común, por lo que fuera de estos países es llamado «falso ciprés de Patagonia». La comunidad aborigen de su área de dispersión, los mapuches, lo denomina lawal. Es el árbol nativo más alto de la región del Cono Sur de América.
Patagoniansypressi (Fitzroya cupressoides) on sypressikasvien heimoon (Cupressaceae) kuuluva havupuulaji. Se on patagoniansypressien suvun (Fitzroya) ainoa laji. Patagoniansypressi kasvaa luonnossa Etelä-Amerikan eteläosan länsirannikon lauhkean vyöhykkeen sademetsissä.[4][5] Puita hakattiin laajalti 1600-luvulta alkaen, ja niiden kasvualueen arvioidaan olevan enää 15 prosenttia alkuperäisestä. IUCN on luokitellut lajin erittäin uhanalaiseksi.[2]
Patagoniansypressi on suurikokoinen puu. Laji voi kasvaa yli 60 metriä korkeaksi ja rungon halkaisijaltaan kolmimetriseksi. Oksat ovat usein päädyistään riippuvia. Kaarna on punertavaa, säikeistä ja halkeilee suikaleina.[4]
Lehdet kasvavat oksissa säteittäin kolmen kiehkuroina. Ne ovat pitkän suomumaisia, tylppäkärkisiä, jäykkiä ja kaarevia. Lehdillä on johteinen kantaosa sekä vapaa kärkiosa, joka on noin 3,5 millimetriä pitkä.[4] Lehtien erityistuntomerkki ovat molemminpuoliset kaksi valkoista ilmarakojuovaa.[5][4]
Patagoniansypressin tiheissä oksakimpuissa on usein runsaasti pieniä käpyjä. Laji on yleensä kaksikotinen, joten hedekävyt ja emikävyt kasvavat tavallisesti eri puuyksilöissä. Myös yksikotisia yksilöitä esiintyy.[4] Hedekävyt kasvavat yksittäin lehtihangoissa lähellä versojen kärkeä. Ne muodostuvat 15–24 hedelehdestä, jotka kasvavat säteittäin kolmen kiehkuroina.[4] Siemeniä tuottavat emikävyt kasvavat yksittäin lyhyiden versojen kärjissä. Ne ovat pyöreitä, noin 6–8 millimetriä halkaisijaltaan ja koostuvat yleensä yhdeksästä käpysuomusta, jotka kasvavat säteittäin vuorottaisina kolmen kiehkuroina. Kolme alinta käpysuomua ovat steriilejä, eivätkä tuota siemeniä. Kävyt kypsyvät yhden kasvukauden aikana. Siemenet ovat munanmuotoisia ja niillä on kaksi tai kolme lenninsiipeä.[4]
Patagoniansypressi voi elää jopa yli 3 000 vuotta vanhaksi. Vanhin tunnettu puu on ollut iältään 3 622 vuotta. Laji on Etelä-Amerikan luonnonvaraisista puulajeista suurikokoisimpia, sekä toiseksi pitkäikäisin kaikista tunnetuista yksittäisistä puista.[4]
Patagoniansypressi on geneettisesti polyploidinen laji, mikä on hyvin harvinaista havupuille. Tutkitut yksilöt ovat tetraploidisia eli niillä on nelinkertainen kromosomisto. Ainoa toinen tunnettu säännöllisesti polyploidinen havupuulaji on heksaploidinen punapuu (Sequoia sempervirens) kaikkien muiden lajien ollessa diploidisia. Lajin kromosomiluku on n = 11.[4]
Vanhan puun runko.
Lehdet ovat yleensä kolmittain kiehkuroina.
Taimen varhaislehdet ovat kapeita ja neulasmaisia.
Käpysuomut avautuvat siementen kypsyttyä.
