Gyvalazdės (lot. Phasmatodea) – vabzdžių (Insecta) būrys. Gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus (mimikrija) ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų. Šiam būriui priklauso ilgiausias pasaulio vabzdys – milžiniškoji gyvalazdė (Phobaeticus chani), kurios ilgis apie 36 cm (56 cm matuojant su ištiestomis galūnėmis).[1]
Būriui priklauso apie 3000 rūšių.
Dydis svyruoja nuo 3 cm iki 36 cm, dauguma rūšių primena augalų šakas: plonos, ilgos. Kai kurios rūšys apaugusios spygliais, kuriais ginasi nuo plėšrūnų. Gyvalazdžių šeima lapapilviai (Phylliidae) prisitaikiusi imituoti augalų lapus. Jų, skirtingai nuo kitų gyvalazdžių šeimų, pilvelis labai praplatėjęs ir plokščias. Kūno spalva paprastai būna maskuojanti – žalia ar ruda. Bet yra ir margų gyvalazdžių rūšių, pvz., marganugarė vikrialazdė (Anisomorpha buprestoides).
Daugelis gyvalazdžių neturi sparnų, bet kai kurios rūšys (tiek patelės, tiek patinai), turi išsivysčiusius sparnus ir skraido nedidelius atstumus.
Daugumai gyvalazdžių rūšių būdingas ryškus lytinis dimorfizmas. Patelės daug stambesnės už patinus. Tačiau kai kurių rūšių patinai yra labai reti, arba jų iš vis nebūna.[2]
Vietnaminės gyvalazdės (Medauroidea extradentata).
Marganugarės vikrialazdės (Anisomorpha buprestoides) patinas ir patelė per kopuliaciją.
Filipininio lapapilvio (Phyllium philippinicum) nimfa.
Madagaskarinė gyvalazdė (Sipyloidea sipylus) su išskleistais sparnais.
Eukaliptinės gyvalazdės (Extatosoma tiaratum) kojos apaugusios dygliais.
Gyvalazdės dažnai dauginasi partenogenetiškai – patelės deda neapvaisintus kiaušinėlius iš kurių išsirita savo motinai genetiškai identiškos patelės. Todėl patinai yra retesni už pateles. Kai kurių rūšių patinų nėra visai, arba jų dar nepavyko aptikti natūralioje gamtoje.
Patelės kiaušinėlius išsvaido ant žemės, deda į dirvožemį arba priklijuoja prie augalų. Priklausomai nuo rūšies, gyvalazdžių patelė padeda nuo 100 iki 1,5 tūkstančio kiaušinėlių.
Kiaušinėliai panašūs į augalų sėklas – turi kietą kevalą ir dangtelį. Kai kurių gyvalazdžių rūšių kiaušinėlių gale esantis gumbelis sudarytas iš skruzdėlėms patrauklių lipidų, kuris pritraukia skruzdeles ir šios gyvalazdžių kiaušinėlius nusitempia į skruzdėlyną, kuriame kiaušinėliai būna saugūs nuo plėšrūnų, parazitų ir kitų pavojų. Nuėdusios maistingas medžiagas, nereikalingus, bet dėl savo storo chitininio kiauto praktiškai nepažeistus, gyvalazdžių kiaušinėlius skruzdėlės iš skruzdėlyno išmeta lauk. Kai kurių gyvalazdžių rūšių nimfos išsirita ir pačiam skruzdėlyne. Tokios nimfos paprastai būna rudos ar juodos spalvos (panašios į skruzdėles) ir išsiritusios iš skruzdėlyno išeina pačios. Taip skruzdėlės gyvalazdžių kiaušinėlius ne tik apsaugo nuo pavojų, bet ir prisideda prie gyvalazdžių plitimo, kadangi neskraidančios, arba sunkiai skraidančios, gyvalazdės paprastai būna lokalios ir toli nenukeliauja.
Iš kiaušinėlio išsiritusi nimfa augdama kelis (apie 6 – 9) kartus neriasi, kol pasiekia suaugėlio stadiją. Neretai tik išsinėrusi gyvalazdė iš karto suvalgo savo išnarą, taip atgaudama nėrimosi metu prarastas reikalingas medžiagas.
Visos gyvalazdės yra augalėdės – minta augalų lapais. Nelaisvėje auginamos gyvalazdės ėda ir vaisius, daigus, šakniagumbius.
Gyvalazdės aktyvios naktį, dieną būna nejudrios.
Be maskuotės, nuo plėšrūnų kai kurios rūšys saugosi ant kūno augančiais dygliais.
Kai kurios gyvalazdės esant pavojui išskleidžia savo ryškius sparnus ir taip, gąsdindami, bando nuvyti plėšrūną.
Daugelis gyvalazdžių pavojaus metu išskiria nuodingos hemolimfos lašelių. Marganugarė vikrialazdė (Anisomorpha buprestoides) ir kai kurios kitos gyvalazdžių rūšys išpurškia aitrų sekretą, kuris turi stiprų nemalonų kvapą ir gali sulaikyti priešą.[2]
Gyvalazdės paplitusios daugiausiai tropikų ir subtropikų zonose. Didžiausia rūšių įvairovė randama Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje ir Australijoje. Kiek mažesnė rūšinė įvairovė Afrikoje. Kelios rūšys gyvena ir Pietų Europoje.
Lietuvoje negyvena. Tačiau gyvalazdžių fosilijų yra aptikta Baltijos gintare.
Gyvalazdės (lot. Phasmatodea) – vabzdžių (Insecta) būrys. Gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus (mimikrija) ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų. Šiam būriui priklauso ilgiausias pasaulio vabzdys – milžiniškoji gyvalazdė (Phobaeticus chani), kurios ilgis apie 36 cm (56 cm matuojant su ištiestomis galūnėmis).
Būriui priklauso apie 3000 rūšių.
