Amūrinis ežys (Erinaceus amurensis) – Paprastųjų ežių genties rūšis.
Paplitęs Rytų Azijos dalyje – Rusijos Tolimųjų Rytų pietryčiuose (Primorės kraštas, Chabarovsko kraštas, Amūro sritis), Kinijos rytuose ir galbūt jos Sičuano provincijoje, Korėjos pusiasalyje.
Gyvena labai skirtingose buveinėse, išskyrus kalnus, pelkynus ar aktyviai apdirbamus žemės plotus. Mėgsta gyventi kalnų ir kalvų slėniuose, lygumose, apaugusiose aukšta žole, ir krūmynais, kur mišriai auga spygliuočiai ir lapuočiai medžiai. Dažniausiai tai miškų pakraščiai, besiribojantys su pievomis ir kitais atvirais plotais prie upių slėnių.
Kūno ilgis 18,0–26,3 cm, uodegos ilgis 1,6–2,8 cm, priklausomai nuo metų laiko kūno svoris 600–1092 g[1]. Nugarėlė apaugusi iki 2,4 cm ilgio šviesiai rudais spygliukais.
Gyvena pavieniui. Daugiausiai aktyvus naktį ir sutemose, nors apsiniaukusiu, lietingu metu gali medžioti bet kuriuo paros laiku. Prieš atslenkančius šalčius, spalio mėnesį įminga. Tam pasirenka sausas netoli upių vietas su gausiai ant žemės nukritusiais medžių lapais arba įlenda po kelmų, išvartų ertmėmis. Poravimasis prasideda kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje. Gimsta 3–8 jaunikliai. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Per metus veda vieną jauniklių vadą.
Minta daugiausia sliekais, vabzdžiais ir kitais bestuburiais gyviais. Rečiau pasigauna smulkių stuburinių gyvūnų, iš jų daugiausia smulkių graužikų, pasmaguriauja paukščių kiaušiniais ir dar rečiau ėda ir vaisius.
Amūrinis ežys (Erinaceus amurensis) – Paprastųjų ežių genties rūšis.