Patagoniansypressi esiintyy Etelä-Amerikan eteläosassa Patagonian länsirannikolla eteläisen Chilen ja Argentiinan lauhkean vyöhykkeen sademetsissä merenpinnasta noin 900 metrin korkeuteen.[4]
Patagoniansypressin kannat eivät pysty uudistumaan normaalioloissa vuorten alaosissa 100–800 metrin korkeudella, vaan ainoastaan suurten luonnonmullistusten, kuten maanvyörymien raivattua metsään aukeita. Koska laji voi elää tuhansia vuosia, luonnonmullistuksia tapahtuu kuitenkin useita kertoja yhden puusukupolven aikana. Korkeammalla vuoristossa yli 800 metrin korkeudessa puu voi onnistuneesti lisääntyä myös avoimissa vanhoissa metsissä.[6]
Patagoniansypressi muodostaa harvoin puhtaan yksilajisia metsiä. Sen seuralaislajistoon kuuluu muita havupuita, kuten ristisypressi (Pilgerodendron uviferum), pilvipodokarpus (Podocarpus nubigenus) ja prinssinkuusi (Saxegothaea conspicua) sekä koppisiemenisiä puita kuten kanelo (Drimys winteri), tummaetelänpyökki (Nothofagus dombeyi) ja eukryfialaji Eucryphia cordifolia.[6]
Patagoniansypressin puuaines on kevyttä, kestävää, suorasyistä ja helposti työstettävää. Sitä käytettiin 1600-luvulta 1900-luvun puoleenväliin päreisiin, huonekaluihin ja rakentamiseen. Puu kuitenkin harvinaistui huomattavasti laajan käytön seurauksena, ja se suojeltiin vuonna 1976. Nykyisellään lajia pidetään erittäin uhanalaisena.[2] Lajia on istutettu jonkun verran koristekasvina muualla lauhkeilla vyöhykkeillä, varsinkin Britanniaan.[4] Euroopassa puu jää yleensä kuitenkin pienemmäksi, alle 20-metriseksi.[5]
Patagoniansypressi (Fitzroya cupressoides) on sypressikasvien heimoon (Cupressaceae) kuuluva havupuulaji. Se on patagoniansypressien suvun (Fitzroya) ainoa laji. Patagoniansypressi kasvaa luonnossa Etelä-Amerikan eteläosan länsirannikon lauhkean vyöhykkeen sademetsissä. Puita hakattiin laajalti 1600-luvulta alkaen, ja niiden kasvualueen arvioidaan olevan enää 15 prosenttia alkuperäisestä. IUCN on luokitellut lajin erittäin uhanalaiseksi.
Fitzroya est un genre de la famille des Cupressaceae (comme les cyprès), qui ne comprend qu'une seule espèce, le Fitzroya cupressoides natif des montagnes andines du Chili central et des régions adjacentes d'Argentine, où il constitue un membre important de la forêt tempérée décidue et mixte spécifique à l'Amérique du Sud, appelée forêt tempérée valdivienne.
Son nom scientifique est un hommage à Robert FitzRoy. Parmi les noms communs locaux, il y a lahuán (le nom mapuche, un des peuples indigènes d'Amérique du Sud), alerce (en espagnol sud-américain), et cyprès de Patagonie.
Le nom Fitzroya patagonica est synonyme de Fitzroya cupressoides.
C'est une espèce qui peut vivre plusieurs milliers d'années. On dénombre des sujets vieux de 3 000 ans, atteignant les 55 m de haut.
Contrairement aux essences cultivés même très âgés, ne dépassent guère 15-20 m
La Fitzroya cupressoides (cipresso della Patagonia), unica specie del genere Fitzroya, è una conifera propria del Cile e dell'Argentina. Localmente viene chiamato alerce (che in spagnolo indica propriamente il larice) o con la parola India lahuán.
È un albero sempreverde che raggiunge 40–60 m d'altezza (eccezionalmente oltre i 70 m), con diametri fino a 5 m.
Le foglie sono lunghe 3–6 mm e larghe circa 2 mm. I coni sono globosi, piccoli, con diametro di 6–8 mm, e si aprono a maturità; i semi sono lunghi 2–3 mm e alati su entrambi i lati.
Nel 1993 l'analisi di un esemplare cileno ha documentato un'età di 3622 anni[2].
