La tortuga de les escletxes (Malacochersus tornieri), és una tortuga de la família dels testudínids de closca plana originària de Tanzània i Kenya. La distribució de Malacochersus tornieri es pot estendre a Zàmbia.[1] El seu nom deriva de la forma plana de la seva closca, és l'únic membre del gènere Malacochersus. L'espècie habita la regió de Somàlia-Masai, zona semi-àrida, es caracteritza per matolls d'acàcia, Commiphora i boscos de Brachystegia en localitats de muntanya.[2] El seu hàbitat és la sabana seca de baixa altitud amb petits turons rocosos del basament cristal·lí.
A diferència de la majoria de les tortugues, la seva closca és plana, flexible, i proporciona la defensa de la tortuga contra els depredadors. Les estacions de cria d'aquesta tortuga és al gener i febrer. Per a la seva protecció s'amaga en les esquerdes petites de les roques gràcies a la forma plana de la seva closca. La closca és de color marró, sovint amb un patró variable de la radiació de línies fosques en cada escut, cosa que ajuda a camuflar la tortuga en el seu hàbitat natural sec. El plastró és de color groc pàl·lid amb vetes marrons fosques i raigs de llum groga, i el cap, les extremitats i la cua són de color groc-marró.
La seva estranya closca, aixafada, fa d'aquesta tortuga una cobdícia animal en zoològics i en col·leccions privades. Són tortugues especialistes a escapar-se. La seva taxa de reproducció és baixa, ja que les femelles només ponen un ou causa de la seva forma. Es passen el dia amagades als penyals de roques, sovint apilades unes sobre d'altres. S'alimenten de fulles verdes de la sabana.
La tortuga de les escletxes (Malacochersus tornieri), és una tortuga de la família dels testudínids de closca plana originària de Tanzània i Kenya. La distribució de Malacochersus tornieri es pot estendre a Zàmbia. El seu nom deriva de la forma plana de la seva closca, és l'únic membre del gènere Malacochersus. L'espècie habita la regió de Somàlia-Masai, zona semi-àrida, es caracteritza per matolls d'acàcia, Commiphora i boscos de Brachystegia en localitats de muntanya. El seu hàbitat és la sabana seca de baixa altitud amb petits turons rocosos del basament cristal·lí.
A diferència de la majoria de les tortugues, la seva closca és plana, flexible, i proporciona la defensa de la tortuga contra els depredadors. Les estacions de cria d'aquesta tortuga és al gener i febrer. Per a la seva protecció s'amaga en les esquerdes petites de les roques gràcies a la forma plana de la seva closca. La closca és de color marró, sovint amb un patró variable de la radiació de línies fosques en cada escut, cosa que ajuda a camuflar la tortuga en el seu hàbitat natural sec. El plastró és de color groc pàl·lid amb vetes marrons fosques i raigs de llum groga, i el cap, les extremitats i la cua són de color groc-marró.
La seva estranya closca, aixafada, fa d'aquesta tortuga una cobdícia animal en zoològics i en col·leccions privades. Són tortugues especialistes a escapar-se. La seva taxa de reproducció és baixa, ja que les femelles només ponen un ou causa de la seva forma. Es passen el dia amagades als penyals de roques, sovint apilades unes sobre d'altres. S'alimenten de fulles verdes de la sabana.
Želva skalní (Malacochersus tornieri) je druh suchozemské želvy z čeledi želvovitých.[2]
Má plošší tvar krunýře, díky čemuž si v anglosaském světě získala název pancake tortoise (tj. doslova „palačinková želva“). Ploché jsou proto, aby se mohly schovat do skalních štěrbin a tak uniknout dravcům. Na předních končetinách má dlouhé drápy, přizpůsobené ke šplhání. Dorůstá velikosti 17 centimetrů. Dožívá se 20 až 40 let. Váží asi 500g. Často se sdružují do celkem početných skupin.[3] Samice jsou o něco větší velikosti než samci, samice má také menší ocas.[4]
V přirozeném prostředí v nejteplejších měsících upadá do letního spánku (estivuje).
Patří mezi býložravce. Živí se travou, listy a plody. V zajetí lze želvu krmit lučními rostlinami, různými druhy ovoce a zeleniny. Potrava by však měla být obohacována vitamino-minerálními přípravky.
Páří se v lednu a únoru. Samci při námluvách lehce koušou samici do končetin, případně i do hlavy. Samice klade v červenci a srpnu 1–2 poměrně velká podlouhlá vejce. Zahrabává je na vyvýšených místech do jamek vyhloubených v zemině. Malé želvy se z vajec vylíhnou za 99–237 dní, v prosinci. Karapax mají mláďata dlouhý kolem 40 mm.[4]
Ve východní Africe žije v oblastech od Njoro východně do Malindi v Keni, jižně do Busisi, Smith Sound a Viktoriinu jezeru v Tanzanii a jihovýchodně přes Ugogo do Lindi u Indického oceánu. Výskyt želvy je rozdroben do navzájem izolovaných populací.[4] Obývá stavnatá území, skalnaté výhozy a úbočí i více zalesněné oblasti do nadmořské výšky 1800 m.[3]
Želva skalní je chována v necelých osmi desítkách evropských zoo. V rámci Česka se jedná o tato zařízení:[5]
První odchov se v Zoo Praha podařil v roce 1997.[5] Pravidelné odchovy jsou zaznamenávány od roku 2005.[3] V roce 2017 bylo odchováno sedm mláďat. Ke konci roku 2017 tak bylo chováno 23 jedinců.[6]
Dospělí jedinci žijí v pavilonu Afrika zblízka v horní části zoo, kde konkrétně obývají smíšenou expozici s agamami a bércouny. Mláďata žijí ve společné expozici s mláďaty dalších druhů želv v pavilonu velkých želv.[3]
Obrázky, zvuky či videa k tématu želva skalní ve Wikimedia Commons
Želva skalní (Malacochersus tornieri) je druh suchozemské želvy z čeledi želvovitých.
Die Spaltenschildkröte (Malacochersus tornieri) ist eine kleinbleibende, in Afrika beheimatete Landschildkröte. Sie ist die einzige Art in der Gattung Malacochersus.
