Guidance for identification
Der ungenießbare Gesellige Glöckchennabeling (Xeromphalina campanella, syn.: Omphalina campanella) ist eine Pilzart aus der Familie der Helmlingsverwandten (Mycenaceae). Die Fruchtkörper erscheinen vom Vorfrühling bis in den Herbst hinein. Sie wachsen auf morschen Nadelholzstubben[1].
Der dünnfleischige Hut ist 0,5–2 cm breit, jung gewölbt und in der Mitte genabelt und im Alter trichterförmig hochgebogen. Die glatte, speckig glänzende Oberfläche ist gelbbraun bis orangebräunlich gefärbt. Der Nabel hat in der Regel eine etwas dunklere Färbung und der Rand ist fast bis zur Hutmitte durchscheinend gerieft.
Die ziemlich entfernt stehenden, schmal sichelförmigen Lamellen laufen kurz am Stiel herab. Sie sind am Grunde queraderig verbunden und ähnlich gelbbräunlich wie der Hut gefärbt oder etwas heller. Das Sporenpulver ist cremeweißlich und amyloid.
Der knorpelige und oft verbogene Stiel ist 1,5–3 cm lang und 0,1–0,2 cm breit. Er ist an der Spitze gelblich und zur Basis dunkler rostbraun bis schwarzbraun gefärbt. Die mehr oder weniger striegelige Stielbasis ist mit einem gelblichen Mycelfilz feinfilzig überzogen und bisweilen schwach knollig. Im Alter ist der Stiel meist hohl. Das Fleisch ist dünn und hellbräunlich. Es schmeckt mild und etwas pilzartig, der Geruch ist unauffällig.[2][3][4]
Die elliptischen Sporen sind 5,5–8 µm lang und 3–4 µm breit.[2]
Der Gesellige Glöckchennabeling gehört zu einem kleinen Artenaggregat innerhalb der Gattung Xeromphalina. Diesem Aggregat gehören neben dem Geselligen Glöckchennabeling zudem Xeromphalina enigmatica und X. kauffmanii an. Xeromphalina enigmatica lässt sich allerdings nicht mit klassischen, anatomisch-morphologischen Methoden vom Geselligen Glöckchennabeling unterscheiden. Daher bleiben neben Kreuzungstests vor allem molekularbiologische Untersuchungsmethoden (DNA-Sequenzierung) für die Arttrennung.[1]
Xeromphalina kauffmanii scheint auf Nordamerika beschränkt zu sein, sodass eine Verwechslung mit ihr in Europa nicht möglich wäre. In Nordamerika überschneiden sich aber die Areale aller drei Arten des Aggregats. Hierbei lässt sich Xeromphalina kauffmanii durch dessen schmaleren Sporen, die nur 2,5–3 µm breit sind und durch dessen Vorkommen an Laubholz von den anderen beiden Arten unterscheiden.[5] In Europa überschneiden sich wiederum die Areale von Xeromphalina enigmatica und vom Geselligen Glöckchennabeling. Xeromphalina enigmatica wurde aus Finnland beschrieben, das Areal erstreckt sich in Eurasien von Skandinavien über Russland bis nach Japan.[1] Ein Vorkommen in Mitteleuropa ist nicht belegt, ist aber aufgrund der Bestimmungsproblematik nicht auszuschließen.[1]
Das Aggregat um den Geselligen Glöckchennabeling kann auch leicht mit anderen Arten der Gattung Xeromphalina verwechselt werden. Sie fallen dadurch auf, dass sie oft rasig auf abgestorbenen und bemoosten Nadelholzstümpfen wachsen.
Der Gelbe Glöckchennabeling (Xeromphalina fellea) schmeckt bitter und wächst am Boden im Nadelwald, während der Orangerote Heftelnabeling (Rickenella fibula) am Boden zwischen Moosen vorkommt. Er hat sehr große, auffallende Zystiden, die schon mit einer Lupe gut erkennbar sind.[2]
Die Fruchtkörper des Geselligen Glöckchennabelings erscheinen von Juli bis Oktober auf morschen Nadelholzstümpfen, bisweilen findet man sie aber schon ab März. Der Pilz wächst gesellig und oft fast rasig. Besonders im Bergland kann man ihn dicht gedrängt auf Fichtenholzstubben finden. Im Flachland ist die Art recht selten.[2][3][4] Das Areal erstreckt sich von Europa nach Asien und Nordamerika.[1]
Der Gesellige Glöckchennabeling ist kein Speisepilz.