Il cipresso della Patagonia è proprio della foresta temperata valdiviana, nella Patagonia cilena (e marginalmente argentina), tra le latitudini di 40°S e 43°S, dove forma boschi quasi puri (alerzales) fino a un'elevazione di circa 1500 m s.l.m.[3]
La superficie occupata da questi boschi, originariamente assai più ampia, s'è ridotta a circa 20.000 ha a causa dell'intenso sfruttamento come fonte di legname, tanto che la IUCN considera la Fitzoya specie in pericolo[4]. Dal 1976 il taglio di questi alberi per produrre legname è vietato[5].
Fossili di Fitzroya dell'Oligocene sono stati rinvenuti anche in Tasmania[6].
La Fitzroya cupressoides (cipresso della Patagonia), unica specie del genere Fitzroya, è una conifera propria del Cile e dell'Argentina. Localmente viene chiamato alerce (che in spagnolo indica propriamente il larice) o con la parola India lahuán.
Kiparisinė ficroja (lot. Fitzroya cupressoides, angl. Patagonian cypress, isp. Alerce / Lahuan, vok. Patagonische Zypresse) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, kiparisinių (Cupressaceae) šeimos ir vienintelė išlikusi ficrojų gentyje rūšis. Tai vienanamis medis, kurio atskiri vyriški ir moteriški žiedai sukrauti ant to paties vieno medžio, rečiau pasitaiko ir dvinamių, kurių moteriški ir vyriški žiedai sukrauti skirtinguose medžiuose.
Auga į pietus nuo Valdivijos miesto, maždaug tarp 39° ir 43° pietų platumoje Čilojės saloje ir Patagonijos Anduose (Čilės Los Lagoso regione ir Argentinos Čiubuto, Neukeno, Rio Negro provincijose), viena pagrindinių Valdivijos drėgniųjų miškų medžių rūšių. Kaip dekoratyvinis medis introdukuota ir kitose pasaulio vietose, tarp jų JK, kurioje klimatinės sąlygos augimui pakankamai tinkamos ir aukščiausia Kiparisinė ficroja yra 20 metrų aukščio.
Auga netoli Didžiojo vandenyno pakrančių (pakrančių kalnai, kalnų slėniai) 500–2000 m aukščio Andų kalnų altitudėse, kur drėgnas klimatas ir praktiškai kasdieną lietingas oras. Čia sausi orai pasitaiko ne ilgiau kaip vienas mėnuo per metus. Argentinoje auga kalnų šlaituose ir ežerų pakrantėse maždaug 300–900 m aukščio altitudėse. Čia vasaros vid. temperatūra +13 °C +16 °C šilumos, žiemos vid. temperatūra +2 °C +4 °C šilumos. Šiose Argentinos vietovėse iškrenta per metus apie 2000-4000 mm kritulų. Augančių Čilės teritorijoje temperatūra gali kiek skirtis, būti kiek aukštesnė ar žemesnė priklausomai nuo vietovės Andų kalnuose aukščio ir čia iškrenta apie 6000 mm metinio kritulių kiekio.
Priskiriama aštuntai (8) augalijos atšiaurumo zonai, kur temperatūros limitas iki -12,1 °C -6,7 °C šalčio (pagal Bannister ir Neuner 2001 m.). Kiti šaltiniai teigia kad ištveria nuo -15° C iki -20° C šaltį.
Kiparisinė ficroja – aukščiausias, storiausiu kamienu, masyviausias ir ilgaamžiškiausias Pietų Amerikos medis. Dėl sunkiai įžengiamų tame regione miškingų ir kalnuotų vietovių, pavieniai aukšti medžiai mažai žinomi. Per pastaruoju metu ten vykstančias ekpedicijas ar pavienių entuziastų tyrinėjimus, tikimasi surasti ir išmatuoti kur kas nei dabar žinomi, aukštesnius ir masyvesnius šios rūšies individus.