Das Tier erreicht eine länge von 15 bis 20 Zentimetern. Auffallend ist ihr für eine Landschildkröte sehr flacher Panzer, der auch beim adulten Tier noch dünn und biegsam ist. Er ist so dünn, dass sogar die Atmungsbewegungen dieser Schildkröte sichtbar sind.
Der Rückenpanzer ist braun bis gelblich und hat deutlich sichtbare konzentrische Wachstumsringe. Er weist häufig eine sehr auffällige, manchmal aber auch unauffällig bleibende strahlenförmige Musterung auf. Der Bauchpanzer ist ohne jegliche Farbmarkierungen. Wegen des flachen Panzers kann die Spaltenschildkröte ihren gelbbraunen, dreieckigen Kopf nicht einziehen. Die Beine sind ebenfalls gelbbraun und mit scharfen Krallen versehen. An den Vorderbeinen sind einige Schuppen besonders kräftig und vergrößert.
Die Spaltenschildkröte kommt in den ostafrikanischen Ländern Tansania und Kenia vor. Sie ist ein Bewohner felsiger, trockener und mit dornigen Pflanzen bewachsener Gebiete, der sogenannte Dornbuschsavanne. Hier kommt sie meist in den sogenannten Kopjes vor. Dies sind isolierte Felsenhügel, die für dieses Landschaftsgebiet charakteristisch sind. Die Schildkrötenart hat eine Höhenverbreitung von bis zu 1800 Metern über NN vor. Sie kommt aber auch in Tiefebenen vor, die nur 50 Meter über dem Meeresspiegel liegen.[1]
Die Spaltenschildkröte ernährt sich ausschließlich pflanzlich, vorwiegend frisst sie Sukkulenten. Da der Panzer gegenüber Beutegreifern keinen Schutz bietet, flüchtet die Schildkröte. Durch ihren flachen Panzer kann sie sich in enge Felsspalten (deutscher Name) zurückziehen und durch Aufblähen der Lunge so fest darin verankern, dass sie kaum aus ihrem Versteck herausgezogen werden kann. Spaltenschildkröten können auch gut klettern.
Die Spaltenschildkröte (Malacochersus tornieri) ist eine kleinbleibende, in Afrika beheimatete Landschildkröte. Sie ist die einzige Art in der Gattung Malacochersus.
The pancake tortoise (Malacochersus tornieri) is a species of flat-shelled tortoise in the family Testudinidae. The species is native to Tanzania and Kenya. There are also small populations in northern Zambia.[4] Its common name refers to the flat shape of its shell.
Both the specific name, tornieri, and an alternate common name, Tornier's tortoise, are in honor of German zoologist Gustav Tornier.[5]
Malacochersus tornieri is the only member of its genus.[3]
The pancake tortoise has an unusually thin, flat, flexible shell, which is up to 17.8 centimetres (7.0 in) long.[6][7] While the shell bones of most other tortoises are solid, the pancake tortoise has shell bones with many openings, making it lighter and more agile than other tortoises.[8] On the rear of its shell, it has a highly ossified lump that is different from the rest of its bone structure.[9] The carapace (top shell) is brown, frequently with a variable pattern of radiating dark lines on each scute (shell plate), helping to camouflage the tortoise in its natural dry habitat.[6][8][10] The plastron (bottom shell) is pale yellow with dark brown seams and light yellow rays,[10] and the head, limbs and tail are yellow-brown.[6] Its bizarre, flattened, pancake-like profile makes this tortoise a sought-after animal in zoological and private collections, leading to its over-exploitation in the wild.[11]
An East African species, M. tornieri is native to southern Kenya and northern and eastern Tanzania,[10] and an introduced population may also occur in Zimbabwe.[1] The species has also been reported in Zambia.[12] It is found on hillsides with rocky outcrops (known as kopjes) in arid thorn scrub and savanna, from 100 to 6,000 feet (30 to 1800 metres) above sea level.[7][10][13] The species inhabits the Somalia-Masai floristic region, an arid semi-desert characterized by Acacia-Commiphora bushland and Brachystegia woodland in upland localities.[14][15] It occurs in dry savannah of low altitude at small rocky hills of the crystalline basement.
Pancake tortoises live in isolated colonies, with many individuals sharing the same kopje, or even crevice.[10] Males fight for access to females during the mating season, in January and February, with large males tending to get the most chances to mate.[6][10] Nesting in the wild seems to occur in July and August, although clutches are produced year-round in captivity. The female digs a nest cavity about 7.5 to 10 cm deep in loose, sandy soil.[6] Usually only one egg is laid at a time, but a female can lay multiple eggs over the course of a single season, with eggs appearing every four to eight weeks.[6][8] In captivity, the incubation of the eggs lasts from four to six months,[10] and young are independent as soon as they hatch.[16] Wild and captive specimens often bask and, although they do not appear to hibernate, there are reports that they may aestivate beneath flat rocks during the hottest months.[6][8]
Most activity occurs during the morning hours or in the late afternoon and early evening. The diet primarily consists of dry grasses and vegetation. The pancake tortoise is a fast and agile climber, and is rarely found far from its rocky home so that, if disturbed, it can make a dash for the nearest rock crevice.[6] Since this tortoise could easily be torn apart by predators, it must rely on its speed and flexibility to escape from dangerous situations, rather than withdrawing into its shell.[10] The flexibility of its shell allows the pancake tortoise to crawl into narrow rock crevices to avoid potential predators,[6] thus exploiting an environment that no other tortoise is capable of using.[11] There are two hypotheses about how the pancake tortoise is able to wedge itself in rock crevices: The first is that it presses its ossified lump to the ceiling of the rock crevice using its hind legs, or it 'inflates' an unossified portion in the plastron with air.[17]
The greatest threats facing the pancake tortoise are habitat destruction and its over-exploitation by the pet trade.[13] Given the low reproductive rate of this tortoise, populations that have been harvested may take a long time to recover. Commercial development diminishes the amount of suitable habitat for pancake tortoises, which already is neither common nor extensive.[11] Tortoises in Kenya are threatened by clearance of thorn scrub for conversion to agriculture and in Tanzania by over-grazing of goats and cattle.[13]
The pancake tortoise is classified as critically endangered on the IUCN Red List and listed on Appendix I of the Convention on International Trade in Endangered Species of Wild Fauna and Flora (CITES).[1][13] In 1981, Kenya banned the export of the pancake tortoise unless given written permission by the Minister for the Environment and Natural Resources. Tanzania protects this species under the Wildlife Conservation (National Game) Order, 1974,[13] and it is protected within the Serengeti National Park.[8] The European Union banned the import of the pancake tortoise in 1988, but trade with EU members continues, with several countries having reported importing the species.[13] The pancake tortoise has been bred in captivity and is now the subject of a coordinated breeding programme in European zoos.[16]
This article incorporates text from the ARKive fact-file "Pancake tortoise" under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 Unported License and the GFDL.