Der ungenießbare Gesellige Glöckchennabeling (Xeromphalina campanella, syn.: Omphalina campanella) ist eine Pilzart aus der Familie der Helmlingsverwandten (Mycenaceae). Die Fruchtkörper erscheinen vom Vorfrühling bis in den Herbst hinein. Sie wachsen auf morschen Nadelholzstubben.
Xeromphalina campanella is a species of mushroom. The common names of the species include the golden trumpet and the bell Omphalina. The genus name Xeromphalina means "little dry navel" and campanella means "bell-shaped", respectively describing the mature and young shapes of the pileus, or cap.[2] The mushroom is also called fuzzy-foot.[3]
The fruit body of X. campanella has a small umbrella-shaped cap, about .5–2 cm wide.[4] The thin brown stalk is 1–5 cm long and 1–3 mm wide, yellow at the apex, reddish brown below, with brown or yellow hairs at the base.[4][5] The gills are pale yellow to pale orange.[4] The spore print is pale buff.[5] When the species is young, their caps are bell-shaped. As they mature, the outer part of the cap expands and rises which leaves the center depressed, resembling a navel.[6]
Although the species is not poisonous,[2] the mushrooms are small and bitter tasting with no value as edibles.[6][7] David Arora suggests that the mushroom is a small morsel that is hardly worth eating.[8] Despite many authors calling the mushroom inedible, author Bill Russell knows people that eat the mushroom frequently.[9]
The fruiting occurs in clumps or very dense clusters on decaying logs, stumps, and woody debris of coniferous trees. The species is commonly found in North America.[5] At times, the species almost entirely covers old tree stumps.[2] The species can be found in any wet season of the year.[6]
Xeromphalina campanelloides is distinguishable via microscopic features.[10] Xeromphalina kauffmanii resembles the species, but has a more yellow cap[10] and grows on decaying wood of broad-leaved trees.[2] Xeromphalina brunneola also resembles the species, but has smaller, narrowly elliptical spores, and differs in odor, taste, and cap color.[11] Xeromphalina cauticinalis, X. cornui, and X. fulvipes are also similar.[10]
Xeromphalina campanella is a species of mushroom. The common names of the species include the golden trumpet and the bell Omphalina. The genus name Xeromphalina means "little dry navel" and campanella means "bell-shaped", respectively describing the mature and young shapes of the pileus, or cap. The mushroom is also called fuzzy-foot.
A cluster of X. campanella
Xeromphalina Campanella es un hongo de la familia Mycenaceae.
La forma del sombrero (píleo) es como la de un pequeño paraguas, el color del tallo es marrón y es grueso, tiene pelos amarillos en la base, las branquias son de color amarillo a anaranjado pálido. Aunque la especie no es venenosa, las setas son pequeñas y de sabor amargo, sin valor como comestibles. La fructificación se produce en grupos, en descomposición de troncos, tocones y restos de madera de coníferas. La especie se encuentra comúnmente en América del Norte.
Xeromphalina Campanella es un hongo de la familia Mycenaceae.
Kelluk-nabaseen (Xeromphalina campanella) on kandseente hulka kuuluv seeneliik.
Seent on leitud ka Eestist.[1]
Kelluk-nabaseen (Xeromphalina campanella) on kandseente hulka kuuluv seeneliik.
Seent on leitud ka Eestist.
Kantonapanahikas (Xeromphalina campanella) on sienilaji. Se ei ole myrkyllinen, mutta ei myöskään hyvä ruokasieni. Se kuuluu eri sukuun kuin männynkäpynahikas ja kuusenkäpynahikas. Sen itiöemät ovat suurissa ryhmissä. Se tekee itiöemiä jo keväällä.
Lakki on kupera ja sen keskellä on painauma. Se on väriltään enimmäkseen ruosteenruskea, mutta sen reunat ovat vaaleammat. Lakin reunat ovat säteittäisesti poimuttuneita. Sieni on harvahelttainen. Ohut jalka on tummanruskea.[2]
Kantonapanahikas (Xeromphalina campanella) on sienilaji. Se ei ole myrkyllinen, mutta ei myöskään hyvä ruokasieni. Se kuuluu eri sukuun kuin männynkäpynahikas ja kuusenkäpynahikas. Sen itiöemät ovat suurissa ryhmissä. Se tekee itiöemiä jo keväällä.
Varpelinė sausabudė (lot. Xeromphalina campanella) – šalmabudinių (Mycenaceae) šeimos, sausabudžių (Xeromphalina) genties grybų rūšis.
Samanoti pušies, eglės kelmai, išvartos, stuobriai.