Kiparisinės ficrojos auga ypatingai labai lėtai, tik 1 milimetrą į metus. Paprastai jos užauga iki 40-60 m aukščio, kartais iki 70 m. Kiparisinių ficrojų kamienas iki 3-5 m skersmens. Kartais pasigirsta su nepatvirtintais šaltiniais teiginių, kad praeityje pasitaikydavo 80 metrų aukščio ficrojų su daugiau kaip 5 metrų skermens kamienais.[1] Aukščiausia šiuo metu ficroja yra Argentinoje (Los Alerseso nacionaliniame parke Menendeso ežero šiaurinėje pusėje) - 57 m aukščio ir 2,2 m skersmens. Ji apie 2600 metų amžiaus. Pasak parko prižiurėtojų, dar aukštesnės ficrojos auga Menendeso ežero pietinėje dalyje. Yra žinomas 426 cm skersmens Kiparisinės ficrojos išlikęs egzempliorius iš Monumento De Los Alerzales miškų draustinio esančio Čilėje.
Pasak Čarlzo Darvino užrašų, jis Čilėje yra matęs 40 m kamieno apimties ficrojas. Taip pat pasak Robert Fitz-Roy buvusio 1839 m. Čilėje, jis matė nuo 9 iki 12,2 m skersmens ficrojas (tai būtų masyviausias žinomas pasaulio medis). Palyginimui šiuo metu mamutmedis (masyviausi planetos medžiai) su storiausiu kamienu žinomas kaip „General Grant“ medis yra 8,8 m kamieno skersmens. Tačiau kolonijinėje Čilėje ficrojų kirtimai prasidėjo 1599 m., o XIX a.–XX a. ficrojų miškai buvo intensyviai kertami. Tik 1976 m. jos kirtimai buvo uždrausti įstatymu, nors ir dabar retkarčiais pasitaiko nelegalūs jų kirtimai. Tad per keletą šimtmečių patys aukščiausi, masyviausi medžiai buvo iškirsti. Pasak specialistų, dabar išlikę tik 15 proc. šių medžių ankstesnės populiacijos. Šių medžių masyvai dabar išlikę ir daugiausiai auga izoliuotose, sunkiai pasiekiamose Andų kalnų vietovėse esančiose iki 700 metrų aukščio. Žinant kad tai labai lėtai augantys medžiai, užaugti joms iki buvusių būdingų matmenų kaip praeityje, prireiks ne vieno šimtmečio.
Medis visžalis. Kiparisinės ficrojos laja siaura, kūgio formos. Jų kamienas tiesus, žievė rausva ir lupasi vertikaliomis juostelėmis. Lapeliai smulkūs 3–6 mm ilgio ir 2 mm pločio. Sėjinukų lapeliai ilgesni – 8 mm ilgio. Ficrojų Kankorėžiai rutuliški, 6-8 mm skersmens. Sėklos 2-3 mm ilgio, plokščios su sparneliais kiekvienoje pusėje, subręsta per 6-8 mėnesius po apdulkinimo.
Ficroja – itin ilgaamžis medis. Čilėje auga senesni nei 3600 amžiaus individai. 1993 m. Čilėje buvo tiksliai apskaičiuotas vienos augančios ficrojos amžius, ir pasak šaltinių jai yra 3622 metai. Pagal tiksliai paskaičiuotą amžių, ji pretenduoja į antrą seniausią planetos medį po gajosios pušies.
Tyrinėtojai iš Tasmanijos universiteto prie Lea upės šiaurės vakarų Tasmanijoje rado ficrojos lapijos 35 milijonų metų fosilijas, kurioms suteikė Fitzroya tasmanensis pavadinimą. Šis ficrojos fosilijos atradimas Tasmanijoje parodo senovės augalijos bendrumą egzistavusį tarp Australazijos ir Pietų Amerikos žemyno pietinės dalies, ką botanikai dėl bendrų bruožų vadina Antarkties floros regionu.
Mediena rausvai ruda, lengva ir patvari. Iki uždraudžiant įstatymu ficrojų kirtimus, kolonijos laikų ir vėlesniais laikais Čilėje ficrojų mediena buvo labai vertinama ir plačiai naudojama. Iš jos buvo gaminami baldai, naudojamos atramoms ir kitoms reikmėms. Dabar auginama kaip dekoratyvinis medis soduose ir parkuose.