The pancake tortoise (Malacochersus tornieri) is a species of flat-shelled tortoise in the family Testudinidae. The species is native to Tanzania and Kenya. There are also small populations in northern Zambia. Its common name refers to the flat shape of its shell.
La tortuga de las rocas o tortuga panqueque (Malacochersus tornieri) es una especie de tortuga de la familia Testudinidae de caparazón plano originaria de Tanzania y Kenia. Su distribución puede extenderse a Zambia según Chansa y Wagner (2006). Su nombre deriva de la forma plana de su caparazón y es el único miembro del género Malacochersus.
La tortuga de las rocas habita en la región de Somalia-Masái, zona semiárida, se caracteriza por matorrales de Acacia, Commiphora y bosques de Brachystegia en localidades de montaña (Blanco 1983, Broadley y Howell 1991). Su hábitat es la sabana seca de baja altitud con pequeñas colinas rocosas de basamento cristalino.
A diferencia de la mayoría de las tortugas su caparazón es plano y flexible, y proporciona la defensa de la tortuga de los depredadores. Las estaciones de cría de esta tortuga es en enero y febrero. Para su protección se esconde en las grietas pequeñas de las rocas gracias a la forma plana de su caparazón. El caparazón es de color marrón, con frecuencia con un patrón variable de la radiación de líneas oscuras en cada escudo, lo que ayuda a camuflar la tortuga en su hábitat natural seco. El plastrón es de color amarillo pálido con vetas marrones oscuras y rayos de luz amarilla, y la cabeza, las extremidades y la cola son de color amarillo-marrón.
Su extraño caparazón, aplastado, hace de esta tortuga un codiciado animal en zoológicos y en colecciones privadas. Son tortugas especialistas en escaparse. Su tasa de reproducción es baja ya que las hembras sólo ponen un huevo debido a su forma. Se pasan el día escondidas en zonas rocosas, a menudo apiladas unas encima de otras. Se alimentan de hojas verdes de la sabana.
La tortuga de las rocas o tortuga panqueque (Malacochersus tornieri) es una especie de tortuga de la familia Testudinidae de caparazón plano originaria de Tanzania y Kenia. Su distribución puede extenderse a Zambia según Chansa y Wagner (2006). Su nombre deriva de la forma plana de su caparazón y es el único miembro del género Malacochersus.
Malacochersus tornieri Malacochersus generoko animalia da. Narrastien barruko Testudinidae familian sailkatuta dago.
Malacochersus tornieri Malacochersus generoko animalia da. Narrastien barruko Testudinidae familian sailkatuta dago.
Malacochersus tornieri, unique représentant du genre Malacochersus, est une espèce de tortues terrestres de la famille des Testudinidae[1].
Elle est appelée Tortue crêpe en français.
Cette espèce se rencontre au Kenya, en Tanzanie et en Zambie[1].
Cette espèce est nommée en l'honneur de Gustav Tornier[2].
Malacochersus tornieri, unique représentant du genre Malacochersus, est une espèce de tortues terrestres de la famille des Testudinidae.
Elle est appelée Tortue crêpe en français.
Plokščiašarvis vėžlys (Malacochersus tornieri; angl. Pancake tortoise) – sausumos vėžlys plokščiais šarvais, kurio tėvynė yra Tanzanija ir Kenija. Rūšis pavadinta pagal būdingą šarvo formą. Ši rūšis yra vienintelė gentyje.
Plokščiašarvis vėžlys yra turi neįprastai ploną, plokščią lankstų šarvą, kuris būna iki 18 cm ilgio.[2][3] Daugelio kitų vežlių šarvų kaulai yra stori, tuo tarpu plokščiašarvio vėžlio šarvo kaulai turi daug angų, dėl ko šie vėžliai yra lengvesni ir vikresni už kitus vėžlius.[4] Karapaksas yra rudas, dažnai kiekvienas skydelis turi įvairuojantį spinduliškai einančių linijų raštą, kuris yra maskuojantis šių vėžlių sausringose buveinėse.[2][4][5] Plastronas yra blyškiai geltonas su tamsiai rudomis siūlėmis ir šviesiai geltonais spinduliais[5]. Galva, galūnės ir uodega yra geltonrudžiai.[2]
Visas šarvas labai suplotas, liečiant atrodo minkštas. Žiūrint iš pilvo pusės galima įžiūrėti kvėpavimo judesius. Patelės būna šiek tiek stambesnės už patinėlius (patinėliai sveria apie 360 g, patelės – apie 550 g).
Naujagimiai vėžliukai būna apie 4 cm ilgio, jų šarvas būna kietesnis ir labiau gaubtas nei suaugėlių. Jų karapaksas būna skaisčiai geltonas, o karapaksas toks pat, bet su rudai juodomis dėmėmis.