Vasara, ruduo.
Kepurėlė centre įdubusi, lakšteliai nuaugtiniai.
Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 0,5–2 cm skersmens, jauna – varpeliška, vėliau – pusiau iškili, iškili, vidurys įdubęs, higrofaniška, gliti, sausa, pakraščiai ryškiai vagoti, geltonai ruda, oranžiškai geltona, išblunkanti iki gelsvos. Lakšteliai gelsvi, toli nuaugtiniai. Kotas 1–3×0,1–0,2 cm, tamprus, pamatinė dalis kartais sustorėjusi, kepurėlės spalvos, geltonai plaušuotas. Trama plona, gelsva. Sporos 5,5–7,5×3–4 μm.
Būdingi požymiai: vaisiakūniai smulkučiai, auga kolonijomis.
Auga vasarą, rudenį, dažniausiai ant samanotų eglės, pušies kelmų, stuobrių, išvartų. Saprotrofas. Labai dažna. Nevalgoma.
Lietuvos grybų atlasas, Vincentas Urbonas, Kaunas, Lututė, 2007, ISBN 978-9955-692-59-1, 188 psl.
Varpelinė sausabudė (lot. Xeromphalina campanella) – šalmabudinių (Mycenaceae) šeimos, sausabudžių (Xeromphalina) genties grybų rūšis.
Augimo vietaSamanoti pušies, eglės kelmai, išvartos, stuobriai.
Augimo laikasVasara, ruduo.
Pagrindiniai požymiaiKepurėlė centre įdubusi, lakšteliai nuaugtiniai.
Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 0,5–2 cm skersmens, jauna – varpeliška, vėliau – pusiau iškili, iškili, vidurys įdubęs, higrofaniška, gliti, sausa, pakraščiai ryškiai vagoti, geltonai ruda, oranžiškai geltona, išblunkanti iki gelsvos. Lakšteliai gelsvi, toli nuaugtiniai. Kotas 1–3×0,1–0,2 cm, tamprus, pamatinė dalis kartais sustorėjusi, kepurėlės spalvos, geltonai plaušuotas. Trama plona, gelsva. Sporos 5,5–7,5×3–4 μm.
Būdingi požymiai: vaisiakūniai smulkučiai, auga kolonijomis.
Auga vasarą, rudenį, dažniausiai ant samanotų eglės, pušies kelmų, stuobrių, išvartų. Saprotrofas. Labai dažna. Nevalgoma.
Capel fin a 2 cm, da seuli a sliss, òcra groson. Lamele crema peui òcra. Gamba àuta fin a 5 cm e larga fin a 0,2 cm, da groson ciàir a baross sombr an bass. Póver o toment basal groson.
A chërs gregaria dzora a suche ëd conìfere.
A venta mai mangé un bolè trovà se un a l'é nen un bon conossidor dij bolè!
Sensa anteresse alimentar.
Capel fin a 2 cm, da seuli a sliss, òcra groson. Lamele crema peui òcra. Gamba àuta fin a 5 cm e larga fin a 0,2 cm, da groson ciàir a baross sombr an bass. Póver o toment basal groson.
AmbientA chërs gregaria dzora a suche ëd conìfere.
Comestibilità A venta mai mangé un bolè trovà se un a l'é nen un bon conossidor dij bolè!
Sensa anteresse alimentar.
Pępowniczka dzwonkowata (Xeromphalina campanella (Batsch) Kühner & Maire) – gatunek grzybów z rodziny grzybówkowatych (Mycenaceae)[1].
Po raz pierwszy takson ten zdiagnozował w 1783 r. Batsch nadając mu nazwę Agaricus campanella. Obecną, uznaną przez Index Fungorum nazwę nadali mu w 1934 r. Kühner i Maire, przenosząc go do rodzaju Xeromphalina[1]. Niektóre synonimy łacińskie[2]:
Nazwę polską nadał Władysław Wojewoda w 1987. W polskim piśmiennictwie mykologicznym gatunek ten opisywany był też jako bedłka dzwoneczkowata i pniakówka dzwonkowata[3].
Średnica 0,5-2 cm, początkowo dzwonkowato-wypukły, później wgłębiony. Brzeg prążkowany. Powierzchnia o barwie od żółtej do brązowej, sucha i gładka[4][5].
Łukowato zbiegające na trzon, czasami połączone anastomozami[5]. Są tej samej barwy co kapelusz, lub nieco jaśniejsze[4].
Wysokość do 1-1,5 cm, grubość 0,1 cm. Początkowo jest pełny, później pusty. Ma barwę czerwonobrunatną, u nasady pokrywają go brunatne strzępki grzybni[4].