Pirmasis jas aprašė Čilėje gyvenęs italų kilmės kunigas ir mokslininkas Juan Ignacio Molina 1782 m. kaip Pinus cupressoides. Dabartinis Kiparisinės ficrojos pilnas lotyniškas mokslinis pavadinimas (Fitzroya cupressoides I.M.Johnst.), o pavadinimo autorius Ivan Murray Johnston gyvenęs 1898–1960 metais. Šių medžių genties pavadinimas (Ficroja) suteiktas pagerbiant HMS Beagle kapitoną Robert Fitz Roy, dalyvavusiu ekspedicijoje kartu su tuo metu dar jaunu anglų gamtininku ir keliautoju Čarlzu Darvinu.
Indėnų genties mapučių vadinama lahuan, lawen, lawan, lawal, Čilėje ir Argentinoje ispanakalbių vadinama alerce.
Kiti kiparisinės ficrojos sinonimai:
Kiparisinės ficrojos šakelė iš Los Alersės nacionalinio parko
Kiparisinė ficroja Ljankihuės provincijoje (Čilė)
Kiparisinės ficrojos kamienas
Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai
Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)
Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas
Kiparisinė ficroja (lot. Fitzroya cupressoides, angl. Patagonian cypress, isp. Alerce / Lahuan, vok. Patagonische Zypresse) – pušūnų (Pinophyta) skyriaus, kiparisinių (Cupressaceae) šeimos ir vienintelė išlikusi ficrojų gentyje rūšis. Tai vienanamis medis, kurio atskiri vyriški ir moteriški žiedai sukrauti ant to paties vieno medžio, rečiau pasitaiko ir dvinamių, kurių moteriški ir vyriški žiedai sukrauti skirtinguose medžiuose.
Fitzroya is de botanische naam van een geslacht uit de cipresfamilie (Cupressaceae). Het is een monotypisch geslacht, de enige soort is Fitzroya cupressoides.
Het zijn de grootste bomen van Zuid-Amerika. Volwassen bomen bereiken een gemiddelde hoogte tussen de 40 en 60 meter, maar er zijn uitschieters tot 70 meter gesignaleerd. De stam kan een diameter van vijf meter bereiken. In 1993 werd de leeftijd van een van deze bomen geschat op 3622 jaar.[1]
De boom groeit in Chili en Argentinië rond 40° zuiderbreedte.[2] Ze komen voor tot een hoogte van 1500 meter boven de zeespiegel.[2]
Door de afnemende populatie geniet de boom bescherming. Voor de boom geldt een kapverbod, maar er is een uitzondering voor dode bomen. In het gebied worden branden aangestoken waardoor bomen doodgaan en er nieuwe kansen ontstaan voor de houtkap van deze traag groeiende en gigantische bomen.[2]
Bronnen, noten en/of referenties
Zie de categorie Fitzroya cupressoides van Wikimedia Commons voor mediabestanden over dit onderwerp. Fitzroyaslekten (latin: Fitzroya) er en slekt av nåletrær i sypressfamilien. Den har bare én kjent art – Patagoniasypress eller Fitzroya cupressoides – som vokser i Andesfjellene i det sørlige Chile og i tilstøtende områder av Argentina.
Arten er et inntil 60 meter høyt (20 m i parker i Europa) og massivt, tett bartre med oppreiste grener. Barken rødbrun med løftede strimler. Bladene er skjellaktige og 2-6 mm korte, og er plassert tre og tre. Tydelig hvitt stomatabånd på undersiden. Konglene er bare 2-3 mm lange, og går fra grønt til grønn-brunt under modningen gjennom den 7-8 måneders lange vekstsesongen. Konglen har to skjell og bærer bare to frø. Hannblomstene hvirgrønne. Arten er særbu med hann- og hunn-blomster på separate individer.
Arten kan trolig bli mer enn 3.600 år gammel. I nyere tid har treet vært tungt beskattet gjennom hogst, og de største treene er nå borte. Det er funnet fossiliserte varianter av treet på Tasmania. Slekten har navnet etter Robert FitzRoy, kapteinen på HMS «Beagle» under Darwins jordomseiling som ung mann.