Dėl keistos plokščios, blyną primenančios išvaizdos šiuos vėžlius vertina kolekcionieriai, dėl ko gamtoje jų pernelyg daug išgaudo.[6]
Šios Rytų Afrikos vėžlių rūšies tėvynė yra pietų Kenija ir šiaurės bei rytų Tanzanija[5]. Introdukuotų jų galbūt galima aptikti Zimbabvėje.[7] Buvo pranešimų, kad šios rūšies vėžlių aptikta Zambijoje.[8]
Šie vėžliai aptinkami kalvų šlaituose su uolingomis atodangomis (salakalniai) sausringuose krūmynuose ir savanose, nuo 30 iki 1800 m virš jūros lygio.[3][5][9] Rūšis gyvena Somalio-Masajų floristiniame regione, sausringose pusdykumėse, kurioms būdingi akacijų ir miramedžių krūmynuose ir dryžmedių retmiškiuose aukščiau esančiose vietovėse.[10][11] Sausose savanose jie gyvena mažame aukštyje mažose uolėtose kalvelėse.
Plokščiašarviai vėžliai gyvena izoliuotomis kolonijomis, kai daug individų gyvena tame pačiame salakalnyje ar net plyšyje.[5]
Patinėliai dauginimosi metu (sausis ir vasaris) kovoja dėl patelių, ir stambesnieji patinėliai turi daugiau šansų sėkmingai susiporuoti.[2][5] Gamtoje šie vėžliai lizdus rengia liepą ir rugpjūtį, nors nelaisvėje kiaušinius gali dėti ištisus metus. Patelė palaido smėlio grunte iškasa apie 7,5-10,0 cm gylio lizdo ertmę.[2] Paprastai vienu metu padeda tik vieną kiaušinį, bet per vienerius metus patelė gali padėti daug kiaušinių. Kiaušiniai dedami kas keturias-aštuonias savaites.[2][4] Nelaisvėje kiaušinių inkubacija trunka 4-8 mėnesius[5], ir tik išsiritę jaunikliai išsyk yra savarankiški.[12] Tiek laukiniai, tiek sugauti individai, atrodo, neturi žiemos miego, tačiau yra pranešimų, kad karščiausius vasaros mėnesius jie gali praleisti po plokščiais akmenimis užmigę vasaros miegu.[2][4]
Šie vėžliai aktyviausi rytą arba vėlai pavakary ar ankstyvą vakarą. Dažniausias maistas – sausos žolės ir kitokia augalija. Plokščiašarviai vėžliai yra greiti ir vikrūs laipiotojai. Jie retai aptinkami toli nuo savo uolėtų namų, o išgąsdinti gali staigiai nerti į artimiausią uolos plyšį.[2] Šiuos vėžlius dėl jų silpnų šarvų nesunkiai užmuša plėšrūnai, todėl šie vėžliai pasikliauna greičiu ir lankstumu, siekdami pabėgti esant pavojingai situacijai, o ne slepiasi savo šarve.[5] Šarvo lankstumas leidžia plokščiašarviams vėžliams įropoti į siaurus uolų plyšius ir ten slėptis nuo plėšrūnų.[2] Taip šie vėžliai išnaudoja aplinką, kur kiti vežliai neišgyvena.[6]
Nelaisvėje ėda vaisius ir daržoves. Labiau mėgsta kopūstus, morkas, brokolius, kiaulpienių lapus, kartais – obuolius. Į jų maistą patartina dėti vitaminų ir kalcio druskų. Vandenį geria retai, nes jo gauna su maistu. Baltymų maiste turi būti ne daugiau kaip 5–7%. Gamtoje maitinasi sausa žole ir krūmų šakelėmis.
Didžiausios grėsmes plokščiašarvių vėžlių populiacijoms yra buveinių naikinimas ir per didelis išgaudymas prekybai gyvūnėliais. Dėl specifinės išvaizdos ir elgesio šios rūšies vėžliukai patrauklūs kolekcionieriams.[9] Šie vėžliai lėtai dauginasi, tad populiacijos, kurių gausumas sumažėjo dėl per intensyvaus gaudymo, atsistato lėtai.
Plokščiašarviams vėžliams tinkamos buveinės nėra dažnos ir didelės, todėl buveinių naikinimas sunkina jų išgyvenimą.[6] Populiacijos Kenijoje nyksta nuo krūmynų kirtimo verčiant juos žemės ūkio naudmenomis, o Tanzanijoje šie vėžliai nyksta nuo per intensyvaus galvijų ir ožkų ganymo.[9]
Plokščiašarviai vėžliai Tarptautinėje raudonojoje knygoje priskirti pažeistoms rūšims, o Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijoje (CITES) jie paminėti II priede.[7][9] 1981 m. Kenija uždraudė šių vėžlių eksportą, nebent išvežimas leistas raštišku aplinkos ir gamtos išteklių ministro leidimu. Tanzanija šią rūšį saugo remdamasi 1974 m. laukinės gamtos apsaugos įsaku.[9] Jie yra saugomi Serengečio nacionaliniame parke.[4] CITES kvotos riboja iš Tanzanijos eksportuojamų plokščiašarvių vėžlių skaičių, tačiau manoma, kad šias kvotas viršija. Europos Sąjunga 1988 m. uždraudė importuoti plokščiašarvius vėžlius. Šie vėžliai veisiami nelaisvėje, dabar jų veisimą koordinuoja Europos zoologijos sodų programa.[12] Tačiau komerciškai pardavinėjimui šių vėžlių niekas neveisia.[9]
Plokščiašarvis vėžlys (Malacochersus tornieri; angl. Pancake tortoise) – sausumos vėžlys plokščiais šarvais, kurio tėvynė yra Tanzanija ir Kenija. Rūšis pavadinta pagal būdingą šarvo formą. Ši rūšis yra vienintelė gentyje.
Malacochersus tornieri ialah spesies kura-kura dengan tempurung leper dari keluarga Testudinidae. Spesies ini berasal dari Tanzania dan Kenya.
