Binomas Lactarius volemusPiengrybis jautakis (lot. Lactarius volemus ) – ūmėdinių šeimai, priklausantis valgomas grybas. Dėl savo retumo yra saugotinas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Tai yra stambiausias eglynų piengrybis. Nuo kitų piengrybių skiriasi stambiais, raudonai oranžiniais vaisiakūniais ir itin gausiomis baltomis sultimis, kurios perlaužus grybą tiesiog laša iš kepurėlių. Dėl šios priežasties Kaišiadorių rajono Kaukinės kaimo gyventojai nuo seno jautakius vadino „karvutėmis“, rinko ir valgė šviežius ir sūdytus. Po kurio laiko pieniškos sultys papilkšvėja, tampa lipnios, tąsios, įgauna savitą žuvies kvapą. Jautakiai, nepaisant deginančiai karčių sulčių, iškepti svieste ar aliejuje būna puikaus kiek jautieną primenančio skonio, tačiau dėl retumo jie nerinktini. XX a.pabaigoje šių piengrybių ėmė sparčiai mažėti. 2010-aisiais šių grybų teko aptikti Kaišiadorių rajono Kaukinės kaime ir Anykščių rajono Tumėjos kaime bei miškuose.
Vaisiakūniai masyvūs. Kepurėlė užauga iki 15 cm skersmens, mėsinga, matinė, sausa, kartais suaižėjusi, geltonai ruda, oranžiškai ruda. Lakšteliai kreminiai, paspaudus ar perpjovus paruduoja, ištrykšta gausios baltos sultys, priaugintiniai. Kotas 3–10 (13)x 1–3 cm, kepurėlės spalvos . Trama balta, kieta, nekarti, nemalonaus, dažniausiai silkės, žuvies kvapo.Sporos balkšvos, permatomos, rutuliškos, 7–10x7–9 μm dydžio.
Auga pavieniui, mėgsta šviesias, žolėtas, kalkingas, molėtas vietas.
Geltonasis piengrybis panašus išoriškai į kislųjį piengrybį. Nuo kitų piengrybių rūšių skiriasi stambiais, geltonos spalvos vaisiakūniais, dėmėtais kotais. Tačiau lengviausia šią piengrybių rūšį atpažinti iš pieniškų sulčių cheminės reakcijos. Perlaužus ar perpjovus vaisiakūnius ištekėjusios baltos sultys greitai tampa geltonos.
_Fr_244742.jpg)
_Fr_244743.jpg)
Piengrybis jautakis (lot. Lactarius volemus ) – ūmėdinių šeimai, priklausantis valgomas grybas. Dėl savo retumo yra saugotinas ir įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Tai yra stambiausias eglynų piengrybis. Nuo kitų piengrybių skiriasi stambiais, raudonai oranžiniais vaisiakūniais ir itin gausiomis baltomis sultimis, kurios perlaužus grybą tiesiog laša iš kepurėlių. Dėl šios priežasties Kaišiadorių rajono Kaukinės kaimo gyventojai nuo seno jautakius vadino „karvutėmis“, rinko ir valgė šviežius ir sūdytus. Po kurio laiko pieniškos sultys papilkšvėja, tampa lipnios, tąsios, įgauna savitą žuvies kvapą. Jautakiai, nepaisant deginančiai karčių sulčių, iškepti svieste ar aliejuje būna puikaus kiek jautieną primenančio skonio, tačiau dėl retumo jie nerinktini. XX a.pabaigoje šių piengrybių ėmė sparčiai mažėti. 2010-aisiais šių grybų teko aptikti Kaišiadorių rajono Kaukinės kaime ir Anykščių rajono Tumėjos kaime bei miškuose.