På engelsk kalles det Alerce. Plantet ut i parker i Storbritannia siden 1849.
Hill, R. S. and Whang, S. S. A new species of Fitzroya (Cupressaceae) from Oligocene sediments in north-western Tasmania, i Australian Systematic Botany 9(6), 1996, side 867-875.
Fitzroyaslekten (latin: Fitzroya) er en slekt av nåletrær i sypressfamilien. Den har bare én kjent art – Patagoniasypress eller Fitzroya cupressoides – som vokser i Andesfjellene i det sørlige Chile og i tilstøtende områder av Argentina.
Arten er et inntil 60 meter høyt (20 m i parker i Europa) og massivt, tett bartre med oppreiste grener. Barken rødbrun med løftede strimler. Bladene er skjellaktige og 2-6 mm korte, og er plassert tre og tre. Tydelig hvitt stomatabånd på undersiden. Konglene er bare 2-3 mm lange, og går fra grønt til grønn-brunt under modningen gjennom den 7-8 måneders lange vekstsesongen. Konglen har to skjell og bærer bare to frø. Hannblomstene hvirgrønne. Arten er særbu med hann- og hunn-blomster på separate individer.
Arten kan trolig bli mer enn 3.600 år gammel. I nyere tid har treet vært tungt beskattet gjennom hogst, og de største treene er nå borte. Det er funnet fossiliserte varianter av treet på Tasmania. Slekten har navnet etter Robert FitzRoy, kapteinen på HMS «Beagle» under Darwins jordomseiling som ung mann.
På engelsk kalles det Alerce. Plantet ut i parker i Storbritannia siden 1849.
Ficroja cyprysowata, cyprys patagoński (Fitzroya cupressoides) – gatunek drzewa należący do rodziny cyprysowatych (Cupressaceae). Jest współcześnie jedynym przedstawicielem monotypowego rodzaju ficroja (Fitzroya). Nazwa rodzajowa upamiętnia brytyjskiego żeglarza Roberta FitzRoya. Występuje w lasach waldiwijskich w południowej części Chile i w Argentynie. Rośnie na terenach górskich do wysokości 1000 m n.p.m.[5] Drzewa tego gatunku są bardzo długowieczne – znany rekordzista osiągnął wiek 3622 lat[6]. Gatunek wymieniony jest w załączniku I konwencji CITES[6].
Ficroja cyprysowata, cyprys patagoński (Fitzroya cupressoides) – gatunek drzewa należący do rodziny cyprysowatych (Cupressaceae). Jest współcześnie jedynym przedstawicielem monotypowego rodzaju ficroja (Fitzroya). Nazwa rodzajowa upamiętnia brytyjskiego żeglarza Roberta FitzRoya. Występuje w lasach waldiwijskich w południowej części Chile i w Argentynie. Rośnie na terenach górskich do wysokości 1000 m n.p.m. Drzewa tego gatunku są bardzo długowieczne – znany rekordzista osiągnął wiek 3622 lat. Gatunek wymieniony jest w załączniku I konwencji CITES.
O cipreste-da-patagónia ou alerce-da-patagónia, (Fitzroya cupressoides) é espécie de conífera pertencente à família Cupressaceae, natural da América do Sul.[1]
O cipreste-da-patagónia ou alerce-da-patagónia, (Fitzroya cupressoides) é espécie de conífera pertencente à família Cupressaceae, natural da América do Sul.
Італійський ботанік Хуан Ігнасіо Моліна описав цей вид у 1782 році з ім'ям Pinus cupressoides. Американський ботанік Айвен Мюррей Джонстон виділив цей вид в окремий рід під назвою Fitzroya cupressoides; його перший опис було опубліковано в 1924 році. Рід був названий на честь капітана Фіц-Роя з HMS Beagle, компаньйона Чарльза Дарвіна. Роберт Фіцрой у 1834 році повідомив, що бачив дерева зі стовбурами товщиною 3 м.[1]
Країни зростання: Аргентина (Чубут, Неукен, Ріо-Негро); Чилі (Лос-Лагос). В Аргентині, рослина росте на гірських схилах і берегах озер, на висотах від 300 до 900 метрів. Літні середні температури 13–16 °C. Зимові середні температури 2–4°С. Область отримує 2000–4000 мм річних опадів. У Чилі температура може бути трохи вище, рослина росте на більш низьких висотах, і опади, досягають 6000 мм.