Nama tornieri, adalah sebagai penghargaan kepada pakar semulajadi German, Gustav Tornier.[3]
Malacochersus tornieri ialah spesies monotip dari genus Malacochersus.[2]
Kura-kura ini mempunyai tempurung (karapas) yang leper, rata, fleksibel, yang bersaiz sekitar 17.8 sentimeter (7.0 in) panjang.[4][5] Cangkerang kura-kura ini mempunyai banyak bukaan, menjadikan ia lebih ringan dan rapuh berbanding kura-kura lain.[6] Karapas berwarna coklat, biasanya pelbagai corak dengan garisan-garisan gelap pada setiap skutnya, yang membantu ia menyamarkan diri daripada pemangsa.[4][6][7] Manakala plastronnya pula berwarna kuning pucat dengan warna coklat tebal dan corak kekuningan,[7] Kepala, kaki dan ekornya berwarna coklat kekuningan.[4] Bentuknya yang leper, seperti lempeng menjadikan kura-kura ini sentiasa diburu oleh penggemar dan pengumpul haiwan eksotik, yang seterusnya menggugat populasi haiwan ini.[8]
Haiwan ini berasal dari selatan Kenya dan utara Tanzania,[7] serta diperkenalkan di Zimbabwe menyebabkan populasinya wujud sekitar situ.[1] Terdapat laporan ia dijumpai di Zambia.[9] Ia juga dijumpai di kawasan pergunungan berbatuan (kopjes), padang rumput savanna, dari ketinggian 100 hingga 6,000 kaki (30 ke 1800 meter) dari paras laut.[5][7][10]
Ancaman utama adalah pemburuan haram dan pemusnahan habitat.[10] dan haiwan ini dikelaskan sebagai terjejas oleh IUCN Red List
Malacochersus tornieri ialah spesies kura-kura dengan tempurung leper dari keluarga Testudinidae. Spesies ini berasal dari Tanzania dan Kenya.
De spleetschildpad[2] (Malacochersus tornieri) is een schildpad uit de familie landschildpadden (Testudinidae).
Een andere benaming is ook wel pannenkoekschildpad, en het is de enige soort uit het geslacht Malacochersus. De soort werd voor het eerst wetenschappelijk beschreven door Friedrich Siebenrock in 1903. Oorspronkelijk werd de wetenschappelijke naam Testudo tornieri gebruikt.[3] De soortnaam tornieri is een eerbetoon aan de Duitse bioloog Gustav Tornier (1859- 1938).
Deze soort bereikt een maximale schildlengte tot bijna 18 centimeter.[4] De naam is te danken aan het platte rugschild, waardoor de schildpad een wat 'geplet' uiterlijk heeft; tussen het buik- en rugschild ontstaat een 'spleet' waar de kop en poten van het dier uitsteekt. Het platte schild heeft een overwegend bruine kleur, en iedere grote hoornplaat op de rug heeft een meestal prachtige gele, ster-achtige tekening, die echter wel variaties kent. De stevige klauwen worden gebruikt om holletjes te graven onder stenen om zich te verbergen tijdens de nacht.
Het voedsel bestaat uit grassen, zowel groene als verdorde planten worden gegeten en ook vetplanten staan op het menu.
Het legsel bestaat meestal uit één enkel ei.
De spleetschildpad komt voor in delen van Afrika en leeft in de landen Kenia en Tanzania. Het is een zeer goed klimmer die op rotsige hellingen leeft. De habitat bestaat uit droge steppe-achtige gebieden met een heuvellandschap met grassen als vegetatie en een rotsige bodem om zich te kunnen verstoppen. In al te droge tijden houdt de schildpad een zomerrust onder stenen om weer tevoorschijn te komen bij vochtiger omstandigheden. De soort is beschermd en staat op de CITES lijst.
Als de schildpad verstoord wordt, kruipt het dier in een rotsspleet en zet zich vast waardoor een predator er niet meer bij kan. Vroeger werd gedacht dat het dier zich, net zoals ook veel padden en sommige hagedissen doen, vol kon blazen met lucht, maar het blijkt dat ze het schild iets kunnen draaien, wat ongeveer hetzelfde effect geeft. Het schild is daarnaast vrij zacht zodat het goed tegen het oppervlak kan worden gedrukt en veel weerstand geeft.
De spleetschildpad (Malacochersus tornieri) is een schildpad uit de familie landschildpadden (Testudinidae).
Multimedia w Wikimedia Commons Żółw Torniera, żółw szczelinowy (Malacochersus tornieri) – gatunek gada z rodziny żółwi lądowych z podrzędu żółwi skrytoszyjnych.
Rozmnażanie : Samica składa zwykle jedno jajo, ale do sześciu razy w sezonie.
tartaruga-panqueca (Malacochersus tornieri) é uma espécie de tartaruga de concha plana na família Testudinidae. A espécie é nativa da Tanzânia e Quênia. Seu nome comum refere-se à forma plana de sua casca.
Tanto o nome específico, tornieri , e um nome comum alternativo, 'tartaruga de Tornier' , são em homenagem ao zoólogo alemão Gustav Tornier.[1]
A tartaruga-panqueca tem uma casca invulgarmente fina, plana e flexível, que tem até 17.8 cm de comprimento.[2][3] Enquanto os ossos da carapaça da maioria das outras tartarugas são sólidos, a tartaruga panqueca tem ossos da carapaça com muitas aberturas, tornando-a mais leve e ágil do que outras tartarugas.[4] A carapaça (concha superior) é marrom, frequentemente com um padrão variável de linhas escuras radiantes em cada escuteira (placa da concha), ajudando a camuflar a tartaruga em seu habitat natural seco.[2][4][5] O plastrão (concha inferior) é amarelo pálido com costuras marrom-escuras e raios amarelos claros,[5] e a cabeça, membros e cauda são marrom-amarelados.[2] Seu perfil bizarro, achatado e parecido com uma panqueca torna esta tartaruga um animal muito procurado em coleções zoológicas e privadas, levando à sua superexploração na natureza.[6]
M. tornieri é nativa do sul do Quênia e norte e leste da Tanzânia,[5] e uma população introduzida também pode ocorrer em Zimbabwe.[7]
tartaruga-panqueca (Malacochersus tornieri) é uma espécie de tartaruga de concha plana na família Testudinidae. A espécie é nativa da Tanzânia e Quênia. Seu nome comum refere-se à forma plana de sua casca.
Korytnačka škárová alebo korytnačka skalná (Malacochersus tornieri) je druh suchozemskej korytnačky z čeľade korytnačkovité.