Biały. W kapeluszu bardzo cienki. Nie zmienia barwy po uciśnięciu. Smak i zapach łagodny[4].
Biały. Zarodniki elipsoidalne, gładkie, o rozmiarach 6-7 × 3-4 µm[4].
Występuje w Ameryce Północnej i Środkowej oraz w Europie i Azji. W Azji rozprzestrzenienie jest słabo znane, wymieniany jest tylko z Japonii i Korei[6]. W Europie Środkowej występuje głównie w górach i na pogórzu, na nizinach jest rzadki, na Półwyspie Skandynawskim natomiast częsty jest również na nizinach[5]. W Polsce jest pospolita[3].
Rośnie w różnego typu lasach, czasami również w parkach, na martwych pniach i pniakach drzew iglastych, szczególnie jodły, świerka i sosny. Owocniki wytwarza niemal przez cały rok (przy sprzyjającej pogodzie również w zimie)[3]. Zazwyczaj występuje w dużych grupach[5].
Saprotrof[3]. W Europie uważany jest za niejadalny, jednak na opracowanej dla FAO liście grzybów jadalnych jest wymieniony jako jadalny w Hongkongu i w Meksyku[7].
Pępowniczkę dzwonkowatą trudno pomylić z innymi gatunkami, dzięki darniowatemu wzrostowi na pniakach drzew iglastych. Liczne hełmówki (Galerina) są podobne pod względem pokroju oraz zabarwienia kapelusza, nie mają jednak trzonu ciemnobrązowego, a jedynie jasnobrązowy, ponadto mają ciemny wysyp zarodników[8].
.jpg)
Pępowniczka dzwonkowata (Xeromphalina campanella (Batsch) Kühner & Maire) – gatunek grzybów z rodziny grzybówkowatych (Mycenaceae).
Xeromphalina campanella é uma espécie de cogumelo da família Marasmiaceae. Na natureza, pode ser encontrado na América do Norte, crescendo sobre restos de madeiras. Não é comestível.[1]
Xeromphalina campanella é uma espécie de cogumelo da família Marasmiaceae. Na natureza, pode ser encontrado na América do Norte, crescendo sobre restos de madeiras. Não é comestível.
鐘型甘臍菇（學名：Xeromphalina campanella），俗稱金色小號（golden trumpet）、鐘形亚脐菇（bell Omphalina）或模糊的腳（fuzzy-foot）[1]，是一種擔子菌門真菌，隸屬於干臍菇屬。這種真菌分布於北半球，屬口蘑科一種，色通常為橘黃色。另外，該種野菇也是木棲腐生的小型菇類，雖可食用，但是體積小，沒有食用價值。[2]
鐘型甘臍菇最早是由瑞典植物學家卡尔·林奈於1753年描述的，其學名為脆弱傘菌（Agaricus fragilis）。後來，德國博物學家奥古斯特·巴奇於1783年將學名改為鐘形傘菌（Agaricus campanella）。最終，法國真菌學家勒內·邁爾（英语：René Maire）於1953年將其學名改為現名。[3]其學名中的「campanella」源自拉丁文詞彙，意思是「鐘形」，指的是其菌蓋的外形。[4]