Вічнозелене, дводомне дерево до 45 м у висоту і 300 см діаметра. Росте дуже повільно. Молоді дерева мають конічну крону; з віком крона стає більш пухнаста. Основні гілки спрямовані щільно вгору, а гілочки повислі. Кора червонувата, борозенчаста, лущиться на стрічки. Листя лусковидне, темно-синьо-зелене, росте по 3, довжиною 3.5 мм, з 2 білими смугами знизу. Жіночі шишки ростуть в конусоподібних суцвіттях, які складається з 9 лусок які ростуть по 3; найнижчий виток лусок малий та стерильний; середній виток більший і стерильний або з одною 2-крилою насіниною в кожній лусці; верхній виток родючий, кожна луска має 2–6 дво-або три-крилі насінини. Шишки кулясті, 6–8 мм в діаметрі, дозрівають в перший рік. Насіння 2–3 мм завдовжки, дозріває через 6–8 місяців після запилення. Сім'ядолі 2. n=11. Найстаріший F. cupressoides має вік більше 3600 років.
Незважаючи на національній та міжнародний правовий захист, зокрема, в Чилі деревина продовжує експлуатуватися. Вирубка живих дерев заборонена.
Протягом більше трьох сторіч рослина постраждала від надмірної експлуатації у зв'язку з високоцінною деревиною; перетворення лісів на пасовища значно скоротили ареал. В Аргентині 60 % з субпопуляцій показує ознаки антропогенних порушень, пов'язаних з розведенням великої рогатої худоби.
Fitzroya cupressoides là một loài thực vật hạt trần trong họ Cupressaceae. Loài này được Molina I.M.Johnst. mô tả khoa học đầu tiên năm 1924.[1]
Fitzroya cupressoides là một loài thực vật hạt trần trong họ Cupressaceae. Loài này được Molina I.M.Johnst. mô tả khoa học đầu tiên năm 1924.
Fitzroya Lindl. (1851)
Единственный вид
Фицро́йя[1] (лат. Fitzroya) — монотипный род древесных растений из семейства Кипарисовые (Cupressaceae). Род входит в трибу Актиностробовые (Actinostrobeae) подсемейства Каллитрисовые (Callitroideae).
Единственный вид — Фицройя кипарисовидная (лат. Fitzroya cupressoides).
Род назван в честь Роберта Фицроя, капитана корабля «Бигль», на котором в 1831—1836 годах проходила кругосветная экспедиция с участием знаменитого учёного Чарльза Дарвина.
Синоним научного названия рода:
Синонимы научного названия вида:
Испанское название растения — «Alerce» (алерсе).
На арауканском языке южноамериканских индейцев мапуче — «Lahuán» или «Lahuén».
Иногда используется название «Патагонский Кипарис» — дословный перевод англ. Patagonian Cypress или нем. Patagonische Zypresse.
Фицройя — большое вечнозелёное дерево, видимо, самое большое дерево в Южной Америке, высота растения может превышать 50 метров. Ствол очень толстый, диаметр ствола отдельных экземпляров достигает 5 метров.
Ветви тонкие, зелёные, образуют ажурную крону.
Листья чешуевидные, мутовчатые.
Кора красноватого цвета.
Медленнорастущее, но долгоживущее дерево, старейший экземпляр датировался возрастом 3600 лет. Это один из самых старых видов дерева на Земле подобно Сосне остистой межгорной (Pinus longaeva) или Мамонтову дереву (Sequoiadendron).
Фицройя кипарисовидная происходит из Северной Патагонии, где встречается между 41° и 43° южной широты, на высотах до 1500 метров над уровнем моря.