Má plochší tvar panciera, vďaka čomu si v anglosaskom svete získala názov angl. pancake tortoise (t. j. doslova „palacinková korytnačka“). Ploché sú preto, aby sa mohli schovať do skalných štrbín a tak uniknúť dravcom. Na predných končatinách má dlhé pazúry, prispôsobené k šplhaniu. Dorastá veľkosti 17 centimetrov. Dožíva sa 20 až 40 rokov. Váži asi 500 g. Často sa združujú do celkom početných skupín.[1] Samice sú o niečo väčšej veľkosti ako samce, samica má tiež menší chvost.[2]
V prirodzenom prostredí v najteplejších mesiacoch upadá do letného spánku (estivuje).
Patrí medzi bylinožravce. Živí sa trávou, listami a plodmi. V zajatí možno korytnačku kŕmiť lúčnymi rastlinami, rôznymi druhmi ovocia a zeleniny. Potrava by však mala byť obohacovaná vitamíno-minerálnymi prípravkami.
Pári sa v januári a februári. Samce pri dvorení ľahko hryzú samicu do končatín, prípadne aj do hlavy. Samica kladie v júli a auguste 1 – 2 pomerne veľké podlhovasté vajcia. Zahrabáva ich na vyvýšených miestach do jamôk vyhĺbených v zemine. Malé korytnačky sa z vajec vyliahnu za 99 – 237 dní, v decembri. Karapax majú mláďatá dlhý okolo 40 mm.[2]
Vo východnej Afrike žije v oblastiach od Njoro východne do Malindi v Keni, južne do Busisi, Smith Sound a Viktóriinmu jazeru v Tanzánii a juhovýchodne cez Ugogo do Lindi pri Indickom oceáne. Výskyt korytnačky je rozdrobený do navzájom izolovaných populácií.[2] Obýva zastavané územia, skalnaté výbežky a úbočia aj viac zalesnené oblasti do nadmorskej výšky 1 800 m.[1]
Commons ponúka multimediálne súbory na tému Korytnačka škárová
Korytnačka škárová alebo korytnačka skalná (Malacochersus tornieri) je druh suchozemskej korytnačky z čeľade korytnačkovité.
Pannkakssköldpadda (Malacochersus tornieri) är en sköldpadda i familjen landsköldpaddor som förekommer i Tanzania och Kenya i östra Afrika och som kännetecknas av en mycket platt ryggsköld. Ett annat namn är torniersköldpadda.
Pannkakssköldpaddan når en storlek på omkring 14 till 17 centimeter och är gulbrunaktig. Den lever i klippiga habitat. Om sköldpaddan hotas av predatorer kan den gömma sig i smala springor och skrevor, något som underlättas av den platta och flexibla ryggskölden. Den använder frambenen och klorna för att hålla fast sig och försvåra för en fiende att få fram den.
Dess föda består främst av växtdelar som blad och frukt. Mest aktiv med födosök är den på morgonen. Varma dagar söker den ofta skydd från hettan mitt på dagen under någon sten. Natten tillbringas bland skyddande klippor. Fortplantningen är ovipar, det vill säga att honan lägger ägg. Vanligen lägger en hona ett, förhållandevis stort, ägg per kull.
IUCN listar arten som sårbar. Insamling för handel är ett hot mot de vilda populationerna.
Wikimedia Commons har media som rör torniersköldpadda.
Denna artikel om sköldpaddor saknar väsentlig information. Du kan hjälpa till genom att tillföra sådan.
Pannkakssköldpadda (Malacochersus tornieri) är en sköldpadda i familjen landsköldpaddor som förekommer i Tanzania och Kenya i östra Afrika och som kännetecknas av en mycket platt ryggsköld. Ett annat namn är torniersköldpadda.
Pannkakssköldpaddan når en storlek på omkring 14 till 17 centimeter och är gulbrunaktig. Den lever i klippiga habitat. Om sköldpaddan hotas av predatorer kan den gömma sig i smala springor och skrevor, något som underlättas av den platta och flexibla ryggskölden. Den använder frambenen och klorna för att hålla fast sig och försvåra för en fiende att få fram den.
Dess föda består främst av växtdelar som blad och frukt. Mest aktiv med födosök är den på morgonen. Varma dagar söker den ofta skydd från hettan mitt på dagen under någon sten. Natten tillbringas bland skyddande klippor. Fortplantningen är ovipar, det vill säga att honan lägger ägg. Vanligen lägger en hona ett, förhållandevis stort, ägg per kull.
IUCN listar arten som sårbar. Insamling för handel är ett hot mot de vilda populationerna.
Загальна довжина панцира коливається від 15 до 20 см. Він м'який на дотик, утворений дуже тонкими дірчастими кістковими пластинками. З черевної сторони можна навіть розрізнити дихальні рухи черепахи. Карапакс сильно спрощено й ззаду обрубано майже вертикально, а крайові щитки виступають назад у вигляді зубчатих лопат. Голова трохи трикутної форми. Лапи дуже сильні, особливо передні.
Забарвлення карапаксу коливається від жовтого до коричневого кольору із дуже тонкими смужками. Пластрон жовтуватий. Кінцівки та шия жовто-коричневі.
Полюбляє сухі скелясті схили гір, порослі чагарником. Вона доволі гнучка, прекрасно лазить і дереться поміж камінням, а в хвилину небезпеки забивається в щілини скель або під каміння. Якщо пробують витягти її з щілини, вона міцно застряють ногами і, мабуть, навіть трохи роздмухується. Зустрічається на висоті до 1800 м над рівнем моря.
Активна вранці та у присмерку. Харчується рослинною їжею.
З липня до серпня відбувається парування. Самиця відкладає 1 яйце у ямку 10 см завглибки. За сезон буває декілька кладок. Інкубаційний період триває від 4 до 8 тижнів.
Мешкає у Кенії, Танзанії, Замбії.
Malacochersus tornieri là một loài rùa trong họ Testudinidae. Loài này được Siebenrock mô tả khoa học đầu tiên năm 1903.[2]
Phương tiện liên quan tới Malacochersus tornieri tại Wikimedia Commons
Malacochersus tornieri là một loài rùa trong họ Testudinidae. Loài này được Siebenrock mô tả khoa học đầu tiên năm 1903.