鐘形干臍菇的菌蓋直徑為0.3–3厘米，呈橙茶赭色或肉桂色，且表面光滑。[5]其菌蓋呈凸面狀，但是隨著年齡增加會變成漏斗狀。[6]其之菌褶之間的間距很大，呈淺黃色或橙色，且子實層是自基部沿蕈柄向下生長的。[7]其菌柄高1–5厘米，厚0.05–0.3厘米，頂端呈黃色，底部呈紅褐色，表面光滑，且底部有密集的黃褐色毛。[8]其孢子印呈淺黃色[9]，而擔孢子的大小則為5–10 x 3–4微米。其菌肉較薄，且有著苦澀的味道。
长叶干臍菇（Xeromphalina kauffmanii）與鐘形干臍菇相似，但在腐爛的闊葉樹木上生長。[4]褐干臍菇（Xeromphalina brunneola）也與鐘形干臍菇相似，但其氣味、味道和菌蓋顏色均與鐘形干臍菇相異。[10]
鐘形干臍菇經常在腐爛的木頭、樹樁和針葉樹木質殘骸上出現，並且會以一大群的形式出現，數以百計。[11]有時候，這種真菌甚至會幾乎完全覆蓋一個老樹樁。[4]這種真菌主要在北美洲、歐洲和亞洲出現。[8]這種真菌會在一年中任何潮濕季節中出現。[12]
雖然鐘形干臍菇並沒有毒[4]，但是，其體積細小，且味道略苦，所以並無食用價值。[6][13]美國真菌學家大衛·阿羅拉更認為這種真菌並不可供食用。[14]儘管許多學者這種真菌不可食用，但作者比尔·拉塞尔卻知道有人經常吃這種真菌。[15]
鐘型甘臍菇（學名：Xeromphalina campanella），俗稱金色小號（golden trumpet）、鐘形亚脐菇（bell Omphalina）或模糊的腳（fuzzy-foot），是一種擔子菌門真菌，隸屬於干臍菇屬。這種真菌分布於北半球，屬口蘑科一種，色通常為橘黃色。另外，該種野菇也是木棲腐生的小型菇類，雖可食用，但是體積小，沒有食用價值。
ヒメカバイロタケ（Xeromphalina campanella (Batsch: Fr.) Maire）は、クヌギタケ科 ヒメカバイロタケ属に分類されるきのこの一種。
かさは径0.8-2㎝程度、釣鐘形ないし半球形から開いていくぶん平らになり、しばしば中央部が臍状に窪み、粘性はなく、暗橙褐色ないし橙黄色で周辺部は淡色、湿時には周縁に条線を生じるが、乾くと消える。かさの肉はごく薄い紙質で、いったん乾いても吸湿すれば再び復元し、淡黄白色で傷つけても変色することなく、ほぼ無味無臭である。
ひだは柄に垂生し、やや疎で幅狭く、互いを結ぶ横ひだを備え、くすんだ淡黄色ないし淡黄褐色を呈する。柄は長さ0.5-1㎝、径 1-1.5㎜程度、強靭な軟骨質で新鮮な時にはいくぶん光沢を有し、上部は暗赤褐色、下方に向かって黒褐色となり、基部にはしばしば橙褐色の粗大な毛が散在し、中空である。
胞子紋は白色、胞子は狭楕円形で無色・平滑、しばしば顆粒状の内容物を含み、ヨウ素溶液で暗青灰色となる（アミロイド性）。側シスチジアはなく、縁シスチジアは太い紡錘状あるいはコケシ形をなし、淡黄色の内容物を含み、薄壁である。かさの表皮は、緊密に絡み合いながら匍匐した厚壁菌糸で構成され、その菌糸の外面には、樹脂状・褐色の色素塊が不規則に沈着する。肉の菌糸はやや厚壁で淡褐色を呈し、隔壁は少なく、しばしばかすがい連結を備えている。
ほぼ一年中（特に夏から秋にかけて）、朽ちかけた針葉樹（マツ属・モミ属・トウヒ属・スギ・ヒノキ・カラマツその他）の切り株や倒木、あるいは立ち枯れ木などの上におびただしく群生する。
なお、ヒメカバイロタケ属の9種1亜種は、いずれも四極性の交配型を持ち、本種も同様であるとされてきた [1]が、ヒメカバイロタケについては交配型は二極性である（さらに一個の子実体が形成した複数の胞子同士の間でも交配が可能である）との反論もある[2]。
北半球の暖帯以北に広く分布する。日本では北海道から屋久島を経て沖縄県にまで分布する。
ヒメカバイロタケモドキ（X. curtipes Hongo）はさらに小形で、柄が短く、その全面に微毛（柄シスチジア）をこうむり、胞子が小さい[3]。キチャホウライタケ（X. cauticinalis (Fr.) Kühn. & Maire ssp. pubescentipes (Peck) Redhead[4]）は、一般に針葉樹の枯れ葉や小枝の上に発生し、柄の基部には橙褐色・綿毛状の菌糸塊を備えることが多い。また、ほとんど常に、腐植上に黒褐色・髪の毛状の根状菌糸束を形成することでも異なる[5]。 。
ホウライタケ属やモリノカレバタケ属にも外観が似た種が多数知られているが、これらはかさの表皮の構造においてヒメカバイロタケとは異なる（ホウライタケ属では、箒状ないしサンゴ状もしくは茶筅状の細胞からなる柵状被、モリノカレバタケ属では、薄い壁を備えた細い菌糸で構成された平行菌糸被）。また、胞子がヨウ素溶液で染まらない（非アミロイド性）点でもヒメカバイロタケおよびその近縁種とは区別される[6]。
おそらく無毒であると考えられるが、きのこが小形かつ肉薄に過ぎ、食用菌としての価値はほとんど認められない。