Произрастает в Вальдивских лесах в Чили, в областях Лос-Риос и Лос-Лагос (в том числе, на острове Чилоэ), также встречается в южных Андах Аргентины, в провинциях Чубут, Неукен, Рио-Негро.
Лесные массивы обычно находятся на заболоченных равнинах, иногда — в горных районах.
Интродуцирована на Британских островах, где вырастает до 20 метров в высоту.
Древесина красновато-коричневого цвета, мягкая, но стойкая к гниению, из-за медленного роста имеет мелкую равномерную текстуру, походит на древесину Туи гигантской.
Широко использовалась для отделки различных конструкций, изготовления мебели.
Кора использовалась как пакля при строительстве и ремонте деревянных кораблей.
В начале XX века велась интенсивная заготовка древесины Фицройи кипарисовидной, что привело этот вид на грань исчезновения. Особенно сильно пострадали лесные массивы расположенные в прибрежных низинах. В Чили с 1977 года запрещена заготовка этого дерева, запрещено даже использование древесины погибших деревьев.
Фицройя кипарисовидная внесена в список I[2] CITES, что полностью запрещает международную торговлю этим видом.
С целью сохранения вида в Аргентине был основан Национальный парк Лос-Алерсес, который в 2017 году парк был включен в список Всемирного наследия ЮНЕСКО.
Фицро́йя (лат. Fitzroya) — монотипный род древесных растений из семейства Кипарисовые (Cupressaceae). Род входит в трибу Актиностробовые (Actinostrobeae) подсемейства Каллитрисовые (Callitroideae).
Единственный вид — Фицройя кипарисовидная (лат. Fitzroya cupressoides).
智利柏（学名：Fitzroya cupressoides）是一種柏樹，原產於智利南部及阿根廷的安地斯山脈。它們的學名是為紀念羅伯特·費茲羅伊（Robert FitzRoy）。
智利柏是一種常綠樹，是南美洲最大的樹種，高40-60米，樹幹直徑長5米。葉子環生，形為交叉狀，葉子長3-6毫米及闊2米，葉上有兩條白線。松果呈球狀，直徑6-8毫米，共有9片松鱗。只有中央的松鱗是為熟的，每片約有2-3顆種子，下排及上排的松鱗細小及不發芽的。種子長2-3就米，每邊有一隻翼。種子在授粉後6-8個月成熟。
於1993年，在智利的一個智利柏標本就老達3622歲，是世界上第二老的樹，僅次於刺果松。[2]其他較大的標本於19世紀及20世紀被砍伐。達爾文亦指曾發現一顆直徑達12.6米的智利柏。
塔斯馬尼亞大學的研究人員在塔斯馬尼亞西北部的利亞河發現了智利柏的葉子化石。[3]這個化石可追溯至3500萬年前。由此可見澳洲及南美洲南部在史前的接近性。
在奇洛埃島，智利柏是非常值錢，以其製作的木瓦可以當作金錢使用。
智利柏（学名：Fitzroya cupressoides）是一種柏樹，原產於智利南部及阿根廷的安地斯山脈。它們的學名是為紀念羅伯特·費茲羅伊（Robert FitzRoy）。
智利柏是一種常綠樹，是南美洲最大的樹種，高40-60米，樹幹直徑長5米。葉子環生，形為交叉狀，葉子長3-6毫米及闊2米，葉上有兩條白線。松果呈球狀，直徑6-8毫米，共有9片松鱗。只有中央的松鱗是為熟的，每片約有2-3顆種子，下排及上排的松鱗細小及不發芽的。種子長2-3就米，每邊有一隻翼。種子在授粉後6-8個月成熟。
於1993年，在智利的一個智利柏標本就老達3622歲，是世界上第二老的樹，僅次於刺果松。其他較大的標本於19世紀及20世紀被砍伐。達爾文亦指曾發現一顆直徑達12.6米的智利柏。
塔斯馬尼亞大學的研究人員在塔斯馬尼亞西北部的利亞河發現了智利柏的葉子化石。這個化石可追溯至3500萬年前。由此可見澳洲及南美洲南部在史前的接近性。