Эластичная черепаха[1], или плоскопанцирная черепаха[1] (лат. Malacochersus tornieri) — вид сухопутных черепах.
Панцирь сильно уплощён, мягкий на ощупь, образован очень тонкими дырчатыми костными пластинками, поэтому способен сильно сжиматься. С брюшной стороны можно даже разглядеть дыхательные движения черепахи. Длина панциря 15—18 см, самки немного крупнее самцов (вес самца 360 г, самки — 550). Цвет панциря золотисто-коричневый с радиальными тёмно-коричневыми полосами. Размер новорожденных эластичных черепах около 4 см, их панцирь более жёсткий и выпуклый, чем у взрослых. Его цвет ярко-жёлтый с коричнево-чёрными пятнами на пластроне.
Обитает в южной Кении и северо-восточной Танзании (от озера Виктории до Линды у границ Мозамбика). Населяет скалистые предгорья и горные обнажения, поросшие кустарником, в аридных саваннах на высоте от 30 до 1800 м над уровнем моря.
Прекрасно лазает по скалистым отвесам. При опасности прячется в трещинах скал — вытащить оттуда раздувшуюся черепаху почти невозможно.
В неволе поедает фрукты и овощи. Предпочтительны капуста, морковь, брокколи, листья одуванчика, трава и иногда яблоки. Обязательно добавлять в пищу витамины и кальций. Воду пьют мало, получая её из кормов. Белковой пищи должно быть не более 5—7 %. В природе отмечено питание сухой травой и древесной растительностью.
Спаривается в течение почти всего года, кроме января и февраля. В кладке 1—2 яйца длиной 3,2—5 см каждое. Длительность инкубации при температуре 28—30°С составляет 117—188 суток.
Численность в последние годы сильно сократилась из-за перелова с целью торговли. В связи с этим экспорт из Кении был сокращён.[2]
Содержится в сухих террариумах с температурой 22—28°С, при невысоком уровне влажности. На дно насыпают 8 сантиметровый слой песка, в углу надо сложить несколько крупных плоских камней. Необходим достаточно большой, но неглубокий бассейн с уровнем воды 1—1,5 см. Молодняк следует содержать отдельно от взрослых, лучше группой. Уровень воды в бассейне для купания молодняка не выше 6 мм. Обязательно наличие укрытий.
Для эластичных черепах, особенно молодых, очень вреден избыток витамина А, который может даже привести к их гибели.
Эластичная черепаха, или плоскопанцирная черепаха (лат. Malacochersus tornieri) — вид сухопутных черепах.
餅乾龜（學名：Malacochersus tornieri，英文名：Pancake tortoise）又名薄餅龜、非洲軟甲陸龜、扁陸龜、東非薄餅龜、石縫陸龜，原生地於坦桑尼亞和肯尼亞 ，其名稱來自其扁平的外殼。牠是扁陸龜屬的單屬種。
餅乾龜有一個的扁平外殼，成體龜的外殼長度可達17.8厘米長。其他大多數陸龜的殼骨頭是實心的，餅乾龜外殼的骨頭有許多開口，使得牠們比其他陸龜更輕、更敏捷。甲殼呈棕色，每塊甲也會有黃色的放射紋，幫助了牠們在自然乾燥的棲息地下偽裝。腹甲呈淡黃色，亦會有深褐色、淺黃色放射線，頭部、四肢和尾巴是黃棕色的。由於餅乾龜的外殼呈煎餅狀，輪廓十分特別。
這是原生於肯尼亞南部、北部和坦桑尼亞東部的東非物種，由於被引進入口，也有在津巴布韋被發現，同時已在贊比亞也有被發現。餅乾龜通常生活在山坡上的岩石（稱為(南非的)小山 ）、乾旱刺灌叢和稀樹草原 ，海拔從30米到1800米。餅乾龜亦會棲息在索馬里的馬賽植物區系地區，半乾旱叢林、沒藥叢林、短蓋豆木]]的林地或沙漠高地區，低海拔幹薩凡納的小石山。
餅乾龜生活在孤單的環境中，會與許多龜共享相同的小山，甚至是縫隙。餅乾龜交配季節在一月和二月，體型較大的雄性會獲得最大的機會與雌性成功交配。在野外，雌性會在七月和八月下蛋，並會在鬆散的砂土挖一個約7.5至10厘米深的窩。通常雌性只會在同一時間下一隻蛋，但雌性可以在一個季節內產下多隻蛋，每隔四到八週便有可能再生蛋。人工飼養的環境下，蛋的孵化需時四至六個月。野生和圈養的個體經常曬太陽，雖然他們似乎並沒有冬眠 ，但有報告說，牠們可以在平坦的岩石下方度過夏天最熱的月份。
餅乾龜最大威脅是棲息地破壞和過度捕捉。 獨特的外觀和行為提高牠們對私人收藏的吸引力，導致其過度被捕捉。由於這種龜的繁殖率低，原有數量可能需要很長的時間來恢復。餅乾龜適宜的生境是不常見的，棲息地的破壞會加劇其數量下跌問題。在肯尼亞，受到威脅是由於農業的發展。
在1981年，肯尼亞禁止出口的餅乾龜，除非獲得環境和自然資源部長書面許可。坦桑尼亞亦於1974年對保護餅乾龜下達野生動物保護令，在塞倫蓋蒂國家公園內受保護。「瀕危野生動植物種國際貿易公約」限制了餅乾龜的出入口。在1988年，歐盟禁止進口的餅乾龜，但與歐盟成員國的貿易仍在繼續，幾個國家仍然繼續進口餅乾龜。餅乾龜現時已被圈養繁殖的，現在己在歐洲動物園中進行育種計劃。然而，現時亦未有足夠的商業養殖業務以供應市場需求。餅乾龜不會努力尋找的食物，牠們只會伸出頭，懶洋洋地在自己周圍的草地和植物覓食。
白天，這種小的爬行動物，喜歡在陽光下鋪設約在一個多岩石的封閉區域，像一個堡壘一樣，以避開危險。
餅乾龜（學名：Malacochersus tornieri，英文名：Pancake tortoise）又名薄餅龜、非洲軟甲陸龜、扁陸龜、東非薄餅龜、石縫陸龜，原生地於坦桑尼亞和肯尼亞 ，其名稱來自其扁平的外殼。牠是扁陸龜屬的單屬種。
ワシントン条約附属書II 分類 界 : 動物界 Animalia 門 : 脊索動物門 Chordata 亜門 : 脊椎動物亜門 Vertebrata 綱 : 爬虫綱 Reptilia 目 : カメ目 Testudines 亜目 : 潜頸亜目 Cryptodira 上科 : リクガメ上科 Testudinoidea 科 : リクガメ科 Testudinidae 亜科 : リクガメ亜科 Testudininae 属 : パンケーキガメ属Testudo tornieri Siebenrock, 1903
和名 パンケーキガメ 英名 African pancake tortoiseパンケーキガメ（Malacochersus tornieri）は、爬虫綱カメ目リクガメ科パンケーキガメ属に分類されるカメ。本種のみでパンケーキガメ属を構成する。
ケニア南部、ザンビア北東部、タンザニア北部[1][2][3][4]
最大甲長17.8センチメートル[1][3][4]。雌雄で甲長はあまり変わらない[3]。背甲は極めて扁平[3]。成体でも背甲の甲板の間や腹甲中央部の甲骨板に隙間（多くのカメでは幼体は甲骨板に隙間があるが、成長に伴い隙間が無くなる）があり甲板が薄いため、甲羅に弾力性がある[1][3]。属名Malacochersusは「柔らかい陸のカメ」の意[3]。和名や英名（pancake）とパンケーキのように弾力性がある甲羅に由来する[3]。扁平かつ弾力性のある甲羅は、狭い隙間に潜りやすくなるための適応と考えられている[3]。項甲板はやや大型[3]。縁甲板は左右に12枚（まれに13枚）ずつある[3]。背甲の色彩は黄色や黄褐色、褐色と変異が大きく、孵化直後からある甲板は濃色で暗褐色に縁取られる[3]。甲板ごとに黒い放射状の斑紋が入る個体もいる[3]。腹甲は大型[3]。喉甲板はやや突出し、左右の喉甲板の間にわずかに切れ込みが入る個体もいる[3]。腹甲の色彩は黄褐色で、甲板ごとに暗色斑が入りその周辺に放射状の斑紋が入る[3]。腹甲の斑紋は老齢個体では消失することもある[3]。
頭部はやや大型[3]。四肢は頑丈で、指趾には発達した爪が生える[3]。頭部や四肢の色彩は黄褐色[3]。
卵は長径3.7-5センチメートル、短径2.2-3.9センチメートル[3][4]。幼体は後部縁甲板の外縁が弱く鋸状に尖る個体もいる[3]。
メスは背甲が幅広く、甲高が高い[3]。オスは腹甲がやや凹んだ個体が多く、尾の基部が太くて長く総排出口が尾の先端寄りにある[3]。
頭骨などの内部形態からチチュウカイリクガメ属に近縁と考えられていた[3]。核DNAやミトコンドリアの塩基配列による分子系統学的解析でも、インドリクガメ属やチチュウカイリクガメ属と単系統群を形成すると推定されている[5]。一方でミトコンドリアの全塩基配列における最大節約法および最尤法での分子系統学的解析では、チチュウカイリクガメ属よりもインドリクガメ属、チチュウカイリクガメ属より分割されたヘルマンリクガメ属やヨツユビリクガメ属により近縁で単系統群を形成するという解析結果も出ている[5]。
標高約1,800メートル以下の丘陵や低山地にあるサバンナや乾燥した藪地、低木林などに生息し、乾燥して藪や有刺低木が点在し岩がある環境を好む[2][3][4]。薄明薄暮性[3][4]。岩の下や岩の割れ目などを隠れ家としその周辺で活動し、1つの隠れ家に複数個体が同居する事もある[1][3]。乾季になると隠れ家で休眠する[3]。危険を感じると、隠れ家に素早く逃げ込む[2][3][4]。腹甲を膨らませ隠れ家内で四肢を突っ張ることで外敵から引き出されるのを防いだり[1][4]、垂直な割れ目を上り下りすることもできる[2][3]。
食性は植物食で、主に乾燥した草を食べるが草や多肉植物も食べる[1][3][4]。
繁殖形態は卵生。乾季を除いて周年交尾を行うが、主に1-2月に交尾を行う[3]。オスはメスを追いかけたり噛みつく、ひっくり返すなどして交尾を迫る[3]。7-8月に隠れ家の周辺にある地面に穴を掘り（隠れ家内に産む事もある）、1回に1個（まれに2個）の卵を産む[3]。野生下では卵は12月-翌1月に孵化する[3][4]。卵は初期発生初期時に低温により休眠し温度が上昇することで再び発生するが、ある程度の期間をおけばほとんどの胚で発生が再開する（後者の場合は孵化にかかる期間が長期化する）[3][4]。そのため飼育下では卵が140-300日で孵化した例がある[3]。
開発や放牧による生息地の破壊、ペット用の乱獲などにより生息数は激減している[1][4]。ケニアでは輸出を制限し[1]、タンザニアでは養殖個体（生息地の一部を柵で囲い、その中で産まれた個体）を輸出するなどの保護対策が進められている[3]。1998年にEUでは本種の輸入が禁止されている[3]。しかし過去には本種が分布しないコンゴ共和国やコンゴ民主共和国、モザンビークからの野生個体の輸出や、ザンビア、ブルガリアなどから飼育下繁殖個体とされる個体が大量輸出された例もあり密輸が行われている可能性もある[3][4]。1990年代以降はほぼ日本に輸出されている。
ペットとして飼育されることもあり、日本にも輸入されている。テラリウムで飼育される。適度な大きさの隠れ家（シェルター）を設ける[3]。全身が浸かれることができる水容器を設置する[4]。ケージ内に局所的な熱源を照射し一部が高温になる場所を設ける[3]。
